Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės, Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. ir jo gynėjo advokato Algimanto Pileckio (toliau – ir gynėjas) apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų ir šešiems mėnesiams, pirmuosius trejus bausmės metus atliekant kalėjime, o likusią bausmės dalį atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu K. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2016 metais, laikotarpiu nuo liepos 31 d. 24.00 val. iki rugpjūčio 1 d. 4.26 val., tiksliai nenustatytu laiku, namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste, antro aukšto laiptinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu peiliu, kurį buvo pasiėmęs iš V. N. buto Nr. 6, tyčia dūrė D. B. du kartus į krūtinės sritį ir vieną kartą į kairę koją, tuo padarydamas D. B. krūtinės ląstos kiaurinę durtinę pjautinę žaizdą su pošonkaulinių kraujagyslių, plaučių ir širdiplėvės pažeidimu, kraujo išsiliejimais dešinėje krūtinplėvės ertmėje, krūtinės ląstos dešinės pusės priekinio paviršiaus durtinę-pjautinę žaizdą bei kairės blauzdos durtinę-pjautinę žaizdą su kairio blauzdikaulio sužalojimu, dėl to D. B. nuo krūtinės ląstos durtinės-pjautinės žaizdos su plaučio sužalojimu, kuris komplikavosi nukraujavimu į krūtinės ertmę, įvykio vietoje mirė, taip tyčia nužudė D. B..Apeliaciniame skunde nuteistasis K. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį, pripažinti, kad nukentėjusįjį D. B. jis sužalojo esant būtinosios ginties sąlygoms bei neperžengiant jos ribų ir išteisinti jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį; arba Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį pakeisti – perkvalifikuoti jo padarytą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį arba pagal BK 130 straipsnį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę; arba Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, nes byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų, jo kaltę padarius tyčinį nužudymą patvirtinančių, įrodymų. Apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju iš viso nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Be to, pirmosios instancijos teismas padarė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 369 straipsnio 3 dalyje nustatytų esminių BPK pažeidimų, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė. Apeliaciniame skunde nuteistasis pakartoja ikiteisminio tyrimo metu ir teisme išsakytą gynybinę versiją apie tai, kad įvykio naktį D. B. įsiveržė į V. N. butą, kuriame miegojo apeliantas, ir pradėjo jį mušti. Aplinkybę, kad prieš apeliantą įvykio metu buvo smurtaujama, patvirtina byloje esanti specialisto išvada apie jo veide nustatytus sužalojimus. Apelianto teigimu, po nukentėjusiojo suduotų smūgių jis buvo praradęs sąmonę. Atgavęs sąmonę, apeliantas pastebėjo ant krosnies padėtą peilį, todėl, siekdamas nutraukti smurtinius D. B. veiksmus, ėmė juo grasinti nukentėjusiajam. Tačiau D. B. tik sustiprino puolimą, bandė suduoti smūgius apeliantui ir atimti peilį. D. B., puldamas apeliantą, išstūmė jį į laiptinės koridorių bei užstojo praėjimą į laiptų pusę, bandė nuteistajam suduoti kumščiais ir įspirti. Apelianto teigimu, stengdamasis išvengti sužalojimo jis mosavo peiliu įvairiomis kryptimis. Būdamas labai susijaudinęs dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų bei siekdamas išvengti gresiančio sužalojimo, jis galėjo netyčia peiliu pataikyti į nukentėjusiojo krūtinę. Apelianto teigimu, kitos dalies įvykio aplinkybių jis neprisimena. Apelianto vertinimu, D. B. jis galėjo sužaloti dėl neatsargumo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl tyčinio nužudymo. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis, t. y. 2016 m. rugpjūčio 2 d., jis buvo visą naktį nemiegojęs ir dar ne visiškai blaivus. Be to, jis sunkiai prisiminė įvykio aplinkybes, dėl vis gilėjančios depresijos nebematė prasmės būti laisvėje, todėl pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis jis davė netikslius ir nevisiškai teisingus parodymus apie įvykio aplinkybes. Vėliau, jis atsiminė daugiau įvykio detalių, todėl parodymų patikrinimo vietoje bei vėlesnių apklausų metu davė išsamesnius parodymus. Apelianto teigimu, 2017 m. balandžio 27 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu negalėdamas teismui paaiškinti, kas prie nukentėjusiojo lavono paliko saldainių dėžutę, parduotuvės „IKI“ čekį, degtukus ir kramtomąją gumą, taip pat būdamas besitęsiančios depresijos įtakoje ir pasinaudodamas pažįstamų asmenų patarimais, tačiau neįvertinęs gresiančių pasekmių, jis pakeitė parodymus ir teigė, jog D. B. nesužalojo. Vėliau, supratęs jog klaidina teismą ir gailėdamasis tokio savo poelgio, apeliantas nurodo prašęs bylą nagrinėjusio teismo vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kad D. B. jis sužalojo gindamasis nuo jo smurtinių veiksmų. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių apelianto parodymų, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tinkamai neįvertino.Teigdamas, jog nukentėjusysis D. B. buvo sužalotas susiklosčius būtinosios ginties situacijai, apeliantas pažymi, kad už jį gerokai fiziškai stipresnis nukentėjusysis įsiveržė į butą, kuriame apeliantas miegojo, sukeldamas jam stresą ir baimę ėmė prieš jį smurtauti. Apelianto teigimu, gindamasis nuo užpuolimo jis panaudojo peilį – nesitaikydamas į konkrečias nukentėjusiojo kūno vietas bei prašydamas nesiartinti, mojavo juo įvairiomis kryptimis, norėdamas sutrukdyti D. B. toliau jį mušti. Taigi neblaivus nukentėjusysis agresyviai puldamas apeliantą galėjo ir pats užgriūti ant peilio ir taip susižaloti. Apelianto teigimu, jis nesiekė nukentėjusiojo mirties, o tik norėjo nuo jo apsiginti. Nuteistojo vertinimu, jo padaryta veika atitinka BK 28 straipsnyje nustatytus būtinosios ginties požymius. Jokių įrodymų, kad jis tyčia nužudė nukentėjusįjį D. B., byloje nėra, nenustatytas ir nusikaltimo padarymo motyvas. Apeliantas pažymi, kad su nukentėjusiuoju jis susipažino tik 2016 m. liepos 31 d., jų nesiejo jokie asmeniniai santykiai, todėl apeliantas neturėjo jokio tikslo jį nužudyti. Nukentėjusysis buvo sužalotas apeliantui ginantis nuo jo agresyvių veiksmų ir neatsargiai mosuojant peiliu, todėl iš pareikšto kaltinimo šalintina aplinkybė, kad K. G. tyčia nužudė D. B.. Apelianto vertinimu, gindamasis nuo nukentėjusiojo puolimo jis būtinosios ginties ribų neperžengė. Dėl to skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas, o apeliantas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisintas arba jo veika iš BK 129 straipsnio l dalies perkvalifikuota į BK 132 straipsnio l dalį arba į BK 130 straipsnį, o paskirtoji bausmė sušvelninta. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK normas, reguliuojančias įrodymų vertinimą, neištyrė visų byloje surinktų įrodymų, netyrė ir neįvertino nuteistąjį teisinančių įrodymų, o tai rodo bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Apygardos teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio l dalies l, 2, 3 punktuose nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles, nes skundžiamame nuosprendyje netiksliai nurodė veikos padarymo aplinkybes ir veikos padarymo laiką. Be to, minėtame nuosprendyje netiksliai nurodyti įrodymai, teismo išvados ir motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o sprendžiant apelianto kaltės klausimą ir skiriant jam bausmę neatsižvelgta į visas svarbias aplinkybes ir įrodymus.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, t. y. laikotarpio, nuo kurio D. B. galėjo būti sužalotas, pradžią, todėl nepagrįstai liudytojos Z. J. parodymus, jog 2016 m. liepos 31 d. apie 23.00 – 23.30 val. ji girdėjo brazdenimą į savo buto duris, įvertino ne jo naudai. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių patikimų įrodymų, jog jam inkriminuotas nusikaltimas buvo padarytas laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 31 d. 24.00 val. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. 4.26 val. Liudytojo V. N. parodymai apie tai, kad 2016 m. liepos 31 d. apie 23.00 val. po pokalbio su motina jis taksi automobiliu išvyko jos aplankyti, nepatvirtinti kitais bylos duomenimis. Be to, jie nepaneigia liudytojos Z. J. parodymų. Dėl to apygardos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog minėtos liudytojos įvykio naktį girdėtas brazdenimas į jos duris, nepatvirtina, kad apeliantas bandė ieškoti pagalbos sužalotam nukentėjusiajam. Nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas nukentėjusiajam peiliu dūrė antrajame namo aukšte, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad D. B. kūnas buvo rastas pirmajame namo aukšte. Nuteistojo K. G. teigimu, pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina jo parodymus apie tai, kad po įvykio jis bandė ieškoti pagalbos nukentėjusiajam, beldė į kitų namo gyventojų butų duris, norėdamas jų paprašyti iškviesti greitąją medicinos pagalbą, padėjo D. B. iš antro namo aukšto nusileisti laiptais į pirmą aukštą. Apeliantas taip pat nurodo, kad kaimyninių butų gyventojams neatidarius durų, jis paliko pirmajame namo aukšte sukniubusį nukentėjusįjį D. B. ir išėjo ieškoti pagalbos į gatvę. Tačiau nepaisant aktyvių paieškų, jis nakties metu nesutiko jokių pašalinių asmenų. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neįvertino. Apygardos teismas be pagrindo atmetė apelianto parodymus, nevisiškai ištyrė ir neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, o kilusių abejonių dėl liudytojos Z. J. įvykio naktį girdėtų garsų nepagrįstai nevertino apelianto naudai, kaip patvirtinančių BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, t. y. kad jis suteikė nukentėjusiajam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Apelianto vertinimu, skirdamas jam bausmę apygardos teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo D. B. agresyvaus puolimo. Dėl to apelianto atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis turėjo būti pripažinta ir tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), o veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Apeliantas pažymi, kad aplinkybė, jog jis sužalojo D. B., grindžiama tik jo paties duotais parodymais, o tai suponuoja išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pripažinus, jog apelianto atsakomybę lengvina BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 2, 6 ir 10 punkte nustatytos aplinkybės, net ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį apeliantui paskirta bausmė turėtų būti švelninama BK 62 straipsnio l dalies, 2 dalies 5 punkto, 3 dalies pagrindais, arba, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turėtų būti paskirta švelnesnė nei įstatymo nustatyta bausmė. Apeliantas nurodo, kad būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ypač po to, kai teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį, jis apgalvojo savo gyvenimą ir netinkamą elgesį, todėl pasižada daugiau nenusikalsti ir nedaryti kitų teisės pažeidimų, o išėjęs į laisvę stengtųsi susirasti darbą ir dirbti, gyventi dorai bei sąžiningai. Apibendrindamas apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nekaltumo prezumpcijos principą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos, esmingai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymus ir, nesant pakankamai nenuginčijamų įrodymų, pripažino jį kaltu tyčia nužudžius D. B., be to, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę.Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį ir, priėmus naują nuosprendį, pripažinti, kad nukentėjusįjį D.B. K. G. sužalojo esant būtinosios ginties sąlygoms bei neperžengiant jos ribų, ir jį išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį; arba Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį pakeisti – perkvalifikuoti K. G. padarytą veiką pagal BK 132 straipsnio 1 dalį arba pagal BK 130 straipsnį ir sušvelninti jam paskirtą bausmę; arba Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.Gynėjo teigimu, skundžiamas nuosprendis turi būti panaikintas arba pakeistas, nes jame išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Byloje nebuvo surinkta pakankamai neginčijamų, K. G. kaltę tyčia nužudžius D. B. patvirtinančių įrodymų. Be to, nagrinėjamu atveju iš viso nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes K. G. įvykio metu veikė būtinosios ginties sąlygomis ir jos ribų neperžengė. Pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje nustatytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, bei kitų esminių BPK pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę. Gynėjo vertinimu, nuosprendyje netiksliai nurodyti įrodymai, kuriais grindžiama nuteistojo K. G. kaltė, o teismo išvados ir motyvai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, be to, skundžiamame nuosprendyje sprendžiant nuteistojo kaltės bei jam skirtinos bausmės klausimus neįvertinta byloje esančių įrodymų visuma. Gynėjas, kaip ir nuteistasis K. G., apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė nukentėjusiojo D. B. sužalojimo laiką. Nepaisant to, kad apygardos teismas nuosprendyje konstatavo, jog nukentėjusysis D. B. buvo sužalotas tiksliai nenustatytu laiku, nuo 2016 m. liepos 31 d. 24.00 val. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. 04.26 val., tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio nėra aišku, kokiais įrodymais remiantis buvo padaryta minėta išvada. Gynėjo vertinimu, jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis buvo sužalotas pirmiau nurodytu laiku, o ne anksčiau, byloje nėra. Dėl to gynėjas daro išvadą, jog apygardos teismas nenustatė nusikaltimo padarymo laiko, taip pažeisdamas BPK 305 straipsnio l dalies reikalavimus. Gynėjas taip pat nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu nesurinkta liudytojo V. N. parodymus, kad jis po 2016 m. liepos 31 d. apie 23.00 val. paskambinus mamai išvyko jos aplankyti taksi automobiliu, patvirtinančių įrodymų. Tai, gynėjo nuomone, suponuoja išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai ištyrė, neteisingai ir selektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus. Gynėjo vertinimu, byloje buvo abejonių ir prieštaravimų dėl laikotarpio, kuriuo galėjo būti sužalotas D. B., taip pat dėl liudytojos Z. J. nurodyto, 2016 m. liepos 31 d. apie 23.30 val. jos girdėto brazdenimo į duris ir t. t., tačiau pirmosios instancijos teismas kilusių prieštaravimų nepašalino, o pažeisdamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles ir nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimą, jog visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Juo labiau, kad iš nuteistojo K. G. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad nukentėjusįjį D. B. jis sužalojo susiklosčius būtinosios ginties situacijai. Gynėjas pažymi, kad nukentėjusysis D. B., įsibrovęs į V. N. priklausantį butą Nr. 6, esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, užpuolė nuteistąjį K. G. bei, sukeldamas jam stresą ir baimę, panaudojo prieš jį fizinį smurtą. Siekdamas apsiginti, nuteistasis pasinaudojo bute laikomu peiliu. Mojuodamas juo įvairiomis kryptimis ir taip siekdamas nutraukti neteisėtą D. B. puolimą K. G. nesitaikė į konkrečias pastarojo kūno vietas. Gynėjo nuomone, ir toliau puldamas K. G., neblaivus nukentėjusysis D. B. galėjo pats užgriūti ant peilio, arba galėjo būti sužalotas nuteistajam neatsargiai mosuojant peiliu. Tačiau pirmosios instancijos teismas net nesvarstė tokio D. B. sužalojimo mechanizmo, o padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis buvo nužudytas K. G. veikiant netiesiogine tyčia. Gynėjo vertinimu, jokių įrodymų, kad K. G. tyčia nužudė nukentėjusįjį D. B., byloje nesurinkta, todėl ši aplinkybė iš nuteistajam pareikšto kaltinimo turi būti pašalinta. Juo labiau, kad nusikaltimo padarymo motyvas nebuvo nustatytas, o iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis D. B. anksčiau nepažinojo, todėl neturėjo jokio tikslo jį nužudyti. Gynėjas taip pat nurodo, kad nukentėjusysis buvo fiziškai stipresnis, stambesnis ir aukštesnis už nuteistąjį. Jis netikėtai užpuolė K. G., pastarąjį mušė, dėl ko nuteistasis buvo netekęs sąmonės. Esant tokioms aplinkybėms, K. G. turėjo teisę gintis nuo neteisėto puolimo ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų tai padarė – siekdamas atgrasyti nukentėjusįjį mojavo peiliu bei įspėjo pastarąjį, kad jis gali būti sužalotas. Gynėjo vertinimu, tokia K. G. veika atitinka BK 28 straipsnyje nustatytus būtinosios ginties požymius, o nagrinėjamu atveju būtinosios ginties ribos nebuvo peržengtos. Dėl to K. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas arba jo veika perkvalifikuota pagal BK 132 straipsnio l dalį arba BK 130 straipsnį, o nuteistajam paskirta švelnesnė bausmė. Gynėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė BPK 369 straipsnio 3 dalyje nurodytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ir kitų esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisinga nuosprendį (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Pagrįsdamas šį apeliacinio skundo argumentą gynėjas pakartoja nuteistojo K. G. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad 2016 m. rugpjūčio 2 d. apklausiamas kaip įtariamasis, K. G. dar buvo neblaivus ir neišsimiegojęs, todėl davė netikslius parodymus. Teisingus parodymus jis davė parodymų patikrinimo, vykusio 2016 m. rugpjūčio 29 d., metu bei apklausiamas kaip įtariamasis 2016 m. gruodžio 14 d. Nepaisant to, kad nuteistasis K. G., paveiktas depresijos ir streso, apklausiamas teisme 2017 m. balandžio 27 d. pakeitė parodymus teigdamas, kad tai ne jis sužalojo D. B., gynėjas pažymi, kad to paties teismo posėdžio metu nuteistasis nurodė teismui vadovautis jo ikiteisminio tyrimo metu ir anksčiau teisme duotais parodymais, kad nukentėjusįjį jis sužalojo gindamasis nuo pastarojo neteisėtų veiksmų. Tačiau pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies bei BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas šių nuteistojo parodymų visiškai neįvertino. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino nuteistojo parodymų, kad jis, norėdamas suteikti pagalbą sužalotam D. B., padėjo pastarajam iš antrojo namo aukšto laiptinės nusileisti į pirmąjį. Tai suponuoja išvadą, jog apygardos teismas įrodymus šioje byloje vertino selektyviai ir buvo šališkas.Gynėjo vertinimu, nepaisant pirmiau nurodytų pažeidimų, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta per griežta bausmė. Atkartodamas K. G. apeliacinio skundo motyvus, gynėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė liudytojos Z. J. parodymus, patvirtinančius nuteistojo teiginius, kad iš karto po įvykio jis beldėsi į namo gyventojų butų duris, norėdamas suteikti pagalbą nukentėjusiajam. Kaip ir nuteistasis, gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog turėjo būti nustatytos BK 59 straipsnio l dalies l punkte, 2 punkte, 6 ir 10 punktuose įtvirtintos nuteistojo K. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, o jam paskirta bausmė švelninama BK 62 straipsnio l dalies, 2 dalies 5 punkto ir 3 dalies pagrindais arba, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi skiriama švelnesnė nei įstatymo nustatyta bausmė. Gynėjo teigimu, jo ginamasis apgalvojo savo ankstesnį gyvenimą, labai gailisi dėl to, kas įvyko, pasižada daugiau nedaryti nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų ir ateityje gyventi dorai bei sąžiningai. Pirmosios instancijos teismas į pirmiau nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nuteistąjį teigiamai charakterizuojančių duomenų visetą neatsižvelgė, dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą bausmę. Taigi net ir nustačius, kad buvo padaryta nusikalstama veika, K. G., įvertinus pirmiau nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių visumą, turėjo būti paskirta gerokai švelnesnė bausmė.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nuteistojo gynėjas prašė patenkinti apeliacinius skundus, prokurorė ir nukentėjusiosios O. P. atstovė prašė apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo K. G. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai atmetami.Skundžiamu Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendžiu K. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis tyčia nužudė D. B.. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu apeliaciniuose skunduose nuteistasis K. G. ir jo gynėjas nurodo, kad nukentėjusįjį D. B. nuteistasis mirtinai sužalojo esant būtinosios ginties sąlygoms bei neperžengiant jos ribų, todėl turi būti išteisintas. Pagrįsdami šią gynybinę versiją apeliantai ginčija Šiaulių apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, nesutinka su liudytojų parodymų bei kitų byloje ištirtų duomenų vertinimu, abejoja teismo nešališkumu. Jei apeliacinės instancijos teismas pripažintų, jog K. G. vis dėlto padarė nusikalstamą veiką, apeliantai prašo šią veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 130 straipsnio 1 dalį arba BK 132 straipsnio 1 dalį, arba sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę. Apeliantai skunduose pateikia ir kitą alternatyvų prašymą – skundžiamą Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Būtinosios ginties ribų peržengimo klausimas gali iškilti ir privalo būti sprendžiamas tik tada, kai nustatoma, kad egzistavo būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties ribų peržengimo turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Šios ribos peržengiamos, kai besiginančiojo veiksmai atitinka visas tris būtinas sąlygas: a) užpuolikas nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata; b) tai padaroma tiesiogine tyčia; c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tačiau yra nurodyti du atvejai, kai net ir visų šių sąlygų buvimas nesudaro būtinosios ginties ribų peržengimo. Peržengimu nelaikoma besiginančiojo veika, padaryta dėl jo didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą. Nuteistojo K. G. parodymai pirmosios instancijos teisme nebuvo nuoseklūs ir neprieštaringi. 2017 m. balandžio 3 d. vykusiame teismo posėdyje K. G. parodė, kad 2016 m. liepos 19 d. grįžęs iš Kybartų pataisos namų jis apsigyveno V. N. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste. 2016 m. liepos 31 d. K. G. nuėjo prie parduotuvės ir ten sutiko D. Ž. su D. B.. D. Ž. pasiūlė K. G. kartu nueiti į jos namus išgerti alaus ir degtinės. K. G. sutikus, jis, D. Ž. ir D. B. nuėjo į V. Č. butą, esantį tame pačiame name kaip ir V. N. butas, ir ten visi vartojo alkoholinius gėrimus. K. G. buvo trumpam nuėjęs į V. N. butą, bet šio jau nebebuvo. Pasak nuteistojo, bevartojant alkoholinius gėrimus, kilo konfliktas tarp D. Ž. ir D. B.. D. Ž. pareikalavo, kad šis surastų jos vaiką ir parvestų į namus. Kartu su D. B. ieškoti D. Ž. vaiko išėjo ir K. G.. Vaiko rasti nepavyko, todėl K. G. su D. B. nuėjo prie „Ąžuolo“ prekybos centro ir ten toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Vėliau K. G. su D. B. einant link Sodų g. 7 esančio namo, šis sutiko kelis savo draugus, su kuriais bendravo kalėjimo žargonu. K. G. tuo metu bandė pasišalinti, tačiau D. B. jį sustabdė ir tarp jų kilo konfliktas. K. G. pabėgo ir apie 23.30 val. pro neužrakintas kiemo pusėje esančias duris grįžo į V. N. butą, kuriame nebuvo šeimininko, todėl jis išspyrė buto duris ir patekęs į vidų nuėjo miegoti. Kiek vėliau, išgirdęs, kad kažkas laiptinėje lipa laiptais, K. G. nuėjo pažiūrėti ir pamatė D. B., kuris paklausė, kodėl K. G. pabėgo, ir pradėjo jį mušti. D. B. ranka sudavė K. G. į veidą ir spyrė į galvą. K. G. nuo smūgio koja prarado sąmonę, o atsipeikėjęs paėmė ant krosnies gulėjusį peilį ir išbėgęs į koridorių pagrasino juo D. B., reikalaudamas jo nebemušti. D. B. nereagavo į K. G. perspėjimus ir toliau jį puolė, todėl K. G. mojavo peiliu ir galėjo jam įdurti į krūtinę ir koją. Sužeistas D. B. atsisėdo ant koridoriuje buvusio fotelio, o K. G. bandė ištraukti šiam į koją įsmigusį peilį. Nepavykus to padaryti, K. G. bandė belstis į kaimynų butų duris, tačiau niekas jų neatidarė. Tada, nuteistojo teigimu, jis padėjo D. B. nusileisti į pirmą namo aukštą, tačiau ten nukentėjusysis sukniubo, todėl K. G. vienas išbėgo į lauką ieškoti pagalbos. Jis nesutiko jokių žmonių, todėl nuėjo į Sodų g. 7 esančius nakvynės namus ir ten užmigo. Ryte atsikėlęs K. G. taip pat neieškojo D. B. pagalbos. Nakvynės namuose jis sutiko pažįstamą B. L. (K.) ir nuėjo su juo į barą išgerti alaus. Vėliau K. G. su B. L. (K.) nuėjo iki V. N. namų, tačiau sužeisto D. B. laiptinėje nebebuvo. Toliau K. G. su B. L. (K.) vartojo alkoholį prie parduotuvės, o pasibaigus pinigams planavo lombarde įkeisti šiam priklausantį televizorių, tačiau buvo sulaikytas policijos pareigūnų. K. G. teigimu, dar iki konflikto su D. B. pradžios jis buvo susižalojęs kaktą, kai neblaivus pargriuvo. Nuteistojo manymu, kaimynai neabejotinai turėjo girdėti, kad koridoriuje tarp jo ir D. B. vyko konfliktas, tačiau bijojo į šį konfliktą kištis (t. 2, b. l. 176-179).2017 m. balandžio 27 d. teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme K. G. pakeitė parodymus ir parodė, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis nepadarė, su D. B. nekonfliktavo. Pasak nuteistojo, jis rado sužalotą D. B. prie namo, kuriame yra V. N. butas, lauko durų. K. G. teigimu, jis norėjo padėti D. B., todėl bandė ištraukti jo kojoje įsmigusį peilį, bet jam nepavyko. Tada K. G. išėjo ieškoti pagalbos, tačiau nesutiko nei vieno žmogaus. Nuėjęs į Sodų g. 7 esančius nakvynės namus, K. G. papasakojo pažįstamam B. L. (K.) apie tai, kad rado sužalotą žmogų, tačiau šis juo nepatikėjo. Anot nuteistojo, jis paprašė B. L. (K.), kad jis teisiamajame posėdyje patvirtintų, jog D. B. sužalojo K. G.. Policijos tyrėjams K. G. minėjo, kad D. B. nesužeidė, tačiau vėliau pakeitė savo parodymus ir prisipažino dėl neva padarytos nusikalstamos veikos, nes nebenorėjo būti laisvėje (t. 3, b. l. 4-5).Apeliaciniame skunde nuteistasis K. G. nurodo, kad 2017 m. balandžio 27 d. vykusiame teisiamajame posėdyje būdamas besitęsiančios depresijos įtakoje ir pasinaudodamas pažįstamų asmenų patarimais, tačiau neįvertinęs gresiančių pasekmių, jis davė neteisingus parodymus. Pasak nuteistojo, iš tiesų jis sužalojo nukentėjusįjį D. B. būtinosios ginties situacijoje, gindamasis nuo jo pavojingo kėsinimosi. Įvertinusi byloje surinktų, teisiamajame posėdyje ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visumą teisėjų kolegija sprendžia, jog šis apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas.Liudytojas A. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad ruošdamasis į darbą 2016 m. rugpjūčio 1 d. ir apie ketvirtą valandą ryto norėdamas išeiti į lauke esantį tualetą negalėjo atidaryti buto durų, o smarkiau jas pastūmęs pamatė koridoriuje gulintį vyriškį. Tada jis su žmona iškvietė greitąją medicinos pagalbą, kuri konstatavo vyriškio mirtį. Liudytojo teigimu, naktį jokio triukšmo ar beldimo į jo buto duris jis negirdėjo (t. 2, b. l. 123). Pirmosios instancijos teisme liudytoja M. L. parodė, kad ji su vyru A. L. gyvena name, kuriame buvo rastas sužalotas nukentėjusysis D. B.. Pasak liudytojos, penktą valandą ryto jos vyras ruošėsi eiti į darbą, tačiau negalėjo atidaryti buto durų. Kai jis stipriau pastūmė duris, pamatė koridoriuje gulintį žmogų ir iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Nukentėjusįjį liudytoja anksčiau buvo mačiusi svečiuose pas D. Ž.. Tą naktį, kai buvo rastas sužalotas nukentėjusysis, M. L. jokio triukšmo koridoriuje negirdėjo (t. 2, b. l. 122-123). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja Z. J. parodė, kad ji gyvena name, kuriame buvo rastas sužalotas nukentėjusysis. Pasak jos, apie 23.00-23.30 val. ji girdėjo, kad kažkas pabeldė į jos buto duris, tačiau jokio balso ar prašymo padėti nebuvo. Liudytoja koridoriuje negirdėjo jokio triukšmo (t. 2, b. l. 123-124). Liudytojas A. P. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis gyvena name, kuriame buvo rastas sužalotas D. B.. Nukentėjusiojo jis nepažinojo. Liudytojo teigimu, 2016 m. liepos 31 d. jis atsibudo apie 24.00 val. ir buvo išėjęs į lauką parūkyti. Parūkęs A. P. užsklendė kiemo duris ir nuėjo miegoti. Jokio triukšmo A. P. negirdėjo, koridoriuje buvo ramu, niekas į jo buto, esančio pirmame aukšte, duris nebeldė (t. 2, b. l. 124). Liudytojas V. N. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2016 m. liepos 31 d. jis savo bute su K. G. ir pažįstamu Antanu vartojo alkoholį. Pasak liudytojo, tuo metu K. G. jau buvo nusibrozdinęs kaktą. Vėliau K. G. su Antanu išėjo ir į butą nebegrįžo. Vėlai vakare, apie 23.30 val. V. N. taksi automobiliu išvažiavo pas soduose gyvenančią savo motiną. Tuo metu jo gyvenamojo namo koridoriuje nieko nebuvo, jo buto durys buvo tvarkingos, kaimynystėje nesigirdėjo jokio triukšmo. Liudytojas iš namo išėjo pro kiemo duris, kurios buvo praviros. Kitą rytą su V. N. susisiekė policijos pareigūnai ir pranešė, kad išlaužtos jo buto durys ir laiptinėje rastas negyvas žmogus. Ikiteisminio tyrimo metu V. N. atpažino jam priklausantį peilį mediniu kotu, kuriuo buvo nužudytas nukentėjusysis (t. 2, b. l. 157-158). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas V. Č. parodė, kad 2016 m. liepos 31 d. jis savo namuose su D. Ž., K. G. ir D. B. vartojo alkoholinius gėrimus. Vėliau, dar nesutemus, K. G. kartu su D. B. išėjo, o V. Č. su D. Ž. nuėjo miegoti. Ryte V. Č. sužinojo, kad D. B. buvo rastas negyvas jo namo laiptinėje. Liudytojo teigimu, išgertuvių metu K. G. su D. B. nekonfliktavo, naktį liudytojas negirdėjo jokių pagalbos šauksmų, beldimo į duris ar kitokio triukšmo (t. 2, b. l. 149-150). Liudytojas B. L. (K.) pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2016 m. rugpjūčio 1 d. ryte jis susitiko su K. G. ir nuėjo į barą išgerti alaus. Bare K. G. nurodė B. L. (K.), kad jis peiliu sužalojo žmogų. K. G. pasiūlė B. L. (K.) nueiti iki vieno namo, kuriame esančiame bute turėjo būti padėti jam priklausantys 20,00 Eur. Pasak liudytojo, jis su K. G. įėjo į vieną iš namo butų, tačiau ten nieko nebuvo, todėl abu vyriškiai nuėjo prie Sodų g. 7 esančių nakvynės namų, kur buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Grumtynių pėdsakų bute liudytojas nematė. Liudytojo teigimu, K. G. jam papasakojo, kad jis kažkam peiliu įdūrė į koją. Tikslios priežasties, kodėl taip pasielgė, K. G. nenurodė, galimai jį kažkas vijosi nuo parduotuvės „Maxima“ (t. 2, b. l. 175-176). Nors 2017 m. balandžio 3 d. teisiamajame posėdyje ir apeliaciniame skunde K. G. teigė, kad D. B. jis mirtinai sužalojo gindamasis nuo šio pavojingo ir realaus kėsinimosi, tačiau nė vienas iš byloje apklaustų liudytojų nenurodė, kad naktį iš 2016 m. liepos 31 d. į 2016 m. rugpjūčio 1 d. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, koridoriuje būtų girdėjęs vykstant konfliktą. Iš 2016 m. rugpjūčio 1 d. įvykio vietos apžiūros protokolo ir prie jo pridėtų fotolentelių matyti, kad konflikto metu kilusių grumtynių požymių (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, esančiame bute Nr. 6, kuriame, pasak nuteistojo K. G., nukentėjusysis D. B. sudavė jam smūgius į galvą, neužfiksuota (t. 1, b. l. 6-35). Įvykio vietoje nerasti jokie žmogui žaloti tinkami daiktai, kuriuos su savimi galėjo turėti D. B.. Nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. balandžio 11 d. – 2017 m. balandžio 12 d. ekspertizės akte Nr. EG 466/2017(04) konstatuota, kad K. G. padaryta kraujosruva kairės akies apatiniame voke, tačiau šis kūno sužalojimas padarytas apytikriai dviejų savaičių bėgyje iki K. G. medicininės apžiūros Šiaulių tardymo izoliatoriuje, vykusios 2016 m. rugpjūčio 5 d. (t. 2, b. l. 181-182). Jokie kiti sužalojimai K. G. nenustatyti, nors pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad D. B. jam vieną kartą kumščiu trenkė į veidą, o tada koja stipriai spyrė į galvą, dėl ko šis prarado sąmonę.Byloje esančių įrodymų visetas (aptarti (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, esančiame name gyvenančių liudytojų M. L., A. L., Z. J., A. P., V. Č., V. N. parodymai; ekspertizės akto Nr. EG 466/2017 (04) išvados, įvykio vietos apžiūros protokolas ir kt.) leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis D. B. jokių pavojingų smurtinių veiksmų prieš K. G. du kartus peiliu duriant jam į krūtinę ir vieną kartą duriant į koją neatliko, todėl nuosprendį priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis neatliko jokių veiksmų, kurie atitiktų teismų praktikoje susiformavusio realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į gyvybę ar sveikatą turinio aiškinimo. Taigi, nesant būtinosios ginties sąlygoms, nuteistasis K. G. neįgijo teisės elgtis jo pasirinktuoju būdu.Nuteistasis K. G. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose ginčija tyčios konstatavimą skundžiamame nuosprendyje, teigdami, jog nuteistasis nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo D. B.. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui ir norėjo ją atimti. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Nuteistojo tyčios turinys nustatomas ne vien pagal jo paties paaiškinimus, tačiau ir pagal objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius: nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, sužalojimų pobūdį, sunkumą, lokalizaciją, žalojančių veiksmų intensyvumą. Bylos duomenimis nustatyta, kad būdamas neblaivus K. G. peiliu du kartus dūrė D. B. į krūtinės sritį ir vieną kartą į kairę koją, tuo padarydamas nukentėjusiajam krūtinės ląstos kiaurinę durtinę pjautinę žaizdą su pošonkaulinių kraujagyslių, plaučių ir širdiplėvės pažeidimu, krūtinės ląstos dešinės pusės priekinio paviršiaus durtinę-pjautinę žaizdą bei kairės blauzdos durtinę-pjautinę žaizdą su kairio blauzdikaulio sužalojimu. K. G. veikos pobūdis ir intensyvumas (dūriai peiliu į krūtinę ir koją, paliekant minėtą įrankį įstrigusį nukentėjusiojo blauzdikaulyje), smūgių lokalizacija (peiliu durta ne tik į koją, bet ir į krūtinę, kurioje yra gyvybiškai svarbūs organai – širdis ir plaučiai) leidžia daryti išvadą, jog K. G. suprato, kad stipriai peiliu suduodamas nukentėjusiajam į krūtinę kėsinasi į jo gyvybę, numatė, kad nukentėjusysis nuo patirtų dūrių gali mirti, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido šiam padariniui kilti. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad K. G. veikė netiesiogine tyčia ir teisingai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Priešingai, nei apeliaciniuose skunduose nurodo nuteistasis K. G. ir jo gynėjas, šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo kvalifikuoti nuteistojo veiksmus pagal BK 130 straipsnį („Nužudymas labai susijaudinus“) ar BK 132 straipsnio 1 dalį („Neatsargus gyvybės atėmimas“).Kaip matyti iš nuoseklių ir esminėse detalėse sutampančių liudytojų M. L., A. L., A. P., V. Č. parodymų 2017 m. liepos 31 d. – rugpjūčio 1 d. naktį nei vienas iš jų negirdėjo jokio konflikto, beldimo į duris ar kitokių garsų. Nors liudytoja Z. J. parodė, kad apie 23.00-23.30 val. kažkas negarsiai pabeldė į jos buto duris, tačiau jokių pagalbos prašymų ji negirdėjo. Pasak liudytojo V. N. apie 23.30 val. jis taksi automobiliu išvažiavo pas soduose gyvenančią savo motiną. Tuo metu namo koridoriuje nieko nematė, liudytojo buto durys buvo tvarkingos, kaimynystėje nesigirdėjo jokio triukšmo. Liudytojas iš namo išėjo pro kiemo duris, kurios buvo praviros. Pagal liudytojo A. P. parodymus jis jau po 24.00 val. buvo išėjęs į kiemą parūkyti, tačiau koridoriuje nieko nepastebėjo ir triukšmo negirdėjo, sklende uždarė praviras kiemo duris. Aptarti liudytojų parodymai paneigia nuteistojo K. G. versiją, jog jis aktyviais veiksmais ieškojo pagalbos sužeistam D. B., ir jo bei gynėjo apeliaciniuose skunduose daromą prielaidą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino liudytojos Z. J. parodymus, neva patvirtinančius minėtą nuteistojo versiją. Liudytojų parodymais patikimai nustatyta, kad Z. J. tylų beldimą į jos buto duris girdėjo anksčiau, negu A. P., kuris po 24.00 val. buvo išėjęs į kiemą parūkyti ir nieko įtartino koridoriuje nematė bei negirdėjo. Priešingai, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, minėtais liudytojų parodymais tinkamai nustatytas apytikslis nusikalstamos veikos padarymo laikas – laikotarpis nuo 2016 m. liepos 31 d. 24.00 val. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. 04.26 val. Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja, kad įvykio laikas būtų nustatytas valandų ir minučių tikslumu. Juo labiau, kad šiuo atveju įvykio laiko minučių tikslumu nustatyti nėra jokių objektyvių galimybių. Visišką nuteistojo K. G. abejingumą sužeisto D. B. likimui rodo ir aplinkybė, kad iš pat pradžių nesuteikęs jam pagalbos kitą dieną po įvykio nuteistasis ir toliau nesidomėjo nukentėjusiojo sveikatos būkle, nebandė aiškintis ar jam reikalinga medicinos pagalba, nuo pat ryto su B. L. (K.) girtavo viename iš Mažeikių miesto barų.Apeliaciniuose skunduose nuteistasis K. G. ir jo gynėjas kelia klausimą ir dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo šališkumą apeliantai sieja su, jų nuomone, neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, byloje pateiktu įrodymų vertinimu ir nuteistajam nepalankaus teismo sprendimo priėmimu, o tai negali būti laikoma teismo šališkumo požymiu, jei nėra kitų teismo šališkumą rodančių aplinkybių. Šališku pripažįstamas teismas, jei bylą išnagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje nurodytų aplinkybių, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta ir apeliantai jų nenurodė. Teisminio nagrinėjimo procese nei nuteistasis, nei jo gynėjas nušalinimo teismui (teisėjui) nepareiškė. Šį klausimą apeliantai kelia tik savo apeliaciniuose skunduose, priėmus jiems nepalankų teismo sprendimą, o tai sudaro pagrindą manyti, jog šis apeliacinių skundų argumentas yra tik deklaratyvus teiginys, nes duomenų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti išnagrinėjusio šią bylą teismo nešališkumu, byloje nėra.Nuteistasis K. G. apeliaciniame skunde prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies arba BK 62 straipsnio nuostatas. Sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę apeliaciniame skunde prašo ir jo gynėjas.Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Paprastai švelnesnė nei numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis, BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.Nusikalstama veika, nustatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, už kurios padarymą K. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas nustato tik laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas neįtvirtina.Įvertinus K. G. asmenybę (anksčiau teistas devynis kartus, baustas administracine tvarka, įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, nedirba, darbo biržoje neregistruotas, įrašytas į Mažeikių psichikos sveikatos centro įskaitą), padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvus ir tikslus (netiesiogine tyčia padarė vieną baigtą labai sunkų smurtinį nusikaltimą, panaudodamas peilį, t. y. daiktą, turintį bendrą buitinę paskirtį, tačiau šioje konkrečioje situacijoje – pritaikytą kūno sužalojimams daryti, kas rodo didesnį rūšinį šios K. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, du kartus dūrė į žmogaus sveikatai ir gyvybei svarbių organų sritį – krūtinę, kas sukėlė negrįžtamas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį), taip pat tai, kad nustatytos dvi nuteistojo baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas ir apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo K. G. paskirta griežtesnė nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis bausmė yra aiškiai per griežta. K. G. paskirta bausmė yra adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga ir tinkamai individualizuota. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių K. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodyti deklaratyvūs teiginiai, jog nuteistasis yra pasiryžęs keisti savo netinkamą elgesį ir gyventi sąžiningai bei dorai, susirasti darbą, nėra pakankamas pagrindas, kuriuo remiantis būtų galima švelninti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę.Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymų reikalavimais, tiesiogiai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, juos išsamiai išanalizavo bei teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl K. G. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Priešingai, negu teigiama apeliaciniuose skunduose, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. G. ir jo gynėjo advokato Algimanto Pileckio apeliacinius skundus atmesti.