- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-21
- Bylos Nr.
- 2A-119/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Danutė Gasiūnienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- G. J.
- Atsakovas
- D. M.
- Trečiasis asmuo
- O. S., P.
- Advokatai
- Saulius Tamošaitis
- Kategorijos
- 125.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Ilonai Kovger,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 22-427-123/2010 pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovei D. M. , dalyvaujant tretiesiems asmenims O. S. , P. S. , dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė G. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu D. M. , dalyvaujant tretiesiems asmenims O. S. , P. S. , dėl skolos priteisimo ir prašė priteisti iš atsakovės 200 000 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė pagal 2008 m. balandžio 28 d. vekselį turėjo iki 2008 m. gegužės 28 d. sumokėti 100 000 Lt, pagal 2008 m. birželio 28 d. vekselį turėjo iki 2008 m. rugsėjo 15 d. sumokėti 100 000 Lt, tačiau pagal šiuos vekselius pinigų sutartu laiku negrąžino.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 10 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 200 000 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009 m. balandžio 9 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 2 500 Lt žyminio mokesčio bei 1 000 Lt advokato išlaidų, taip pat pareikalavo, kad atsakovė per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo įvykdytų sprendimą arba sprendimą priėmusiam teismui raštu pateiktų motyvuotus prieštaravimus.
Atsakovė pateikė prieštaravimus, kuriais prašė panaikinti 2009 m. balandžio 10 d. preliminarų sprendimą. Nurodė, kad ieškovės nepažįsta ir pinigų iš jos nesiskolino. Teigė, kad 2008 m. balandžio 28 d. vekselio nepasirašė, todėl reikalavimas pagal šį vekselį yra neteisėtas, o ant 2008 m. birželio 28 d. vekselio yra du parašai, kurie yra skirtingi, todėl toks vekselis nesukelia jokių pasekmių. Tvirtino, kad turėjo įgaliojimą veikti trečiųjų asmenų vardu ir pavedimu, todėl jei ir būtų pasiskolinusi pinigų, būtų tai padariusi trečiųjų asmenų pavedimu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario17 d. galutiniu sprendimu 2009 m. balandžio 10 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str.). Pažymėjo, kad vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (CK 1.105 str. 1 d., Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 1 d. (toliau tekste – ĮPVĮ)). Todėl teismas konstatavo, kad vekselis yra dokumentas, kuriame įtvirtinta besąlygiška mokėjimo pareiga ir iš šios pareigos atsiradusi reikalavimo teisė. Teismas nustatė, kad atsakovė, įgaliota trečiųjų asmenų, pagal 2008 m. balandžio 28 d. paprastąjį vekselį įsipareigojo iki 2008 m. gegužės 28 d. besąlygiškai sumokėti ieškovei 100 000 Lt, o pagal 2008 m. birželio 28 d. paprastąjį vekselį įsipareigojo iki 2008 m. rugsėjo 15 d. besąlygiškai sumokėti ieškovei 100 000 Lt. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš 2008 m. balandžio 7 d. įgaliojimo, išduoto Vilniaus miesto 29-ojo notarų biuro, turinio matyti, kad atsakovė neturėjo teisės išduoti ir pasirašyti paprastųjų vekselių trečiųjų asmenų vardu, nes tokios teisės įgaliojimas nesuteikė. Kadangi atsakovė pasirašė vekselius kaip trečiųjų asmenų įgaliotinė, tačiau neturėdama tam suteiktos teisės, todėl ji pati įsipareigojo pagal išduotus vekselius grąžinti ieškovei vekseliuose nurodytas pinigų sumas (ĮPVĮ 10 str.). Teismas pažymėjo, kad vekselio turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas teisėtu jo savininku ir šiame dokumente įtvirtintos reikalavimo teisės turėtoju, ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja (CPK 178 str.). Teismas konstatavo, kad priešingai nei teigia atsakovė, teismo posėdžio metu liudytoja J. P. patvirtino, kad ieškovė 2008 m. balandžio 28 d. paskolino atsakovei 100 000 Lt, o 2008 m. birželio 28 d. paskolino dar 100 000 Lt, todėl atsakovė šių sumų grąžinimui užtikrinti išdavė ir pasirašė du vekselius. Teismas atkreipė dėmesį, kad kai vekselio išrašymas neatitinka vekselio davėjo valios, tai jis būdamas sąžiningu, protingu, apdairiu ir rūpestingu asmeniu iš karto turėtų ginčyti vekselį nelaukdamas, kada vekselio turėtojas pareikalaus jį apmokėti. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ieškovei išduoti vekseliai ginčijami teismine tvarka, todėl atsakovės pasirašyti ir ieškovei išduoti vekseliai yra nenuginčyti ir galiojantys, todėl atsakovės argumentai, kad vekseliai yra niekiniai, atmestini kaip neįrodyti. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė nustatytu terminu būtų įvykdžiusi savo įsipareigojimus ir grąžinusi vekselyje nurodytas pinigų sumas, todėl atsakovė laikoma pažeidusia prievolę laiku grąžinti vekseliuose nurodytas pinigų sumas (CK 6.63 str. 1 d. 2 p.). Teismas sprendė, kad pateiktų rašytinių įrodymų pakanka ieškiniui tenkinti, todėl jis tenkintinas ir ieškovei iš atsakovės priteistina 200 000 Lt skolos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė D. M. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiomis aplinkybėmis:
Atsakovė ieškovės niekada nebuvo sutikusi. Pinigus (iš viso – 100 000 Lt) atsakovei perdavė ne ieškovė, o J. P. , kuri vertėsi tarpininkavimu skolinant pinigus, tai patvirtina J. P. parodymai, jog vekselius atspausdino J. P. sekretorė. Išrašant 2008 m. birželio 28 d. vekselį buvo sudarytas apsimestinis sandoris, kuriuo šalys siekė pratęsti 2008 m. balandžio 28 d. vekselio terminą, užfiksuoti negrąžintą sumos dalį, paliekant neužfiksuotą faktą, jog atsakovė J. P. sumokėjo palūkanas. Pirmosios instancijos teismas aplinkybių dėl apsimestinio sandorio neištyrė ir neįvertino. Byloje nustatyta, kad ieškovė atsakovei 2008 m. birželio 28 d. vekseliu paskolino dar 100 000 Lt, nors 100 000 Lt skola pagal 2008 m. balandžio 28 d. vekselį dar nebuvo sumokėta ir ieškovė nereikalavo šios sumos sugrąžinti ar pratęsti terminus skolai sumokėti. Toks ieškovės elgesys būtų nelogiškas. Ieškovė negalėjo pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių jos teisę į 200 000 Lt sumą. Vekselių numerių, sumos sutapimas, terminų nurodymas paliekant tas pačias kalendorines dienas, pakeičiant tik mėnesius, nuoroda, kurią 2008 m. birželio 28 d. vekselyje parašė atsakovė (,,šiuo metu neturiu galimybės atiduoti pinigų“) rodo, kad 2008 m. birželio 28 d. vekselis išrašytas pratęsiant (pakeičiant) 2008 m. balandžio 28 d. vekselį. Įvertinęs šias aplinkybes teismas turėtų pagrindą taikyti apsimestinio sandorio galiojimo pasekmes ir atitinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius santykius. Teismas nesudarė galimybės atsakovei dalyvauti teismo posėdyje ir išdėstyti minėtas aplinkybes, nes atsakovė privalėjo dalyvauti kitoje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teisme, ir nebuvo nurodžiusi, jog civilinę bylą ves per advokatą. Buvo pažeista CPK 246 straipsnio 1 dalies norma. Teismas pažeidė ĮPVĮ 2 straipsnio 4 dalį ir 77 straipsnio 2 punktą, nes 2008 m. birželio 28 d. vekselis neatitinka abstraktumo ir formalumo reikalavimų, kadangi vekselyje nurodyta sąlyga (,,šiuo metu neturiu galimybės atiduoti pinigų“) laikytina dokumento išrašymo pagrindu, t. y. jei būtų galimybė atiduoti pinigus, dokumentas nebūtų surašytas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė G. J. prašo skundą atmesti bei priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimui pagrįsti ieškovė nurodo tokius motyvus:
Ieškinys buvo įrodinėjamas rašytiniais įrodymais (vekseliais, 2008 m. balandžio 7 d. įgaliojimu) bei liudytojos J. P. parodymais. Teismas šiuos įrodymus tyrė ir vertino, taip pat tyrė ir ieškovės bei atsakovės atstovo paaiškinimus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas pažeidė CPK 176, 178, 181, 185 straipsnius. Savo teises atsakovė galėjo įgyvendinti per atstovą. CPK 246 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista, nes ieškovė dalyvavo teismo posėdyje, ją atstovavo advokatas. Pažymėtina, kad ir atsakovę atstovavo advokatas, be to, atsakovės prašymu du kartus buvo atidėtas bylos nagrinėjimas, todėl darytina išvada, kad nebuvo pažeistos atsakovės teisės. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad 2008 m. birželio 28 d. vekselis yra su sąlyga, todėl negalioja, nes pačiame vekselyje atsakovė pati nurodė, kad besąlygiškai privalo sumokėti vekselio turėtojai iki 2008 m. rugsėjo 15 d. ir pasirašydama vekselį tą besąlygiškumą pilnai suvokė. Pirmosios instancijos teisme neigusi, atsakovė apeliaciniame skunde pripažįsta, kad pasirašė abu vekselius. Tai patvirtina jos nesąžiningumą bei tai, kad pirmosios instancijos teisme atsakovė siekė suklaidinti teismą. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė neturėjo pinigų, kad galėtų juos paskolinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. spalio 18 d. ieškovė pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo 720 000 Lt. Pažymėtina, kad nors atsakovė 100 000 Lt dalyje pripažino ieškinį, šios sumos iki šiol ieškovei nesumokėjo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, įvertina sprendimo teisinį, faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o taip pat ir kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti panaikintas ar pakeistas, nenustatyta.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką ta linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Kasacinis teismas nutartyse yra pabrėžęs, kad vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. su AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. su M. M., bylos Nr. 3K-3-8/2007; 2007 m. spalio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. P. su BUAB „Mocionas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. su G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).
Įstatyme nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą (Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 2 str. 1 d., 3 str. 2 p., 77 str. 2 p., CK 1.105 str. 1 d.), reiškia tai, jog vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintas prievolės abstraktumas reiškia, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Tokia abstrakti prievolė atsiranda išrašius vekselį. Vekselio išrašymas yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl šio abstraktaus vienašalio sandorio sukuriamas naujas civilinių teisinių santykių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta nauja prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta.
Pagal Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 19 straipsnio nuostatas įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Be to, pagal minėto straipsnio prasmę skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeninais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo, įgyjant vekselį. Pažymėtina, kad nors vekselio davėjas pirmajam vekselio turėtojui turi teisę reikšti prieštaravimus dėl vekselio apmokėjimo, remdamasis jiems žinomais santykiais, tačiau atsakovė neįrodinėjo ir net nepaaiškino, kaip ieškovės nesąžiningumas pasireiškia dėl to, jog jos nebuvo susitikusios (CPK 185 str.).
Nagrinėjamoje byloje ieškovė G. J. ir atsakovė D. M. yra tiesioginiai vekselio teisinio santykio dalyviai. Atsakovė yra vekselių davėja, o ieškovė – ginčo vekselių pirmasis įgijėjas ir turėtojas. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme atsakovė visą laiką akcentavo, jog ant pirmojo vekselio (2008 m. balandžio 28 d.) akivaizdžiai ne jos parašas, tokio vekselio ji nepasirašinėjo, todėl reikalavimas pagal šį vekselį yra neteisėtas. Pateikdama apeliacinį skundą atsakovė tvirtina priešingai – nurodo, kad 2008 m. birželio 28 d. vekselis - apsimestinis sandoris, kuriuo šalys siekė pratęsti 2008 m. balandžio 28 d. vekselio terminą. Tai reiškia, kad apeliantė patvirtina, jog pasirašė abu vekselius. Teisėjų kolegija pažymi, kad net sutikdama su vienu iš vekselių, atsakovė iki šiol nėra jo apmokėjusi. Vekselio išrašymas, minėta, yra abstraktus vienašalis sandoris. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. su G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007). Tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė į Klaipėdos miesto apylinkės teismą dėl 2008 m. birželio 28 d. pripažinimo negaliojančiu kreipėsi tik 2011 m. sausio 6 d., sprendimas minėtoje byloje dar nėra priimtas, taigi abu ginčo vekseliai yra galiojantys, todėl ieškovė turėjo pagrindą kreiptis į teismą dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškinio nepagrįstumo negrindė aplinkybe, jog 2008 m. birželio 28 d. vekselis buvo pasirašytas siekiant pratęsti 2008 m. balandžio 28 d. vekselio terminą. Taigi, šį klausimą apeliantė iškėlė tik apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus (CPK 312 str.), o CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė skunde iškėlė naują argumentą, kuris nebuvo išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme, todėl šios aplinkybės negali būti apeliacijos dalykas, ir teisėjų kolegija neanalizuoja apeliantės nurodytų aplinkybių, susijusiu su apsimestiniu sandoriu. Juo labiau, kad toks ieškinys, kaip minėta, yra nagrinėjamas Klaipėdos miesto apylinkės teisme.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė šioje byloje teigdama, kad paprastųjų vekselių ji nepasirašė, nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką teismo sprendime padarytos išvados turi būti pagrįstos bylos nagrinėjimo metu nustatytomis reikšmingomis šalių ginčui išspręsti aplinkybėmis ir įrodymais, ištirtais bei įvertintais civilinio proceso teisės normų nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno iš jų įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai buvo ar jų nebuvo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-563/2006; 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje V. I., R. P. v. UAB „Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009; kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė byloje surinktus įrodymus, įvertino juos CPK nustatyta tvarka, atsižvelgė tiek į ieškovės, tiek į atsakovės atstovo, tiek į liudytojos parodymus. Tuo tarpu apeliantė, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, nepateikė jokių argumentų, kokie įrodymai byloje nebuvo įvertinti ar buvo įvertinti netinkamai. Dėl šių aplinkybių teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su CPK 176, 181, 185 straipsnių pažeidimu.
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesudarė galimybės apeliantei teikti paaiškinimus teismo posėdyje. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu sutikti nėra pagrindo, nes iš bylos medžiagos akivaizdu, jog teismo posėdyje dalyvavo atsakovės atstovas (advokatas), per kurį atsakovė galėjo įgyvendinti savo teises. Atstovavimo sutarties turinys patvirtina, kad atstovui suteiktos visos teisės, numatyto CPK 59 straipsnyje (b. l. 42). Be to, apeliaciniame skunde nenurodoma, kokias aplinkybes ar paaiškinimus atsakovė būtų teismui pateikusi.
Kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantė nepagrįstai teigia, kad ieškovė neturėjo pinigų, kad galėtų juos paskolinti. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2007 m. spalio 18 d. ieškovė pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo 720 000 Lt (b. l. 35).
Remdamasi tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliantei Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 25 d. nutartimi buvo atidėtas 3 000 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Apeliacinės instancijos teismui netenkinus apeliacinio skundo, iš atsakovės valstybei priteistina 3 000 Lt žyminio mokesčio (CPK 84, 93 str.), be to, netenkinus apeliacinio skundo, iš apeliantės valstybei taip pat priteistina 4,15 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.). Iš viso iš atsakovės valstybei priteistina 3 004,15 Lt.
Šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš antrosios šalies turėtas bylinėjimosi išlaidas, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 79, 88, 93, 98 str.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, jog apeliacinės instancijos teisme turėjo 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, ši suma nelaikytina per didele ir iš atsakovės priteisiama ieškovei.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės D. M. (duomenys neskelbtini) ieškovei G. J. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovės D. M. (duomenys neskelbtini) valstybei 3 004,15 Lt (tris tūkstančius keturis litus 15 centų).