Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-09-08 · Administracinė byla Nr. A-662-598-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-09-16Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-09-08Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-09-08
Bylos Nr.
A-662-598-14
Teisminio proceso Nr.
2-05-3-17028-2012-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Veslava Ruskan (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Skirgailė Žalimienė
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybės, Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
AAS „Gjensidige Baltic“
Trečiasis asmuo
UAB „Liftas“
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A662-598/2014Teisminio proceso Nr. 2-05-3-17028-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AAS „Gjensidige Baltic“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – UAB „Liftas“).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), 2 532,03 Lt turtinę žalą ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 58-60).

Skunde nurodė, jog 2011 m. rugpjūčio 24 d. tarp pareiškėjo ir UAB „Liftas“ (toliau – ir Draudėjas) buvo sudaryta transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta transporto priemonė BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (draudimo liudijimo AC Nr. 103492 išklotinė). Draudimo sutartimi pareiškėjas įsipareigojo atlyginti Draudėjui dėl apdraustojo turto patirtus nuostolius. 2012 m. birželio 14 d., apie 23.38 val., Draudėjui priklausanti transporto priemonė BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojama P. K., Kaune, (duomenys neskelbtini), tamsiu paros metu įvažiavo į jokiais kelio ženklais nepažymėtą, važiuojamojoje kelio dalyje buvusią duobę ir apgadino vairuojamą transporto priemonę. Pareiškėjas dėl šio įvykio metu apgadintos transporto priemonės BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išmokėjo 2 532,02 Lt dydžio draudimo išmoką. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 1 punktas numato, kad draudikui išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. CK 6.266 straipsnis nustato, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – ir Kelių įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pabrėžė, jog valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, o žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktas numato, kad savivaldybių funkcijoms priskirta vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo organizavimas yra savarankiška savivaldybės funkcija. Šios savivaldybės pareigos nustatytos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtintoje Kelių priežiūros tvarkoje (toliau – ir Tvarka), kurios 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas. Minėtos Tvarkos 12.1-12.2 punktuose ir 13.4 punkte nustatyti veiksmai, kuriuos privalo atlikti kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys. Tvarkos 42 punkte nustatyta atsakomybė įstatymų nustatyta tvarka už Tvarkos reikalavimų pažeidimus ir nesiėmimą reikiamų priemonių įvykiui išvengti. Tai reiškia, kad atsakovas atsakingas už vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą ir saugų eismo organizavimą. Pabrėžė, jog 2012 m. rugpjūčio 24 d. atsakovui buvo nusiųsta pretenzija dėl 2 532,03 Lt sumos žalos atlyginimo regresinio reikalavimo pagrindu, tačiau atsakovas žalos neatlygino iki šiol. Kauno miesto savivaldybė, organizuodama vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, turėjo užtikrinti, kad keliai būtų techniškai tvarkingi, atitiktų Lietuvos standartus bei teisės normų reikalavimus. Neįvykdęs pareigos užtikrinti, kad keliai būtų techniškai tvarkingi, nesukeltų grėsmės saugaus eismo sąlygoms, atsakovas privalo atlyginti pareiškėjui 2 532,03 Lt. Remiantis iki šiol suformuota teismų praktika bei surinktų įrodymų pagrindu, galima daryti pagrįstą išvadą, jog Savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neužtikrino (duomenys neskelbtini), Kaune, važiuojamosios kelio dalies tinkamos priežiūros, jos remonto ir saugaus eismo, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta Draudėjui priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas kompensavo Draudėjui sugadinto automobilio išlaidas, būtinas atkurti automobilį iki eismo įvykio.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno mieto savivaldybė atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 42-49).

Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų dėl ginčo duobės buvimo. Be to, Savivaldybė duomenų, jog ties (duomenys neskelbtini) buvo ar yra duobių neturi, ir tai patvirtina Savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyriaus 2013 m. sausio 16 d. raštas Nr. 43-10-36. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš pateiktų įrodymų neaišku, kaip automobilio apgadinimai siejasi su įvažiavimu į duobę. Pranešime draudimui apie įvykį nurodoma, jog automobilio apgadinimai yra dešinė automobilio pusė, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) 2012 m. birželio 22 d. draudimo bendrovei pateiktame informaciniame pranešime apie įvykį – užpakalinis dešinės pusės ratas ir užpakalinis bamperis, o Transporto priemonės techninės apžiūros protokole nurodomi tokie automobilio sugadinimai: kairės pusės galinis ratlankis, dešinės pusės galinis ratlankis, galinis bamperis, stabdžių lynas, pakabos rėmas, amortizatorius, ašinė svirtis ir kt. Akivaizdu, kad tokio masto apgadinimai atsiranda esant didelei duobei ir stipriam smūgiui, tačiau nesuprantama, kaip tokio smūgio ir duobės išvengė priekinė automobilio pusė, nes tarp nurodytų automobilio apgadinimų priekinių automobilių ratų nėra. Taip pat nesuprantama, kaip nepažeidžiant priekinės automobilio pusės įmanoma apgadinti abu galinius ratlankius. Todėl pareiškėjo pateikti įrodymai negali būti vertinami kaip patikimi. Be to, dėl eismo įvykio yra atsakingas ir pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas vairuodamas tamsiu paros metu. Be to, duobė buvo prie pat kelkraščio ir, kaip nurodo, buvo paskendusi baloje. Todėl vairuotojas turėjo įvertinti ir meteorologines sąlygas ir privažiavus balą greitį sulėtinti. Atsargus, atidus vairuotojas, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio ir automobilio apgadinimų. Pabrėžė, kad ne Kauno miesto savivaldybės administracijos, o automobilį vairavusio asmens neteisėti veiksmai sąlygojo turtinės žalos atsiradimą. Transporto priemonės vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, (toliau – ir Kelių eismo taisyklės) reikalavimo laikytis saugaus greičio, nors tokia pareiga yra nustatyta Kelių eismo taisyklių 133 ir 134 punktuose, policijos pareigūnai visiškai netyrė transporto priemonės vairuotojo kaltės. Pažymėjo, kad vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, yra pagrindas atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusiojo asmens veiksmų. Atsakovas nesutiko su skundo reikalavimu priteisti 6 procentų dydžio palūkanas. Kauno miesto savivaldybė nėra nei verslininkas, nei privatus asmuo, todėl negali būti taikoma CK 6.210 straipsnio 2 dalis.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamai AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 2 532,03 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2 532,03 Lt sumos nuo kreipimosi į teismą dienos (2012 m. gruodžio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir grąžino pareiškėjui AAS „Gjensidige Baltic“, atstovaujamai AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo, 76 Lt žyminį mokestį ir 24 Lt žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė CK 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.271 straipsnio nuostatas, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktą, Tvarkos 6, 12, 42 punktus, CK 6.266 straipsnį, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį. Nagrinėjamu atveju spręstas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Teismo vertinimu, bylos nagrinėjimo metu atsakovo pateikti teismui įrodymai dėl (duomenys neskelbtini) gatvės remonto 2012 m. liepos mėnesį nepatvirtina, jog atsakovas veikė taip, kaip pagal jau minėtus įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, t. y. neįrodė, jog tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, kelio duobė nebuvo paženklinta ar aptverta 2012 m. birželio 14 d. (b. l. 50, 94-102), o pareiškėjo paaiškinimai bei Kauno AVPK Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga šią civilinės atsakomybės sąlygą akivaizdžiai įrodo ir tai sąlygojo žalos atsiradimą, t. y. P. K. teisėtai vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įvažiavęs į jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą kelio duobę, apgadino automobilį (b. l. 10).

Kaip matyti iš Kauno AVPK Kelių policijos valdybos 2012 m. birželio 15 d. nutarimo atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, automobilio vairuotojo P. K. veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta, o vairuotojo paaiškinimai 2012 m. birželio 15 d. pranešime draudimo bendrovei ir Kauno AVPK (važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve link Europos pr. apie 45 km/h greičiu ir prasilenkiant su automobiliu, važiavusiu priešpriešine juosta, pasigirdo didelis triukšmas ir smūgis dešinėje automobilio pusėje, duobė buvo pilna vandens), jo parodymai bylos nagrinėjimo metu (teko laikytis dešinės kelio dalies dėl lenkimosi su sunkiasvoriu automobiliu, todėl neturėjo galimybės išvengti gilesnės kaip 10 cm duobės (b. l. 125, 126), bei patrulio P. J. tarnybinis pranešimas (patvirtino įvykį ir atvykimą į vietą), schema (prijungta eismo įvykio medžiaga) patvirtina, jog pastarajam važiuojant gatve saugiu greičiu ir įvažiavus į duobę, pilną vandens, jis sugadino automobilio galinę dalį (pasekmių mastas paneigia neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį) ir tai paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes. Be to, teismo posėdžio metu ekspertas G. G. patvirtino, jog automobilio tik galinės dalies apgadinimai galimi, kai vairuotojas staiga stabdo pajutęs duobę, ir tuomet automobilis visu greičiu trenkiasi galiniais ratais į duobę. Pabrėžta, kad 2012 m. birželio 14 d. policijos pareigūnai buvo išvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui atsakovas nepateikė, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent dalinai lėmė žalos atsiradimą, teismui nebuvo pagrindo.

Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120/101 patvirtintos Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos (toliau – ir Vertės nustatymo tvarka) 10 punkte nustatyta, kad atkūrimo (remonto) kaštai – tai išlaidos apgadintos (sužalotos) transporto priemonės atstatymui iki buvusios prieš apgadinimą techninės būklės bei eksploatacinių savybių, bei įtvirtina atkuriamosios vertės (kaštų) metodą, kurio pagrindas yra skaičiavimai, transporto priemonių vertę nustato transporto priemonių vertintojai (15 p.), taigi nepagrįstas atsakovo argumentas, jog vertinimą atlikęs ekspertas G. G. negalėjo nustatyti transporto priemonės vertės. Transporto priemonės techniniame apžiūros protokole 2012 m. birželio 15 d. buvo pažymėti transporto priemonės sugadinimai – remontuojamos detalės ir keičiamos detalės (b. l. 10). Ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino, jog įrašas apie remontuojamas detales yra netikslus, jame turėjo būti nurodyta dešinės pusės priekinis ir galinis ratlankiai, bei pažymėjo, jog detalių nusidėvėjimas išskaičiuotas ir tai pažymi sąskaitoje nurodytos „žvaigždutės“ (b. l. 10, 16-17, 126). Vadovaujantis įrodinėjimo taisykle pripažinta, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Įvertinus tai, kad atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog šie nurodyti darbai ir keistinos detalės nėra būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais, žalos atlyginimas priteistas iš Savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas.

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams pripažinta, jog Savivaldybė šiuo konkrečiu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti (duomenys neskelbtini) gatvės, esančios Kaune, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė CK 6.37 straipsnio 2 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį. Padaryta išvada, jog reikalavimas dėl palūkanų priteisimo konkrečiu atveju kildinamas iš civiliniais teisiniais santykiais reglamentuojamos viešojo administravimo subjekto – Kauno miesto savivaldybės – deliktinės prievolės nevykdymo ir atsakovas nėra nei verslininkas, nei privatus juridinis asmuo, todėl yra teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 5 procentų metines palūkanas. Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 2 532,03 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2012 m. gruodžio 21 d.) (b. l. 3-5) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012, 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2714/2012).

Byloje esantys duomenys patvirtino, kad pareiškėjas sumokėjo 76 Lt ir 24 Lt žyminio mokesčio (b. l. 31, 61). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo skundas žyminiu mokesčiu nepamokestinamas, pareiškėjui grąžintinas sumokėtas 76 Lt ir 24 Lt žyminis mokestis.

III.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 137-142) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliaciniame skunde išdėsto, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, neatsižvelgė į Lietuvos teismų suformuotą praktiką dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą ir todėl naikintiną teismo sprendimą. Skundžiamas teismo sprendimas suponuoja neteisėtą išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė yra atsakinga už visų automobilių, esančių Kauno mieste, sugadinimus ir su tuo susijusias išlaidas, nepriklausomai nuo to, kur ir kaip tie sugadinimai atsirado, neatsižvelgiant į tai, ar tam turėjo įtakos ir kiti veiksniai. Nurodo CK 6.271 straipsnio nuostatas ir pažymi, kad kaltu dėl pažeidimo padarymo asmuo turėtų būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o visi neaiškumai turėtų būti traktuojami atsakomybėn patraukto asmens naudai, vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-2697/2011 ir kt.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad ASS „Gjensidige Baltic“ pranešime apie įvykį, kurį pildė pats vairuotojas, nurodoma, kad automobilio apgadinimai yra dešinė automobilio pusė, Kauno AVPK 2012 m. birželio 22 d. draudimo bendrovei pateiktame informaciniame pranešime apie įvykį – užpakalinis dešinės pusės ratas ir užpakalinis bamperis, o Transporto priemonės techninės apžiūros protokole nurodomi tokie automobilio sugadinimai: kairės pusės galinis ratlankis, dešinės pusės galinis ratlankis, galinis bamperis, stabdžių lynas, pakabos rėmas, amortizatorius, ašinė svirtis ir kt. Teismas sprendime konstatuoja, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad vairuotojas sugadino galinę automobilio dalį (pasekmių mastas paneigia neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį). Tame pačiame skundžiamame sprendime teismas taip pat konstatavo, kad ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino, jog įrašas apie remontuojamas detales yra netikslus, jame turėjo būti nurodyta dešinės pusės priekinis ir galinis ratlankiai, bei pažymėjo, jog detalių nusidėvėjimas išskaičiuotas ir tai pažymi sąskaitoje nurodytos „žvaigždutės“. Atsakovas pažymi, kad byloje liudijo ne ekspertas, o pareiškėjo darbuotojas, įvertinęs automobilio patirtą žalą, todėl jo parodymai turi būti vertinami kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens, tačiau teismas išskirtinai rėmėsi vien tik pareiškėjo darbuotojo žodiniais paaiškinimais, nors jie akivaizdžiai prieštarauja paties pareiškėjo pateiktiems rašytiniams įrodymams, tokiems kaip transporto priemonės techninės apžiūros protokolas bei 2012 m. liepos 10 d. sudaryta remonto sąmata. Remonto sąmatą sudarė UAB „Autoaljansas“, tačiau joje taip pat nurodoma, kad keičiami ir remontuojami yra galinis kairės pusės ratas ir galinis dešinės pusės ratas. Pareiškėjo darbuotojo G. G. žodžius paneigia ir policijos nutarime užfiksuoti automobilio apgadinimai, kur nurodoma, kad automobilio apgadinimai yra galinis dešinės pusės ratas ir galinis bamperis. Stebėtina, kaip pareigūnai apžiūrėję automobilį iš karto po įvykio nepastebėjo nepataisomai sugadintos ir priekinės dešinės pusės padangos, jei, pasak pareiškėjo atstovo, ją buvo būtina keisti. Tuo labiau kad liudydamas teismo posėdžio metu G. G. nepatvirtino, jog realiai įmanoma situacija, kai automobilis, įvažiavęs į 90 cm pločio duobę, gali nepataisomai sugadinti dvi galines padangas, nepažeidžiant priekinės automobilio dalies. Akcentuoja ir tai, kad, kaip pažymėjo pareiškėjo atstovas G. G. teismo posėdžio metu, tokia situacija, kai automobilis priekine dalimi „prašoka“ duobę ir visa jėga trenkiasi tik galiniais ratais, tikėtina esant dideliam greičiui. Tačiau teismas išskirtinai remdamasis vienais liudytojo parodymais, visiškai atmetė ir net nepasisakė dėl kitų. Policijos pareigūnai objektyvių duomenų nustatyti, ar automobilis važiavo saugiu greičiu, jei nėra stabdymo žymių, neturi, tai ne kartą yra patvirtinę patys pareigūnai analogiškose bylose teismo posėdžių metu, tačiau nepaisant to, teismas neatsižvelgė nei į liudytojo G. G. parodymus, nei į automobilio apgadinimų mastą ir konstatavo, kad vairuotojas neviršijo saugaus greičio. Taigi vertinant tai, kad liudytojo G. G. parodymai dėl transporto priemonės techninės apžiūros protokole įsivėlusios klaidos yra paneigti byloje surinktais kitais rašytinais įrodymais, akivaizdu, kad nepažeidžiant priekinės automobilio pusės neįmanoma apgadinti abu galinius ratlankius. Net ir esant ypatingai didelei duobei, kuomet galima būtų apgadinti abu galinius ratus (tokiu atveju duobė turėtų būti ne siauresnė kaip automobilio plotis, t. y. praktiškai per visą eismo juostą), pirmiausia smūgis turėtų būti į priekinę automobilio pusę. Todėl pareiškėjo pateikti įrodymai prieštarauja logikai ir negali būti vertinami kaip patikimi. Taigi teismas skundžiamame sprendime neišsiaiškino, kokie tiksliai apgadinimai nustatyti dėl įvažiavimo į ginčo duobę, o tiesiog formaliai konstatavo, kad visi užfiksuoti apgadinimai yra susiję su eismo įvykiu ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsakovo teigimu, pasekmių mastas, priešingai nei patvirtino teismas, kad smūgis buvo labai stiprus ir tai, kad pareiškėjo draudėjas apgadino galinį bamperį, stabdžių lyną, pakabos rėmą, galinį amortizatorių, ašinę svirtį, galinę skersinę svirtį ir abu galinius ratlankius tik dar kartą patvirtina, kad jei apgadinimai patirti dėl įvažiavimo į duobę, tai esminės reikšmės tam turėjo ne duobės buvimas, o neatsargus ir nesaugus vairavimas. Iš pareiškėjo pateiktų įrodymų negalima daryti išvados, kad reikalaujama atlyginti žala patirta būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas pažymi ir tai, kad Kauno apygardos administracinis teismas konstatavo: ekspertas teismo posėdžio metu patvirtino, jog <...> detalių nusidėvėjimas išskaičiuotas ir tai pažymi sąskaitoje nurodytos „žvaigždutės“. Tokia išvada yra nepagrįsta ir prieštarauja galiojantiems teisės aktams ir teismų praktikai. Vertės nustatymo tvarkos nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai numato, kad vertinant transporto priemones dėl apgadinimų, patirtų autoavarijoje, visiems privaloma ja vadovautis (2 ir 14 p.) bei kad nustatant padarytą žalą sudaroma atkūrimo (remonto) kalkuliacija, kurioje turi atsispindėti transporto priemonės remonto darbų vertė bei keičiamų dalių kainos, atsižvelgiant į jų nuvertinimą (26 p.). Be to, teismų praktikoje ne kartą akcentuota tai, kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-844-422/2011, Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-839- 402/2011, Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-809-402/2011). Taigi nesant įrodymų, kad, kaip teigia pareiškėjo atstovas, neoriginalios automobilio detalės kainavo mažiau nei originalios atėmus nusidėvėjimą, negalima daryti išvados, kad apskaičiuojant patirtą žalą buvo laikytasi teisės aktų ir teismų praktikos reikalavimų.

Šioje byloje nėra įrodymų, patvirtinančių neteisėtų Savivaldybės veiksmų ir priežastinio ryšio egzistavimą, priešingai, teismo konstatuotos aplinkybės yra paneigtos byloje surinktais rašytinais įrodymais, liudytojo, suinteresuoto bylos baigtimi asmens, parodymai yra prieštaringi, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik jo parodymais ir tik ta apimtimi, kuria jis liudijo Savivaldybės nenaudai, visai neatsižvelgė į tai, kad liudytojas taip pat išreiškė savo nuomonę apie galimai viršytą greitį. Byloje pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo neturėjo būti tenkinamas. Savivaldybė turi pareigą taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose, šios pareigos ir neginčija, tačiau mano, jog ji negali būti suabsoliutinta ir bet kokia kilusi žala automobilių vairuotojams neturėtų būti pripažįstama kaip kilusi dėl Kauno miesto savivaldybės neveikimo.

Taip pat nesutinka su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu priteisti pareiškėjui 5 procentų dydžio palūkanas. Kauno miesto savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo, teikiantis viešąsias paslaugas. Nurodo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą ir teigia, jog šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos ir reikalavimas šioje dalyje taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas (Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-839-402/2011, Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-809-402/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011). Be to, viešojo administravimo santykiuose vyrauja administracinis santykių pobūdis ir palūkanos neturėtų būti priteisiamos.

Atsiliepimas

Pareiškėjas AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 146-147) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog byloje nekilo ginčo dėl atsakovo pareigos užtikrinti tinkamą kelių būklę. Nesutinka su atsakovo argumentais dėl automobilio apgadinimo, nurodo eksperto G. G. paaiškinimą teismo posėdžio metu, policijos pareigūnų užfiksuotas aplinkybes. Pažymi, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepateikė argumentų, jog kilusi žala buvo apskaičiuota neteisingai ar kad buvo atlygintos ne būtinosios išlaidos, taip pat atmestini argumentai, jog eismo įvykį sąlygojo apdraustojo veiksmai, kuriais tariamai buvo pažeisti Kelių eismo taisyklių reikalavimai. Nurodo, jog žalos atlyginimą reguliuoja privatinė teisė, kuri numato palūkanas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. AAS „Gjensidige Baltic“ prašo atlyginti turtinę žalą iš Kauno miesto savivaldybės, kurią vertina 2532,02 Lt (dviem tūkstančiais penkiais šimtais trisdešimt dviem litais ir dviem centais).

Byloje nustatyta, kad 2012 m. birželio 14 d., apie 23.38 val., P. K. vairuojama transporto priemonė (duomenys neskelbtini) valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausanti UAB „Liftas“, Kaune, (duomenys neskelbtini) gatvėje, tamsiu paros metu įvažiavo į neaptvertą, jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais ar kitais atitvarais nepažymėtą gatvės važiuojamoje dalyje esančią duobę, ko pasėkoje automobilis buvo apgadintas. Minėta transporto priemonė buvo apdrausta AAS „Gjensidige Baltic“ (draudimo liudijimas Nr. AC 103492), todėl 2012 m. birželio 15 d. pranešta apie įvykį draudimo bendrovei, surašytas transporto priemonės techninės apžiūros protokolas bei nustatyti transporto priemonės sugadinimai. Pareiškėjas dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas anksčiau nurodytas automobilis, apskaičiavo ir išmokėjo draudimo išmoką remontą atlikusiai įmonei. AAS „Gjensidige Baltic“ 2012 m. rugpjūčio 24 d. Kauno miesto savivaldybei pateikė pretenziją Nr. 100-773 dėl 2532,03 Lt žalos atlyginimo. Atsakovas 2012 m. spalio 26 d. raštu Nr. (A27V128)-2-4653 prašymą tenkinti atsisakė. Administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010).

CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų.

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (2002 m. spalio 3 d. įstatymo Nr. IX–1113 redakcija) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (2007 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-1337 redakcija) 11 straipsnio 7 dalies 1–5 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X–1722 redakcija) 6 straipsnio 32 punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų. Minėto Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 15 straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Be to, CK 6.266 straipsnyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Vadovaujantis anksčiau minėtų įstatymų ir Aprašo nuostatomis, Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus. Tačiau byloje surinktų įrodymų visuma duoda pagrindą išvadai, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė tinkamai nevykdė šių pareigų. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendime nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, kelio duobė įvykio dieną (2012-06-14) nebuvo paženklinta ar aptverta, o pareiškėjo paaiškinimai bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos eismo įvykio medžiaga šią civilinės atsakomybės sąlygą akivaizdžiai įrodo ir tai sąlygojo žalos atsiradimą, t. y. P. K. teisėtai vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įvažiavęs į jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą kelio duobę, apgadino automobilį. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, patirta žala įrodyta, Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl nuolatinio gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekeltų grėsmės. Tai reiškia, kad teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip beje pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ginčo atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktu išsamiu įrodymų vertinimu. Atsakovas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų pagrindą abejoti minėtų įrodymų (ar jų dalies) patikimumu ir jais nesiremti.

Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu, duobė nebuvo pažymėta, nebuvo greitį ribojančių ženklų (b. l. 18, 22-25). Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, jog važiuojamoji dalis buvo šlapia, duobė pilna vandens, kas taip pat galėjo apsunkinti duobės matomumą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas trečiojo suinteresuoto asmens kaltę dėl nurodyto eismo įvykio, be kita ko, rėmėsi aplinkybe, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent dalinai įtakojo žalos atsiradimą. Todėl įvertinusi nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pakankamų teisinių argumentų daryti išvadą apie automobilį vairavusio asmens neatidumą, neatsargumą ar saugaus greičio viršijimą. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteistinos turtinės žalos atlyginimą nesumažino. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog sprendžiant žalos atlyginimo klausimą tokio pobūdžio bylose nėra tikslinga vadovautis CK 6.259 straipsnyje įtvirtinta taisykle, nes ši nuostata reglamentuoja sutartinės, o ne deliktinės atsakomybės taikymo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas anksčiau nurodytų teisės aktų nuostatas ir remdamasis byloje surinktais įrodymais bei atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, tinkamai nustatė sąlygas savivaldybės atsakomybei už žalą kilti ir pareiškėjui padarytos žalos atlyginimo dydį (2532,02 Lt) bei konstatavo, jog pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas, priteisiant iš atsakovo turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, kaip nepagrįsti atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas, nes nėra vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos egzistavimą, nenustatytos visos privalomos civilinės atsakomybės sąlygos bei nepašalinti prieštaravimai dėl transporto priemonės sugadinimo pobūdžio ir masto.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas. Naikinti šį sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasVeslava RuskanSkirgailė Žalimienė