- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2021-04-29
- Bylos Nr.
- 1A-151-519/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-27987-2020-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Nijolė Matuzevičienė, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- A. P.
- Advokatai
- Vida Povilaitienė
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Nijolės Matuzevičienės ir Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. vasario 17d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam skirta 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 6, 8 ir 10 punktais, A. P. paskirtos 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu:
2) neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo,
3) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.
Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. P. mažametės M. D., atstovaujamos J. P., naudai 650,00 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų 0 ct) neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. P. nuteistas už tai, kad jis 2020 metų kovo mėnesio pabaigoje, tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), tyčia vieną kartą kumščiu sudavė mažametei podukrai M. D., gimusiai (duomenys neskelbtini), į veidą akies srityje, tuo nukentėjusiajai mažametei M. D. sukėlė fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. vasario 17 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apeliantas nesutinka su priimtu nuosprendžiu, tvirtindamas, kad nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, nepadarė, todėl jis pripažintas kaltu nepagrįstai. Teigia, kad byloje nėra jokių neginčijamų ir objektyvių įrodymų, kad jis sudavė kumščiu mažametei D. D. į veidą ir taip sukėlė mažametei fizinį skausmą. Apelianto teigimu, vienas iš jo kaltės įrodymų teismas laikė tai, kad jis jau buvo teistas už smurtą artimoje aplinkoje ir todėl galėjo smurtauti ir prieš M. D.. Mano, kad teismas turėjo išankstinę neigiamą nuomonę apie jį vien todėl, kad jis jau buvo teistas.
2.2. Skunde apeliantas teigia, kad jis teismui paaiškino, jog jam pareikštas kaltinimas yra išgalvotas. Pažymi, kad tuo metu vyko skyrybos su J. P.. Nurodo, kad J. P. gyvena kartu su byloje apklaustu liudytoju N. P., o N. P. tėvas A. P. šioje byloje taip pat buvo apklaustas liudytoju. Teigia, kad teismas nesuabejojo šių liudytojų parodymų tikrumu ir objektyvumu, nors turėjo juos vertinti kritiškai. Teismui jis nurodė, kad buvo norima jį iškeldinti iš namų ir tai buvo daroma jį nepagrįstai apkaltinant. Pažymi ir tai, kad vykstant skyrybų procesui jis kreipėsi į Vaikų teisių tarnybos pareigūnus dėl J. P. elgesio, o ne kaip nurodo teismas, kad kreipėsi pirma J. P..
2.3. Apelianto nuomone, teismas jo kaltę iš esmės grindžia tik nukentėjusiosios parodymais ir M. D. parodymais. Nurodo, kad jis M. D. augino nuo 3 metų, ją mylėjo kaip savo vaiką, myli ją ir dabar. Kai gimė jo ir J. P. vaikas, M. D. tapo atžagari. Tvirtina, kad M. D. visiškai valdo jos mama J. P., jog tai patvirtina jo pateikta vaizdo medžiaga. Mano, kad M. D. įtaką daro jos mama J. P., todėl teismas prieš priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo paskirti psichologinę ekspertizę siekiant nustatyti M. D. parodymų tikrumą ir savarankiškumą.
2.4. Apelianto teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jo kaltę grindė spėjimais bei prielaidomis, ką įstatymo leidėjas draudžia. Pažymi, kad teismas nuosprendyje akcentavo tai, kad suduoti kumščiu į veidų M. D. fiziškai jis galėjo, nes jau yra pripažintas kaltu dėl smurtavimo. Mano, kad tokie teismo spėjimai visiškai nepriimtini. Teigia, kad jis neturėjo fizinės galimybės pasiekti M. D. veido, nes yra neįgalus, savarankiškai nevaikšto ir negalėjo nušliaužti keliais prie M. D., kaip tvirtina J. P., ir jai suduoti. Mano, kad grįsti fizines jo galimybes atlikti kaltinime nurodytus veiksmus jo teistumu yra visiškai nepriimtina, nes tokio pagrindimo nepakanka.
2.5. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad jam pareikštas kaltinimas yra netikslus. Šias aplinkybes jis nurodė ir bylą nagrinėjant teisme. Teigia, kad nėra nurodytas tikslus laikas, o tik spėjamas, jog nurodytas nekonkretus sumušimo mechanizmas: į kurią veido pusę suduotas smūgis ir koks sumušimo mechanizmas, atsižvelgiant į tai, kad jis nevaikšto ir kaip teigia nukentėjusioji, klūpėdamas jis sudavė kumščiu. Teismas atmetė jo pareikštus priekaištus dėl kaltinimo netikslumo ir vėl gi rėmėsi itin svariu argumentu, jog jis yra teistas dėl smurto panaudojimo.
2.6. Apelianto teigimu, jis prieš nukentėjusiąją M. D. nesmurtavo, todėl mano, kad ir neturtinė žala priteista nepagrįstai.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimu į nuteistojo A. P. apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismo Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė V. A. prašo nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad apeliaciniame skunde nuteistojo dėstomi argumentai, kad teismas nevertino to, kad jis neprisipažino ir kad jam pateikti kaltinimai yra išgalvoti, kad yra niekuo nepagrįsti, tai apelianto dėstomos mintys ir samprotavimai, nepagrįsti jokiais įrodymais.
3.1. Pažymi, kad tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2020 m. kovo mėnesio pabaigoje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, namuose, adresu (duomenys neskelbtini), įvykus žodiniam konfliktui, nuteistasis A. P. mažametei podukrai M. D. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, akies srityje, tuo mažametei sukėlė fizinį skausmą. Nors kaltinamasis savo kaltės nepripažino ir neigė, bet jo kaltė įrodyta pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklaustos nukentėjusiosios M. D. nuoseklūs parodymai. Jos parodymus patvirtino liudytoja apklausta mama J. P.. Ji matė smurtą prieš mažametę ir bandė dukrą apginti, bet nespėjo. Liudytojas A. P. po įvykio matė mergaitę verkiančią ir po akimi paraudimą. A. P. kaltę patvirtina liudytojų V. J. parodymais, kuriai mergaitė pasakojo apie smurto atvejį, ji tiki mergaite, apie smurto faktą ji pranešė policijai, nustačius šį faktą. N. P. parodymai, kuris parodė, kad smurto nematė, tačiau jo dukra, kuri yra M. draugė, pasakojo, kad smurtavo A. P., o be to, jo tėvas A. P. matė po smurto pas M. po akimi paraudimą. Prokurorės teigimu, tyrimo metu nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad M. D. apie smurto faktą meluotų. Tvirtina, kad A. P. kaltė įrodyta byloje esančių įrodymų visuma, o nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra niekuo nepagrįsti.
3.2. Prokurorė taip pat atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir pagrįstai skundžiamame nuosprendyje rėmėsi nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, byloje surinktais bei ištirtais įrodymais, juose užfiksuota informacija, o paties A. P. parodymus vertino kritiškai, kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu liudytojų parodymais įrodyta, kad A. P. nors ir neįgalus, tačiau turėjo visas fizines galimybes smurtauti prieš mažametę. Pažymi, jog A. P. padarytas nusikaltimas buvo nukreiptas į vieną iš labiausiai saugomą įstatymo vertybių – mažamečio vaiko sveikatą, sukėlė fizinį skausmą, nusikaltimo pavojingumą didina tai, kad A. P. smūgiavo į veidą. t. y. į gyvybiškai svarbią kūno dalį.
4. Atsiliepimu į nuteistojo A. P. apeliacinį skundą nukentėjusiosios M. D. atstovė pagal įstatymą J. P. prašo atmesti nuteistojo A. P. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. vasario 17 d. nuosprendį nepakeistą.
4.1. Atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pakanka padaryti išvadai, kad A. P. mažametės M. D. atžvilgiu atliko nusikalstamus veiksmus, numatytus BK 140 straipsnio 3 dalyje. Teigia, kad nuosprendyje yra nurodyta dėl kokių motyvų teismas nesuabejojo ir kodėl rėmėsi nukentėjusiosios M. D. ir liudytojų parodymais. Pažymi, jog teismas aptarė ir įvertino pareikšto kaltinimo netikslumus, įvertino ir skyrybų proceso įtaką nagrinėjamo įvykio kilimui, A. P. fizines galimybes. Taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ankstesniu A. P. teistumu dėl smurto panaudojimo rėmėsi ne kaip jo kaltės įrodymu, o atsižvelgė į šią aplinkybę tik skirdamas jam bausmę. Atstovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepadarė jokių įrodymų vertinimo pažeidimų.
Šalies argumentai
5. Teismo posėdyje nuteistasis A. P. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. vasario 17 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, teigdamas, kad byloje netinkamai įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apkaltinamasis nuosprendis priimtas remiantis tik prielaidomis.
7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra indubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Aiškinant indubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
8. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, jame nurodytais būdais A. P. mažametei M. D. sukėlė fizinį skausmą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.
9. Nors pirmosios instancijos teismas mažametės nukentėjusiosios M. D. parodymus vertino kaip nuoseklius, kuriuos, pirmosios instancijos teismo vertinimu, patvirtino atstovė pagal įstatymą, liudytoja apklausta J. P. ir liudytojas A. P. bei (duomenys neskelbtini) atstovė V. J., tačiau teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus pirminius duomenis, mažametės nukentėjusiosios M. D., liudytojos I. P. duotus parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojų J. P., A. P., N. P. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, neturi pagrindo su šia išvada sutikti.
10. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis, t. y. (duomenys neskelbtini) vaiko teisių apsaugos skyriaus 2020 m. liepos 15 d. pranešime dėl galimo smurto prieš mažametę M. D. nurodytas aplinkybes bei 2020 m. liepos 16 d. (duomenys neskelbtini) anketoje užfiksuotas aplinkybes, matyti, kad dėl kilusio konflikto tarp neblaivios (0,68 prom.) J. P. ir A. P., skyriaus darbuotojai kalbėjosi su J. P. mažamete dukra M. D.. Pokalbio metu mergaitė nurodė, kad 2020 m. kovo mėnesio pradžioje neblaivus patėvis A. P. liepė jai kažką padaryti, o jai atsisakius trenkė jai į veidą, po akimi atsirado mėlynė. Apie tai, kad patėvis yra ją mušęs, ji pasakydavo mamai, mama matė mėlynes ant jos kojos, šono ir po akimi. Pokalbio su M. D. mama J. P. metu, ši paaiškino, kad dukra yra jai sakiusi, jog neblaivus sutuoktinis A. P. ne kartą yra ją mušęs. J. P. yra mačiusi mėlynę po dukros M. akimi, ant dešinės kojos bei dešinio šono, J. P. taip pat tvirtino, kad kovo mėnesio pradžioje ji parėjusi iš darbo rado M. namuose su mėlyne po akimi, dukra paaiškino, jog A. jai trenkė kumščiu (1 t., b. l. 8–9, 37–48). Taigi iš šių mažametės M. D. ir jos mamos J. P. duotų pirminių paaiškinimų matyti, kad A. P. smurtinių veiksmų M. D. atžvilgiu J. P. nematė, nes kaip ji pati tvirtina, buvo darbe.
10.1. Tačiau 2020 m. rugpjūčio 6 d. apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametė M. D. jau tvirtino, kad 2020 m. pavasarį, galėjo būti kovo mėnesį, namuose visi sėdėjo prie stalo ir valgė. Patėvis A. paprašė paduoti atsigerti. Ji nepadavė, liepė pačiam pasiimti. Ėjo link durų. Tada patėvis jai sudavė kumščiu į veidą, prie akies. Buvo didelė mėlynė prie akies. Mama tada irgi buvo, valgė ir nespėjo apginti jos. Mama atplėšė tada patėvį nuo jos. Duodama parodymus ji taip pat parodė, kad dėl apklausos teisme ji kalbėjosi su mama, kuris jos teigimu, liepė jai sakyti tiesą.
10.2. Šiuo aspektu būtina pažymėti tai, kad nors mažametės nukentėjusiosios parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai, tačiau mažametės nukentėjusiosios parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, mažametės nukentėjusiosios parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu. Nukentėjusiosios M. D. parodymų teisingumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į bylos įrodymų visetą, analizuojant liudytojų parodymus, kitus išvestinius įrodymus, kuriuose yra tam tikros informacijos apie M. D. pasisakymus dėl patirto fizinio smurto. Taip pat būtina atsižvelgti ir į susiklosčiusius santykius šeimoje, nesutarimus tarp suaugusių asmenų, kokioje aplinkoje auga vaikas. Nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar tikėti šiais nukentėjusiosios teiginiais, vertinant nukentėjusiosios parodymų patikimumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos parodymus patvirtina atstovės pagal įstatymą J. P. ir liudytojo A. P. bei liudytojos V. J. parodymai.
10.3. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja J. P. jau nurodo, kad 2020 m. kovo mėnesį jai būnant namuose, A. P. paprašė M. D. atnešti jam vandens atsigerti, o ji to nepadarė, dėl to A. P. būdamas neblaivus, supykęs puolė sugriebti M. D., kuri nespėjo pabėgti, dėl to A. P. spėjo mergaitei suduoti iš rankos per veidą, mergaitei buvo atsiradusi mėlynė po akimi (1 t., b. l. 92–93).
10.3.1. Papildomos apklausos metu J. P. jau nurodė detalesnes aplinkybes, kad 2020 m. kovo pabaigoje, apie 14 val., jų visa šeima virtuvėje prie stalo valgė. M. pavalgiusi nusinešė lėkštę ir įsipylė sau atsigerti, A. P. jos paprašė įpilti jam atsigerti. M. nemandagiai atsakė, įsipilk pats. Tai labai nepatiko A. P.. Tada jis griuvo nuo kėdės (nes sunkiai vaikšto) ir kojom bei rankom greitai atropojęs iki M., čiupo ją ir prirėmęs prie sienos vieną kartą kumščiu sudavė jai į veidą, pataikė šalia akies. J. P. šios apklausos metu jau nurodė, kad po įvykio tą pačią dieną sumuštą M. akį matė A. P.. Jis dar sutikęs A. P. sudrausmino, sakydamas, kad taip elgtis su vaiku negalima. (1 t., b. l. 98–99).
10.3.2. Nors akistatos su A. P. metu J. P. parodė panašias aplinkybes dėl A. P. suduoto smūgio jos dukrai M. D., tačiau nurodė, kad smurtas, kurį ji matė, buvo panaudotas balandžio pradžioje (1 t., b. l. 178–181).
10.3.3. Apklausta pirmosios instancijos teisme J. P. iš esmės laikėsi savo anksčiau duotų parodymų, tačiau šios apklausos metu ji jau tvirtino, kad M. buvo mėlynė ant žando.
Žemesnės instancijos teismas
10.4. Apeliacinės instancijos teismas, be jokių abejonių, pastebi, kad mažametės nukentėjusiosios M. D. parodymus patvirtinančios atstovės pagal įstatymą J. P. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, yra esminių nesutapimų. Kaip jau buvo minėta, tyrimo pradžioje J. P. tvirtino, kad apie A. P. smurto panaudojimą jos dukters M. D. atžvilgiu ji sužinojo iš dukters, nes tuo metu buvo darbe. Vėlesnėse apklausose nurodo, kad ji buvo namuose ir matė kaip A. P. sudavė ranka M. D. į veidą, buvo atsiradusi mėlynė po akimi. Papildomos apklausos metu J. P. jau tvirtina, kad sužalojimą M. D. po akimi matė atėjęs A. P.. Teisme ji nurodo, kad mėlynė buvo M. D. ant žando. Be to, tokių aplinkybių, kad po įvykio buvo atėjęs A. P., kuris matė sumuštą M. D. akį, M. D. pasakodama įvykio aplinkybes tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams, tiek ir apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nenurodė. Viso proceso metu apklaustas nuteistasis A. P. kategoriškai neigė smurtavęs savo podukros atžvilgiu bei tvirtino, kad A. P. negalėjo matyti jo namuose sumuštos jo podukros M. D., nes jos niekada nemušė.
10.5. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodo, kad mažametės nukentėjusiosios M. D. parodymus patvirtina atstovė pagal įstatymą J. P., tačiau jos duotų parodymų nesutapimai bei skirtumai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia abejoti jos parodymų patikimumu. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad tiek M. D., tiek ir jos parodymus iš dalies patvirtinanti J. P., apie M. D. atžvilgiu 2020 m. kovo mėnesį A. P. panaudotą smurtą prakalbo tik po to, kai 2020 m. liepos 13 d. į (duomenys neskelbtini) Vaiko teisių apsaugos skyrių atvykęs A. P. pranešė, jog 2020 m. liepos 11 d. apie 11 val., jo žmonai J. P. policijos pareigūnai nustatė girtumą ir, kad 2020 m liepos 12 d. apie 10 val., grąžindamas dukrą V. J. P. įtarė, jog ji ir vėl yra neblaivi. Nurodyti aplinkybes, kad A. P. smurtauja M. D. atžvilgiu, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo įtakoti ir pačios mažametės M. D. jaučiamos nuoskaudos dėl patėvio – A. P., elgesio jos mamos atžvilgiu bei patėvio skiriamo didesnio dėmesio jos sesei V.. Kaip ji paaiškino tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, tiek apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodydama, kad mamai pasakius apie skyrybas, jos santykiai su patėviu pablogėjo, nes jis anksčiau viską (saldumynus, drabužius ir pan.) pirkdavo abiem – jai ir sesei V., o kai mama jam pasakė, kad nori skirtis – A. P. viską perka tik V.. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo besąlygiškai tikėti mažametės nukentėjusiosios M. D., turinčios akivaizdų suinteresuotumą apkaltinimu, parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos įrodymai, ir tokie jos parodymai savaime negali būti vertinami kaip pakankamas A. P. kaltės įrodymas. Nors apklausta liudytoja V. J. tvirtino, jog abejonių dėl mažametės parodymų nekilo, nes mergaitė bendravo atvirai, geranoriškai kalbėjo, nepastebėjo, kad mergaitė galėtų meluoti, tačiau pastebėtina tai, jog ši liudytoja su mažamete kalbėjosi tik kartą. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios M. D. nurodytų ir A. P. pateiktame kaltinime inkriminuotų aplinkybių, jog jis tyčia vieną kartą sudavė smūgį kumščiu jai į veidą, niekas, išskyrus jos atstovės pagal įstatymą J. P. parodymus, kurių patikimumas kelia pagrįstų abejonių tiek jų teisingumu, tiek ir jos suinteresuotumo bylos baigtimi, tame tarpe ir kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys iš esmės nepatvirtina.
10.6. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad pati atstovė pagal įstatymą J. P., būdama nukentėjusiosios M. D. mama atsakinga už savo vaiko auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis savo vaiko sveikata, matydama vyro A. P. jos dukters atžvilgiu atliekamus smurtinius veiksmus, nesiėmė jokių priemonių, kad užkirstų kelią galimai daromai nusikalstamai veikai. Ji ne tik nesikreipė į Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybą, bet ir į policiją, o Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei duodama paaiškinimus apie jos dukters patirtą smurtą nuo patėvio A. P., ji negalėjo įvardinti priežasčių, kodėl to nepadarė. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, remtis J. P. parodymais grindžiant A. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nesant kitų patikimų jo kaltės įrodymų, taip pat nėra pagrindo.
11. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodoma, kad smūgio sudavimo M. D. faktą patvirtino ne tik pati mažametė, jos motina, bet ir netrukus po smūgio šeimos namuose apsilankęs liudytojas A. P.. Šio liudytojo parodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra išvestiniai, paremti J. P. pasakojimu, nes liudytojas pats tiesiogiai nematė, kad A. P. būtų naudojęs smurtą savo podukros atžvilgiu. Be to, liudytojas nurodė ir tokias aplinkybes, kad per visą laiką kuomet jis būdavo A. P. namuose, nė karto nematė, kad A. P. būtų savo podukrą M. mušęs. Tai, kad liudytojas tvirtina matęs verkiančią mergaitę ir jos paraudusią akį, dar neduoda pagrindo kategoriškai tvirtinti, kad tai buvo būtent panaudoto smurto požymis. Tokie liudytojo parodymai, kartu vertinant su pirmine J. P. pateikta versija, kad tuo metu, kai jos vyras smurtavo jos dukters atžvilgiu, ji buvo darbe, M. D. parodymai, kurių metu ji apie A. P. apsilankymą net neužsimena, leidžia abejoti šio liudytojo nurodytomis aplinkybėmis.
12. Liudytojo A. P. nurodomų aplinkybių nepatvirtino ir N. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. N. P. parodė, jog tėvas jam sakė, kad matė M. D. kaime vaikščiojančią su mėlyne po akimi, bet daugiau jokių aplinkybių jis nepasakojo. Taip pat liudytojas tvirtino, kad kiek jis yra svečiavęsis pas A. P., nei karto nematė, jog A. P. būtų smurtavęs savo podukros M. D. atžvilgiu. Taip pat niekada nematė ant M. D. kūno jokių sumušimų, nubrozdinimų ar mėlynių. M. jam niekada nesiguodė ir nepasakojo, kad patėvis A. P. ją skriaudžia ar naudoja smurtą jos atžvilgiu. Apie tai, kad M. D. yra mušama savo patėvio A. P., jis pirmą kartą sužinojo tik šių metų liepos viduryje, kai jam papasakojo J. P., su kuria jis jau gyveno jo bute (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 140–141). Tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas N. P. jau tvirtino, kad tėvas A. P. jam sakė, jog A. P. buvo sumušęs savo podukrą M. D., kad matė M. su mėlyne po akimi. Iš šių liudytojų parodymų matyti, jog apie įvykio aplinkybes, kaip jis pats ir nurodo, sužinojo tik tada, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, jog jo parodymai yra išvestiniai, paremti tik J. P., su kuria jis kartu gyvena, parodymais.
13. Liudytoja I. P. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat nepatvirtino, kad M. D. būtų sumušta savo patėvio A. P.. Liudytoja parodė, kad M. D. jai yra sakiusi, jog vieną kartą patėvis ją yra pastūmęs, tačiau jokių sumušimo žymių ant M. veido ji nėra mačiusi, tik yra mačiusi mėlynes ant M. kojų, o iš kur jos atsirado, ji nežino. Liudytoja tik nurodė, kad senelis ir dėdė jai yra pasakoję, jog matė ant M. veido mėlynę (1 t., b. l. 83–86). Nors ši liudytoja ir M. D. tvirtino, jog jos yra draugės, dažnai susitikdavo, tačiau liudytoja nepatvirtino, kad ant M. D. veido ji matė sumušimo žymes.
14. Kaip jau buvo minėta anksčiau, versija, kad A. P. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė mažametei podukrai M. D. į veidą akies srityje, tuo jai sukeldamas fizinį skausmą, buvo nurodyta tik po to, kai A. P. informavo Vaiko teisių apsaugos skyrių apie J. P. neblaivumą, dėl ko iš J. P. buvo paimta ir perduota tėvui dukra V. bei atsirado pačios mažametės M. D. jaučiamos nuoskaudos dėl patėvio elgesio jos mamos atžvilgiu ir patėvio skiriamo didesnio dėmesio jos sesei V.. Be to, nukentėjusiosios ir jos atstovės nurodytą įvykio versiją, kad A. P. sudavė kumščiu M. D. į veidą dėl ko liko po akimi mėlynė, nepatvirtina jokie objektyvūs duomenys. Teisėjų kolegija taip pat vertindama nuteistojo galimybę padaryti jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką – smūgio sudavimą ranka mažametei, fiziškai sveikai ir judriai mergaitei, atsižvelgia ir A. P. nuo gimimo nustatytą fizinę negalią – ribotą galėjimą judėti kojomis ir atlikti veiksmus rankomis bei jo tik 20 procentų darbingumą.
15. Pažymima, kad nekaltumo prezumpcija reikalauja, jog visos abejonės, kylančios sprendžiant baudžiamąją bylą, kurių negalima paneigti ar pašalinti byloje surinktais įrodymais, būtų vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens – šiuo atveju, nuteistojo A. P. naudai. Todėl, priešingai nei nustatyta skundžiamame nuosprendyje, kolegija daro išvadą, kad byloje surinktų įrodymų nepakanka padaryti neabejotiną išvadą, jog A. P. tyčia vieną kartą kumščiu sudavė mažametei podukrai M. D. į veidą akies srityje ir taip sukėlė fizinį skausmą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir A. P. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisintinas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, BPK 329 straipsnio 1 punktas).
16. Kadangi A. P. šiuo nuosprendžiu yra išteisinamas jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, nukentėjusiosios M. D. atstovės pagal įstatymą J. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu.
17. Priimant A. P. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, valstybės patirtos ir prašomos priteisti už A. P. ir nukentėjusiajai M. D. suteiktą teisinę pagalbą išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2021 m. vasario 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
A. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.
Nukentėjusiosios M. D. atstovės pagal įstatymą J. P. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtu.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl A. P. gynybos ir M. D. atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, nepriteisti.
Daiktus: kompaktines plokšteles su M. D. ir I. P. apklausos įrašais, kompaktinę plokštelę pateiktą A. P. su vaizdo įrašu, prisegtas vokuose prie bylos viršelio, kaip tyrimo medžiagą palikti saugoti byloje.