- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-18
- Bylos Nr.
- 1A-217-238-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-17-3-00006-2012-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Arūnas Paštuolis
- Kaltinamasis
- E. V.
- Advokatai
- Vaclovas Kaminskis
- Kategorijos
- 2.4.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr.1A-217-238/2013;
Teisėjas D. Kantaravičius Teisminio proceso Nr. 1-17-3-00006-2012-3;
2013 m. vasario 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Šiugždinytės, kolegijos teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, dalyvaujant išteisintajai E. V., jos gynėjui advokatui Vaclovui Kaminskiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo L. Z. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. išteisinta dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu L. Z. civilinis ieškinys E. V. paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Z. privataus kaltinimo tvarka E. V. kaltino pagal LR BK 155 straipsnio 1 dalį, tai yra tuo, kad 2012-04-24, 10.17 val., viešoje vietoje, Jonavoje, Žeimių ir Klaipėdos gatvių sankryžoje, ji, išsakydama žodžius „nupjausiu tau kiaušus“, „esi pedofilas“, užgauliai jį pažemino.
Žemesnės instancijos teismas
Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-11-22 nuosprendžiu E. V. išteisinta dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, jog iki privataus kaltinimo skunde nurodytų veiksmų padarymo privatus kaltintojas L. Z. su E. V. nebuvo susitikęs, kalbėjęs, o pirmą kartą jie susitiko Jurbarko rajono apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-91-670/2012, kurioje L. Z. yra kaltinamasis, o E. V. liudytoja. Konfliktinė situacija tarp L. Z. ir E. V. susidarė dėl to, kad privatus kaltintojas L. Z. galimai tvirkino E. V. mažametį anūką, dėl ko nagrinėjamo įvykio metu pats buvo kaltinamas BK 153 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymu, o šiuo metu nuteistas apkaltinamuoju Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012-10-24 nuosprendžiu baudžiamoji byloje Nr. 1-91-670/2012 („Liteko“ duomenys). E. V. pripažino, jog baudžiamajame procese būdama L. Z. nusikalstamų tvirkinamųjų veiksmų prieš jos mažametį anūką liudytoja, žinodama su mažamečio jos anūko tvirkinimu susijusias aplinkybes, gatvėje išsakė savo asmeninę nuomonę bei, atitinkama forma įvertindama L. Z. veiksmus ir asmenybę, išreiškė savo nuoskaudą ir jausmus, tačiau nesiekė jo įžeisti ar pažeminti. Teismas pažymėjo, kad byloje svarbu tai, kad E. V., L. Z. išsakydama kaltinime nurodytus žodžius, žinojo apie prieš L. Z. pradėtą ir teisme tebevykstantį baudžiamąjį procesą, dėl savo šeimos nario pasakojimų buvo įsitikinusi L. Z. kaltumu tvirkinus mažametį anūką. Todėl L. Z. privataus kaltinimo skundo argumentus, jog E. V. išsakyti žodžiai pakenkė jo reputacijai ir jį užgauliai pažemino, laikė nepagrįstais, nes paties L. Z. teigimu, pranešimas apie įtarimą dėl mažamečio E. V. anūko T. P. tvirkinimo jam buvo įteiktas dar 2010 m. Teismas pasisakė, kad neturi teisinės reikšmės aplinkybė, jog E. V. išsakytų žodžių metu L. Z. dar nebuvo įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nuteistas už mažamečio asmens tvirkinimą. Teismas pažymėjo, kad vien E. V. žinojimas apie prieš L. Z. pradėtą baudžiamąjį procesą, jos dalyvimas ikiteisminio tyrimo veiksmuose tiriant ir teisme nagrinėjant mažamečio asmens tvirkinimo bylą, gautos žinios iš paties mažamečio apie prieš jį L. Z. atliktus tvirkinimo veiksmus, artimas giminystės tarp E. V. ir jos anūko santykio pobūdis, laikytini pakankamais veiksniais, nulėmusiais E. V. emocijų proveržį. Teismas argumentavo ir tai, kad E. V. žinios apie L. Z. įtariamojo, vėliau kaltinamojo, teisinį statusą mažamečio asmens tvirkinimo byloje leido jai neigiamai vertinti L. Z. reputaciją, apie kurią buvo išsakyta kaltinime minimais žodžiais, o E. V. poelgis, t. y. viešoje vietoje išsakyti žodžiai, vertintini kaip emocijų proveržis susidariusioje situacijoje. Teismas tai traktavo kaip susiklosčiusios konfliktinės situacijos rezultatą, bet ne sąmoningą veiksmą siekiant užgauliai įžeisti nukentėjusįjį. Vertindamas tą aplinkybę, kad Jonavos rajono PK viršininkas V. L. girdėjo išsakytus žodžius, teismas argumentavo tuo, kad šis asmuo pagal savo pareigas turėjo žinoti apie jo vadovaujamame Jonavos rajono policijos komisariate atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, kuriame L. Z. buvo įtariamasis. Todėl V. L. akivaizdoje E. V. išsakius kaltinime nurodytus žodžius L. Z. reputacija negalėjo pablogėti. Be to, pats E. V. išsakytų žodžių turinys negali būti laikomas toks, už kurį būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę, kaip ultima ratio teisinę priemonę. Viešojoje erdvėje, spaudoje gana dažnai sklando vienų ar kitų asmenų ar reiškinių pavadinimai pedofilais, pedofilija. Iš esmės šiuo metu tai tapo socialiniu reiškiniu, dėl kurio tam tikri asmenys, net nenuteisti įsiteisėjusiais nuosprendžiais, o tik įtariami neteisėtais poelgiais su seksualinais elementais prieš vaikus, vadinami pedofilais. Teismas pažymėjo ir tai, kad apie L. Z., kaip apie kaltinamo pedofilija asmens, bylos nagrinėjimą ir išnagrinėjimą ne kartą buvo skelbta viešai spaudoje. Šio žodžio, kuris gali būti vertinamas medicininiu, teisiniu ar socialiniu aspektu, viešas išsakymas ne visada užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Skirtingas teisines pasekmes jo išsakymas sukelia, kai šis žodis pasakomas mažamečio asmens tvirkinimu įtariamajam (kaltinamajam), ir kitokias pasekmes, kai jis pasakomas su vaiko seksualinio neliečiamumo pažeidimu nieko bendro neturinčiam asmeniui. Vertindamas kitą kaltinime paminėtą E. V. išsakytą frazę “nupjausiu tau kiaušus”, teismas pažymėjo, kad šie žodžiai jau buvo teisiškai įvertinti tyrėjos 2012-05-11 nutarimu atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl grasinimo nužudyti pagal BK 145 str. 1 d., nes nutarime konstatuota, kad šiuos žodžius E. V. išsakė būdama susijaudinusi ir neplanuodama L. Z. kažką padaryti.
Be to, teismas nurodė, kad tyčią, kaip tam tikrą kaltininko psichinį santykį su daroma nusikalstama veika, apibūdina du elementai – intelektinis ir valinis. Baudžiamosios teisės teorijoje priimta laikyti, taip pat tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 15 str., kad intelektinį tyčios elementą sudaro nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas. Nusikalstamose veikose, baudžiamajame įstatyme aprašytose materialiosiomis sudėtimis, tradiciškai išskiriamas dar vienas intelektinio elemento aspektas – numatymas, kad dėl asmens veikos gali atsirasti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso numatyti padariniai. Teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, darė išvadą, kad šiuo atveju padarytas veiksmas – gatvėje išsakyti žodžiai, negali būti laikomas padarytu tiesiogine tyčia, kadangi kaltininkė susiklosčiusioje situacijoje tinkamai nesuvokė (intelektualinis tyčios elementas) užgaulių ir žeminančių savo išsakytų žodžių privataus kaltintojo atžvilgiu pobūdžio, nenorėjo jo realiai užgauliai pažeminti. Teismas konstatavo, kad nenustatyta, jog E. V. nepagarbiai išsakytuose žodžiuose buvo motyvuoto sąmoningo ketinimo užgauliai pažeminti L. Z.. Teismas darė išvadą, kad E. V. nesiekė šiurkščiai pažeisti kito žmogaus orumo. Taip jos veikoje nebuvo subjektyviųjų tiesioginės tyčios įžeisti L. Z. požymių (elementų). Įvertinęs visas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad E. V. pripažinti kalta dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 155 straipsnio 1 dalyje, padarymo nėra teisinio pagrindo, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas L. Z. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-11-22 nuosprendį panaikinti. Skunde nurodoma, jog apylinkės teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog E. V. iš dalies pati prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, o tai, kad apeliantas buvo kaltinamas kitoje baudžiamojoje byloje, dar nereiškia, kad galima jį užgauliai žeminti. Skundo autoriaus nuomone, aplinkybė, jog jo orumą žemino ir įvairios žiniasklaidos priemonės, nesuteikia teisės kitiems asmenims šiukščiai žeminti jo orumą ir spręsti, jog anksčiau viešai įžeistas ar apšmeižtas asmuo vėliau turi nebeįsižeisti. Pagal apylinkės teismo argumentaciją išeitų, jog neturint jokių sveikatos sutrikimą patvirtinančių duomenų, bet kurį žmogų galima viešai vadinti „psichu“, „debilu“, „pedofilu“ (duomenų, jog apeliantas sirgtų pastarąja liga, byloje nesurinkta). Tai, jog žiniasklaidos priemonėse daromi įvairūs pažeidimai, susiję su asmens garbe ir orumu, apelianto nuomone, irgi nesuteikia pakankamo pagrindo išteisinamojo nuosprendžio priėmimui. Skundo autorius kategoriškai nurodo, jog privataus kaltinimo skunde nurodytais žodžiais jis buvo pažemintas ypač šiukščiai, t. y. lygiai taip, kaip jis būtų pažemintas „spjūviu jam į veidą“, „tampymu už nosies“ arba „apliejimu fekalijomis“. Be to, apelianto nuomone, kaltinime nurodyti nepagarbūs žodžiai šiurkščiai pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas, numatančias, jog yra draudžiamas asmens kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, nors Jonavos apylinkės teismas nuosprendyje apie tai net neužsiminė. L. Z. yra visiškai įsitikinęs, jog jis jokių nusikalstamų veiksmų E. V. anūko atžvilgiu nepadarė. Neteisėtas ir nepagrįstas Jurbarko rajono apylinkės teismo 2012-10-24 apkaltinamasis nuosprendis nėra įsiteisėjęs, žiniasklaidos priemonėse jis buvo apšmeižtas, daugelis teisėsaugos institucijų prieš jį yra nusistačiusios, todėl galimai nukentėjusiojo nuo tvirkinamųjų mažamečio asmens močiutė, sutikusi jį viešoje vietoje, turėjo valdyti emocijas ir gerbti jo orumą, o ne jį užgauliai žeminti.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje E. V. ir jos gynėjas V. K. prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal Baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.
Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas šias įstatymo nuostatas taikė tinkamai ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį E. V. atžvilgiu, ją dėl kaltinimo pagal BK 155 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
BK 155 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, padoria forma išsakytas, kad ir neigiamas žmogaus vertinimas, nors ir sukėlęs neigiamų emocijų, įžeidimu nepripažįstamas.
Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas visiškai teisingai nustatė privataus kaltintojo ir išteisintosios konflikto viešojoje vietoje priežastis, o tai leido daryti išvadą apie BK 155 str. 1 d., numatytos nusikalstamos veikos padarinių – žmogaus pažeminimo – nenustatymą, o taip pat ir tyčios užgauliai įžeisti nebuvimą.
Byloje yra duomenų apie tai, kad L. Z. atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas ir Jurbarko rajono apylinkės teisme nagrinėta baudžiamoji byla, kurioje L. Z. kaltintas pagal LR BK 153 straipsnį (mažamečio asmens tvirkinimas). Šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas E. V. anūkas, o L. Z. kaltinamas BK 153 straipsnyje numatytos veikos prieš išteisintosios mažametį anūką padarymu. Todėl kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, jog E. V. žinojimas apie prieš L. Z. pradėtą baudžiamąjį procesą, jos dalyvimas ikiteisminio tyrimo veiksmuose tiriant ir teisme nagrinėjant mažamečio asmens tvirkinimo bylą, gautos žinios iš paties mažamečio apie prieš jį L. Z. atliktus tvirkinimo veiksmus, artimas giminystės tarp E. V. ir jos anūko santykio pobūdis, yra pakankami veiksniai, nulėmę E. V. emocijų proveržį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltinime išsakytus žodžius traktavo kaip susiklosčiusios konfliktinės sitaucijos rezultatą, bet ne sąmoningą veiksmą siekiant užgauliai įžeisti nukentėjusįjį. Be to, vertindamas tai, kad E. V. išsakytus žodžius girdėjo Jonavos rajono PK viršininko V. L., apylinkės teismas visiškai teisingai nurodė ir tai, jog šis asmuo pagal savo pareigas žinojo apie jo vadovaujamame komisariate atliekamą ikiteisminį tyrimą dėl mažamečio asmens tvirkinimo, kuriame L. Z. buvo įtariamasis. Tai, kad apelianto teigimu, jis buvo anksčiau ne kartą įžeistas ar apšmeižtas įvairiose žiniasklaidos priemonėse, neįeina į šios bylos nagrinėjimo ribas. Aplinkybė, jog apkaltinamasis nuosprendis (L. Z. atžvilgiu) privataus kaltinime nurodytų veiksmų padarymo metu dar nebuvo priimtas ir/arba neįsiteisėjęs, E. V. tiesioginės tyčios (siekio įžeisti ir numatymo, kad dėl kaltinime nurodytos veikos gali atsirasti nusikalstami padariniai) nepagrindžia, nes kaip minėta, E. V. emocijų proveržį nulėmė būtent su minėtos baudžiamosios bylos tyrimu ir nagrinėjimu susijusios ir ją pačią asmeniškai labai įskaudinusios aplinkybės. Be to, L. Z. įtarimai dėl mažamečio asmens tvirkinimo buvo pareikšti dar 2010 metais, todėl jo atžvilgiu išsakyti žodžiai teisingai buvo įvertinti ne kaip niekuo neparemta nuomonė, šmeižtas ar visiškai išgalvotas kaltinimas, o kaip ikiteisminio tyrimo medžiaga pagrįstų duomenų žinios, kurios buvo paskleistos prie šiuos duomenis turėjusio žinoti asmens (Jonavos rajono PK viršininko V. L.). Kolegija sprendžia, jog tiek iš privačiame skunde nurodytų teiginių, tiek iš jų konteksto buvo galima spręsti, jog pastarieji negalėjo būti prilyginami kaip apeliantą užgauliai pažeminę. Esant šioms aplinkybėms privataus kaltintojo apeliacinis skundas atmetamas. Remdamasi šiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti apeliacinių skundų motyvais nėra teisinio pagrindo. Todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
privataus kaltintojo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.