Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas 2020 m. liepos 1 d. kreipėsi į antstolio kontorą dėl priverstinio žalos išieškojimo iš nuteistojo A. A., tačiau iki skundo padavimo momento žalos atlyginimui nėra išieškota nieko, kadangi A. A. neturi jokio turto, yra sudaręs povedybinę sutartį su sutuoktine, valstybėje paskelbto karantino metu naudojosi teise gauti valstybės paskirtas išmokas, iš kurių nebuvo galimybės išieškoti, šiuo metu ilgą laiką nedirba.

2.3. Nurodo, kad Lietuvos Respublika neužtikrino įstatymų pakeitimų, neįgyvendino aktualių Europos Sąjungos direktyvų, todėl nukentėjusiajam apribojama teisė į neturtinės žalos atlyginimą, gaunant draudimo išmoką. Tik 2017 m. lapkričio 16 d. buvo pakeistas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnis, pripažįstant, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. draudimo suma dėl žalos asmeniui (įskaitant ir neturtinę žalą) sudarys 5 000 000 Eur. Tai, kad tokiais atvejais yra galima valstybės narės atsakomybė, yra išaiškinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-277/12 ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) 2011 m. gegužės 24 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239/2011.

2.4. Taip pat akcentuoja, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Europos parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) 9 straipsnio nuostatų tinkamo perkėlimo ir įgyvendinimo, todėl konstatuotini neteisėti Lietuvos valstybės veiksmai.

Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT) praktika ir pažymi, kad valstybių narių pareiga atlyginti žalą grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu, pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialių priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų – panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes. Pažymi, kad minėta ESTT praktika buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. sprendime sujungtose bylose Nr. C-46/93 ir C-48/93. Sprendime buvo konstatuota, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: 1) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; 2) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; 3) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos. Vertinant, ar Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės norma buvo siekiama suteikti teises asmeniui, tikslinga atsižvelgti ne tik į teisės normos turinį, bet ir į jos tikslą. Konkreti ES teisės norma teises gali suteikti tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai, todėl asmens teisės gali kilti iš pareigų, kurias valstybėms narėms nustato ES teisė. Gali būti atsižvelgta ir į tai, ar ES teisės normos tikslas buvo asmens teisių apsauga, ar ši norma buvo tiesiogiai veikianti.

Akcentuoja Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio 1 dalies a punkto normos turinį ir atkreipia dėmesį, kad 2018 m. gegužės 24 d. pasiūlymo dėl Europos parlamento ir Tarybos direktyvos dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimo aiškinamajame memorandume COM(2018) 336 final nurodyta, kad vienas iš šio siūlomo teisės akto projekto tikslų yra mažiausių atlygintinų draudimo sumų harmonizavimas. Šios minimalios sumos, Europos Komisijos vertinimu, užtikrina, kad visoje ES būtų garantuotas pakankamas motorinių transporto priemonių avarijų aukų minimalios apsaugos lygis asmens sužalojimo ir materialinės žalos atvejais. Direktyvos 2009/103/EB preambulės 12 konstatuojamoje dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad draudimas padengtų bent tam tikras mažiausias sumas, įvardijama, kaip svarbus nukentėjusių asmenų apsaugos elementas.

Direktyva 2009/103/EB kodifikuota pirmoji Tarybos direktyva 72/166/EEB (toliau – Pirmoji direktyva), antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB (toliau – Antroji direktyva), trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB (toliau – Trečioji direktyva), direktyva 2000/26/EB ir direktyva 2005/14/EB. Remiasi ESTT praktika ir pažymi, kad minėtomis direktyvomis buvo siekiama užtikrinti transporto priemonių, kurių įprasta buvimo vieta yra Sąjungos teritorijoje, ir jomis važiuojančių asmenų laisvą judėjimą ir tai, kad per šiomis transporto priemonėmis sukeltus kelių eismo įvykius nukentėję asmenys būtų vertinamai panašiai, neatsižvelgiant į tai, kurioje Sąjungos teritorijos vietoje įvyko kelių eismo įvykis. Atkreipia dėmesį, kad ESTT yra patvirtinęs, kad jurisprudenciją, susijusią su ankstesnėmis direktyvomis, galima pritaikyti, aiškinant analogiškas Direktyvos 2009/103/EB nuostatas. Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio turinys ir tikslas atskleidžia, kad šia norma aiškiai siekiama suteikti nukentėjusiems per eismo įvykius asmenims teisę į žalos (visų pirma žalos turtui ir asmenims, įskaitant neturtinę žalą) atlyginimą, kurios dydis pagal nacionalinius teisės aktus nebūtų apribotas mažesne, nei minėtoje direktyvos normoje nustatyta suma. Teigia, kad pirmoji valstybės atsakomybės už žalą pažeidus ES teisę kilimo sąlyga nagrinėjamu atveju laikytina nustatyta.

2.5. Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip antrosios valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus ES teisę, kilimo sąlygos, remdamasis ESTT praktika pažymi, kad pažeidimas yra pakankamai rimtas, kai institucija ar valstybė narė, įgyvendindama savo teisėkūros kompetenciją, akivaizdžiai ir šiurkščiai pažeidžia nustatytas savo diskrecijos ribas. Pastebi, kad ESTT yra nurodęs, kad pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę valstybės narės iš principo turi laisvę savo civilinės atsakomybės sistemose nustatyti visų pirma transporto priemonėmis padarytą žalą, kuri privalo būti atlyginta, šios žalos atlyginimo mastą ir asmenis, turinčius teisę į tokį atlyginimą. Vis dėlto valstybės narės savo kompetenciją šioje srityje turi įgyvendinti laikydamosi Sąjungos teisės, o nacionalinės teisės aktų nuostatos, kuriomis reglamentuojamas per transporto priemonių eismo įvykius patirtos žalos atlyginimas, negali panaikinti Sąjungos teisės aktų veiksmingumo.

2.6. Akcentuoja, kad nagrinėjant klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos Nr. 2009/103/EB perkėlimo ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama dėl draudimo įmonės išmokėtos sumos pagal įstatymo 11 straipsnį. Pastebi, kad jei Direktyvos 2009/103/EB 9 straipsnis būtų tinkamai įgyvendintas Lietuvos Respublikos teisėje, jis turėtų teisę į kur kas didesnės neturtinės žalos atlyginimą, nei numatyta Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tačiau kadangi minėta direktyvos nuostata nebuvo tinkamai perkelta ir įgyvendinta nacionalinės teisės nuostatomis, nagrinėjamu atveju, buvo kompensuota tik dalis galbūt gautinos sumos.

Šiuo atveju nacionaliniais teisės aktais nebuvo užtikrinta Direktyvos 2009/103/EB garantuojama nukentėjusių per eismo įvykius asmenų teisė į neturtinės žalos atlyginimą, kurios dydis nebūtų apribotas mažesne, nei minėtoje direktyvos normoje nustatyta suma, todėl pareiškėjas patyrė žalą, kurią valstybė turi atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) suformavo tokią pačią praktiką visiškai analogiškoje byloje.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėti veiksmai, kaip valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį, sąlyga nustatomi pagal tai, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos.

3.5.1. Pirma, ginčo situacijoje susiklostė vienas žalos padarymo ir jos atlyginimo teisinis santykis, kai dėl A. A. kaltės įvyko eismo įvykis ir pareiškėjui buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata ir dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjui draudimo įmonė atlygino 2 500 Eur neturtinės žalos. Pagal tuo metu galiojusią Įstatymo redakcijos 11 straipsnio 3 punktą dėl eismo įvykio Lietuvos Respublikos teritorijoje, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų, neturtinės žalos draudimo suma buvo ribojama 5000 Eur suma. Dėl likusios neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas reiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kuris 2020 m. kovo 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-92-875/2020 buvo tenkintas. Esant įsigaliojusiam ir vykdytinam teismo sprendimui, pareiškėjas kreipėsi į antstolio kontorą dėl priteistos neturtinės žalos išieškojimo.

3.5.2. Antra, šios bylos ginčo situacijoje susiklostė kitas žalos padarymo ir jos atlyginimo teisinis santykis, kai valstybė neteisėtais veiksmais netinkamai perkėlė direktyvą į nacionalinę teisę ir dėl to pareiškėjas teigia, kad jam padaryta žala.

Pabrėžia, kad pareiškėjas prašo iš Lietuvos valstybės atlyginti neturtinę žalą, o ne turtinę. Mano, kad pareiškėjo ankstesniame santykyje patirtą neatlygintą neturtinę žalą antrajame santykyje galima įvardinti tik kaip turtinę žalą (negauta piniginė neturtinės žalos atlyginimo išraiška yra asmens turto netekimas pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį – tai yra turtinė žala, o ne neturtinė). Neturtinė žala pagal CK 6. 250 straipsnį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kita) dėl to, kad valstybės institucijos netinkamai perkėlė direktyvą.

3.6. Mano, kad pareiškėjas neįrodė, kad dėl neteisėtų valstybės veiksmų patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas neįrodė, kad pats direktyvos netinkamas perkėlimas savaime jam sukėlė tam tikrus neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjo nurodyta neturtinė žala priežastiniu ryšiu susijusi su kito subjekto neteisėta veika, o ne su Lietuvos valstybės. Taigi nėra nustatyta neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp neturtinės žalos ir Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų, todėl darytina išvada, kad Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė pareiškėjui atlyginti neturtinę žalą.

3.7. Pažymi, kad, remiantis CK 1.124 straipsniu, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Šiuo atveju 2018 m. sausio 19 d. nuteistasis A. A. sukėlė eismo įvykį, kurio metu sužalojo savo vairuojamo automobilio keleivį – pareiškėją, taip sukeldamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. 2020 m. kovo 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-92-875/2020 yra nurodyta, kad 2018 m. liepos 4 d. draudimo bendrovė „Gjensidige“ apylinkės teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, paaiškindama, kad pareiškėjui atlygino 2 500 Eur neturtinės žalos, kitiems dviem nukentėjusiesiems to pačio eismo įvykio metu buvo atlyginta po 1 250 Eur neturtinės žalos. To neneigia ir pats pareiškėjas, skunde abstrakčiai, be konkrečių faktinių aplinkybių, mokėjimo datų (tikėtina tikslingai siekdamas palankaus teismo vertinimo ieškinio senaties netaikymo aspektu), nurodydamas, kad dar minėtos baudžiamosios bylos ikiteisminio tyrimo metu, iš draudimo bendrovės yra gavęs neturtinės žalos atlyginimą. Taigi momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojama ieškinio senaties terminas turėtų būti draudimo bendrovės neturtinės žalos išmokėjimo data. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. kai pareiškėjas eismo įvykio metu patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir sužinojo (ar privalėjo sužinoti), jog draudimo bendrovė išmokėjo dalį jo reikalaujamos neturtinės žalos. Momentą, kai pareiškėjas suvokė savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą, patvirtina pareiškėjo, kaip profesionalaus teisininko, aktyvūs veiksmai pateikiant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kurio tikslas buvo neturtinės žalos atlyginimas. Net, jei atspirties tašku laikysime 2018 m. liepos 4 d. draudimo bendrovės pateiktus paaiškinimus baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui (atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, būdamas profesionaliu teisininku ir suvokdamas duomenų aktualumą ginčui, tikslingai skunde nepateikia duomenų apie draudimo bendrovės sprendimo atlyginti neturtinę žalą datą, ne tik atsakovė, bet ir teismas neturi galimybės tiksliai įvertinti momento, kai pareiškėjas suvokė apie teisių pažeidimą bei neturtinės žalos neatlyginimą), sutrumpintas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodytas 3 m. ieškinio senaties terminas yra pasibaigęs 2021 m. liepos mėnesį ar net anksčiau priklausomai nuo to, kada pareiškėjas suvokė apie teisių pažeidimą bei neturtinės žalos neatlyginimą.

3.7.1. Akcentuoja, kad pareiškėjas, būdamas profesionaliu teisininku, pats pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą, siekdamas neturtinės žalos atlyginimo, t. y. reiškė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, kuris 2020 m. kovo 19 nutartimi buvo tenkintas. Todėl teisinės pasekmės dėl pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo, ypač, kai paaiškėja, kad pasirinktas pažeistų teisių gynimo būdas nebėra toks efektyvus, negali būti laikomas pagrįstu pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Mano, kad atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pagrindo.

3.8. Taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas galimai piktnaudžiauja savo teisėmis, nes siekia gauti dvigubą žalos atlyginimą. Pareiškėjas kartu su skundu yra pateikęs 2022 m. kovo 14 d. antstolio V. Z. raštą Nr. S-22-137-6048 „Dėl informacijos pateikimo“, be to ir skunde nurodo, kad 2020 m. liepos 1 d. kreipėsi į antstolio kontorą dėl priverstinio žalos išieškojimo, kas įrodo, kad antstolio kontorai yra pateiktas vykdomasis dokumentas ir pareiškėjas neturtinę žalą bando išsireikalauti iš eismo įvykį sukėlusio A. A.. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato galimybės pareiškėjui gauti dvigubą jo patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Be kita ko, praėjus beveik dvejiems metams nuo išieškojimo proceso pradžios, kai paaiškėjo, jog eismo įvykį sukėlęs A. A. Sodros pateikiamais duomenimis niekur nedirba, nekilnojamojo turto neturi, jo sąskaitos areštuotos, jose piniginių lėšų nėra ir galbūt išieškojimas yra apsunkintas, tik tada pareiškėjas nusprendė teikti skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės. Tai, atsakovės teigimu, jau kelia abejonių dėl jo sąžiningumo.