Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Audronės Jarackaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės H. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-254-178/2009 pagal ieškovų V. N. (V. N. ), L. K. , M. Z. ieškinį atsakovei H. J. dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys notarė D. S. , L. S. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė, pažeisdama 1964 m. CK 587 straipsnyje nustatytą palikimo priėmimo terminą, 1998 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos notarę D. S. ir pareiškimu priėmė dalį atsiradusio palikimo – ginčo sklypą (atsakovei 1998 m. gruodžio 29 d. išduotas paveldėjimo pagal įstatymą liudijimas). Atsakovė nuo notarės nuslėpė aplinkybę, kad įstatyminės įpėdinės yra ir dvi jos seserys – ieškovės. Atsakovė pateikė V. N. ir E. N. 1998 m. gruodžio 21 d. pasirašytus pareiškimus, kad jie nepriėmė atsiradusio palikimo per įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti ir dėl jo neturi pretenzijų. V. N. parašo tikrumą pareiškime paliudijo Vilniaus rajono savivaldybės Rukainių seniūnė L. S. . Toks vienašalis V. N. pareiškimas dėl teisės į palikimą atsisakymo neturėtų būti laikomas tikrosios jo valios išraiškos forma, nes pasirašydamas minėtą dokumentą, jis nesuprato jo turinio ir iš to kilsiančių pasekmių. Pasirašyti minėtą pareiškimą ieškovą įkalbėjo atsakovė, nepaaiškinusi teisinių pasekmių, pasinaudojusi tuo, kad ieškovas yra senyvo amžiaus (tuo metu buvo 76 metų), silpnos sveikatos, negirdi ir visiškai nesupranta lietuvių kalbos. Be to, H. J. palaiko draugiškus santykius su seniūne L. S. , kas leidžia įtarti piktavališką jų susitarimą prieš ieškovą. V. N. teigimu, jis nedavė ir niekada neketino duoti atsisakymo nuo palikimo, o pasirašydamas dokumentus ir pasitikėdamas atsakove, manė, kad suteikia atsakovei įgaliojimą tvarkyti G. N. palikimą. Iki to momento, kai ieškovai sužinojo apie tai, kad H. J. yra priėmusi palikimą tik savo vardu, ieškovai tikėjo melagingais atsakovės žodiniais paaiškinimais, kad kreiptis į notarą dėl mirusios G. N. palikimo dar nereikia, nes nėra sutvarkyti žemės nuosavybės atkūrimo klausimai, o neturėdami specialių žinių, nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo. Ieškovai mirusios G. N. palikimą priėmė, pradėję faktiškai valdyti dalį paveldimo turto, nes ieškovas liko gyventi name, priklausančiame bendrosios jungtinės nuosavybės teise su palikėja, be to, visi ieškovai prižiūrėjo minėtą namą, kitus statinius, dirbo aplink juos esančią žemę.

Teismas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo nurodė, jog tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas V. N. visą laiką (tiek iki sutuoktinės G. N. mirties, tiek po to) gyveno gyvenamajame name, kuris jam ir G. N. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl darytina išvada, kad ieškovas, kaip vienas iš pirmos eilės įpėdinių, turėjo teisę paveldėti sutuoktinės turto dalį ir po jos mirties faktiniu turto valdymu priėmė jos palikimą (1964 m. CK 573 str. 1 d., 587 str. 2 d.). Teismas, remdamasis pirmesne išvada, nurodė, jog nėra pagrindo taikyti ieškinio senaties, kadangi priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo. Teismas atmetė ieškovių L. K. ir M. Z. reikalavimus, konstatuodamas, jog ieškovių veiksmai, atvažiuojant padėti tėvams ūkio darbuose, namo priežiūroje, nepakankami faktinio palikimo priėmimo konstatavimui. Kitų įrodymų, patvirtinančių faktinį palikimo priėmimą, ieškovės ne tik nepateikė, bet ir nenurodė.

Apygardos teismas taip pat konstatavo, jog 1998 m. gruodžio 21 d. ieškovo V. N. pareiškimas, kuriame ieškovo parašą patvirtino Rukainių seniūnė L. S. (1 t., b. l. 47), tiek dėl formos, tiek ir dėl įpėdinio tikrosios valios išraiškos, negali būti vertinamas kaip atsisakymo nuo palikimo pareiškimas, be to, jis negalėtų sukelti palikimo atsisakymo teisinių pasekmių net ir vertinant kaip atsisakymą nuo palikimo, kadangi jame ieškovas nurodė: „palikimo nepriėmiau ir pretenzijų neturiu“, t. y. juo konstatuojamas palikimo nepriėmimo, bet ne atsisakymo nuo palikimo faktas (1964 m. CK 593 str.). Be to, netgi jei šis pareiškimas būtų vertinamas kaip atsisakymas nuo palikimo, įstatymas imperatyviai draudžia atsisakyti ar priimti palikimą iš dalies, priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo (1964 m. CK 587 str. 1, 5 d.). Todėl, ieškovui įrodžius, jog palikimo dalį jis yra faktiškai priėmęs ir neketino jos atsisakyti, ieškovo pareiškimas, jog jis palikimo nepriėmė, prieštaravo faktinei padėčiai ir negali sukelti atsisakymo nuo palikimo teisinių pasekmių, nes tai prieštarautų imperatyvioms įstatymo nuostatoms, draudžiančioms dalinį atsisakymą nuo palikimo ar dalinį palikimo priėmimą, todėl minėtas pareiškimas laikytinas niekiniu ir negaliojančiu (CK 1.80 str. 1 d.).

Teismo teigimu, ginčo sklypas buvo asmeninė palikėjos nuosavybė, dėl to ginčo tarp šalių nėra, todėl ieškovui pripažintina nuosavybės teisė į 1/2 dalį ginčo sklypo (1964 m. CK 573 str. 1 d.) ir panaikintina atsakovei išduoto paveldėjimo liudijimo dalis dėl minėtos sklypo dalies. Nors ieškovui priteisiama didesnė sklypo dalis, negu jis prašo ieškiniu, tai nelaikytina ieškinio ribų peržengimu, nes ieškinį pareiškę ieškovai prašė priteisti dar didesnę dalį - 3/4 dalis sklypo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas, susijusias su ieškinio reikalavimų pagrįstumu, tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir turėjo pagrindo patenkinti ieškovo V. N. ieškinio reikalavimą, pareikštą apeliantei, dėl teismo sprendime nurodytų motyvų, su kuriais sutinka ir teisėjų kolegija.

Neturi pagrindo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas pažeidė civilinio proceso įstatymo reikalavimus, netenkindamas atsakovės prašymo apklausti trečiąjį asmenį Rukainių seniūnę L. S. , neįvertindamas byloje pateikto E. N. atsiliepime į ieškinį nurodytų duomenų ar išeidamas už ieškovo pareikšto ieškinio ribų. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė esminių civilinio proceso įstatymo nuostatų, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo, pagrįstai patenkindamas ieškovo V. N. ieškinio reikalavimą teismo sprendime nurodytu pagrindu ir motyvais. Apygardos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos įrodymus (tarp jų ir trečiojo asmens pateiktus duomenis bei liudytojo E. N. parodymus), atmesdamas atsakovės atsikirtimus į V. N. ieškinį ir ieškovių L. K. ir M. Z. reikalavimus, pareikštus atsakovei, bei konstatuodamas ieškovo V. N. reikalavimo pagrįstumą. Teismas turėjo pagrindo pripažinti negaliojančiu ginčo 1998 m. gruodžio 21 d. pareiškimą, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, panaikinti dalį atsakovei H. J. išduoto 1998 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimo, be to, nustatyti ieškovui ir atsakovei tenkančias palikimo dalis pagal įstatymo nuostatas, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes bei ieškinio reikalavimo faktinį pagrindą, tinkamai pritaikydamas įstatymą (CPK 185 str., 265 str., 270 str., CK 1.80 str., 1964 m. CK 593 str., 587 str., 573 str.).

Nagrinėjamu atveju apygardos teismas, pagrįstai ieškovo 1998 m. gruodžio 21 d. pareiškimo neįvertinęs atsisakymu nuo palikimo bei pripažinęs jį negaliojančiu (niekiniu) CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, teisingai konstatavo, jog ginčo pareiškimu neišreikšta ieškovo tikroji valia, nėra aiškus ieškovo pasirašyto pareiškimo turinys, jame nėra suformuluotas atsisakymas nuo palikimo, jis neatitinka galiojusio civilinio materialinio įstatymo reikalavimų, , jog negalima daryti išvados, kad ieškovas ginčo pareiškimu siekė išreikšti ir išreiškė tikrąją valią visiškai atsisakyti palikimo. Tai, kad nurodytas pareiškimas vadinamas atsisakymu nuo palikimo, nedaro jo pagrįstu ir teisingu tokio pobūdžio dokumentu, paneigiančiu ieškovo teisę jį ginčyti ar įrodinėti, priėmus palikimą. Be to, ieškovo nepateikimas per įstatymų nustatytą terminą palikimo atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimo apie tai, kad jis priima palikimą arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, taip pat nedaro nurodyto pareiškimo teisėtu ir galiojančiu bei nepaneigia ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Teisingai teismas nustatė ir juridinę reikšmę turintį faktą, jog ieškovas priėmė ir valdo palikimą, atsiradusį 1996 m. spalio 29 d. mirus G. N. , pagrįstai nurodęs, jog nėra ginčo tarp atsakovės ir ieškovų dėl to, kad V. N. visą laiką nepertraukiamai (iki jo sutuoktinės G. N. mirties ir po to) gyvena name, kuris ieškovui ir mirusiai palikėjai priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, rūpinosi ir prižiūrėjo 0,5 ha namų valdos žemės sklypą nurodytoje vietoje. Taigi ieškovas aktyviais veiksmais išreiškė valią po sutuoktinės mirties priimti atsiradusį palikimą, t. y. priėmė paminėtą palikimą, faktiškai valdydamas paveldimą turtą (1964 m. CK 573 str. 1 d., 587 str. 2, 5 d.). Be to, teisingai nustatęs faktines bylos aplinkybes, teismas pagrįstai konstatavo, jog, mirus palikėjai G. N. , įpėdinių ratą sudaro atsakovė ir ieškovas V. N. (įstatyminiai įpėdiniai), tarp kurių įstatymo nustatyta tvarka ir buvo nustatytos palikėjos įpėdinių dalys, pripažįstant ieškovui nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo sklypo (1964 m. CK 573 str. 1 d.) ir panaikinant dalį atsakovei išduoto paveldėjimo teisės liudijimo. Nurodytos teismo išvados tinkamai motyvuotos sprendime, atitinka faktines bylos aplinkybes, įstatymą ir teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/200; 2006 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2006; 2000 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K - 3 – 65/2000).

Todėl nepagrįsti ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju apygardos teismas nepagrįstai taikė CK 1.80 straipsnio nuostatas, kuriomis nebuvo grindžiamas reikalavimas. Juolab kad teismas teisingai konstatavo, jog teisinių santykių atsiradimo metu galiojęs įstatymas imperatyviai draudė iš dalies atsisakyti ar priimti palikimą, o priimtas palikimas laikomas priklausančiu įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo (1964 m. CK 587 str. 1, 5 d.), ir turėjo pagrindo pripažinti niekiniu ginčo pareiškimą (CK 1.80 str. 1 d.); be to, teismas, kvalifikuodamas faktines bylos aplinkybes, savo iniciatyva ir nuožiūra taiko galiojančią teisę (CPK 3 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008, 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008).

Dėl pirmiau nurodytų motyvų darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo V. N. reikalavimus teismo sprendime nurodytais pagrindais ir motyvais, nepažeidė įstatymo ir atsakovės teisių bei teisėtų interesų. Todėl nėra pagrindo patenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais (CPK 329 str., 330 str.).

Nors apeliantė iš dalies pagrįstai nurodo, jog apygardos teismas skundžiamu sprendimu neteisingai išsprendė klausimą dėl paskirstymo bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, tačiau tai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą, kurio esmė paliktina nepakeista, patikslinant teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų valstybei (CPK 263 str., 329, 330 str.). Atsižvelgiant į tai, kad teismas atmetė ieškovių L. K. ir M. Z. reikalavimus, sumažintina bylinėjimosi išlaidų dalis, priteista valstybei iš atsakovės, atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų dalį, o iš šių ieškovių priteistina valstybei dalis bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, kadangi jos atleistos teismo nutartimi nuo mokėjimo dalies žyminio mokesčio už ieškinį (CPK 93 str. 2d., 96 str.; b. t. 1, b. t. 2, l. 68, b. t. 3, l. 26).

Atmetus apeliacinį skundą dėl reikalavimo esmės, iš atsakovės priteistina ieškovo naudai dalis jo turėtų bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato pagalba apeliacinės instancijos teisme, o valstybei - bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 str., 93 str. 4 d., 98 str., 96 str.; b. t. 3, l. 15-18, 22, 29-39).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti iš esmės nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 22 d. sprendimą, kurį patikslinti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų valstybei ir šią sprendimo dalį išdėstyti taip: ,,Priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybei: iš atsakovės H. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 4011 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 47,90 išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, o iš ieškovių L. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir M. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 15 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų“.

Priteisti iš atsakovės H. J. ieškovui V. N. 1000 Lt advokato pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, bei valstybei 6,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.