Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. ir nuteistojo R. C. gynėjo advokato Kęstučio Rakausko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6, 8 punktus – laisvės atėmimu keturiolikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

R. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą – laisvės atėmimu dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Civilinis ieškinys byloje nepareikštas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. C. ir V. D. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupe, 2015 m. gegužės 17 d. apie 18 val. 00 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudoję menkaverte dingstimi sumušė S. B., t. y. V. D. rankomis, kojomis, su metaliniu semtuvėliu, metaliniu žarstekliu bei foteliu sudavė ne mažiau 13 smūgių į nugarą, 15 smūgių į rankas ir 12 smūgių į sėdmenis bei kojas, padarydamas nukentėjusiajam nugaros sumušimą, pasireiškusį daugybinėmis kraujosruvomis nugaroje, dešiniųjų V-VI ir VIII, kairiųjų V-VI (viengubais) ir dešiniojo VII (dvigubu) lūžiais su kairiojo plaučio, kairės krūtinplėvės lapelio pažeidimais ir oro susikaupimu dešinėje krūtinės ertmėje, daugybines poodines kraujosruvas rankose, poodines kraujosruvas ir odos nubrozdinimus sėdmenyse ir kojose. Taip pat V. D. ir R. C. bendrai sudavė ne mažiau 12 smūgių nukentėjusiajam į galvą, taip padarydami galvos sumušimą, pasireiškusį daugybinėmis kraujosruvomis galvoje, muštinėmis žaizdomis veide, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešiniojo galvos smegenų pusrutulio, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į galvos smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, dėl ko, nuo suduotų smūgių į galvą visumos, S. B. tą pačią dieną 23 val. 30 min. V. ligoninėje mirė.

Tokiu būdu, V. D. ir R. C. tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, o V. D. suvokdamas, kad ilgalaikiu intensyviu mušimu, daugybės sužalojimų padarymu, sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias, itin žiauriai nužudė S. B.

Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų V. D. parodymų matyti, kad nukentėjusįjį S. B. mušė ne tik jis (apeliantas), bet ir R. C., kuris rankomis sudavė nukentėjusiajam į galvą 3 – 6 smūgius (2 t., 11-12, 14-15, 30-33 b. l.). Ikiteisminiame tyrime parodymų patikrinimo vietoje metu taip pat patvirtino, kad S. B. mušė ne tik jis, bet ir R. C., kuris kumščiais sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą (2 t., 17-26 b. l.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu duoti V. D. ir R. C. parodymai iš dalies tarpusavyje sutapo. Šiuos parodymus patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, t. y. kad S. B. į galvą buvo suduota ne mažiau kaip dvylika smūgių, o jis mirė nuo trauminių poveikių į galvą visumos, dėl ko išsiliejo kraujas į galvos smegenų skilvelius ir po kietuoju galvos smegenų dangalu. Tikėtina, kad galvos sumušimas nukentėjusiajam buvo padarytas traumuojant galvą iš priekio į veidą (1 t., 31-39 b. l.). Liudytoja B. R. parodė, kad R. C. jai sakė, jog primušė žmogų (2 t., 133 b. l.). Iš liudytojo Ž. D. parodymų matyti, kad kambaryje ant grindų kraujo klane gulėjo žmogus, o R. C. ir V. D. rankos buvo kruvinos (2 t., 132 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nuteistųjų V. D. ir R. C. parodymus atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog abu nuteistieji vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį S. B. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. D. ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo R. C., o pastarasis apkalbėjo pats save. Nors vėlesnių ikiteisminio tyrimo apklausų metu R. C. iš dalies pakeitė savo parodymus ir teigė, kad neprisimena, ar sudavė nukentėjusiajam, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, logiška ir natūralu, kad R. C. negalėjo tiksliai prisiminti įvykio aplinkybių, nes buvo apsvaigęs nuo alkoholio (1 t., 150-151 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamojoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai vartojo fizinį smurtą prieš R. C. Be to, apygardos teismas įvertino liudytojo policijos pareigūno N. M. parodymus, iš kurių matyti, kad prieš R. C. jokia prievarta nebuvo naudojama, o tik jam paaiškino, jog kitas kaltininkas, t. y. V. D., duoda parodymus apie įvykio aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, tai nelaikytina psichine ar kitokio pobūdžio prievarta, nes ikiteisminio tyrimo metu R. C. buvo apklaustas kaip įtariamasis dalyvaujant gynėjui, jokių pastabų dėl protokolo nebuvo pareikšta, jie iš dalies atitinka rašytinę bylos medžiagą (1 t. 135-144 b. l.). Tai, kad nuteistojo R. C. rankos buvo suteptos nukentėjusiojo S. B. krauju, patvirtina liudytojo Ž. D. parodymai bei įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys apie tai, jog bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kambario viduryje, skirtingose vietose yra įvairaus intensyvumo dėmės, panašios į kraują (1 t., 9-10 b. l.). Gynėjo apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjama kieno krauju buvo išteptos R. C. rankos, teisėjų kolegijos vertinimu, neturi jokios reikšmės įrodymų vertinimui. R. C. versija, kad jis rankas susitepė nukentėjusiojo krauju po to, kai šį nešė į lauką, niekuo nepagrįsta, nes tokius jo parodymus paneigia liudytojos Ž. D. parodymai, kuris matė nuteistąjį kruvinomis rankomis tuo metu, kai nukentėjusysis kraujuotas gulėjo ant grindų.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje pagristai konstatavo, jog nuteistieji V. D. ir R. C. veikė bendrininkų grupe.

Nužudymas padarytas bendrininkaujant yra tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys Nr. 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos medžiagos matyti, jog tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį, jis kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais – suderintu elgesiu, suduodant smūgius S. B. į galvą. Pažymėtina, kad šioje byloje iš tikrųjų nenustatyta, kuris iš nuteistųjų sudavė mirtiną smūgį S. B., tačiau neginčijamai įrodyta, jog smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo abu nuteistieji. Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos specialistas Jūris Plenta parodė, kad šiuo atveju nėra galimybės nustatyti nuo kurio smūgio įvyko S. B. mirtis, nes nukentėjusysis galėjo mirti ne tik nuo vieno smūgio, bet ir nuo jų visumos (2 t., 165-166 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su teismo medicinos specialisto išvada ir teismo medicinos specialisto Jūrio Plentos paaiškinimais, kurie atitinka faktines bylos aplinkybes, nes nukentėjusysis po sumušimo buvo dar gyvas, dejavo, o mirė, tą pačią dieną, ligoninėje. Todėl šioje byloje nukentėjusiajam suduotų smūgių į galvą didelis kiekis, padarytų sužalojimų lokalizacija ir pobūdis leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad abu nuteistieji suduodami smūgius, matydami ir žinodami, jog kitas bendrininkas taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais S. B. gali ne tik sutrikdyti sveikatą, bet ir tokiu būdu kėsinasi į jo gyvybę.

Akivaizdu, kad smurtą prieš S. B. intensyviai ir kryptingai vartojo abu nuteistieji, suduodami smūgius rankomis, o V. D. taip pat spardydamas ir naudodamas kitus daiktus į įvairias kūno vietas ir į gyvybiškai svarbias kūno dalis – galvą bei krūtinę. Tokiu atveju, kaip paminėta aukščiau, už nužudymą atsako visi asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistųjų veiksmų – sudavimo kumščiais, spardymo į itin svarbias gyvybei kūno dalis – ir padarinių – nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jie buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Atkreiptinas apeliantų dėmesys ir į tai, kad kokio stiprumo smūgius nukentėjusiajam sudavė kiekvienas iš nuteistųjų neturi jokios reikšmės veikos kvalifikavimui, be to, tai objektyviai nustatyti nėra galimybės.

V. D. ir nuteistojo R. C. gynėjas apeliaciniuose skunduose teisingai nurodo, kad S. B. buvo nužudytas ne dėl chuliganiškų paskatų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus nužudymą dėl chuliganiškų paskatų. Tokios paskatos yra veiką kvalifikuojantis požymis. Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, kai siekiama pademonstruoti niekinamą požiūrį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstą savo veiksmams panaudojant mažareikšmę dingstį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-523/2009, Nr. 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties ar akivaizdžiai neadekvati priežasčiai (Kasacinės nutartys Nr. 2K-448/2011, Nr. 2K-381/2013, Nr. 2K-8-696/2015.).

Iš V. D. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme matyti, kad įvykio dieną autobusų stotyje sutiko anksčiau nepažįstamą vyriškį, t. y. S. B., kuris nupirko burnos skalavimo skysčio, du litrinius butelius alaus, po to, visi girtavo R. C. bute. Išgertuvių metu tarp jo ir S. B. kilo konfliktas dėl merginos J. L., su kuria nuteistasis draugavo prieš penkiolika metų. Vėliau konfliktas peraugo į muštynes (2 t., 130-131 b. l.). Tai iš dalies patvirtina liudytojo Ž. D. parodymus apie tai, kad V. D. jam pasakė, jog nukentėjusįjį sumušė dėl moters. Iš R. C. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad S. B. mušė dėl to, kad buvo girtas, o nukentėjusysis krauju ištepė jo buto grindis (1 t., 135-136, 138-147 b. l.). Bylos medžiaga patvirtina, kad būtent V. D. buvo šio nusikaltimo iniciatorius ir aktyviausias dalyvis, o R. C. matydamas jo (V. D.) agresyvius veiksmus bei jiems pritardamas taip pat sudavė smūgius nukentėjusiajam į galvą, tačiau jau dėl kitos priežasties. Akivaizdu, kad V. D. ir R. C. smurtą prieš S. B. pavartojo ne viešoje vietoje, o bute, kuriame visi girtavo, jame nebuvo jokių kitų pašalinių asmenų, o nusikalstamos veikos padarymą iš esmės nulėmė menkos, bet asmeninių konfliktiškų santykių pagrindu atsiradusi dingstis. Be to, tokius nuteistųjų veiksmus taip pat paskatino didelis ir besaikis alkoholio (tarp jų – kosmetinio spirito) suvartojimas, t. y. apsvaigimas nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai pripažinta kaip nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad V. D. ir R. C. nusikalstamą veiką padarė ne dėl chuliganiškų, o dėl asmeninių paskatų. Todėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nuosprendis keistinas: panaikinama nuosprendžio dalis dėl V. D. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 puntą, o R. C. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, kad BK 129 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, jog gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009). Taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės nutartys Nr. 2K-281/2008, Nr. 2K-469/2007, Nr. 2K-237/2005). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad V. D. ir R. C. nužudė S. B. veikdami netiesiogine tyčia, t. y. jie suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (tyčia sudavė ne mažiau kaip dvylika smūgių į galvą, kuri laikoma gyvybiškai pavojinga vieta), numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis), tačiau nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. jie suduodami smūgius S. B. nenorėjo ir nesiekė nukentėjusiojo mirties, tačiau po nukentėjusiojo sumušimo, kai šis dar buvo gyvas, abu ištempė į lauką ir pasodino ant laiptų, medicinos pagalbos nukentėjusiajam nekvietė ir nesuteikė, nors matė ir suprato, jog nukentėjusysis sumuštas. Šios aplinkybės įrodo, kad nuteistieji V. D. ir R. C. buvo abejingi galimiems sunkiems padariniams atsirasti (S. B. mirčiai) ir sąmoningai leido tokiems padariniams kilti.

Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimą lemiamą reikšmę turi priežastinio ryšio pobūdis. Nėra svarbu, kada nukentėjusysis nuo gautų sužalojimų mirė, tačiau svarbu nustatyti, kad padaryti sužalojimai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jo mirtimi. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų intensyvumą, padarytų sužalojimų lokalizaciją (galvą), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistųjų V. D. bei R. C. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Motyvuojamoji dalis

Dėl bausmės paskyrimo

Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Kadangi V. D. iš kaltinimo pašalinamas nusikalstamos veikos kvalifikavimas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o R. C. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuojama į BK 129 straipsnio 1 dalį, t. y. pagal savo pobūdį mažiau pavojingą nusikalstamą veiką, todėl jiems turi būti paskirtos naujos bausmės. Teisėjų kolegija skirdama naujas bausmes, atsižvelgia į nuteistųjų asmenybes ir kiekvieno iš jų nusikalstamų veiksmų apimtį:

V. D. anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracinėmis nuobaudomis, nedirba, padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas baigtas, dėl ko kilo neatitaisomi padariniai, į jo atsakomybę lengvinančią (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai), buvo nusikalstamų veiksmų iniciatorius. Nors V. D. skunde teigia, kad įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl negalėjo blaiviai mąstyti, nukentėjusiojo nužudyti nenorėjo, iš nukentėjusiojo nesityčiojo, tačiau šios aplinkybės negali būti pripažintos reikšmingomis skiriant bausmę. Nuteistojo V. D. skundo argumentas, kad nukentėjusysis išprovokavo jį, todėl nusikalstamus veiksmus padarė gindamasis, yra deklaratyvaus pobūdžio ir niekuo nepagrįstas. Akivaizdu, kad tokiu būdu apeliantas siekia tik sušvelninti savo atsakomybę.

R. C. anksčiau teistas už smurtinius nusikaltimus, teistumai neišnykę, baustas administracinėmis nuobaudomis, nedirbo, iki nusikaltimo padarymo ilgą laiką girtavo, padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 punktai).

Teisėjų kolegijos nuomone, nors V. D. ir R. C. šį nusikaltimą padarė spontaniškai, jo iš anksto neplanavo, tačiau dėl alkoholio vartojimo šio nusikaltimo padarymas buvo tik loginis gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Bylos duomenys patvirtina, kad abu nuteistieji, kaip asmenybės, yra pavojingi visuomenei, todėl jiems turi būti paskirtos griežtos laisvės atėmimo bausmės. Todėl atsižvelgiant į šias aplinkybes, V. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, o R. C. – pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skiriamos laisvės atėmimo bausmės nežymiai mažesnės, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Būtent tokių bausmių V. D. ir R. C. paskyrimas užtikrintų teisingumo principo įgyvendinimą bei BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

V. D. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, paskirti laisvės atėmimą trylikai metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

R. C. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirti laisvės atėmimą dešimčiai metų. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.