Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-2109-816/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-07-10
Bylos Nr.: eI3-2109-816/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00264-2020-9
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Jovita Einikienė (pirm.)
Pareiškėjas: A. N., K. N.
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai: Atas Molis

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-2109-816/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00264-2020-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.8; 12.13.1.2; 50.3; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei S. M.,dalyvaujant pareiškėjui A. N., pareiškėjų atstovui advokatui Atui Moliui,atsakovo atstovui M. Č.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų K. N. ir A. N. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja K. N. skundu prašo panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S-177 (7-51/2019), 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 68-39, 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-472 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. N. skundu prašo panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S-176 (7-50/2019), 2)Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. balandžio 1 d. sprendimą Nr. 68-38, 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-469 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Bendrame skunde pareiškėjai nurodo, kad Inspekcija pažeidė non bis in idem principą, neįvertinusi pareiškėjo mokestinio patikrinimo už ankstesnį laikotarpį (nuo 2005-01-01 iki 2008-12-31) išvadų dėl jo gautų apmokestinamųjų pajamų ir iš naujo skaičiuodama minėto laikotarpio pajamas ir išlaidas.

Teigia, kad Inspekcija pažeidė ir Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalį, nes siekdama nustatyti pareiškėjų piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai 2011 m. sausio 1 d., nepagrįstai atliko pajamų – išlaidų paskaičiavimą nuo 1999 m. sausio 1 d.

Nurodo, kad neteisingai apskaičiuotos pareiškėjų gautos/sukauptos pajamos ir atitinkamai neteisingai sudarytas gautų pajamų ir patirtų išlaidų balansas. Tai detalizuoja atskirų sandorių sudarymo aplinkybėmis, kurias, pareiškėjų manymu, netinkamai įvertino mokesčių administratorius.

Nurodo, kad pareiškėjui jo tėvai 1997 m. liepos 9 d. padovanojo 20 000 Lt. Nesutinka su atsakovo padaryta išvada, kad tėvai neturėjo finansinių galimybių padovanoti tokią sumą pinigų, nes tėvai dirbo visą gyvenimą, todėl galėjo sutaupyti 20 000 Lt. Pareiškėjas 1998 m. lapkričio 5 d. už 16 000 Lt pardavė trijų dalių antikvarinį svetainės baldų komplektą, 1999 m. sausio 5 d. už 5 000 Lt pardavė antikvarinį rojalį „Diederich Freres“, 1999 m. pareiškėjas pardavė kotus dalgiams ir kastuvams iš viso gavo 32 800 Lt pajamų, 1999 m. rugsėjo 13 d. išnuomojo automobilį AUDI 90 ir gavo 1 200 Lt, 2001 m. gegužės 22 d. minėtą automobilį pardavė ir gavo 10 000 Lt pajamų, mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pareiškėjo pajamų šaltiniais, Komisija dėl to visiškai nepasisako.

Pareiškėjai nesutinka su 2004 m. gegužės 24 d. pažymos-sąskaitos (serija AUTO Nr. 0010135), pagal kurią Estijos piliečiui buvo parduotas automobilis Honda už 11 000 Lt, 2016 m. spalio 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties (pateikta sutarties kopija), pagal kurią Ukrainos piliečiui buvo parduotas automobilis JEEP už 12 800 JAV dolerių, 2007 m. gegužės 16 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią Kirgizijos piliečiui buvo parduota transporto priemonė Acura RL už 15 000 Lt, nepripažinimu pareiškėjo pajamų šaltiniais.

Teigia, kad 2008 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ garantinio rašto pagrindu gavo už automobilį Nissan Murano 39 000 Lt sumą pajamų, kurių mokesčių administratorius neįvertino, ir nepagrįstai nepripažino 2008 m. patirtų 39 0004,20 Lt išlaidų šaltiniu.

Patikrinimo metu nustatyta, kad 2011 m. pareiškėjai patyrė 15 229,90 Lt išlaidų. Pareiškėjai nurodo, kad šiuos pinigus R. G. prašymu jiems perdavė jos tėvai, kurie buvo senyvo amžiaus, šiuos pinigus reikėjo pervesti R. G. Todėl teigia, kad ši suma neturėtų būti laikoma pareiškėjų tiesioginėmis išlaidomis. Dėl 42 142,40 Lt 2011 m. pareiškėjų patirtų išlaidų nurodo, kad negali detaliai paaiškinti 2011 m. sandorių. Pažymi, kad jeigu pinigai sumokėti už automobilius, atitinkamai jie turėjo būti parduoti, tokiu būdu gautos pajamos, kurios neabejotinai turės būti priskirtos prie gautų pajamų.

Teigia, kad Inspekcija netinkamai įvertino šeimos pajamas – išlaidas santykyje su A. M., E. M., R. B. sudarytais sandoriais. Mokesčių administratorius atlikdamas pajamų – išlaidų skaičiavimus suteikiant paskolas šiems asmenims ir jas grąžinant, padarė klaidą, nes apskaičiuodamas pinigų likutį 2009-01-01 grafoje „ne banke“ turėjo nurodyti piniginių lėšų likutį – 242 400 Lt, tačiau to nepadarė.

Teigia, kad nepagrįstai paskirta 30 proc. bauda, nes pareiškėjai visais atvejais bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė visus turimus dokumentus, atsižvelgiant į ankstesnį mokestinį patikrinimą, kurio metu taip pat buvo paskaičiuotos mokestinės prievolės, paskirtos baudos ir visos sumos sumokėtos, šiuo atveju skiriamų baudų dydis turėjo būti minimalus – 10 proc. dydžio.

Atsiliepimas

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašo jų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad atliktų patikrinimų metu buvo tikrinti kiti mokestiniai laikotarpiai bei tirtos ir nustatytos kitos faktinės aplinkybės, ir tai, kad pareiškėjai už mokestinius pažeidimus nebuvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, be to pareiškėjų mokestinis patikrinimas buvo atliktas laikantis MAĮ 114-118 straipsnių reikalavimų, teigia, kad nepažeidė non bis in idem principo.

Nurodo, kad nebuvo pažeistas MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje nurodytas senaties terminas.

Teigia, kad Inspekcija pagrįstai MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir siekdama kuo teisingiau apskaičiuoti namo statybos išlaidas rėmėsi keturiais skirtingais informacijos šaltiniais (UAB „Sistela“, VĮ „Registrų centras“, pareiškėjų paaiškinimais bei pareiškėjos pateikta sąmata). Pažymi, kad pareiškėjai statybos išlaidoms pagrįsti nepateikė objektyvių įrodymų, todėl Inspekcija, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pagrįstai apskaičiavo namo rekonstrukcijos išlaidas.

Nurodo, kad pareiškėjų vartojimo išlaidos už 2011–2014 metų laikotarpį buvo nustatytos vadovaujantis Taisyklių 16 punktu, kuris įtvirtina prioritetą faktiškai patirtų išlaidų įvertinimui, t. y. vartojimo išlaidos apskaičiuotos pagal pareiškėjų pateiktus duomenis apie faktiškai patirtas išlaidas ir pridedant pagal bankų sąskaitų išrašus nustatytas išlaidas, kurios nenumatytos statistinėse vartojimo išlaidose ir apie kurias nenurodė pareiškėjai (atsiskaitymai užsienyje už prekes, paslaugas, atsiskaitymai internetinės prekybos portaluose ir kt.). Pažymi, kad patikrinimo metu vartojimo išlaidos buvo nustatytos objektyviai ir vadovaujantis pagrįstais duomenimis, o ne orientaciniais statistiniais vartojimo išlaidų dydžiais.

Nurodo, kad su vartojimo išlaidų apskaičiavimu sutiko ir Komisija, kuri kritiškai vertino pareiškėjo skundo argumentus dėl neva neteisingai apskaičiuotų 1997–2006 metų vartojimo išlaidų nes pareiškėjų argumentai nepagrįsti jokiais rašytiniais bylos dokumentais.

Pažymi, kad pareiškėjai nepateikė vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos ir nedeklaravo 2003-12-31 turėtų didesnių piniginių lėšų, todėl šiuo turtu pareiškėjas negali grįsti kito turto įsigijimo šaltinių. Nors pareiškėjas MGK papildomai pateikė dokumentus, tačiau jie neįrodo pinigų mokėjimo / perdavimo mokesčių mokėtojui fakto, dėl ko pateikti dokumentai negali būti pripažinti kaip pareiškėjo gautų pajamų šaltinis, todėl, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vertinama, kad pareiškėjas 2003-12-31 galėjo turėti tik ~ 50000 Lt, kurių Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 straipsnio nuostatomis galėjo nedeklaruoti, t. y. pareiškėjas pateiktais dokumentais pagrindžia tik galimai turėtą ir nedeklaruotą pinigų likutį 2003-12-31.

Pažymi, kad turimos informacijos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iš Latvijos įmonės SIA „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo tik vieną automobilį Chrysler Pacifica, Latvijos įmonei SIA „(duomenys neskelbtini)“ bankiniais pavedimais sumokėjo pinigus tik už savo vardu įsigytą automobilį Chrysler Pacifica ir kitų fizinių asmenų bei įmonių įsigytus automobilius. Pareiškėjas nepateikė atsiskaitymo dokumentų už įsigytus tris automobilius Nissan Murano, Ford F250, Mercedes R350, todėl pareiškėjo pateiktas 2006-10-25, 2006-11-13 ir 2006-12-04 pirkimo-pardavimo sutartis vertina kritiškai.

Pareiškėjas Teismui pateikė atsiskaitymo knygelių originalus bei kvitus dėl sumokėtų komunalinių mokesčių už gyvenamąjį būstą (mokestinių ginčų komisijai nepateikė šių dokumentų). Jis pateikė atsiskaitymo knygeles už 1999-2004 ir 2004-2007 metus, pagal kuriuos nustatyta, kad mokesčius mokėjo pareiškėjo mama R. N.. Mokestinio patikrinimo metu nebuvo pateikta informacija apie 2004-2006 m. laikotarpiu pareiškėjų faktiškai patirtas vartojimo išlaidas, todėl šiuo laikotarpiu taikytos vidutinės metinės vartojimo išlaidos, apskaičiuotos pagal Statistikos departamento teikiamos informacijos duomenis: 2004 m. – 6892,80 Lt, 2005 m. – 8082 Lt, 2006 m. – 8916 Lt. Atlikus perskaičiavimą už 2004-2006 metus pareiškėjams mokestinio patikrinimo metu pagal Statistikos departamento teikiamos informacijos duomenis apskaičiuotos vidutinės vartojimo išlaidos sumažintos iš viso 4495,20 Lt (1292,40 Lt, 2004 m.+ 1477,20 Lt, 2005 m.+ 1725,60 Lt, 2006 m.) išlaidų dydžiu, skirtų komunalinių mokesčių, būsto apstatymo, namų ūkio įrangos ir kasdieninės namų priežiūros apmokėjimui (pagal Statistikos departamento teikiamos informacijos duomenis), sumomis, t. y. po perskaičiavimo pareiškėjo vidutinės metinės vartojimo išlaidos pagal Statistikos departamento teikiamos informacijos duomenis): 2004 m.–5600,40 Lt, 2005 m. – 6604,80 Lt, 2006 m. – 7190,40 Lt.

Atlikus perskaičiavimą už 2007 metus mokestinio patikrinimo metu pagal Statistikos departamento teikiamos informacijos duomenis apskaičiuotos pareiškėjo vidutinės vartojimo išlaidos sumažinamos iš viso 2001,60 Lt išlaidų, skirtų komunalinių mokesčių, būsto apstatymo, namų ūkio įrangos ir kasdieninės namų priežiūros apmokėjimui (pagal Statistikos departamento teikiamos informacijos duomenis), suma, t. y. po perskaičiavimo pareiškėjo vidutinės vartojimo išlaidos sudarė 8 354,40 Lt, po perskaičiavimo abiejų sutuoktinių vidutinės vartojimo išlaidos – 13 959,60 Lt (8 354,40 Lt pareiškėjo + 5 605,20 Lt pareiškėjo sutuoktinės).

Atsiliepimas

Atsakovė nurodo, kad pareiškėjai nepateikė pajamų gavimą patvirtinančių dokumentų, teikė tik sudarytas sutartis už 2007–2009 metus. Atsakovė visus pareiškėjų pateiktus dokumentus už šį laikotarpį vertina kritiškai. Iš esmės atkartodama mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimo į pareiškėjų skundus nepateikė.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas iš esmės skundą palaikė, prašė jį tenkinti iš esmės skunde nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad atsakovė formaliai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, neatliko jokių papildomų veiksmų tam, kad įsitikintų jų tikrumu. Dėl non bis in idem principo pažeidimo nurodė, kad už ankstesnį laikotarpį 2005-2008 metus apskaičiuotos išlaidos ir pajamos yra laikomos šio patikrinimo atskaitos tašku. Pajamų ir išlaidų sudarymas už ankstesnį laikotarpį, kuris yra laikomas šio ginčo laikotarpio atskaitos tašku, todėl jų teigimu yra pažeidžiamas ir MAĮ 68 straipsnio 1 d.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą iš esmės atsiliepime nurodytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad mokesčių administratorius įvertino visus pareiškėjo pateiktus dokumentus. Pažymėjo, kad nepažeidė non bis in idem principo, nes tikrinti skirtingi laikotarpiai, dalykai yra skirtingi. Nurodė, kad pagal MAĮ mokesčių administratorius negali apskaičiuoti mokesčių už ankstesnė nei senatis laikotarpį, tačiau pasižiūrėti į ankstesnius laikotarpius gali, LVAT laikosi tokios pačios pozicijos. Nebuvo apskaičiuoti mokesčiai už ankstesnį laikotarpį negu tikrintas laikotarpis. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė vienkartinės deklaracijos, todėl negali grįsti vėlesnių laikotarpio pajamų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu liudytoja I. G. parodė, kad pareiškėją pažįsta, bendravo prieš daug metų. Paklausta, ar 1999 m. įsigijo iš pareiškėjo rojalį, atsakė, kad nepamena. Taip pat nurodė, kad 1999 m. jau buvo baigusi muzikos mokyklą, po kurios baigimo meno mokslų daugiau nebetęsė. Rojalį lankant muzikos mokyklą jai buvo nupirkę tėvai.

Teismo posėdžio metu liudytojas R. T. parodė, kad nepažįsta pareiškėjo. Nurodė, kad pirko AUDI automobilį iš žmogaus, kuriais tiksliai metais nepamena, Kaune iš aikštelės, mokėjo grynais. Neprisimena, kad pasirašė sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas

Žemesnės instancijos teismas

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 6 974,63 Eur gyventojų pajamų mokesčio (GPM), 2 745,84 Eur GPM delspinigių ir 2 092 Eur baudą, pareiškėjai 6 861,97 Eur GPM, 2 648,34 Eur GPM delspinigių ir 2 058 Eur baudą, nustačius, kad pareiškėjų 2011–2013 metais namo rekonstrukcijai patirtos išlaidos 222 807 Lt (kas atitiktų 64 529,37 Eur sumą) viršijo tikrinimo laikotarpiu gautas pajamas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Inspekcija atliko pareiškėjų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) patikrinimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2017 m. spalio 17 d. surašė patikrinimo aktus Nr. FR0680-442 ir Nr. FR0680-443.

Patikrinimo metu konstatuota, jog pareiškėjai namo, esančio (duomenys neskelbtini), Kauno raj. (toliau – namas), rekonstrukcijai, dalinai vartojimo išlaidoms padengti ir atsiskaitymui su UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiekėjais panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios gavimo metu nebuvo apmokestintos ir deklaruotos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

Inspekcija mokesčių bazę nustatė vadovaudamasi 2004-04-13 Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 (toliau – MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies bei Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 „Dėl Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) 4 punkto nuostatomis, pritaikiusi ekonominių modelių ir išlaidų metodą. Inspekcija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnio 1 dalies, 3.88 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 4.73 straipsnio nuostatomis nustatytą mokesčio bazę padalino abiem sutuoktiniams per pusę. Atsižvelgiant į nustatytus pažeidimus patikrinimo metu pareiškėjui apskaičiuota papildomai mokėtina 9 896,89 Eur GPM, o pareiškėjai – 9 679,39 Eur GPM sumos.

Pareiškėjai nesutikdami su patikrinimo akto išvadomis pateikė Inspekcijai 2017 m. lapkričio 20 d. rašytines pastabas. Inspekcija išnagrinėjusi pastabas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-469 „dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ iš dalies patvirtino patikrinimo aktą ir į VMI sąskaitą vietoj patikrinimo akte apskaičiuotų 9 896,89 Eur nurodė pareiškėjui sumokėti 9 493,17 Eur GPM sumą, taip pat apskaičiavo 4 228,90 Eur GPM delspinigių ir skyrė 2 848 Eur (30 proc.) GPM baudą. Taip pat 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-472 „dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ iš dalies patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai į VMI sąskaitą vietoj patikrinimo akte apskaičiuotų 9 679,39 Eur sumokėti 9 276,24 Eur GPM sumą, taip pat apskaičiavo 4 057,37 Eur GPM delspinigių ir skyrė 2 783 Eur (30 proc.) GPM baudą.

Pareiškėjai nesutikdami su Inspekcijos sprendimais VMI 2018 m. sausio 15 d. pateikė skundą. VMI išnagrinėjusi pareiškėjų skundą 2018 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 68-36 pakeitė Inspekcijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. FR0682-469 ir vietoj apskaičiuotų sumų nurodė sumokėti 8562,62 Eur GPM sumą, 2 637,36 Eur GPM delspinigių ir 2 569 Eur baudą. Atitinkamai VMI 2018 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 68-37 pakeitė Inspekcijos 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. FR0682-472 ir vietoj apskaičiuotų sumų pareiškėjai nurodė sumokėti 8 358,44 Eur GPM sumą, 2545,37 Eur GPM delspinigių ir 2 508 Eur baudą.

Pareiškėjai nesutikdami su VMI sprendimais pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK). Komisija išnagrinėjusi pareiškėjų skundą 2018 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. S-103 (7-6772018) ir Nr. S-104 (7-67/2018) pakeitė VMI sprendimą ir vietoj 8 562,62 Eur GPM, 2 637,36 Eur GPM delspinigių ir 2 569 Eur baudos nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 7 321,88 Eur GPM sumą ir su juo susijusias sumas bei atitinkamai pakeitė VMI sprendimą, priimt pareiškėjos atžvilgiu, ir vietoj nurodytų pareiškėjai į biudžetą sumokėti 8 358,44 Eur GPM, 2 545,37 Eur GPM delspinigių ir 2 508 Eur baudos nurodė į biudžetą sumokėti 7 210,67 Eur GPM sumą ir su juo susijusias sumas.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjai nesutikdami su Komisijos sprendimais pateikė skundą Teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 28 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-442-281/2019, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjai pateikė naujus rašytinius dokumentus, pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, panaikino VMI 2018 m. kovo 27 d. sprendimus ir MGK 2018 m. birželio 25 d. sprendimus ir gražino bylą nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo.

Centrinis mokesčių administratorius, vykdydamas teismo sprendimą ir iš naujo išnagrinėjęs mokestinio patikrinimo metu Inspekcijos surinktą medžiagą ir pareiškėjų skundus bei pateiktus papildomus dokumentus konstatavo, kad pareiškėjų skundai tenkintini iš dalies. VMI 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 68-38 pakeitė Inspekcijos 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FFR0682-469 ir vietoj apskaičiuotų sumų, pareiškėjui nurodė sumokėti 6 974,63 Eur GPM sumą, 2 745,84 Eur GPM delspinigių ir 2 092 Eur baudą. VMI 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. 68-39 pakeitė Inspekcijos 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-472 ir vietoj apskaičiuotų sumų pareiškėjai nurodė sumokėti 6 861,97 Eur GPM, 2 648,34 Eur GPM delspinigių ir 2 058 Eur baudą.

Pareiškėjai nesutikdami su VMI sprendimais pateikė skundus Komisijai. Komisija pareiškėjų skundus atmetė ir 2019 m. gruodžio 30 d. sprendimais Nr. S-176 (7-50/2019) ir S-177 (7-51/2019) patvirtino VMI priimtus sprendimus.

Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi skundžiamų sprendimų priėmimo metu, iki 2020-01-01), jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas laikytinas naikinamuoju, kuriam pasibaigus pastarasis negali būti nei atnaujintas, nei prailgintas, o aptariama taisyklė taikytina ir mokesčių mokėtojui, ir mokesčių administratoriui. Galimybė perskaičiuoti mokestį bei su juo susijusias sumas ribojama laike, kurio ribos, pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, paprastai apibrėžiamos konkrečiomis juridinę reikšmę turinčiomis faktinėmis aplinkybėmis: 1) pavedimo tikrinti pareiškėją išrašymo data; 2) momentu, kada kilo pareiga sumokėti mokestį (LVAT 2015-11-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015).

Aptariamas senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems bei perskaičiuojamiems mokesčiams ir susijusioms sumoms, tačiau tai niekaip neduoda pagrindo išvadai, jog mokestis yra apskaičiuojamas arba perskaičiuojamas už ilgesnį laikotarpį, taip pažeidžiant imperatyvią MAĮ 68 str. 1 d. nuostatą. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir panašios aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-201/2011, 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-196-438/2017).

Apibendrinus nurodytas teisės aktų nuostatas bei jų išaiškinimus matyti, kad mokestinio patikrinimo pradžia pradedama skaičiuoti nuo mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymo momento, kas ir leidžia nustatyti, ar nebuvo pažeisti mokesčio apskaičiavimo terminai, įtvirtinti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju pavedimas tikrinti pareiškėjus išrašytas 2016 m. lapkričio 22 d. (MGK A. N. bylos medžiaga, t. I, b. l. 200, K. N. MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 175), taigi mokestinis patikrinimas galėjo būti atliktas už einamuosius, t. y. 2016 metus, ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. už 2015, 2014, 2013, 2012, 2011 metus. Mokesčių administratorius atliko pareiškėjų GPM patikrinimą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 ir 2017 m. spalio 17 d. surašė patikrinimo aktus, todėl laikytina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodytų senaties terminų nepažeidė. Tokia išvada buvo padaryta ir įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 28 d. priimtame sprendime, kurio argumentų ir motyvų pareiškėjai neskundė.

Aplinkybė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų laikotarpiu nuo 2011-2014 m. mokėtinus mokesčius ir siekdamas teisingai nustatyti tikrinimo laikotarpio pradžiai turėtų pajamų/santaupų sumas bei patirtų išlaidų balansą, įvertino iki šio laikotarpio atliktas finansines operacijas, nelaikytina pagrindu konstatuoti senaties termino mokesčių perskaičiavimui praleidimo. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo teisę įvertinti 2011-2014 m. pareiškėjų sumokėtus ir mokėtinus mokesčius atsižvelgdamas į prieš šį laikotarpį sudarytų sandorių, iš kurių pareiškėjai, kaip patys nurodė galimai gavo pajamų tikrinamo laikotarpio didesnėms išlaidoms pagrįsti, aplinkybes bei pareiškėjų patirtas faktines vartojimo ir kitas išlaidas, taip siekdamas nustatyti pareiškėjų turimų lėšų likutį patikrinimo pradžioje. Taigi pareiškėjų argumentai dėl penkerių metų ieškinio senaties termino praleidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl draudimo bausti antrą kartą už tą patį poelgį principo pažeidimo

Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius iš esmės už tą patį poelgį pakartotinai baudžia A. N. ir atliko piniginių lėšų likučio apskaičiavimą net nuo 1999 m. sausio 1 d., nors 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo aktu Nr. (20)-AU16-68 yra aiškiai apskaičiuotos A. N. gautos apmokestinamosios pajamos.

Tiek Konstitucinio Teismo doktrinoje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad remiantis Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintu teisės principu non bis in idem yra draudžiama asmenį antrą kartą bausti už to paties pažeidimo padarymą, dukart taikant tos pačios rūšies teisinės atsakomybės priemonę (Konstitucinio Teismo 2000-02-10, 2001-05-07, 2001-10-02 nutarimai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2011-10-18 administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Draudimo bausti antrą kartą principo pažeidimas negali būti konstatuojamas, jeigu asmuo nubaudžiamas už skirtingus pažeidimus. Tai reiškia, kad pagal Konvencijos nuostatas negali būti baudžiama du kartus už tapatų pažeidimą.

Mokestiniuose teisiniuose santykiuose šis principas atsispindi MAĮ 118 straipsnio nuostatose, pagal kurias, mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Todėl vertinant, ar nurodytos nuostatos nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos, būtina nustatyti pareiškėjų nurodomų mokestinių patikrinimų objektus.

Iš Kauno AVMI 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo akte užfiksuotų aplinkybių matyti, kad šio patikrinimo metu buvo tikrintas mokestinis laikotarpis nuo 2005-01-01 iki 2008-12-31 (MGK A. N. bylos medžiaga, t. II, b. l. 76–95), tuo tarpu iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad aktualaus patikrinimo metu, mokesčių administratorius atliko mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 (MGK A. N. bylos medžiaga, t. I, b. l. 105-127). Jau vien ta aplinkybė, kad mokesčių apskaičiavimas tikrintas už skirtingus laikotarpius paneigia pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo nubaudimo antrą kartą už tuos pačius poelgius. Be to, skiriasi mokestinės bazės nustatymo aplinkybės, pirminio patikrinimo metu, kuris užfiksuotas Kauno AVMI 2010 m. gruodžio 6 d. patikrinimo metu pareiškėjo atžvilgiu apskaičiuoti papildomi mokesčiai įvertinus pareiškėjo transporto priemonių, jų dalių prekybos individualią veiklą bei iš juridinių bei fizinių asmenų gautas pajamas, tuo tarpu aktualaus patikrinimo metu, kuris užfiksuotas Kauno AVMI 2017 m. spalio 17 d. patikrinimo aktu, tirtos aplinkybės dėl pareiškėjų vartojimo išlaidų apimties, gyvenamojo namo rekonstrukcijos išlaidų ir kitų pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidų, viršijančių jų laikotarpiu 2011-01-01 iki 2014-12-31 turėtas pajamas. Kaip minėta, mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą gali tirti iki mokestinio patikrinimo laikotarpio atliktas finansines operacijas, siekiant nustatyti turimas pajamas mokestinio laikotarpio pradžioje. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl draudimo bausti už tą patį poelgį principo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Todėl teismo vertinimu MGK sprendime tinkamai įvertino aplinkybes dėl nurodyto principo taikymo nagrinėjamoje byloje. Be to, tokia išvada buvo padaryta ir įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 28 d. priimtame sprendime, kurio argumentų ir motyvų pareiškėjai neskundė.

Dėl pareiškėjų sudarytų sandorių ir pateiktų dokumentų vertinimo

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjų 2011-2013 metais patirtos išlaidos 222 807 Lt suma viršijo gautas pajamas. Pareiškėjai Namo rekonstrukcijai, dalinai vartojimo išlaidoms padengti ir atsiskaitymui su UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiekėjais panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurių gavimo metu nedeklaravo įstatymų nustatyta tvarka ir nesumokėjo nuo mokesčių.

Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą atliekamas vadovaujantis MAĮ 70 straipsnyje nurodytais pagrindais, kurio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (2 dalis).

VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (4.1. p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (4.2. p.); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (4.3. p.); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais) (4.4. p.). Taisyklių 6.1 punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Taigi MAĮ nustatytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą: 1) mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčių įstatymo nustatyta tvarka; 2) mokesčio apskaičiuoti negalima, kadangi mokesčių mokėtojas netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Nei MAĮ normos, nei kiti teisės aktai neatleidžia mokesčių mokėtojo nuo pareigos saugoti dokumentus, reikalingus mokesčių apskaičiavimui.??? Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pritarta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2014 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. A602-409/2014; 2014 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1219/2014). Pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį (žr., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018).???

Nagrinėjamu atveju taip pat reikšmingas MAĮ 67 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal minėtame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-912/2011, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-593-556/2018).

Byloje tarp šalių yra kilęs ginčas dėl pareiškėjų 2003-12-31 turėto piniginių lėšų likučio ne banke, Inspekcijai teigiant, kad pareiškėjai nepateikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593; toliau -Deklaracija), dėl ko atitinkamai nedeklaravus piniginių lėšų laikomų ne banke skaičiavimuose naudotina apie 50 000 Lt suma. Tuo tarpu pareiškėjams teigia, kad jie turėjo kitokį grynųjų pinigų likutį nei nustatė mokesčių administratorius (teikė duomenis, kad pareiškėjui pinigus dovanojo tėvai, taip pat, kad pardavė rojalį, automobilį, gavo pajamas iš UAB „Senukų prekybos centras“ už parduotus dalgių ir kastuvų kotus, automobilio nuomą ir kt.). Pažymėtina, kad nepaisant nepateiktos pareiškėjų Vienkartinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos, mokesčių administratorius įvertino pareiškėjų nurodytus sudarytus iki 2003-12-31 sandorius ir pateiktus juos patvirtinančius dokumentus bei skundžiamuose sprendimuose Inspekcija, VMI ir MGK pasisakė dėl jų vertinimo ir jų reikšmės, apmokestinant pareiškėjų 2011-2014 m. gautas pajamas (nustatytas išlaidų perviršis).

Pažymėtina, kad ankstesnėje teismų praktikoje (pvz., Administracinės bylos Nr. A-2667-438/2015; Nr. eA-3938-438/2016,: Nr. A-1125-556/2017; Nr. A-1118-438/2017; Nr. A-4957-438/2017) yra konstatuota, jog teisės aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis mokesčių mokėtojo pateiktos Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos duomenys, suėjus Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnyje nustatytiems terminams, įgyja teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, pasibaigus šiems terminams, atlikdamas mokesčių mokėtojo atžvilgiu mokestinį patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti bei reikalauti, kad mokesčių mokėtojas pagrįstų deklaruotų pajamų teisėtumą, nebegali.

Šiuo metu egzistuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje yra pripažįstama, kad ši teismų praktika yra teisinga bei nekeistina, tačiau kartu konstatuota, jog nagrinėjant kitas bylas, kylančias iš mokestinių teisinių santykių, kuriose mokesčių mokėtojai vėlesnes išlaidas, patirtas po Deklaracijos pateikimo (po 2003 12 31), grindžia šių Deklaracijų duomenimis, būtina atsižvelgti bei įvertinti aplinkybes, kurios atsirado laikotarpyje nuo Deklaracijos pateikimo iki buvo patirtos išlaidos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-91-438/2019).

Pagal Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 3 ir 4 straipsnių nuostatas Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. pateikęs deklaraciją, joje deklaravęs duomenis apie turtą, kurį jis turėjo 2003 m. gruodžio 31 d., juo galėjo grįsti vėlesnius kito turto įsigijimus. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas asmuo gavęs arba uždirbęs pajamų (bet kokia jų forma) privalo jas deklaruoti, apskaičiuoti ir sumokėti, o jų teisingumui pagrįsti turi turėti visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentus, sandorius ir pan.. (2; 3; 5; 19; 24; 25 str.). Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatyti privalomi apskaitos dokumentai, įrodymų vertinimo prasme yra pirminiai ir leistini įrodymai, kuriais remdamasis asmuo gali pagrįsti savo pajamų ir išlaidų šaltinius bei jų teisėtumą. Šia prasme, Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenys apie asmens turėtas 2003 m. gruodžio 31 d. lėšas būtų įrodymas, kuris patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog asmuo 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo atitinkamą turtą (lėšas). Tačiau ir jis pats savaime neįrodo fakto, kad turtas, kuris yra įsigytas po 2003 m. gruodžio 31 d., yra įgytas už šias lėšas. Toks Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos (FR0593) duomenų pobūdis lemia, kad asmuo po 2003 m. gruodžio 31 d. už šias lėšas įsigydamas kitą turtą, turi turėti aptartus pirminius ir leistinus įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog turtas yra įgytas iš lėšų, deklaruotų Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje (FR0593). Ir priešingai, jei asmuo tokių įrodymų neturi ir/ar neteikia, įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad jis teisės aktų nustatyta tvarka neįrodo aptartos aplinkybės. Tačiau, tais atvejais, kai šio teisinio santykio šalys tokių pirminių ir leistinų įrodymų neturi, šalys teisiškai reikšmingas aplinkybes gali įrodinėti bei paneigti visomis kitomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (netiesioginiais įrodymais), šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl tokiais atvejais nustatymas aplinkybės, už kokias lėšas asmuo įgijo turtą po 2003 m. gruodžio 31 d., priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių, joje surinktų įrodymų visumos ir pan. (žr., pvz., Administracinė byla Nr. A-438-1097/2009; Administracinė byla Nr. A-438-721/2010 ir kt.). Visa tai apsprendžia ir byloje įrodinėtinų aplinkybių pobūdį bei apimtį, o būtent, asmuo turi įrodyti, kad jis, įsigydamas turtą po 2003 m. gruodžio 31 d., tebeturėjo pakankamai lėšų, kurias buvo deklaravęs pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593), šiam turtui įsigyti; kad šį turtą įsigijo būtent už šias lėšas ir pan. Mokesčių administratorius atitinkamai turi įrodyti, kad asmuo turtą įsigijo už kitas lėšas; kad lėšų, kurias buvo deklaravęs pagal Vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (FR0593), šiam turtui įsigyti nebeturėjo ir pan.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai apskritai nepateikė Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijų ir atitinkamai nedeklaravo didesnių nei įstatyme nurodytų piniginių lėšų sumų. Atsižvelgiant į anksčiau minėtą teismų praktiką ir teisinį reglamentavimą konstatuotina, kad pareiškėjams nepateikus Vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas 2003-12-31 galėjo turėti ne didesnį nei 50 000 Lt grynųjų pinigų likutį ne banke kiekvienas. Teismas konstatuoja, kad Komisija pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjų papildomai pateiktus dokumentus už 1997-2001 metus. Teismas taip pat pažymi, kad teismo posėdyje dalyvavę liudytojai negalėjo patvirtinti pareiškėjų nurodytų sandorių aplinkybių, pinigų perdavimo ir apskritai jų realumo. Atitinkamai šiuo laikotarpiu sudarytas dovanojimo tarp artimų giminaičių sandoris nelaikytinas pareiškėjų pajamų šaltiniu tinkamu įrodymu, papildomai sutinkant ir VMI išsamiu sandorio sudarymo aplinkybių ištyrimu. To nepaneigia ir teismui papildomai su šio sandorio sudarymu pateikti įrodymai apie pareiškėjų tėvų darbą, turėtus patentus.

Pareiškėjas taip pat teikė dokumentus apie sudarytus sandorius, iš kurių gautos pajamos, už 2004–2007 metus.

Komisija pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė minėtų transporto priemonių įsigijimo dokumentų, tokie dokumentai nebuvo pateikti ir teismui. Komisija nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas mokestinis patikrinimas už 2005–2008 metus (2020 m. gruodžio 6 d. patikrinimo aktas), tačiau 2006 m. spalio 30 d. ir 2007 m. gegužės 16 d. sutartys mokestinį patikrinimą atliekantiems pareigūnams nebuvo pateiktos, taip pat jos nebuvo pateiktos šio mokestinio patikrinimo metu (juos pateikė mokestinio ginčo metu). Pateikti dokumentai neįrodo pinigų mokėjimo / perdavimo pareiškėjui, pvz., kvitų, pavedimų per banką ir kt. Paminėta ir tai, kad transporto priemonė Acura RL iki 2014-09-29 buvo registruota pareiškėjo vardu (VĮ Regitra duomenimis, nebuvo techninės apžiūros ir / ar draudimo liudijimo).

Pareiškėjas iš esmės teismui nepateikė jokių kitų dokumentų dėl minėtų transporto priemonių pardavimo, todėl teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su Komisijos padaryta išvada, kad mokesčių administratorius pagrįstai neatsižvelgė į minėtų transporto priemonių pardavimo dokumentus.

Pareiškėjas taip pat pateikė dokumentus už 2008 metų laikotarpį, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ garantinį raštą, kurio pagrindu bendrovė įsipareigojo pareiškėjui sumokėti 39 000 Lt likutinę vertę pagal automobilio Nissan Murano pirkimo-pardavimo sutartį. Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad Nissan Murano automobilio savininkas buvo G. G., o pareiškėjas buvo jo įgaliotas asmuo, kuriam buvo suteikta teisė parduoti Nissan Murano automobilį. UAB „(duomenys neskelbtini)“ Nissan Murano automobilį pagal 2008 m. balandžio 11 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo iš G. G. per įgaliotą asmenį pareiškėją už 6300 Lt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2008 m. balandžio 24 d. bankiniu pavedimu į pareiškėjo banko sąskaitą pervedė 6 300 Lt, bankiniame pavedime nurodė: mokėjimas įgaliotam asmeniui pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nissan Murano. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad mokesčių administratorius nevertino šio pareiškėjo nurodyto sandorio. Priešingai mokesčių administratorius objektyviais duomenimis pagrindė, kodėl nepripažįstamas šis pareiškėjo nurodytas sandoris ir iš jo gautos pajamos pareiškėjo pajamomis.

Pareiškėjai skunde taip pat nurodo, kad pareiškėjas 2011 metų sandorių pagrįsti negali jokiais dokumentais, tačiau teigia, kad jeigu pinigai sumokėti už automobilius, atitinkamai jie turėjo būti parduoti, tokiu būdu gautos pajamos, kurios turės būti įtrauktos į gautų pajamų skiltį (42 142,40 Lt). Taip pat pareiškėjai teigia, kad pareiškėjai patyrė 15 229,90 Lt išlaidų (bankinis pavedimas R. G.), teismui pateikė R. G. el. paštu atsiųstą rašytinį paaiškinimą patvirtinantį pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad 15 229,90 Lt jei pervedė pareiškėjas jos tėvų prašymu. Todėl teigia, kad ši pinigų suma turėtų būti įtraukta į pareiškėjo išlaidas. Iš Kauno AVMI 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimų matyti, kad šią pinigų sumą priskyrė prie pareiškėjo išlaidų, kurias jis patyrė pavedimu per banką.

Pareiškėjai posėdžio metu taip pat nurodė, kad nepagrįstai 15 229,90 Lt sumą priskyrė pareiškėjų išlaidoms, nors ši suma buvo pervesta R. G., gyvenančios Jungtinėse Amerikos Valstijose, prašymu. Pateikė papildomai teismui jos raštu 2020-05-22 surašytą paaiškinimų elektroninę kopiją, kuriame nurodoma, jog jai pervesta suma, kadangi tėvai senyvo amžiaus ir taip buvo lengviau nei eiti į banką. Negali paaiškinti dėl sumos tikslumo. Pažymėtina, kad leistinos administraciniame procese įrodinėjimo priemonės yra nurodytos ABTĮ 56 str. 2 dalyje. Asmenų paaiškinimai teismui teikiami liudytojų parodymų forma. Įvertinus tai, kad nurodytas asmuo, kuriam pervesta pakankamai tiksli suma negali nurodyti detalesnių šio sandorio (pavedimo) aplinkybių, nebuvo sudaryta galimybė nei mokesčių administratoriui, nei teismui jį apklausti, nesant byloje tokį pavedimą inicijavusių nurodomų asmenų pozicijų, nėra teisino pagrindo nurodytos sumos įvertinti kitaip nei mokesčių administratorius įvertino pareiškėjų pajamų ir išlaidų balanse.

Teismas pažymi, jog vien deklaratyvių argumentų pateikimas nepaneigia mokesčio administratoriaus objektyviai surinktų duomenų ir jų pagrindu padarytų išvadų, taipogi MGK argumentų ir išvadų. Teismo vertinimu, atsakovė teisingai pakartotinai įvertino pareiškėjų 2011 metų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, išsamiai įvertindama pareiškėjų nurodytus sandorius ir juos patvirtinančius rašytinius įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, šio apskaičiavimo nepaneigia pareiškėjų nurodytos aplinkybės.

Dėl sandorių su A. M., E. M. ir R. B.

Mokesčių administratorius pareiškėjo 2005–2008 metais iš minėtų fizinių asmenų banko pavedimais gautas pajamas pripažino kitomis B klasės pajamomis (iš viso 326 325,13 Lt), kurias pareiškėjas privalėjo deklaruoti ir nuo jų sumokėti mokesčius. Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė minėtų fizinių asmenų paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad minėti asmenys iš pareiškėjo skolinosi pinigus ir grąžino juos bankiniais pavedimais. Mokesčių administratorius šias paskolas iš esmės pripažino, t. y. pareiškėjo minėtiems asmenims suteiktos paskolų sumos buvo įtrauktos į išlaidas, o fizinių asmenų pareiškėjui grąžintos paskolos – į pajamas.

Pareiškėjas skunde ir posėdžio teisme metu akcentavo, kad mokesčių administratorius atlikdamas pajamų – išlaidų skaičiavimus suteikiant paskolas minėtiems asmenims ir jas grąžinant, suklydo, nes apskaičiuodamas pinigų likutį 2009 m. sausio 1 d. grafoje „ne banke“ turėjo nurodyti piniginių lėšų likutį – 242 400 Lt.

Komisija padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo turėtą piniginių lėšų likutį 2009 m. sausio 1 d. pradžioje didinti R. B., E. M. ir A. M. suteiktų paskolų dydžiu, kadangi nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjai dalį patirtų išlaidų dengė pajamomis iš nenustatytų šaltinių, o pajamų-išlaidų suvestinių sudarymo tikslas ir yra apskaičiuoti, ar mokesčių mokėtojams užteko deklaruotų ir apmokestintų pajamų išlaidoms padengti.

Teismo vertinimu, Komisija padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo minėtiems asmenims suteiktos paskolų sumos pagrįstai buvo įtrauktos į išlaidas, o fizinių asmenų pareiškėjui grąžintos paskolos – į pajamas (2017-10-17 patikrinimo akto 11 ir 12 priedai), nes 2006, 2007 ir 2008 metų pradžioje pareiškėjas turėjo turėti atitinkamą piniginių lėšų likutį, iš kurio ir suteikė paskolas minėtiems asmenims. Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepaneigė nurodytų aplinkybių, todėl teismas atmeta pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjo turėtas pinigų likutis 2009 m. sausio 1 d. pradžioje turėjo būti padidintas anksčiau minėtu asmenų suteiktų paskolų dydžiu.

Teismas, įvertinęs nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumą, prieina prie išvados, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, jog pagrįstų pareiškėjams papildomai apskaičiuotus GPM mokesčius ir su šiuo mokesčiu susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Mokesčių administratorius, pakartotinai atlikdamas pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų tyrimą, rėmėsi objektyviais informacijos šaltiniais, kurie yra pakankami pareiškėjų mokestinių prievolių dydžiui nustatyti. Pareiškėjai skunde išdėstydami nesutikimą su mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis, kuriomis jie grindžia pareiškėjams apskaičiuotas mokesčių sumas, jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir išvadas, nepateikė. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo kontekste, vien tik pareiškėjų skunde išdėstyti abstraktaus pobūdžio paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių, nesant jokių kitų pareiškėjo pateiktų objektyvių duomenų, patvirtinančių jo teiginius, nepaneigia mokesčių administratoriaus surinktų duomenų bei jų pagrindu prieitų išvadų.

Dėl baudų

Pareiškėjai skunde nesutinka su apskaičiuotomis GPM baudų sumomis, t. y. pareiškėjams paskirtomis 30 proc. dydžio baudomis. Teismas pažymi, kad mokestinių ginčų komisija išsamiai pasisakė dėl pareiškėjams paskirtų baudų pagrįstumo. Teismas neturi pagrindo nesutikti su mokestinių ginčų komisija. Asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojusius teisės aktus (MAĮ 140 str., GPMĮ 36 str. 2 d.). Pagal MAĮ 139 str. 1 dalį gali paskirti baudą nuo 10 iki 50 procentų, todėl baudos vidurkio parinkimas yra pagrįstas, įvertinus, jog pareiškėjų atveju nustatyta tiek atsakomybę sunkinančių, tiek ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pareiškėjai akcentuoja bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi aplinkybę, kuri skiriant baudą ir nustatant jos dydį ir įvertinta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus ir motyvus, nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamų sprendimų, dėl ko pareiškėjų skundas netenkintinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjų A. N. ir K. N. skundus.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jovita Einikienė