Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-442-281/2019

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-01-28
Bylos Nr.: eI-442-281/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02424-2018-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Mefodija Povilaitienė
Pareiškėjas: A. N., K. N.
Atsakovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai: Atas Molis

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI-442-281/2019 Teismo proceso Nr. 3-61-3-02424-2018-6 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.5; 55.1.3 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė,dalyvaujant pareiškėjui A. N.,pareiškėjo A. N. atstovui advokatui Atui Moliui,

atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui M. Č.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. N. ir K. N. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teisme gautas pareiškėjų A. N. ir K. N. skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017-12-20 sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-469 ir 2017-12-27 sprendimą Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-472; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018-03-27 sprendimą Nr. 68-36 ir 2018-03-27 sprendimą Nr. 68-37; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2018-06-25 sprendimą Nr. S-104(7-68/2018) ir 2018-06-25 sprendimą Nr. S-103(7-67/2018).

Paaiškino, kad mokestinis ginčas vyksta dėl nurodymo pareiškėjams sumokėti į biudžetą Gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM) – 14 532,55 Eur (A. N. 7 321,88 Eur, K. N. 7 210,67 Eur) ir su šiais mokesčiais susijusias sumas pagrįstumo. Mokesčių administratorius šiuos mokesčius apskaičiavo, MGK atitinkamai perskaičiavo, konstatavus, kad pareiškėjų tikrinamuoju laikotarpiu patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Pareiškėjų teigimu, ginčijami sprendimai yra visiškai nemotyvuoti, juose nėra argumentų, pagrindžiančių skundžiamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Mano, kad skundžiami sprendimai neatitinka individualiam administraciniam aktui įstatymiškai keliamų nustatytos formos reikalavimų, kas rodo savarankišką pagrindą naikinti skundžiamus sprendimus.

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu, buvo pažeistas draudimo antrą kartą bausti už tą patį nusižengimą principas. Nurodo, kad šio principo pažeidimas laikytinas ir tuomet, kai mokesčių administratorius antrą kartą tikrina mokesčių mokėtoją dėl to paties dalyko ir už tą patį laikotarpį, už kurį jam jau buvo paskirta bauda ir skundžiamais sprendimais antrą kartą yra skiriama bauda, t. y. dvigubas persekiojimas. Teigia, kad mokesčių administratorius iš esmės už tą patį poelgį pakartotinai persekiojo A. N. ir atlikinėjo piniginių lėšų likučio apskaičiavimą net nuo 1999-01-01, nors 2010-12-06 patikrinimo aktu Nr. (20)-AU16-68, yra aiškiai apskaičiuotos A. N. gautos apmokestinamosios pajamos. A. N. mokesčių administratoriaus 2011-03-22 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo nubaustas ir mokestinė prievolė patvirtinta iš esmės už tą patį poelgį, kaip ir šiuo metu tiria mokesčių administratorius. Be to, mokesčių administratorius mokestinę naštą nepagrįstai siekia užkrauti ir sutuoktinei K. N., sukeldamas išgyvenimus dėl papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės, kuri niekaip negali būti susieta su A. N. veikla iki santuokos ir dėl iki santuokos nustatytų piniginių lėšų likučio.

Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjų piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžiai 2011-01-01, nepagrįstai atliko pajamų-išlaidų paskaičiavimą nuo 1999-01-01 metų, kas pažeidžia reikalavimą mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Tai, kad mokesčių administratorius nesurašė patikrinimo akto už laikotarpį nuo 1999-01-01 iki 2011-01-01 ir konkrečiai už šį laikotarpį neapskaičiavo ar neperskaičiavo mokesčio, neturi reikšmės aiškinant penkerių praėjusių kalendorinių metų termino, nes galutinis pajamų bei išlaidų apskaičiavimas, papildomo GPM priskaičiavimas ir baudų skyrimas išskirtinai priklauso nuo daugiau nei penkerių paskutinių praėjusių kalendorinių metų, pajamų ir išlaidų apskaičiavimo / tikrinimo laikotarpio, šiuo atveju nuo 1999-01-01 iki 2011-01-01.

Teigia, kad pareiškėjai savo paaiškinimuose nurodydami gyvenamojo namo rekonstrukcijai patirtas išlaidų sumas, iš viso – 195 856 Lt, pateikė objektyvius, teisingus duomenis, artimus MGK sprendimu apskaičiuotai sumai, UAB „Sistela“, VĮ Registrų centras nurodytoms sumoms. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamojo namo rekonstrukcija vyko laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2012 m., ūkio būdu, didelę dalį statybinių medžiagų pareiškėjai pirko pagal skelbimus, kuriuose kainos buvo žymiai mažesnės, nei pateiktos UAB „Sistela“ vidutinės rinkos kainos, su visais mokesčiais, tuo tarpu mokesčių administratorius neturi dokumentų, nebuvo atvažiavęs į vietą, jog turėtų galimybę žinoti, kokiomis medžiagomis namas yra pastatytas ir baigtas rekonstruoti. Nurodo, kad statant gyvenamąjį namą teisės aktai neįpareigoja turėti, saugoti ir kaupti statybos išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Tokios aplinkybės paneigia mokesčių administratoriaus apskaičiuotas ir MGK perskaičiuotas, neva, mokesčių mokėtojų patirtas ir skundžiamais sprendimais patvirtintas statybos išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius neteisingai taikė vartojimo išlaidas už 1997 – 2006 metus. Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčių mokėtojams tenkančias vartojimo išlaidas, taikė Statistikos departamento skelbiamas statistines vartojimo išlaidas pagal atskiras grupes. Patikrinimo akte bei prie jo esančiuose prieduose nėra nurodyta statistinių vartojimo išlaidų apskaičiavimo būdo, metodikos, paties skaičiavimo sekos, todėl mokesčių mokėtojai negali suprasti ir patikrinti mokesčių administratoriaus atlikto skaičiavimo teisingumo. Pažymi, kad pareiškėjai nevartoja alkoholinių gėrimų, nerūko, nebuvo išvykę poilsiauti, nesilankė kultūriniuose, švietėjiško pobūdžio renginiuose, nepirko jokių knygų, nesilankė restoranuose ir viešbučiuose, transporto priemonių neturėjo, todėl nepatyrė minėtų vartojimo statistinių išlaidų. Nurodytos nepatirtos vartojimo išlaidos turi didelę reikšmę skaičiuojant mokesčių mokėtojų mėnesines ir metines vartojimo išlaidas, nes sumažinus išlaidų sumą nurodytais punktais pareiškėjų grynųjų pinigų likutis mokestinio patikrinimo laikotarpiu žymiai viršys mokesčių administratoriaus apskaičiuotą dydį. Taip pat, mokesčių administratorius, vertindamas statistines vartojimo išlaidas, nepagrįstai ir neteisėtai jas prilygino ir dydį sutapatino su asmeniui tenkančioms statistinėms vartojimo išlaidoms. Laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2007 m., kiekvienas iš pareiškėjų gyveno kartu su tėvais, deklaruotoje vietoje, todėl jokiais būdais nepatyrė apskaičiuotų vartojimo išlaidų dydžio. Nurodytu laikotarpiu kiekvieno iš pareiškėjų mėnesinės vartojimo išlaidos, gyvenant su tėvais, sudarė ne daugiau nei 210 Lt, visus komunalinius mokesčius mokėjo išskirtinai mokesčių mokėtojų tėvai savo lėšomis. Be to, mokesčių mokėtojų statistines vartojimo išlaidas mokesčių administratorius turėjo apskaičiuoti bendrai, pagal šeimoje esančių vaikų (asmenų) kiekį, t. y. padalinant iš trijų asmenų.

Pareiškėjų teigimu, mokesčių administratorius ir MGK nevertino ar netinkamai vertino visas gautas apmokestinamąsias pajamas, nustatė tik išlaidas, kurias priskyrė prie mokesčių mokėtojų patirtų išlaidų, tokiu būdu nepagrįstai padidindamas išlaidas, viršijančias pajamas. MGK nepagrįstai atsisakė vertinti papildomus jai pateiktus dokumentus, nurodydama, jog pareiškėjas A. N. jų neieškojo ankstesnio patikrinimo metu, be to, neva minėtas sumas pripažinus realiai gautomis pajamomis, tai neturėtų įtakos A. N. mokestinėms prievolėms. Teigia, kad pareiškėjas A. N. tik gavęs patikrinimo aktą sužinojo apie šiuos sandorius, kurie vyko 1997 – 2009 metų laikotarpiu ir niekaip nežinojo, jog reikia pradėti ieškoti ar pateikti MGK pateiktus dokumentus mokesčių administratoriui jau atliekant mokestinį patikrinimą. Iš patikrinimo akto detaliai sužinojus apie sandorius, jų esmę, pirktas transporto priemones ir neregistruotas savo vardu, pradėjo ieškoti šiuos sandorius patvirtinančių dokumentų ir transporto priemonių pardavimo dokumentų, jog būtų neabejotinai įrodytas ne tik transporto priemonių pirkimas (patirtos išlaidos), bet ir jų, kitų daiktų pardavimas, t. y. atitinkamai pajamų gavimas juos pardavus.

Pareiškėjai mano, jog mokesčių administratorius ir MGK, vertindami šeimos pajamas bei išlaidas, netinkamai vertino sandorius su A. M., E. M., R. B., netinkamai apskaičiavo piniginių lėšų srautus, pradinį likutį, todėl netinkamai apskaičiavo galutinius piniginių lėšų likučius, kas neabejotinai turi įtakos papildomai apskaičiuotos GPM prievolės, delspinigių, baudų teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėjų teigimu, mokesčių mokėtojas A. N. 2006, 2007, 2008 metų ar vėlesnių atitinkamai metų pradžiai turėjo turėti pradinį piniginių lėšų likutį, kad galėtų juos paskolinti A. M., E. M. ir R. B., o toks piniginių lėšų likučio turėjimas neabejotinai rodo skundžiamų sprendimų neteisėtumą ir nepagrįstumą.

Pareiškėjų teigimu, jiems nepagrįstai paskirtos 30 proc. dydžio baudos. Mokesčių mokėtojai visais atvejais bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, atsakinėjo į visus pateiktus klausimus, teikė visus turimus dokumentus, kitokio piktnaudžiavimo dėl nebendradarbiavimo nebuvo nustatyta, todėl šiuo atveju skiriamų baudų dydis turėjo būti minimalus – 10 proc. dydžio. Nėra jokių mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų, kurie leistų daryti prielaidą, jog mokesčių mokėtojai galėjo iš kažkur gauti kitų pajamų, kurias nustatė mokesčių administratorius ar turėjo pareigą jas deklaruoti. Teigia, kad mokesčių administratorius bei MGK, nepagrįstai ir neteisėtai užkrovė pareigą mokesčių mokėtojams pateikti objektyvius duomenis dėl grynų pinigų likučio ne banke 2010-12-31. Mokesčių administratoriaus padarytos išvados ir apskaičiuoti mokesčiai patvirtinti skundžiamais sprendimais, pažeidžia mokesčių mokėtojų sąžiningumo, teisingumo principus mokesčių mokėjimo srityje, mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus, nes tokiu atveju mokesčių mokėtojams yra apmokestintos pajamos, kurių realiai jie negavo, negalėjo jomis pilna apimtimi disponuoti ir tenkinti savo poreikių.

Pareiškėjas A. N. teismo posėdyje kartu su advokatu palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Kauno AVMI atliko pareiškėjų GPM patikrinimus už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 ir 2017-10-17 surašė patikrinimo aktus Nr. FR0680-442 ir Nr. FR0680-443. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjų 2011-2013 metais patirtos išlaidos 222 807 Lt viršijo gautas pajamas. MGK ginčijamu sprendimu nurodė pareiškėjui į biudžetą sumokėti 7 321,88 Eur GPM ir su juo susijusias sumas, bei nurodė pareiškėjai į biudžetą sumokėti 7 210,67 Eur GPM ir su juo susijusias sumas. Pažymi, kad pareiškėjo patikrinimas už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2008-12-31 buvo atliktas 2010-12-06, mokestinis ginčas baigėsi pareiškėjui ir mokesčių administratoriui pasirašius susitarimą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjų mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 pradėtas 2016-11-12. Atsižvelgiant į tai, kad atliktų patikrinimų metu buvo tikrinti kiti mokestiniai laikotarpiai bei tirtos ir nustatytos kitos faktinės aplinkybės, į tai, kad pareiškėjai už mokestinius pažeidimus nebuvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, pareiškėjų skundo argumentas dėl draudimo antrą kartą bausti už tą patį veiksmą pažeidimo laikytinas nepagrįstu. Nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį, remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui).

Nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė gyvenamojo namo rekonstrukciją vykdė 2007-2012 metų laikotarpiu ir 2012-12-14 VĮ „Registrų centras“ pareiškėjo sutuoktinės vardu įregistravo statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą. Vertinant gyvenamojo namo rekonstrukcijos išlaidas buvo atsižvelgta į tai, jog namo rekonstrukcija buvo atlikta ūkio būdu. Mokestinio patikrinimo metu namo rekonstrukcijos išlaidos apskaičiuotos kaip nustatytų statybos išlaidų aritmetinis vidurkis, t. y. nustatyta, kad namo rekonstrukcijai pareiškėjas ir jo sutuoktinė patyrė 253 346 Lt išlaidų. Skaičiavimų atlikimui pasirinkta ir taikyta pareiškėjui palankesnė UAB „Sistela“ pateikta 2012 m. kaina (2012-12-14 įregistruotas Namo rekonstrukcijos užbaigimas). Pagal UAB „Sistela“ duomenis, 2007-2012 metų 1 m3 statybos išlaidų vidurkis sudaro 745 Lt/ m3, kai tuo tarpu mokesčių administratorius rėmėsi namo statybos užbaigimo metu, t. y. 2012 metais buvusia 582 Lt/m3 kaina. Nei pareiškėjas nei jo sutuoktinė statybos išlaidoms pagrįsti nepateikė objektyvių įrodymų, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo namo rekonstrukcijos išlaidas.

Patikrinimo metu pagal pareiškėjo ir jo sutuoktinės pateiktus paaiškinimus nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės vartojimo išlaidos 2011-2012 m. sudarė po 12 775 Lt kasmet, o 2013 - 2014 m. vartojimo išlaidos sudarė po 19 336 Lt kasmet. Mokesčių administratorius, įvertinęs pareiškėjo ir jo sutuoktinės pateiktus duomenis, nustatė, kad sutuoktinių paaiškinimuose nurodytos vartojimo išlaidos yra artimos Statistikos departamento skelbiamoms vidutinėms vartojimo išlaidoms, tačiau iš bankų sąskaitų išrašų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė patyrė įvairių kitų išlaidų (atsiskaitymai užsienyje už prekes, paslaugas, atsiskaitymai internetinės prekybos portaluose ir kt.), kurios nėra numatytos Statistikos departamento teikiamoje informacijoje apie vidutines vartojimo išlaidas. Todėl vartojimo išlaidos apskaičiuotos pagal pareiškėjo ir jo sutuoktinės pateiktus duomenis apie faktiškai patirtas išlaidas ir pridedant pagal bankų sąskaitų išrašus nustatytas išlaidas, kurios nenumatytos statistinėse vartojimo išlaidose ir apie kurias nenurodė pareiškėjas ir jo sutuoktinė. Aptariant vartojimo išlaidas 1997-2006 m. laikotarpiu, pažymėjo, kad 1997 metais pareiškėjas buvo pilnametis, dirbo ir gavo su darbo santykiais susijusių pajamų, taip pat skirtingais laikotarpiais vykdė individualią veiklą, todėl pareiškėjo nurodytos patirtos 210 Lt vartojimo išlaidos per mėnesį, kurios yra labai artimos ar net žemesnės už skurdo ribą, negali būti vertinamos kaip realios, nepateikus tai patvirtinančių įrodymų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2007 metais gavo 13 895 Lt darbo užmokesčio, 1998 metais – 23 742 Lt darbo užmokesčio, 1999 metais – 21 368 Lt darbo užmokesčio.

Pasisakant dėl sandorių su A. M., E. M. ir R. B., pažymėjo, kad 2005-2008 metais pareiškėjo iš fizinių asmenų (R. B., E. M., A. M.) banko pavedimais gautos pajamos buvo pripažintos kitomis B klasės pajamomis (iš viso 326 325,13 Lt), kurias pareiškėjas privalėjo deklaruoti ir nuo jų sumokėti mokesčius. Pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui pateikė minėtų fizinių asmenų paaiškinimus, kuriuose nurodyta, kad minėti asmenys iš pareiškėjo skolinosi pinigus (skolinosi daug kartų ir skirtingomis sumomis, iš viso pasiskolino 326 325,13 Lt) ir grąžino juos bankiniais pavedimais. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei fizinių asmenų paaiškinimus, pareiškėjo minėtiems asmenims suteiktos paskolų sumos buvo įtrauktos į išlaidas, o fizinių asmenų pareiškėjui grąžintos paskolos įtrauktos į pajamas. MGK vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjo turėtą piniginių lėšų likutį atitinkamų metų pradžioje didinti R. B., E. M. ir A. M. suteiktų paskolų dydžiu, nes nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas dalį patirtų išlaidų dengė pajamomis iš nenustatytų šaltinių, o pajamų bei išlaidų suvestinių sudarymo tikslas ir yra apskaičiuoti ar mokesčių mokėtojui užtenka deklaruotų ir apmokestintų pajamų išlaidoms padengti.

Mokesčių administratorius, skirdamas pareiškėjams baudas, nurodė, kad ginčo byloje egzistuoja tiek atsakomybę lengvinančių, tiek sunkinančių aplinkybių. Lengvinančioms priskirtos patikrinimo metu nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, o sunkinančiomis – kad buvo nustatyti išlaidų ir pajamų neatitikimai, nenustatyti pagrįsti pareiškėjų pajamų šaltiniai. Nenustatyta, kad švelninančių aplinkybių būtų buvę daugiau ir jos lemtų mažesnės nei vidurkis baudos skyrimą. Mokestinės prievolės dydis buvo apskaičiuotas ne dėl mokesčių administratoriaus kaltės, bet dėl pareiškėjų, kaip mokesčių mokėtojų, netinkamai vykdytų pareigų apskaičiuojant ir deklaruojant gautas pajamas. Todėl nebuvo teisinio pagrindo skirti pareiškėjams nei maksimalaus, nei minimalaus GPM baudos dydžio.

Atsiliepimas

Atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytas aplinkybes, prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjų skundą nepateikė, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (2017-12-20 sprendimo Nr. (7.46-4.7.2) FR0682-469 ir 2017-12-27 sprendimo Nr. (7.46-4.7.2)FR0682-472, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018-03-27 sprendimo Nr. 68-36 ir 2018-03-27 sprendimo Nr. 68-37 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018-06-25 sprendimo Nr. S-104(7-68/2018) ir 2018-06-25 sprendimo Nr. S-103(7-67/2018), teisėtumo bei pagrįstumo.

Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).

MAĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Centrinis mokesčių administratorius. Pagal VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 punktas). Taisyklių 6.1. punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus bei aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.

Taisyklių 28 punkte nurodyta, kad mokesčių administratorius, norėdamas atlikti įvertinimą ir apskaičiuoti mokesčius, privalo surinkti pakankamą kiekį informacijos ir duomenų, reikalingų skaičiavimams atlikti ir pagrįsti. Vertinimui atlikti mokesčių administratoriaus pareigūnas turi pasirinkti tokius informacijos šaltinius, kurie leistų tiksliausiai ir objektyviausiai atlikti įvertinimą. Taisyklių 6.3 punkte įtvirtinta, kad siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. Mokesčių administratorius, prireikus, gali taikyti tokius vertinimo metodus: 1) palyginamąjį; 2) analogijos; 3) išlaidų; 4) grynosios vertės; 5) lėšų bankų sąskaitose; 6) ekonominių modelių.

Išlaidų metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Toks vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis. Mokesčių administratorius turi parinkti tokius informacijos ir duomenų šaltinius, kurių pagrindu atliktas vertinimas leistų kuo tiksliau nustatyti mokestinės prievolės dydį. Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (Taisyklių 14-17 punktai).

Pagal mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnį, kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.

Dėl Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pagal GPMĮ 8 straipsnio 1 dalį, pajamos pripažįstamos jų gavimo momentu, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.

MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas terminas laikytinas naikinamuoju, kuriam pasibaigus pastarasis negali būti nei atnaujintas, nei prailgintas, o aptariama taisyklė taikytina ir mokesčių mokėtojui, ir mokesčių administratoriui. Galimybė perskaičiuoti mokestį bei su juo susijusias sumas ribojama laike, kurio ribos, pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, paprastai apibrėžiamos konkrečiomis juridinę reikšmę turinčiomis faktinėmis aplinkybėmis: 1) pavedimo tikrinti pareiškėją išrašymo data; 2) momentu, kada kilo pareiga sumokėti mokestį (LVAT 2015-11-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1881-556/2015).

Aptariamas senaties terminas neriboja mokesčių administratoriaus teisės nustatyti ir vertinti į šį terminą nepatenkančias faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos apskaičiuojamiems bei perskaičiuojamiems mokesčiams ir susijusioms sumoms. Nei MAĮ, nei kiti įstatymai nenumato jokių apribojimų tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis (vadovautis) papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Tokiais atvejais, vertinant šią įrodomąją medžiagą bei nustatant jos reikšmę, vadovaujamasi ne MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis, bet atsižvelgiama į bendrąsias įstatymuose įtvirtintas įrodinėjimo taisykles (vertinama, ar ši medžiaga atitinka įrodymų sampratą, nustatomas įrodymų leistinumas, sąsajumas ir panašios aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-201/2011, 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-196-438/2017).

Apibendrinus nurodytas teisės aktų nuostatas bei jų išaiškinimus matyti, kad mokestinio patikrinimo pradžia pradedama skaičiuoti nuo mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymo momento, kas ir leidžia nustatyti, ar nebuvo pažeisti mokesčio apskaičiavimo terminai, įtvirtinti MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje. Nagrinėjamu atveju pavedimas tikrinti pareiškėjus išrašytas 2016-11-22 (MGK A. N. bylos medžiaga, t. I, b. l. 200, K. N. bylos medžiaga t. I, b. l. 175), taigi mokestinis patikrinimas galėjo būti atliktas už einamuosius, t. y. 2016 metus, ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, t. y. už 2015, 2014, 2013, 2012, 2011 metus. Mokesčių administratorius atliko pareiškėjų GPM patikrinimą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 ir 2017-10-17 surašė patikrinimo aktą, todėl laikytina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nurodytų senaties terminų nepažeidė.

Aplinkybė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjų laikotarpiu nuo 2011-2014 m. mokėtinus mokesčius, vertino iki šio laikotarpio atliktas finansines operacijas, nelaikytina pagrindu konstatuoti senaties termino praleistu. Nagrinėjamu atveju, mokesčių administratorius turėjo teisę įvertinti 2011-2014 m. pareiškėjų mokėtinus mokesčius atsižvelgiant į prieš šį laikotarpį sudarytų sandorių aplinkybes bei pareiškėjų patirtas išlaidas, taip siekiant nustatyti pareiškėjų turimų lėšų likutį patikrinimo pradžioje. Taigi pareiškėjų argumentai dėl penkerių metų ieškinio senaties termino praleidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl draudimo bausti antrą kartą už tą patį poelgį principo pažeidimo

Pareiškėjo teigimu, mokesčių administratorius iš esmės už tą patį poelgį pakartotinai persekiojo A. N. ir atlikinėjo piniginių lėšų likučio apskaičiavimą net nuo 1999-01-01, nors 2010-12-06 patikrinimo aktu Nr. (20)-AU16-68, yra aiškiai apskaičiuotos A. N. gautos apmokestinamosios pajamos.

Tiek Konstitucinio Teismo doktrinoje, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad remiantis Konstitucijoje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintu teisės principu non bis in idem, yra draudžiama asmenį antrą kartą bausti už to paties pažeidimo padarymą, dukart taikant tos pačios rūšies teisinės atsakomybės priemonę (Konstitucinio Teismo 2000-02-10, 2001-05-07, 2001-10-02 nutarimai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegijos 2011-10-18 administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Draudimo bausti antrą kartą principo pažeidimas negali būti konstatuojamas, jeigu asmuo nubaudžiamas už skirtingus pažeidimus. Tai reiškia, kad pagal Konvencijos nuostatas negali būti baudžiama du kartus už tapatų pažeidimą.

Mokestiniuose teisiniuose šis principas atsispindi MAĮ 118 straipsnio nuostatose, pagal kurias, mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Todėl vertinant ar nurodytos nuostatos nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos būtina nustatyti pareiškėjų nurodomų mokestinių patikrinimų objektus.

Iš Kauno AVMI 2010-12-06 patikrinimo akte užfiksuotų aplinkybių matyti, kad šio patikrinimo metu buvo tikrintas mokestinis laikotarpis nuo 2005-01-01 iki 2008-12-31 (MGK A. N. bylos medžiaga, t. II, b. l. 76–95), tuo tarpu iš ginčijamų sprendimų turinio matyti, kad aktualaus patikrinimo metu, mokesčių administratorius atliko mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2014-12-31 (MGK A. N. bylos medžiaga, t. I, b. l. 105-127). Jau vien ta aplinkybė, kad mokesčių apskaičiavimas tikrintas už skirtingus laikotarpius paneigia pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl jo nubaudimo antrą kartą už tuos pačius poelgius. Be to, skiriasi mokestinės bazės nustatymo aplinkybės, pirminio patikrinimo metu, kuris užfiksuotas Kauno AVMI 2010-12-06 patikrinimo metu pareiškėjo atžvilgiu apskaičiuoti papildomi mokesčiai įvertinus pareiškėjo transporto priemonių, jų dalių prekybos individualią veiklą bei iš juridinių bei fizinių asmenų gautas pajamas, tuo tarpu aktualaus patikrinimo metu, kuris užfiksuotas Kauno AVMI 2017-10-17 patikrinimo aktu, tirtos aplinkybės dėl pareiškėjo ir jo sutuoktinės vartojimo išlaidų apimties, gyvenamojo namo rekonstrukcijos išlaidų ir kitų pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidų, viršijančių jų laikotarpiu 2011-01-01 iki 2014-12-31 turėtas pajamas. Kaip minėta, mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą gali tirti mokestinio patikrinimo laikotarpio atliktas finansines operacijas, siekiant nustatyti turimas pajamas mokestinio laikotarpio pradžioje. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai dėl draudimo bausti už tą patį poelgį principo pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti. Todėl teismo vertinimu MGK sprendime tinkamai įvertino aplinkybes dėl nurodyto principo taikymo nagrinėjamoje byloje.

Dėl vartojimo išlaidų ir pareiškėjo papildomai pateiktų dokumentų

Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai.

Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus.

MAĮ 155 straipsnio 6 dalis savo ruožtu įtvirtina, jog mokestinių ginčų komisija, priimdama sprendimą dėl mokesčių mokėtojo skundo, neatsižvelgia ir nevertina tų mokesčių mokėtojo pateiktų įrodymų, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui, išskyrus atvejus, kai apie jų negalimumą pateikti buvo nurodyta mokesčių mokėtojo skunde centriniam mokesčių administratoriui.

Analizuojant mokestinių ginčų nagrinėjimo procesą matyti, kad įrodymų pradinis fiksavimas vyksta iki mokestinio ginčo inicijavimo; vėliau leidžiama be apribojimų pateikti įrodymus centriniam mokesčių administratoriui, draudžiama pateikti juos Komisijai, nagrinėjančiai ginčą ikiteismine tvarka, ir vėl leidžiama juos pateikti pirmosios instancijos teismui (žr. Medelienė A., Sudavičius B. Mokesčių teisė. Vilnius, 2011, p. 277) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-03-27 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-602-462-13).

Nagrinėjamos bylos atveju naujų įrodymų pateikimo klausimas kilo dėl dviejų rūšių dokumentų: dėl transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių bei dėl kvitų ir atsiskaitymo knygelių originalų, kurie patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2004-2007, nuo 1999 iki 2004 mokesčius už gyvenamąją vietą, kurioje gyveno pareiškėjas, mokėjo ne pats A. N., o jo mama R. N..

Teismas pastebi, kad pagal LVAT praktiką, MAĮ 153 straipsnio 3 dalyje numatyta taisyklė, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, neturėtų būti taikoma pernelyg formaliai, nes besąlyginis draudimas asmeniui pateikti, o teismui vertinti naujus įrodymus, kurie nebuvo pateikti centriniam mokesčių administratoriui (arba buvo pateikti Mokestinių ginčų komisijai, pažeidžiant MAĮ 155 straipsnio 6 dalies reikalavimus), net ir tais atvejais, kai egzistuoja pagrįstos priežastys, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau arba naujų įrodymų būtinybė iškilo vėliau, būtų nesuderinamas su teisės būti išklausytam principu, teisės į tinkamą teismo procesą principu, ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostata, kad teismo vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, įrodymai vertinami vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo bei protingumo kriterijais, ABTĮ 81 straipsnio nuostata, pagal kurią, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (LVAT 2008-08-11 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-954/2008). Todėl laikytina, kad teismas neturi pagrindo atsisakyti vertinti naujus įrodymus, kuriuos pareiškėjas pateikė teismui, nes įrodymų teikimą nagrinėjant ginčą pirmosios instancijos teisme reglamentuojančios ABTĮ nuostatos nenustato jokių apribojimų proceso šalims teikti ir tuos įrodymus, kurie nebuvo pateikti institucijoms nagrinėjusioms ginčą ne teismo tvarka.

Mokestinių ginčų komisija pareiškėjo pateiktus dokumentus dėl transporto priemonių pardavimo vertino kritiškai, akcentuodama, kad, pirma, šie įrodymai centriniam mokesčių administratoriui nebuvo pateikti, antra, MGK pateiktos tik dokumentų kopijos, o ne originalai, trečia, pateikti dokumentai neįrodo pinigų perdavimo pareiškėjui fakto, o net ir pripažinus sutartyse nurodytas pajamas realiai pareiškėjo gautomis pajamomis, tai neturėtų įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms. Teismas su tokiomis MGK padarytomis išvadomis nesutinka. Pažymėtina, kad pareiškėjas, teikdamas skundą centriniam mokesčių administratoriui nurodė, kad šių dokumentų dėl seniau sudarytų sandorių kol kas neturi, tačiau ieško ir kai tik gaus, pateiks mokesčių administratoriui (MGK A. N. bylos medžiaga, t. I, b. l. 53–54). Vien aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė ne dokumentų originalus, o jų kopijas savaime nesudaro pagrindo galutiniame sprendime jų nevertinti, nes esant skundo trūkumams ir nustačius, jog ginčui nagrinėti reikalingi dokumentų originalai, MGK galėjo nustatyti terminą trūkumams pašalinti ir pareikalauti pateikti trūkstamus dokumentus (MGK nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1119, 20 punktas). Pažymėtina, kad pateiktų sutarčių turinys gali patvirtinti atitinkamu laikotarpiu pareiškėjo gautas ar patirtas išlaidas, todėl teigti, kad tai neturi įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms nėra pagrindo, nes pagal nustatytas sumas gali skirtis atitinkamu laikotarpiu pareiškėjo turėtų pajamų likutis.

Pažymėtina, kad pareiškėjas atsiskaitymo knygelės originalus bei kvitus dėl mokesčių už gyvenamąjį būstą pateikė teismui, tačiau MGK tokių įrodymų pateikęs nebuvo. Vertinant pareiškėjo pateiktas atsiskaitymo knygeles už 1999-2004 ir 2004-2007 metus, matyti, kad nuo 1999 m. birželio mėn. iki 2004 m. balandžio mėn. mokesčius už butą, esantį adresu (duomenys neskelbini), mokėjo pareiškėjo mama R. N.. Pareiškėjo mama mokesčius už šį būstą mokėjo ir laikotarpiu nuo 2004 m. birželio mėn. iki 2007 m. birželio mėn. Tai patvirtina nurodytų atsiskaitymų knygelių duomenys. Atkreiptinas dėmesys, kad tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė laikotarpiu nuo 1997-05-12 iki 2013-05-06 savo gyvenamąją vietą buvo deklaravusi adresu (duomenys neskelbini), pareiškėjos sumokėtus komunalinius mokesčius už butą jai grąžino tėvai. Tokias aplinkybes patvirtino ir pareiškėjos tėvai mokesčių administratoriaus pareikalautuose paaiškinimuose. K. Z. Kauno apskrities 2017-10-17 pateiktame paaiškinime nurodė, kad dukrai K. N. grąžino pinigus už sumokėtus nurodyto buto komunalinius mokesčius ir telefoninius pokalbius, tačiau nenurodė, kada pinigai buvo grąžinti bei kokia buvo grąžinamų pinigų suma. Vis tik, atsižvelgiant į šias aplinkybes mokesčių administratorius ½ sumokėtų mokesčių pripažino pareiškėjos K. N. išlaidomis. Taigi matyti, kad apskaičiuojant pareiškėjos išlaidas, nurodytas aplinkybes dėl mokesčių už gyvenamąją vietą mokesčių administratorius įvertino, pareikalavo pareiškėjos tėvų pateikti paaiškinimus, ir pagal turimą medžiagą apskaičiavo atitinkamą išlaidų dalį. Tuo tarpu pareiškėjo atveju, nors jis tiek pastabose, tiek ir skunde mokesčių administratoriui nurodė aplinkybes, kad už gyvenamąją vietą mokėjo ne jis, bet jo tėvai, mokesčių administratorius papildomai šių aplinkybių netyrė, nebuvo nustatyta ar laikotarpiu nuo 1999-2007 m. pareiškėjo deklaruota gyvenamoji vieta tikrai buvo (duomenys neskelbini), mokesčių administratorius taip pat nereikalavo pareiškėjo tėvų pateikti paaiškinimų, nors tokią galimybę pats pareiškėjas, teikdamas dokumentus VMI, nurodė. Todėl atsižvelgus į nustatytas faktines aplinkybes bei teismui pateiktus dokumentų originalus, laikytina, kad buvo ištirtos ne visos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo išlaidomis laikotarpiu nuo 1999-2007 m., dėl tuo metu mokėtų mokesčių už gyvenamąją vietą. Tokios aplinkybės galėjo lemti neteisingai nustatytą piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio, t. y. 2011-01-01, pradžiai.

Teismų praktikoje (LVAT 2008-02-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-163/2008, 2009-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-563/2009, 2011-11-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-2765/2011) nuosekliai yra laikomasi pozicijos, kad pagrindas mokestinį ginčą grąžinti mokesčių administratoriui vertinti pakartotinai (pakartotinai nagrinėti skundą ar atlikti pakartotinį patikrinimą) yra tais atvejais, kai būtina naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo, pašalinimu (pavyzdžiui, iš naujo pakartoti tam tikras administracines procedūras, surinkti papildomų įrodymų, ištirti nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan.). Atitinkamai nagrinėjant ginčą dėl tokio sprendimo pagrįstumo, esminis bylos dalykas yra tai, ar nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą atlikti pakartotinius tikrinimo veiksmus. Nagrinėjamu atveju ir pareiškėjų pateiktų įrodymų matyti, kad mokesčių administratorius nevertino duomenų dėl transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių ir galimai atliktų A. N. mamos mokėjimų už gyvenamąją vietą, todėl neišanalizavus šių teisiškai reikšmingų aplinkybių, galėjo būti nustatytas neteisingos pareiškėjams tenkančios mokėti mokestinės prievolės.

Atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu tikrinamas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o šiuo atveju jo galimybė įvertinti visus įrodymus buvo ribota, VMI 2018-03-27 sprendimas Nr. 68-36 ir 2018-03-27 sprendimas Nr. 68-37 bei MGK 2018-06-25 sprendimas Nr. S-104(7-68/2018) ir 2018-06-25 sprendimas Nr. S-103(7-67/2018) naikintini, o byla grąžinama centriniam mokesčių administratoriui naujam ginčo nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui (Mokesčių administravimo įstatymo 155 straipsnio 4 dalies 5 punktas, ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjų A. N. ir K. N. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018-03-27 sprendimą Nr. 68-36 ir 2018-03-27 sprendimą Nr. 68-37, panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018-06-25 sprendimą Nr. S-104(7-68/2018) ir 2018-06-25 sprendimą Nr. S-103(7-67/2018) bei grąžinti bylą centriniam mokesčių administratoriui naujam ginčo nagrinėjimui ir sprendimo priėmimui.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Mefodija Povilaitienė