Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Omega Invest OU ieškinį atsakovei R. S. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei teismo procesiniai dokumentai įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka – per darbovietę. Atsakovė per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė, parengiamajame teismo posėdyje nedalyvavo.

2021 m. lapkričio 17 d. parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovės atstovas papildomai nurodė, kad prašomos priteisti palūkanos skaičiuojamos nuo 2019 m. liepos 18 d. iki 2021 m. liepos 26 d. už 738 dienas, taip pat nurodė, kad ieškovė ketina atsisakyti ieškinio reikalavimų dėl delspinigių priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

CPK 441 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinio suma neviršija 2000,00 Eur, bylą nagrinėjantis teismas turi teisę pats nuspręsti, kokia forma ir tvarka nagrinėti bylą. Byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas.

2021 m. lapkričio 17 d. nutartimi pasirengimo nagrinėti bylą stadija baigta ir, atsižvelgiant į tai, kad ginčas yra dėl nedidelės sumos, bylą nutarta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Prašymų dėl žodinio bylos nagrinėjimo nei teismo nustatytu terminu, nei iki teismo posėdžio negauta.

2021 m. lapkričio 24 d. teisme gautas ieškovės prašymas, kuriuo ieškovė atsisako reikalavimo priteisti delspinigius, taip pat nurodo, kad mažina reikalaujamą priteisti palūkanų sumą. Nurodo, kad vietoje pradinio kreditoriaus priskaičiuotų 100,13 Eur delspinigių turėjo būti skaičiuojama 15,77 Eur delspinigių už 180 dienų, kurie ieškinio pateikimo dienai jau buvo apmokėti. Ieškovė nurodo, jog ieškinio dalies atsisakymo teisinės pasekmės jai yra žinomos, taip pat nurodo, kad prašomą priteisti sumą sudaro 175,21 Eur negrąžinto kredito ir 300,34 Eur palūkanų.

Teismas konstatuoja:

CPK 441 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytose bylose teismas priima sprendimą, kuriame turi būti įžanginė ir rezoliucinė dalys, taip pat trumpai išdėstyti motyvai.

Remiantis CPK 140 straipsnio 1 dalimi, bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Rašytiniame pareiškime dėl ieškinio atsisakymo turi būti nurodyta, kad asmeniui yra žinomos ieškinio atsisakymo pasekmės.

Ieškovės rašytiniame paaiškinime nurodyta, kad dalies ieškinio atsisakymo pasekmės žinomos. Ieškovės atsisakymas nuo ieškinio reikalavimo priteisti delspinigius imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui neprieštarauja, todėl ieškinio reikalavimo priteisti 100,13 Eur delspinigių atsisakymas priimtinas, civilinės bylos dalis dėl šio ieškinio reikalavimo nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas).

Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad tarp atsakovės ir pradinės kreditorės UAB „Creditstar Lithuania“ 2015 m. sausio 7 d. sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 20435 (toliau – Sutartis), kuria atsakovei buvo suteiktas 400,00 Eur kreditas bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą iki 2017 m. sausio 10 d. bei sumokėti 485,98 Eur palūkanų (Vartojimo kredito sutartis Specialiųjų sąlygų 5, 6.1 ir 7 p.). Byloje nėra ginčo, kad atsakovė sutartyje nustatytu terminu ir tvarka suteikto kredito negrąžino. Byloje pateiktais duomenimis, 2015 m. vasario 10 d. – 2016 m. liepos 10 d. laikotarpiu atsakovė pradiniam kreditoriui sumokėjo 661,04 Eur sumą, kurią pradinis kreditorius paskirstė tokia tvarka: 224,79 Eur kredito sumai ir 436,25 Eur palūkanoms.

Tarp pradinės kreditorės UAB „Creditstar Lithuania“ ir ieškovės Omega Invest OU 2018 m. gruodžio 28 d. buvo sudaryta Reikalavimų perleidimo sutartis, pagal kurią pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingus asmenis, tarp kurių ir reikalavimo teisę į atsakovės įsiskolinimą: 175,21 Eur negrąžinto kredito sumą, 49,73 Eur nesumokėtų pagal grafiką palūkanų, 100,13 Eur delspinigių. 2019 m. vasario 12 d. pradinė kreditorė pranešimu „Pranešimas apie reikalavimo perleidimą“ informavo atsakovę gyvenamosios vietos adresu, nurodytu Sutartyje, apie reikalavimo teisių į jos skolą perleidimą ieškovei.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Tai reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė ginčytų aplinkybes, susijusias su jos informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą. Darytina išvada, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie reikalavimo teisės naujajai kreditorei (ieškovei) perleidimą.

Aplinkybę, kad atsakovė buvo informuota apie įvykusį teisų perleidimą patvirtina ir tai, kad atsakovė ieškovei 2019 m. gruodžio 18 d. – 2020 m. balandžio 9 d. laikotarpiu sumokėjo bendrą 180,28 Eur sumą.

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį kredito gavėjas privalo grąžinti gautą kreditą (kredito sumą) jo davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.

Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. To paties straipsnio 7 dalis nustato, kad palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Šia nuostata, atsižvelgdamas į kreditingumo vertinimo pareigos tinkamo įgyvendinimo esminę reikšmę vartojimo kredito sutarties tinkamam sudarymui ir įvykdymui, įstatymo leidėjas nustatė griežtą ir atgrasančią sankciją už šios pareigos netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teisiniame reguliavime yra nustatytas ne tik atsakingojo skolinimo principas, bet ir atsakingojo skolinimo pareiga, atsakomybė už jos pažeidimą yra objektyvaus pobūdžio. Tai reiškia, kad VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintoms neigiamoms pasekmėms kredito davėjui kilti pakanka fakto, kad jis netinkamai įvertino (nesant paties skolininko kaltės) skolininko kreditingumą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgą). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien vartojimo kredito gavėjo deklaracijos apie savo finansinę padėtį pateikimas vartojimo davėjui, šių deklaruotų duomenų nepatvirtinus tai pagrindžiančiais įrodymais, negali būti vertinamas, kaip tinkamas vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą atlikimas. Kadangi pagal įstatymą kreditingumo vertinimo pareiga tenka vartojimo kredito davėjui, šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie teiktų pagrindą spręsti, jog prieš sutarties sudarymą buvo įvertintas atsakovės (vartojimo kredito gavėjos) kreditingumas, remiantis pakankama informacija, gauta iš atsakovės, ir atlikus patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrindžiant atsakovės pateiktą informaciją kitais įrodymais. Ieškovei nepateikus įrodymų, kad VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga buvo tinkamai įgyvendinta, konstatuotina, jog ieškovė neįgijo teisės nei į delspinigius, nei į palūkanas skaičiuojamas po vartojimo kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pabaigos (VKĮ 8 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.

Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu vertintinas kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 teismas nurodė, kad kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek Direktyvos 2008/48/EB, kuri buvo įgyvendinta minėtu įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme.

Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje yra nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje e3K-7-4-611/2020 yra nurodyta, kad tinkamo atlygintinos paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi.

Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad tokia situacija (t. y. skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas) neskatina paskolos davėjo laiku imtis skolos išieškojimo veiksmų, be to, kintant pinigų skolinimo rinkoje kainai, gali sudaryti prielaidas paskolos davėjui nepagrįstai praturtėti paskolos gavėjo sąskaita ta apimtimi, kuria pastarasis yra įpareigojamas ir toliau mokėti pasibaigusioje sutartyje nustatytą (galimai didesnę nei tuo metu esančią rinkoje) kainą už pasiskolintų pinigų naudojimą. Galiausiai, skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai).

Iš nurodyto teisinio reguliavimo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos darytina išvada, kad pradinė kreditorė ir atitinkamai pradinės kreditorės teises perėmusi ieškovė nepagrįstai po sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pabaigos, t. y. po 2017 m. sausio 10 d., atsakovei toliau skaičiavo mokėjimo (pelno) funkciją atliekančias palūkanas. Atsakovei pažeidus sutartį ir sutartyje nustatyta tvarka ir terminais negrąžinus kredito ir nesumokėjus sutartyje numatytos palūkanų sumos, galėjo būti sprendžiama dėl vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 9.1 punkto taikymo. Vien tai, kad formaliai vartojimo kredito sutartis, ieškovės tvirtinimu, buvo nutraukta 2019 m. kovo 2 d., t. y. praėjus daugiau nei 2 metams po vartojimo kredito sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pabaigos, nesuteikia teisės nei pradiniam kreditoriui, nei jos teises perėmusiai ieškovei skaičiuoti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.

Ieškovė pareiškime dėl dalies reikalavimų atsisakymo nurodė, kad atsakovės sumokėtą 180,28 Eur sumą įskaitė 15,77 Eur delspinigių už 180 dienų ir 164,51 Eur „nepadengtų palūkanų“ (180,28 Eur – 15,77 Eur) sumai apmokėti. Dėl nurodytų motyvų, susijusių tiek su pareigos įvertinti vartotojo kreditingumą vykdymu, tiek su teise skaičiuoti pelno palūkanas po sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino pabaigos, darytina išvada, kad ieškovė gautą 180,28 Eur sumą nepagrįstai paskirstė neteisėtai priskaičiuotų delspinigių ir vėlavimo (kompensuojamųjų) palūkanų dengimui.

Skolos apskaičiavimo pažyma patvirtina, jog iki 2017 m. sausio 10 d. atsakovė nėra grąžinusi 175,21 Eur kredito (400 Eur – 224,79 Eur) ir 49,73 Eur palūkanų (485,98 Eur – 436,25 Eur), t. y. iš viso 224,94 Eur suma pagal sutartį mokėtinų sumų. Kaip jau minėta, nuo 2019 m. gruodžio 18 d. iki 2020 m. balandžio 9 d. atsakovė ieškovei sumokėjo 180,28 Eur sumą. Ši gauta suma turėjo būti skirstoma pirmiausia sutarties grafike nurodytoms ir nesumokėtoms palūkanoms, o paskui negrąžintai kredito sumai apmokėti (CK 6.54 str. 2 ir 4 d., sutarties Bendrųjų sąlygų 7.8 punktas). Kaip jau minėta šiame teismo sprendime, ieškovė ir pradinis kreditorius, nepasirūpinę, kad būtų išsaugoti duomenys apie pareigos tikrinti vartotojo kreditingumą tinkamą vykdymą, netenka teisės į delspinigius ir palūkanas, ieškovės skaičiuojamas po sutartyje numatyto kredito grąžinimo termino. Taigi, ieškovės gauta 180,28 Eur suma turėjo būti paskirstyta tokiu būdu: 49,73 Eur kredito grąžinimo grafike numatytoms ir nesumokėtoms palūkanoms ir 130,55 Eur negrąžintai kredito sumai padengti. Tai reiškia, kad atsakovė yra negrąžinusi 44,66 Eur kredito dalies. Ši suma, remiantis šiame sprendime nustatytomis aplinkybės ir nurodytais motyvais, remiantis CK 6.870 straipsniu, priteistina iš atsakovės, o kita ieškinio reikalavimų dalis dėl negrąžinto kredito ir palūkanų priteisimo atmestina.

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 44,66 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m rugpjūčio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CPK 93 str. 2 d. numatyta, kad tuo atveju, jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų reikalavimų daliai. CPK 87 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu ieškinys atsiimamas pradėjus bylą nagrinėti iš esmės arba ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, arba šalys sudaro taikos sutartį, šalims grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos. Ieškovė už ieškinio padavimą sumokėjo 15,00 Eur žyminio mokesčio. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė dalies reikalavimų atsisakė, t. y. atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovės 100,13 Eur delspinigių, proporcingai atsisakytų reikalavimų daliai ieškovei grąžintina 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 2,25 Eur (100,13 Eur x 3 proc. x 75 proc.). Likusi negrąžinta žyminio mokesčio suma sudaro 12,75 Eur. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė patyrė 10 Eur išlaidų, susijusių su banko išrašo gavimu.

Ieškovė, patikslinusi reikalavimus, prašė priteisti 475,55 Eur sumą. Šiuo teismo sprendimu ieškovės reikalavimai patenkinti 9,39 procentais, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 2,13 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 7 d., 88 str. 1 d. 10 p., 93 str. 2 d.).

Teismas šioje byloje patyrė 11,53 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ieškinį patenkinus iš dalies, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, tarp šalių paskirstytinos procesinių dokumentų siutimo išlaidos. Atsakovei tenkanti procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalis sudaro 1,08 Eur ir, atsižvelgiant į tai, kad nesiekia minimalios į valstybės biudžetą išieškotinos sumos (5 Eur), į valstybės biudžetą iš atsakovės nepriteistinos (CPK 92 str., 96 str. 6 d.). Ieškovei tenkanti procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalis sudaro 10,45 Eur. Šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovės, priteistiną sumą sumažinant grąžintino žyminio mokesčio dalimi (2,25 Eur), t. y. iš viso iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 8,20 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalimi, 259 straipsniu, 269 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, 293 straipsnio 4 punktu, 441 straipsniu,

nusprendžia:

priimti ieškovės Omega Invest OU atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų priteisti 100,13 Eur delspinigių ir šią bylos dalį nutraukti.

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės R. S., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovės Omega Invest OU, j. a. k. 10866568, naudai 44,66 Eur (keturiasdešimt keturi eurai 66 centų) negrąžinto kredito, 5 (penki) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (44,66 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2021 m. rugpjūčio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2,13 Eur (du eurai 13 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Priteisti iš ieškovės užsienio juridinio asmens Omega Invest OU, j. a. k. 10866568, buveinė Mustamae tee 16, Talinas, Estija, valstybės Lietuvos Respublikos naudai 8,20 Eur (aštuoni eurai 20 centų) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo patvirtintos kopijos įteikimo gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.