Kauno apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Lietuvos kariuomenės ieškinį atsakovams Valstybinei įmonei Registrų centras, A. L., R. L., R. R., I. R. dėl pažeistų teisių gynimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, notarė Rasa Inokaitienė, uždaroji akcinė bendrovė „Ilgiausi limuzinai“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių (tvorų, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) tarp UAB „Ilgiausi limuzinai“ ir R. R. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pirkėjas R. R. įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių (tvorų, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre 2009 m. vasario 18 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu nuo 2009 m. vasario 19 d. į 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių (tvorų, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotos R. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teisės, o į kitą 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių (tvorų, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotos A. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teisės. Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamojo turto objektą žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įregistruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas apie UAB „Ilgiausi limuzinai“ sudarytą valstybinės žemės nuomos sutartį. Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamojo turto objektą - 4,7285 ha ploto žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įregistruotos Lietuvos Respublikos nuosavybės ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės.

Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių bei sudaryto sandorio teisėtumo.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Dispozityvių civilinių bylų procese be išimčių taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo, todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai).

CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu.

Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad nekilnojamojo turto ginčo objektai, t. y. kiemo statiniai, nuosavybės teise priklauso atsakovams A. L., R. L., R. R., I. R..

Nekilnojamojo turto registre į kiemo statinius (tvoras, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės įregistruotos A. L. ir R. R. bendrosios dalinės nuosavybės teisės. Atsakovė Valstybinė įmonė Registrų centras teismui pateikė duomenis, kad vadovaujantis statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro dokumentų archyvinėje byloje komplektuojamų dokumentų duomenimis, 1975 metais pastatytos tvoros, besiribojančios su ieškovės Lietuvos kariuomenės naudojamu, ilgis sudaro 132,45 m, o visos tvoros ilgis yra 194,35 m (183,55 m (plytų) + 10,80 m (metalinė tvora). Taip pat RC duomenimis tvora yra Kaunakiemio g. 40 teritorijoje. Nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina Atsakovų teismui pateikta Namų valdos techninės apskaitos kortelė Kaunakiemio g. Nr. 40, kurios statinių aprašymo ir įkainojimo dalyje „Įvairūs statiniai“ fiksuota, jog 1997 m. inventorizuota 183,55 m plytų tvora ir 10,80 m. metalinė tvora, įrenginių įkainojimo dalyje nurodyti minėtų tvorų statybos metai – 1975 m. Jog kiemo statiniai yra Kaunakiemio g. 40 teritorijoje patvirtina ir byloje pateiktas 1998 m. kovo 6 d. suderintas Žemės sklypo planas, kuriame matyti, kad tvora plane pažymėta minėtoje teritorijoje. Atmestini ieškovės argumentai, jog pagal matininkės G. B. 2019 m. kovo 6 d. parengtą tvoros (t10), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir tvoros (t11), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylą ginčo tvora patenka į Vytauto per. 49 teritoriją, kadangi jie prieštarauja RC archyvinėse bylose bei Atsakovų turimos Namų valdos techninės apskaitos kortelėje esantiems duomenims, duomenys yra prieštaringi, gauti vadovaujantis ieškovės pateiktais duomenimis. Atsakovės Valstybinės įmonės RC pateiktais duomenimis teritorinis registratorius, išnagrinėjęs Lietuvos kariuomenės prašymą dėl tvoros registracijos ir įvertinęs kitus pateiktus dokumentus, nustatė, kad Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėjus tvorą (t10) ir tvorą (t11) pagal matininkės G. B. 2019 m. kovo 6 d. parengtoje statinių kadastro duomenų byloje nurodytas šių statinių pradžios, pabaigos ir posūkio taškų koordinates, nustatytas valstybinėje koordinačių sistemoje, tvora (t10) ir tvora (t11) išsidėsto už žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ribų. Kaip nurodo atsakovė ieškovės pateikti duomenys yra prieštaringi, matininkės parengta byla neatitinka Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 14 straipsnio 4 punkto. Taip pat ieškovė teritoriniam registratoriui nepateikė jokių Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įvardintų dokumentų dėl 2011 metais pastatyto I grupės nesudėtingo statinio - tvoros (t10), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), kurio statybai būtini statybą leidžiantys dokumentai, kadastro ir registro duomenų įrašymo į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą.

Taip pat pažymėtina aplinkybė, jog ginčo tvora nesuformuota atskiru nekilnojamuoju daiktu, ji yra sudėtinė kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis. Pabrėžtina ir tai, kad šiame turtiniame vienete kiemo statiniai, visada buvo registruoti kaip sudėtinė statinių dalis, o kitų tvorų, kurios galėtų būti registruotų statinių priklausiniais žemės sklype nėra.

Ieškovė ieškiniu, ginčydama sutarčių dalis, kuriomis buvo perleistos nuosavybės teisės į kiemo statinius, t. y. tvorą 194,35 m, nepateikė jokių įrodymų, kaip yra pažeidžiamos jos teisės į tvoros dalį, kuri, vadovaujantis statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro dokumentų archyvinėje byloje komplektuojamų dokumentų duomenimis, nesiriboja su ieškovės naudojamu žemės sklypu, taip pat nenurodė ir pagrindų, kuriems esant sutartys dalyje turėtų būti pripažintos negaliojančiomis.

Negaliojantys sandoriai yra dviejų rūšių: niekiniai ir nuginčijami. Negaliojančio sandorio rūšis priklauso nuo to, ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį dar reikia pripažinti negaliojančiu. CK 1.78 straipsnio 1 ir 3 dalyse nurodyta, kad „sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas jį pripažinti negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai“. Taigi niekiniai yra tokie sandoriai, kurie pažeidžia teisės normų reikalavimus. Kitaip tariant, tokius sandorius draudžia įstatymai, todėl laikytina tokių sandorių apskritai nesant. Ir nors šalys niekinį sandorį, sudaromą raštu, gali pasirašyti, t. y. jo sudarymą patvirtinti savo parašu, bet teisinės reikšmės toks šalių patvirtinimas neturi. Tokio sandorio negaliojimas nepriklauso nuo jį sudariusių asmenų valios: pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Nuginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu gali tik teismas suinteresuoto asmens reikalavimu esant įstatyme nustatytiems pagrindams.

Kaip matyti CK numato labai sunkius įstatymo pažeidimo teisinius padarinius. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Iš kitos pusės, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų. Todėl susiklosčiusius civilinius teisinius santykius galima griauti tik tada, kai yra neabejotinai įrodyta, jog tie santykiai susiklostė pažeidžiant imperatyvias teisės normas, esant įstatymuose numatytiems pagrindams, kas sąlygojo viešo ar privataus intereso, ginamo teisės normų, pažeidimą.

Teismas darydamas aukščiau nurodytas išvadas taip pat atsižvelgia į tai, jog ginčo statinių teisinė registracija buvo išviešinta dar 2009 metais, t. y. ieškovė daugiau kaip 10 metų dėl kiemo statinių nuosavybės jokių veiksmų nesiėmė, teisinės registracijos, nuosavybės teisių neginčijo. Juo labiau, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė savo 1992 m. birželio 29 d. potvarkiu Nr. 631p įpareigojo Krašto apsaugos ministeriją spręsti Rusijos kariuomenės dalinių turto perėmimo, apsaugos ir kitus su tuo susijusius praktinius klausimus, inventorizuoti perimtus objektus. Ieškovės teigimu ji šiuos veiksmus atliko, tačiau, kad buvo perimti ir inventorizuoti būtent ginčo objektai duomenų byloje nėra. Priešingai byloje yra duomenys, jog ieškovė tik 2018 m. lapkričio 19 d. raštu „Dėl tvoros įregistravimo“ kreipėsi į atsakovus klausdama, ar tvoros dalis priklauso atsakovams nuosavybės ar kita teise, tuo pačiu klausimu (duomenys neskelbtini) raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Nekilnojamojo turto teisinės priklausomybės duomenų“ kreipėsi į Registrų centro Kauno filialą. Akivaizdu, jog šie ieškovės veiksmai patvirtina aplinkybę, kad ieškovė savęs nelaikė ginčo tvoros savininke. Pati ieškovė teigia, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jame esantys statiniai, kaip vientiso buvusio karinio miestelio Nr. (duomenys neskelbtini) dalys, laikotarpiu nuo 1992 iki 1994 metų buvo perduoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, kartu perduodant ir objektą - tvorą, teritorijai aptverti, tvora gelžbetoninė, iš plytų ir betono, tvoros aukštis - 1,8 metro, tvoros perimetras – 1 600 metrų, taip pat, vartai metaliniai, paslankūs su elektrovarikliu, 1 vnt. Kaip minėta, jog buvo perduota būtent ginčo tvora byloje duomenų nėra. Aukščiau nurodyti byloje esantys įrodymai paneigia aplinkybę, jog ginčo tvora priklausė buvusiam kariniam daliniui. Byloje ieškovės pateiktas nekilnojamojo turto registro išrašas patvirtina aplinkybę, jog žemės sklype Vytauto 49, kitų inžinerinių statinių – tvoros su vartais ilgis yra tik 573,93 m., ieškovės pateiktoje Namų valdos techninės apskaitos kortelėje fiksuota, jog ieškovės tvorą sudaro 875,15 m, perdavimo ir priėmimo akte Nr. 61 nurodyta tik aplinkybė, jog tvora iš plytų ir betono, būklė patenkinama, tvora laikino pobūdžio, neatitinkanti paminklosaugos reikalavimų bei nurodyta tvoros vertė, detalesnių apibūdinimų kokio ilgio tvora perimta, su kuo ribojasi ar kiti požymiai, iš kurių būtų galima spręsti, jog perduota būtent ir ginčo tvora, akte nėra, nenurodyta ir perdavimo akto data.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, jog Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (duomenys neskelbtini) rašto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu sklypo (duomenys neskelbtini)registro įraše nuo 2009 m. birželio 2 d. paviešintas faktas, kad sklypas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje), o sklypas (duomenys neskelbtini) nuo 2009 m. gruodžio 1 d. yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (jų apsaugos zonoje). Tokiu atveju pagal galiojusius tuo metu teisės aktus tvoros statybai buvo reikalingi leidimai. Ieškovės teigimu tvora t10 yra naujos statybos, tačiau duomenų, jog tvoros statybai yra išduoti leidimai byloje nėra.

Atsižvelgiant į byloje teismo nustatytas aplinkybes konstatuotina, kad teismas sutarčių negaliojimo pagrindų nenustatė, ieškovė ieškinio pagrįstumo neįrodė, todėl ieškinys atmestinas (CPK 175 str., 185 str.).

Kiti ieškinio reikalavimai laikytini išvestiniais, todėl netenkinus ieškinio reikalavimų pripažinti pirkimo-pardavimo sutartis dalyje negaliojančiomis, taip pat atmestini.

Dėl ieškinio senaties. Atsakovai byloje prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012). Taigi, jei kita ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), teismas turi įsitikinti, ar šis terminas (ne)praleistas ir, jei praleistas, ar nėra pagrindo (svarbių priežasčių) jį atnaujinti. CK arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2013).

Byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) tarp UAB „Ilgiausi limuzinai“ ir A. L. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pirkėjas A. L. įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių (tvorų, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) tarp UAB „Ilgiausi limuzinai“ ir R. R. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pirkėjas R. R. įgijo nuosavybės teisę į 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių (tvorų, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre 2009 m. vasario 18 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu nuo 2009 m. vasario 19 d. į 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių (tvorų, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), įregistruotos R. R. bendrosios jungtinės nuosavybės teisės, o į kitą 1/2 dalį kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių (tvorų, kiemo aikštelę), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistruotos A. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teisės. Darytina išvada, kad ginčo tvorų pardavimo faktas išviešintas buvo nuo 2009 m. vasario 19 d. atlikus teisinę registraciją, šis terminas laikytinas ieškinio senaties pradžia. Ieškinys teismui dėl sutarčių dalies pripažinimo negaliojančiomis pateiktas 2019 m. spalio 22 d. Atitinkamai bendras 10 metų ieškinio senaties terminas suėjo 2019 m. vasario 19 d., t. y. prieš pateikiant teismui ieškinį. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 1992 m. birželio 29 d. potvarkiu Nr. 631p įpareigojo Krašto apsaugos ministeriją spręsti Rusijos kariuomenės dalinių turto perėmimo, apsaugos ir kitus su tuo susijusius praktinius klausimus, inventorizuoti perimtus objektus. Šiuo atžvilgiu ieškovės elgesys laikytinas nerūpestingu, nes, kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, nurodyti veiksmai tinkamai atliki nebuvo. Kodėl ieškovė anksčiau su ieškiniu nesikreipė ginti, pasak ieškovės jos pažeistų teisių, paaiškinti negalėjo. Taip pat nenustatyti ir ieškinio senaties stabdymo, ar ieškinio senaties termino nutraukimo pagrindai.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog savo teises ieškovai įgyvendino nerūpestingai, ieškinio senaties terminas yra praleistas, teismas objektyvių aplinkybių, trukdžiusių laiku kreiptis į teismą, nenustatė, todėl nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti. Ieškinio senaties pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, todėl ieškinys šioje dalyje taip pat atmestinas praleidus ieškinio senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 4 dalis, 1.126 straipsnis, 1.131 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies.

Atsakovė Valstybinė įmonė Registrų centras byloje patyrė 38,53 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovės ieškinį atmetus iš ieškovės atsakovei priteistinos 38,53 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Valstybė patyrė 9,28 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Atmetus ieškinį iš ieškovės valstybei priteistinos 9,28 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės Lietuvos kariuomenės, juridinio asmens kodas 188732677, buveinės adresas Šv. Ignoto g. 8, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) Bankas „Swedbank“ AB, banko kodas 73000, atsakovei Valstybinei įmonei Registrų centras, juridinio asmens kodas 124110246, buveinės adresas Lvovo g. 25-101, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) Luminor Bank AB, 38,53 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 53 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovės Lietuvos kariuomenės, juridinio asmens kodas 188732677, buveinės adresas Šv. Ignoto g. 8, Vilnius, atsiskaitomoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) Bankas „Swedbank“ AB, banko kodas 73000, 9,28 Eur (devynis eurus 28 ct) bylinėjimosi išlaidų susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.