Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-08-30 · Administracinė byla Nr. A-1334-146/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-07-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-08-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-08-30
Bylos Nr.
A-1334-146/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07377-2013-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Dalia Višinskienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas
N. K.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybė, atstovaujama LRVRM
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1334-146/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07377-2013-3Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. K. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2013 m. lapkričio 29 d. skundu (b. l. 1–5), prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovė) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1D-10218 (11); 2) priteisti neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Atsižvelgdama į Vilniaus apygardos administracinis teismo 2014 m. birželio 5 d. rašte išdėstytą procesinių teisių išaiškinimą (ABTĮ 10 straipsnis), pareiškėja 2014 m. birželio 16 d. pateikė teismui prašymą (b. l. 28–29) atnaujinti trejų metų procesinį terminą skundui paduoti dėl valstybinės pensijos priteisimo už šį laikotarpį, o neatnaujinus termino, prašė priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už trejų metų laikotarpį, t. y. nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Šalies argumentai

Pareiškėja paaiškino, kad VRM sekretoriaus 2000 m. sausio 5 d. sprendimu jai nuo 1999 m. gruodžio 27 d. buvo paskirta 1 050,52 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Atsakovas nuo 2009 m. vasario 26 d. bei nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažino paskirtą valstybinę pensiją. Pareiškėjos nuomone, valstybinė pensija vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis jai buvo perskaičiuojama nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtintus principus. Pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad jai bus mokama visa paskirta valstybinė pensija.

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė bylą nutraukti arba pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 24) atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nepagrįstai reikalauja nepriemokos už laikotarpį nuo 2009 m., nors valstybinė pensija jai pradėta perskaičiuoti tik nuo 2010 m. Pareiškėja nepagrįstai reikalauja valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, nes ši įstatymo norma nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėja kreipėsi į su skundu praleidusi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, todėl byla nutrauktina.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, patenkinęs pareiškėjos prašymą dėl termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, 2015 m. liepos 10 d. sprendimu (b. l. 47–51) pareiškėjos N. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo 2010–2013 metais, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Pareiškėja reikalavimą suformulavo ir prašė priteisti pensijos nepriemoką nuo 2009 m., tačiau iš skundo turinio teismas nustatė, kad keliamas ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kurios įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d.

Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento (pagal redakciją, galiojusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 27 d., – Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Pensijos dydžio ribojimą taiko valstybinę pensiją mokanti institucija.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kurio 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai“ konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Vadinasi, Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A552-519/13 pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.; toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010). Bylose dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemokos priteisimo ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikytinas. Ginčo teisinius santykius reguliuojantys Valstybinių pensijų įstatymas bei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nereglamentuoja pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų, todėl, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 d.). Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų normas, pareiškėjas dėl pažeistų teisių, visų pirma, privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Nenukrypdama nuo nurodytos praktikos, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateikė nagrinėjamam ginčui aktualaus kreipimosi į teismą termino taikymo ir šio termino eigos skaičiavimo aiškinimą bei nurodė, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos. Teismas taip pat išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką.

Teismas nustatė, kad pareiškėjai N. K. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas buvo perskaičiuojama nuo 2010 m. sausio 1 d. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM Sveikatos priežiūros tarnyba) pateikta pažyma patvirtina, kad pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 metų sausio mėnesį buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį (b. l. 8–9). Skundą teismui pareiškėja pateikė 2013 m. gruodžio 2 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei trims metams nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas perskaičiuotos valstybinės pensijos išmokėjimo.

Spręsdamas pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti teismas atsižvelgė į tai, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, teismas gali atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, jeigu bus nustatyta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. LVAT ne kartą yra akcentavęs, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios, konkrečioje teisinėje situacijoje jo pasirinkto elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai, pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti teisinę situaciją. Ginčo teisinius santykius tiesiogiai reglamentuojančiame Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą terminai nėra nustatyti. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į valstybinės pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį. Šioje nutartyje buvo konstatuota, kad, atsižvelgus į pažeistos teisės pobūdį, ginčams dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti (ABTĮ 4 str. 6 dalis), t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Išaiškinimas dėl procesinio trejų metų kreipimosi į teismą termino eigos skaičiavimo buvo pateiktas tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte. Atsižvelgęs į visa tai, teismas vertino, jog pareiškėjas, 2010 metų vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Pripažinęs, kad iki 2013 metų kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teismas priėjo prie išvadų, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo labai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimais konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Įvertinęs pareiškėjos prašymą atnaujinti kreipimosi į teismą terminą bei tai, kad po LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo pareiškėja savo teises ginti ėmėsi per protingą terminą, teismas pripažino, kad terminą skundui paduoti pareiškėja praleido dėl nuo jos nepriklausiusių aplinkybių. Teisinės situacijos neaiškumas lėmė tai, kad pareiškėja galėjo klysti dėl kreipimosi į teismą tvarkos, tačiau, gindama savo teises, veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Teismas, paisydamas iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies, nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, remdamasis išdėstytais motyvais, atnaujino pareiškėjai procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą ir bylą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išnagrinėjo bylą iš esmės.

Nagrinėdamas iš esmės pareiškėjos reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija), Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vadinasi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ribojant pareiškėjai mokamos valstybinės pensijos dydį nurodytu mastu, teismas konstatavo, kad bėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą ir priteisti jai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, kuri buvo ribojama vadovaujantis minėtomis teisės aktų nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo panaikinti VRM 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1D-10218 (11). Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu 2010 m. sausio 1 d.–2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu buvo teisėtas, todėl analogiška VRM išvada taip pat yra pagrįsta ir teisėta. Dėl nurodytų motyvų nėra pagrindo naikinti VRM 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 1D-10218 (11), todėl teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III.

Pareiškėja N. K. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 57–62) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas, nes teismas negynė pareiškėjos teisės į nuosavybę ir priimtu sprendimu užkirto kelią atgauti jai priklausančią nuosavybę (paskirtos ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalį), prieštarauja Konstitucijai, teisingumo ir protingumo principams, taip pat LVAT suformuotai praktikai. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai, inter alia, dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja (apeliantė) įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Pagal Laikinojo įstatymo, kuris įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., nuostatas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos buvo sumažintos nenumatant kompensavimo mechanizmo. Paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį, kad praradimai, patirti valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu bus kompensuoti teisėkūros subjektų nustatyta tvarka ir terminais. Remdamasi Konstitucijos 23, 52 straipsniais bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, apeliantė teigia, kad nepasiteisinus lūkesčiams teisėkūros subjektų atžvilgiu, ji turi teisę reikalauti veiksmingos teisminės gynybos, kad jos konstitucinės teisės į nuosavybę pažeidimas būtų pašalintas ir susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka būtų išmokėta. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise. Nagrinėjamu atveju veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Tik tokiu atveju būtų visiškai įvykdytas įsipareigojimas garantuoti pareiškėjos konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, jos manymu, nagrinėjamai bylai aktualius LVAT suformuotos praktikos pavyzdžius (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr.A662-1735/2010, LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A552-432/2013 ir kt.).

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriame įstatymų leidėjas išreiškė valią, kad būtų kompensuojamos tik tos valstybinės pensijos, kurios buvo sumažintos dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo (1 str. 1 d., 4 str.). Pareiškėja reikalauja kompensuoti jai valstybinės pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, todėl jos reikalavimas negali būti tenkinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas atnaujino pareiškėjai terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinę pensiją paskyrusiai ir ją mokančiai institucijai pritaikius Laikinojo įstatymo, įsigaliojusio nuo 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio 1 dalį. Išnagrinėjęs bylą teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai neapgynė pareiškėjos teisės į nuosavybę (paskirtos valstybinės pensijos dalį), priėmė nepagrįstą, neteisėtą, konstitucinių nuostatų, teisingumo ir protingumo principų neatitinkantį sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2000 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 15765 N. K. nuo 1999 m. gruodžio 27 d. neterminuotai buvo paskirta 1 050,52 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pagal pateiktus į bylą įrodymus Laikinojo įstatymo įsigaliojimo (2010 m. sausio 1 d.) dieną pareiškėja turėjo gauti 1510,57 Lt pensiją (paskirtą indeksuotą valstybinę pensiją - 1150,57 Lt su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu - 360,00 Lt). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas. VRM Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. lapkričio 12 d. pažymoje Nr. 11PP(P)-6625 apie pareiškėjos 2010–2013 m. pensijos dydį pateikti duomenys, kad nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. rugsėjo mėn.) buvo mokėta atitinkamai mažesnė valstybinė pensija, perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Pareiškėja 2013 m. spalio 29 d. prašymu (pretenzija) kreipėsi į atsakovą, prašydama išmokėti jai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Vidaus reikalų ministerija 2013 m. lapkričio 14 d. pateikė atsakymą Nr. 1D-10218(11), kad sumažintą pensiją (1230,36 Lt) nuo 2010 m. sausio 1 d. moka pagrįstai, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu nėra pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl VRM neturi teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką.

Taigi nagrinėjamoje byloje yra aktualus Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, taip pat 15 straipsnis, reglamentavęs šio straipsnio galiojimo terminą.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821, įsigaliojusiu nuo 2011 m. gruodžio 28 d., pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnį ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, pareiškėjai paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., o po to iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pagal VRM Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos ir VRM 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 1D-10218 (11) duomenis, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu nepripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjai paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas nesiekė 20 procentų (sudarė 18,55 proc.), t.y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjos pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentuota, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Pagal minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus tai, kad įstatymų leidėjas valstybinių pensijų gavėjams nustatė ilgesnį Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminą, nei kitų sumažintų socialinių išmokų gavėjams, negali būti vertinama kaip pareiškėjos (valstybinės pensijos gavėjos) padėties skirtingas (neproporcingas) traktavimas.

Atsižvelgiant į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2010-2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo teisėtas ir pensijos nepriemoka jai negali būti priteista. Minėta, kad pagal mintą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir taikyti pareiškėjos prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Apeliantės argumentus esą pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, paneigia pirmiau minėtos Konstitucinio Teismo nutarimų nuostatos, taip pat kita teismų jurisprudencija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiais aspektais, t. y., kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios įstatymo normos galiojimo pratęsimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagrįstai vadovavosi minėtomis Laikinojo įstatymo normomis bei minėtuose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

Atsižvelgus į aptartus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai dėl sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, valstybinės pensijos dalies kompensavimo. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažindamas, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, pažymėjo, jog susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Šio Konstitucinio Teismo nutarimo kontekste asmeniui paskirtos pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ne daugiau nei 20 procentų nėra mažinimo didelis mastas. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas nustatė, kad nėra pagrindo teigti, jog Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, priėmė atitinkamus kompensavimo įstatymus, nustatančius praradimų, atsiradusių taikant Laikinąjį įstatymą, kompensavimo tvarką ir terminus (2014 m. gegužės 15 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymas Nr. XII-8869 ir 2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymą Nr. XII-1923 (toliau ir Kompensavimo įstatymas Nr. XII-1923).

Kompensavimo įstatymo Nr. XII-1923, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų, sumažintų dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarką, dydžius ir terminus. Kompensavimo įstatymo Nr. XII-1923 4 straipsnio, kuris nustato valstybinių pensijų kompensavimo dydžius ir terminus, 1 dalyje nurodyta, kad pagal šį įstatymą valstybinės pensijos kompensuojamoji suma yra valstybinės pensijos, perskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (jeigu valstybinė pensija pagal šias nuostatas perskaičiuota nebuvo – paskirtos valstybinės pensijos), ir valstybinės pensijos, kuri buvo apskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, skirtumas. Iš minėto įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, šiuo įstatymu nusprendė kompensuoti tuos pensijų gavėjų praradimus, patirtus taikant Laikinojo įstatymo straipsnių nuostatas, kurios buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pirmiau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant pirmiau minėtas analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Dėl apeliantės nurodytų LVAT išnagrinėtų administracinių bylų (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 ir kt.), teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytose bylose priimti procesiniai sprendimai nagrinėjamam ginčui neaktualūs.

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, be kita ko, yra akcentavęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliantės nurodytose administracinėse bylose Nr. A575-1831/2011 ir Nr. A662-1735/2010 buvo nagrinėjami tarnybiniai ginčai dėl darbo užmokesčio neišmokėtos dalies priteisimo pagal Valstybės tarnybos įstatymą, o administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 buvo nagrinėjamas ginčas dėl pensijos nepriemokos, kuri susidarė valstybinio socialinio draudimo pensijos gavėjai, turėjusiai draudžiamųjų pajamų. Taigi apeliantės nurodytos bylos pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisę nėra analogiškos nagrinėjamai bylai.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėRomanas KlišauskasDalia Višinskienė