Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Sigitos Bieliauskienės ir Lino Žukausko,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamosios R. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. gegužės 16 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamosios R. B. nekilnojamąjį turtą.

Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, R. B. kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 str. 3 d. 231 str. 1 d.; 228 str. 1 d.

Bylos duomenimis, siekiant užtikrinti pareikštus civilinius ieškinius, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės 2015 m. gegužės 15 d. nutarimu šešių mėnesių laikotarpiui skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), ir butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Šiaulių apygardos teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi, siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, buvo iš naujo paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į R. B. priklausantį anksčiau nurodytą nekilnojamąjį turtą, šį terminą skaičiuojant nuo 2015 m. lapkričio 16 d., o Šiaulių apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. nutartimi trijų mėnesių laikotarpiui nuo 2016 m. vasario 16 d. pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamosios R. B. nekilnojamąjį turtą.

Skunde nurodoma, kad skundžiama nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, todėl turi būti panaikinta. Advokatas skunde pažymi, kad laikinasis kaltinamosios nuosavybės teisių apribojimas pratęstas pasinaudojant teismo diskrecijos teise. Pasak gynėjo, toks procesinės prievartos priemonės taikymas turi būti papildomai motyvuotas, argumentuotas, pagrįstas konkrečiais faktiniais argumentais, kurie sudarytų pagrindą teigti, jog tos prievartos priemonės toliau nepanaudojus būtų nepasiekti atitinkami jos tikslai. Advokatas pažymi, kad apygardos teismas šioje dalyje minėtaisiais aspektais savo nutarties niekaip nemotyvuoja. Tuo atveju, jeigu iš kaltinamosios R. B. būtų priteisti kokie nors ieškiniai, R. B. nesiruošia vengti tų ieškinių išieškojimo. Advokatas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad R. B. yra garbaus amžiaus žmogus, visą gyvenimą pragyvenusi garbingai, niekada nebuvo teista, laikėsi galiojančių įstatymų, dirbo ir tebedirba atsakingus darbus. R. B. šios bylos procese ne kartą nurodė, jog ji jokių nusikalstamų veikų nepadarė.

Gynėjas atkreipia dėmesį, kad kaltinamajame akte bei abiejuose prokurorės pareiškimuose, kuriais kaltinamasis aktas buvo tikslintas, abstrakčiai nurodoma R. B. policijos institucijai esą padaryta „turtinė žala“, kuri yra santykinai nedidelė, lyginant su kaltinamosios R. B. turto, kurio atžvilgiu taikomas laikinasis nuosavybės teisių apribojimas, verte. Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajai R. B. pareikštų ieškinių reikalavimų didžiąją dalį sudaro neturtinio pobūdžio reikalavimai, kurių tikslų dydį nustatys tik teismas.

Advokatas pažymi, kad skundžiama nutartis neatitinka proporcingumo principo. Nuosavybės teisių į R. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą apribojimas taikomas jau labai ilgą laiką ir tai daroma remiantis vien formaliais motyvais. Be to, skundžiama nutartis nevisiškai atitinka BPK 152 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes nėra nurodyti nutarties priėmimo motyvai ir laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindas. Teismas skundžiamoje nutartyje nepateikė jokių duomenų, kad kaltinamoji R. B. turėtų tikslą savo turtą perleisti kitiems asmenims, taip pat, kad civilinių ieškinių reikalavimų užtikrinimui yra būtina areštuoti net du kaltinamosios butus.

Advokatas nurodo, jog teismas pažeidė BPK 151 straipsnyje nustatytus procesinės prievartos taikymo terminus. Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos nenumato, kad teismas, kurio žinioje yra byla, laikiną nuosavybės teisės apribojimą gali paskirti ar jo terminą pratęsti ilgesniems terminams negu jie nustatyti BPK 151 straipsnyje. Pagal BPK 151 straipsnio 6 dalį bei teismų praktiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1N-70-307/2015 ir kt.) bylą perdavus teismui toks laikinosios procesinės prievartos priemonės terminas negali būti ilgesnis nei trys mėnesiai. Pažymėtina ir tai, kad iki šiol byloje net nepradėtas įrodymų nagrinėjimas.

Teismo posėdyje prokuroras prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamosios R. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundas atmetamas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Baudžiamojo proceso kodekse numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. BPK 151 ir 152 straipsniuose yra išdėstyta, kokiais konkrečiais atvejais ši priemonė gali būti taikoma, išvardinti šios priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos. BPK 151 str. 1 d. numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Pažymėtina, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 str. 8 d.).

Šioje baudžiamojoje byloje R. B. kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus BK 25 str. 3 d. 231 str. 1 d.; 228 str. 1 d. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji, pripažinti civiliniais ieškovais, pareiškė civilinius ieškinius solidariems atsakovams (taip pat ir R. B.), bendrai 318 582 Eur sumai neturtinei žalai ir 2122,26 Eur turtinei žalai atlyginti (t. 32, b. l. 151). Pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji G. Č., L. S. ir D. K., pripažinti civiliniais ieškovais, pareiškė patikslintus civilinius ieškinius solidariems atsakovams, bendrai 90 000 Eur sumai neturtinei žalai atlyginti (t. 34, b. l. 110-127).

Nors advokatas skunde nurodo, kad R. B. šios bylos procese jau yra ne kartą nurodžiusi, jog ji jokių nusikalstamų veikų nepadarė ir nesitarė jų daryti su kitais asmenimis, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet iš esmės nesprendžia kaltės bei civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, jog byloje yra pakankamai duomenų (liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolai, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga), suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamoji galėjo padaryti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad dėl šių nusikalstamų veikų nukentėjusieji galimai patyrė turtinę ar neturtinę žalą, kurios atlyginimo užtikrinimui ir taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajai R. B. priklausančiam turtui. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikšti pakankamai dideli civiliniai ieškiniai, BPK 116 str. ir BPK 151 str. 1 d. numatyti pagrindai taikyti nuosavybės teisių apribojimą išlieka, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nesutiktina su skundo argumentais, kad apskųstoji nutartis nėra tinkamai motyvuota. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas glausta forma išdėstė motyvus, nutartis atitinka baudžiamojo proceso įstatymo tokios nutarties turiniui keliamus reikalavimus. Skundo argumentai dėl civilinių ieškinių dydžio nepagrįstumo atmetami kaip nesudarantys pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.

Skunde nurodoma, kad ši procesinė prievartos priemonė kaltinamosios turtui yra taikoma ilgą laiką, remiantis vien formaliai motyvais. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas privalo užtikrinti, jog taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Šioje byloje, aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į galimai kaltinamosios R. B. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikšti civiliniai ieškiniai yra gana dideli, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamosios R. B. nekilnojamąjį turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamosios turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikšti pakankamai dideli civiliniai ieškiniai, šis tikslas negali būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis. Pažymėtina, ir tai, kad taikant procesinės prievartos priemones, be abejonės, visais atvejais yra suvaržomos tam tikros asmens konstitucinės teisės, tačiau tokių priemonių taikymas pateisinamas jomis siekiamais svarbiais BPK numatytais tikslais. Kaip minėta, aptariamu atveju siekiama užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, t. y. iš esmės siekiama kaltinamajai priklausantį nekilnojamąjį turtą išsaugoti, kad jis nebūtų įkeistas, juo laiduota, kitaip suvaržytas ar bet kokiu būdu perleistas tretiesiems asmenims. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog R. B. nekilnojamajam turtui taikomi apribojimai yra tokie, jog gali turėti kokios nors neigiamos įtakos jo savininko (kaltinamosios) teisėms taip, kad kiltų pavojus jos kokiai nors pagrindinei veiklai ar net gyvavimo sąlygoms. Tokių duomenų skunde nepateikia ir kaltinamosios gynėjas.

Nepagrįstas skundo argumentas, kad teismas, pratęsęs laikiną nuosavybės teisės apribojimą, pažeidė CPK 151 straipsnio 6 dalyje nustatytus procesinės prievartos priemonės taikymo terminus. Baudžiamojo proceso kodeksas šios priemonės taikymo terminą riboja tik ikiteisminio tyrimo metu. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajai pratęstas, bylą nagrinėjant teisme. Kaltinamosios gynėjo skunde nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1N-70-307/2015, buvo pakeista pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo pratęstas iki teismo nuosprendžio priėmimo. Nurodytoje apeliacinio teismo nutartyje išaiškinta, jog paskiriant procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą (pratęsiant jos terminą) privalu nurodyti konkretų, laiko matavimo vienetais apibrėžtą terminą, kuris pagal BPK 151 straipsnio 6 dalies nuostatas bei galiojančią teisminę praktiką bylą perdavus teismui negali būti ilgesnis nei trys mėnesiai.

Skunde nurodomos kaltinamosios asmenybę teigiamai charakterizuojančios aplinkybės šios procesinės prievartos taikymui neturi esminės reikšmės, nes nuosavybės teisių apribojimo pagrindą šiuo atveju sudaro pareikšti civiliniai ieškiniai, todėl paskirta prievartos priemonė gali būti taikoma bet kuriam asmeniui, atitinkančiam BPK 116 str. ar 151 str. 1 d. požymius, nepriklausomai nuo jo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltinamosios R. B. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Šiuo metu skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti gynėjo argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamosios turtui skundžiama nutartimi pratęstas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti kaltinamosios R. B. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus skundą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.