Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Evaldas Gražys (Proceso Nr. 1-24-1-00591-2012-8) Procesinio sprendimo kategorija:

1.1.4.7.;2.4.6.3.1.

2012 m. gruodžio 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Jurgio Kiškio, Romualdo Lincevičiaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Čapui, nukentėjusiajai D. L., nuteistajam V. V., gynėjui advokatui Tomui Liutaurui Petkauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo

V. V. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu V. V. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio, 66 straipsnio nuostatomis į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2012-05-29 iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. pagal LR BK 149 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012-05-24, apie 06.05 val., (duomenys neskelbtini) apie 250 metrų atstumu nuo (duomenys neskelbtini) pr. sankirtos, panaudodamas fizinį ir psichologinį smurtą, tai yra nukentėjusiąją D. L. ranka sugriebęs už kaklo ir parvertęs ant žemės, tuomet ją smaugdamas ir žodžiais grasindamas užmušti, už rankos nutempęs nukentėjusiąją į greta gatvės esantį miškelį, tuo padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas kaklo dešinėje, kairiame rieše, odos nubrozdinimus kaklo kairėje, abiejose šlaunyse, kairiame kelyje, abiejose blauzdose, dešinėje čiurnoje, tai yra padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu būdu atimdamas galimybę priešintis, įvedė varpą jai į makštį ir vieną kartą prieš jos valią lytiškai santykiavo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių nuomones: nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro, nukentėjusiosios, prašiusių skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo V. V. skundas turi būti atmestas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, jog teismas skirdamas bausmę nuteistajam rėmėsi BK 56 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, pagal kurią pavojingam recidyvistui skiriama didesnė bausmė nei sankcijoje numatytas vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. V. nepagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu.

BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Pagal BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktą nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą. Pažymėtina, jog formuojant teismų praktiką, laikomasi nuostatos, jog BK 27 str. 2 d. 2 p., (o taip pat ir 3 p. numatytais atvejais), asmuo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu tik tuo atveju, jei iki naujos veikos padarymo jau buvo recidyvistas, t. y. jau buvo bent du kartus teistas už tyčinius nusikaltimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 liepos 7 d. nuosprendis byloje Nr. 1A-344/2011, 2006 m. gruodžio 32 d. nutartis byloje Nr. 1A-521/2006). BK 27 straipsnio 4 dalis nustato, jog teismas, spręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis nei aštuoniolikos metų. Sistemiškai aiškinant BK 27 straipsnio 1 ir 4 dalis pažymėtina, kad sudėtine nusikaltimų recidyvo dalimi negali būti laikomi nusikaltimai, kuriuos asmuo padarė būdamas nepilnametis, nors teistumas už juos neišnykęs ar nepanaikintas. Taigi pavojingu recidyvistu negali būti pripažįstamas asmuo, kuris nusikaltimus (nusikaltimą), galinčius sudaryti nusikaltimų recidyvą, padarė būdamas jaunesnis nei aštuoniolikos metų.

Šiuo atveju V. V. 1998-03-16 nuosprendžiu nuteistas už veiką, kurią padarė būdamas nepilnamečiu, todėl šis teistumas neįskaitomas. Kauno miesto apylinkės teismo 2001-12-21 nuosprendžiu V. V. nuteistas pagal BK 271 str. 1 d. (1964 m. BK redakcija) už veiką, kurią jis padarė jau būdamas pilnamečiu, tai yra 2001 m. rugpjūčio 19 d. Be to, 2002 m. kovo 12 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 118 str. 4 d. (BK 1964 m. redakcija) V. V. nuteistas už veiką, kurią padarė būdamas taip pat pilnamečiu, tačiau veika padaryta prieš priimant ankstesnį 2001 m. gruodžio 21 d. nuosprendį. Tokiu būdu V. V. nusikalto būdams dar nenuteistas už veiką, kurą jis padarė būdamas pilnamečiu, todėl šie nuosprendžiai nesudaro recidyvo, kaip tai numatyta BK 27 str. 1 d. Esant šioms aplinkybėms, V. V. nepagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu pagal BK 27 str. 2 d. 3 p., todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 1 punktu, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 2 dalies 3 punkto, panaikinant aplinkybę dėl V. V. pripažinimo pavojingu recidyvistu.

Tačiau net ir nustačius, jog V. V. nepagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu, teisėjų kolegijos manymu, skirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.

Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Įstatyme įtvirtinta nuostata, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Taip pat įstatymas įtvirtina nuostatą, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.

BK 149 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas.

Pirmosios instancijos teismas individualizuodamas bausmę ir nustatydamas jos dydį BK 54 straipsnio, 61 straipsnio nuostatų nepažeidė. Atsižvelgė ir tinkamai įvertino tiek veikos, tiek ir paties nuteistojo pavojingumą, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

Apeliantas V. V. šį sunkų nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas, anksčiau padaręs tokios pačios rūšies nusikaltimą (numatytą BK 149 str. 4 d.), Be to, ir nusikalstama veika, kurią apeliantas padarė būdamas nepilnametis (1998-03-16 teismo nuosprendis), rodo V. V. polinkį į nusikaltimus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, nes tuomet jis, nusitempęs nukentėjusiąją į krūmus, naudodamas peilį reikalavo nusirengti drabužius, o jai atsisakius, bandė tai padaryti prievarta. Atliekant šį nusikaltimą apelianto veiksmai buvo iš anksto suplanuoti ir jiems atitinkamai pasiruošta (turėjo prezervatyvą). Visos šios aplinkybės rodo tiek didesnį nusikaltimo (išžaginimo) pavojingumo laipsnį, tiek didesnį ir paties V. V. pavojingumą visuomenei. Nuteistasis linkęs nepaisyti įstatymų, daryti nusikalstamas veikas, išvadų dėl savo poelgių nedaro ir nėra linkęs keistis. Anksčiau taikytos bausmės bei poveikio priemonės, o tai pat ir terminuoto laisvės atėmimo bausmė, nebuvo efektyvios bei neužtikrino bausmės tikslų, o ypač prevencijos.

Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino anksčiau aptartų aplinkybių visumą, kiekvienos iš jų reikšmę individualizuojant bausmę ir pagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijoje numatytam maksimaliam dydžiui. Šiuo atveju veikos pavojingumas, nuteistojo asmenybė, pavojingumas, ypač tai, kad apeliantas linkęs daryti tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, išvadų dėl to nedaro, o anksčiau skirtoji pakankamai ilga – 10 metų laisvės atėmimo bausmė teigiamų pokyčių nuteistojo elgesyje nepadarė, lėmė tai, kad nuteistajam skirta griežta bausmė. Teisėjų kolegijos manymu, atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir tai, kad nuteistasis nepagrįstai pripažintas pavojingu recidyvistu nepakankamos sumažinti anksčiau nurodytų aplinkybę reikšmę skiriant didesnę bausmę nei sankcijos vidurkis. Šios aplinkybės nesumažina faktinio apelianto pavojingumo.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes konstatuojama, jog bausmė skirta teisingai, ji nėra aiškiai per griežta, todėl ją švelninti nėra teisinio pagrindo.

.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje V. V. pripažintas pavojingu recidyvistu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 str. 2 d. 3 p.

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.