Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Notarė dėl nežinomų priežasčių atsakovui išdavė minėto 2008 m. sausio 28 d. vykdomojo įrašo dublikatą, o 2015 m. liepos 24 d. – dar vieną šio vykdomojo įrašo dublikatą. Teismai konstatavo, kad 2004 m. liepos 15 d. vekselis yra suklastotas, ieškovas tokio vekselio atsakovui nėra išrašęs. Nesamo vekselio pagrindu išduoti vykdomasis įrašas ir šio vykdomojo įrašo dublikatai taip pat pripažintini negaliojančiais, nes išduoti neegzistuojančios prievolės pagrindu. Ieškovas prašė pagal CPK 300 straipsnį priimti atskirąją nutartį ir informuoti prokurorą apie atsakovo nusikalstamą veiką, nes atsakovas po teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje toliau bando išsiieškoti skolą pagal suklastotą vekselį – neatsiima antstoliui pateikto vykdomojo įrašo. Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jo netenkinti. Taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) su prejudiciniais klausimais: Ar ES teisė leidžia nuteisti asmenį už netikro vekselio panaudojimą (neįrodžius jokių dokumento suklastojimo faktų) vienoje ES valstybėje narėje, kuomet kitos ES valstybės narės kompetentingos institucijos priima sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vekselio suklastojimo? Ar ES teisė leidžia nuteisti asmenį už netikro vekselio panaudojimą vienoje ES valstybėje narėje, kuomet kitos ES valstybės narės kompetentingos institucijos priima sprendimą pripažinti vekselį vykdytinu? Ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 (teisė į teisingą teismą) ir 48 (nekaltumo prezumpcija ir teisė į gynybą) straipsniai leidžia nuteisti asmenį, jei ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmą kartą teisme nebuvo tinkamai pasinaudota ES teisėje numatytais instrumentais gauti duomenis ir įrodymus (pagrindžiančius kaltės nebuvimą), esančius kitose ES valstybėse narėse? Ar Chartijos 47 ir 48 straipsniai leidžia nuteisti asmenį, tuo atveju, kai iš bylos fiziškai yra dingę dokumentai, pagrindžiantys kaltinamojo kaltės nebuvimą ir teismas negali be šių dokumentų objektyviai įvertinti bylos medžiagos? Ar šie straipsniai leidžia nuteisti asmenį tuo atveju, kai kratos metu iš jo buvo paimti ir iki šiol negrąžinti dokumentai, kurie būtų įrodę jo kaltės nebuvimą? Ar šie straipsniai leidžia nuteisti asmenį, kuomet buvo sistemingai atmetami gynybos prašymai surinkti įrodymus, paneigiančius kaltinamojo kaltę? Ar šie straipsniai leidžia nuteisti asmenį, kai vienintelis įrodymas yra tariamo nukentėjusiojo parodymai, kuomet šio asmens patikimumas yra kvestionuotinas? Ar šie straipsniai leidžia nuteisti asmenį, kai vienintelis įrodymas yra tariamo nukentėjusiojo parodymai, kuomet kitos valstybės narės institucijos negali (nenori) suteikti informacijos apie to asmens psichinės sveikatos būklę? Nurodė, kad teismas neturėtų remtis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, nes jis buvo priimtas pažeidžiant ES teisę. Danijos Karalystės kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą, kuriame konstatuota, jog vekselis vykdytinas, nes pagrįstas realiais tarp šalių įvykusiais atsiskaitymais. Lietuvos teismai nenustatė jokių naujų aplinkybių, paneigiančių šią Danijos teismų išvadą. Priešingai, ekspertizė patvirtino, kad nėra įmanoma nustatyti suklastojimo fakto.

Atsakovas J. E. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:Teismas pažeidė civilinio proceso betarpiškumo, žodiškumo, lygiateisiškumo bei rungimosi principus. Atsakovas 2016 m. spalio 18 d. prašė teismo atidėti 2016 m. spalio 28 d. paskirtą teismo posėdį dėl ligos. Šiame posėdyje taip pat negalėjo dalyvauti ir atsakovo atstovas dėl jam atliktos skubios operacijos, tačiau paskirtas teismo posėdis įvyko ir byla buvo išnagrinėta iš esmės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo atstovui sunkiai susirgus, dėl bylos sudėtingumo, kitas advokatas nebūtų fiziškai suspėjęs tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui, o pats atsakovas dėl savo prastos savijautos negalėtų tinkamai ir visapusiškai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, tinkamai formuluoti argumentus ir duoti paaiškinimus. Ieškovą atstovavo advokatas, taigi proceso šalių padėtis teismo posėdžio metu būtų buvusi akivaizdžiai nelygiavertė. Atsakovui buvo pranešta tik apie parengiamąjį teismo posėdį. Todėl jis nesuprato, jog negalėjimas dalyvauti parengiamajame posėdyje nulems sprendimo priėmimą jam nedalyvaujant. Atsakovas, žinodamas apie šias pasekmes, būtų atvykęs, nepaisydamas ligos ir neturėdamas advokato. Tačiau apie galimas nedalyvavimo pasekmes atsakovas nei raštu, nei pokalbio su teisėju telefonu metu informuotas nebuvo. Atsakovas norėjo teikti prašymą išreikalauti dokumentus apie ieškovo psichinę būklę, dėl jo įrodymų nepatikimumo, taip pat kitų duomenų išreikalavimo. Teismas pagal CPK 21 straipsnį privalėjo vienodai vertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo prašymus atidėti bylos nagrinėjimą. Šioje byloje ieškovas buvo pateikęs prašymą dėl posėdžio atidėjimo, nenurodydamas konkrečios savo ligos, ir jo prašymas buvo patenkintas. Tačiau atsakovui pateikus analogišką prašymą, jis buvo įvertintas priešingai, nenurodant jokių motyvų.Pagal CPK 14 straipsnį teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus ir sprendimą pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Teismas nagrinėjamoje byloje išimtinai rėmėsi tik ieškovo pozicija. Atsakovas atsiliepime nurodė ne visas bylai reikšmingas aplinkybes dėl to, jog procesinį dokumentą parengė pats, o ne advokatas ir tam tikrų aplinkybių nenurodė, nes manė, jog jos nėra reikšmingos. Todėl atsakovo dalyvavimas ir žodinių paaiškinimų davimas turėjo esminės įtakos teisingam teismo sprendimo priėmimui. Teismo sprendimas pažeidžia ne tik nacionalinius, tačiau ir tarptautinius teisės aktus – Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisę į teisingą teismą.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pabrėžė, kad prejudicinių faktų taisyklė tiesiogiai susijusi su asmenų teise į teisminę gynybą ir teise teikti įrodymus, todėl šios taisyklės taikymas neturėtų būti išplėstas. Todėl teismas negalėjo vien formaliai vadovautis 2016 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, o privalėjo suteikti atsakovui galimybę pasisakyti bei maksimaliai išnaudoti teisines gynybos priemones, t.y. dalyvauti teismo posėdyje kartu su advokatu. Dėl minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties Vilniaus apygardos teismui yra paduotas prašymas atnaujinti bylos nagrinėjimą dėl naujai paaiškėjusių itin reikšmingų aplinkybių, kurios paaiškėjo tik ikiteisminio tyrimo Nr. 01-2-0050-08 medžiagą dėl ieškovo nusikalstamų veikų prijungus prie civilinės bylos Nr. 2-2459-467/2015. Paaiškėjo jog ieškovas akivaizdžiai melavo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, vienu atveju teigdamas, kad atsakovo jam pervestus pinigus atidavė nepažįstamiems asmenims Rusijos Federacijoje, tačiau baudžiamojoje byloje jis jau pateikė medžiagą, kad pinigus pervedė į Liuksemburgo kredito įstaigose esančias sąskaitas. Tokios aplinkybės patvirtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi negali būti vadovaujamasi.Teismas nenurodė jokių papildomų argumentų, dėl kurių Danijoje galiojantis vekselis pripažįstamas negaliojančiu Lietuvoje. Danijoje nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl vekselio negaliojimo patvirtina, jog pagrindų pripažinti vekselį negaliojančiu iš tiesų nebuvo, t.y. vekselio galiojimas niekada nebuvo nuginčytas, nes nebuvo nustatyta pagrindų pripažinti jį suklastotu. Nors teismas nurodė, kad Danijoje buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, o ikiteisminiame tyrime tokie civilinio pobūdžio klausimai, susiję su vekselio galiojimu, nesprendžiami, tačiau, toks teiginys neatitinka tikrovės, nes ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas rodo, jog pagrindų pripažinti vekselį negaliojančiu nebuvo, ir būtent dėl to vekselis yra galiojantis.Teismas nevertino ir nepasisakė dėl tarp bylos šalių susidariusių asmeniniu pasitikėjimu ir ekonomine nauda pagrįstų santykių. Reikalavimo teisė pagal 2004 m. liepos 15 d. vekselį kilo iš 2000 m. spalio 29 d. sudarytos sutarties, kuria atsakovas ieškovui perleido ir leido parduoti penkis paveikslus. Be to, šalys nuolat sudarinėdavo įvairius sandorius, perkant ir parduodant antikvarines vertybes ir nekilnojamąjį turtą. Šias aplinkybes patvirtina ir vėliau, 2007 m. vasario 2 d., sudaryta paskolos sutartis, kuria atsakovas paskolino ieškovui 16 339 955 Danijos kronų, taip pat šie atsakovo piniginiai pavedimai ieškovui: 2004 m. gruodžio 20 d. – 417 000 DK, 2005 m. sausio 13 d. –1 339 200 DK, 2005 m. kovo 9 d. – 600 000 DK, 2005 m. rugsėjo 6 d. – 195 000 DK, 2005 m. rugsėjo 8 d. – 150 000 DK, 2006 m. sausio 1 d. – 160 000 USD, 2006 m. kovo 17 d. – 45 000 AUD, 2006 m. kovo 17 d. – 230 000 USD, 2006 m. kovo 30 d. – 175 000 USD, 2006 m. balandžio 3 d. – 30 000. Ieškovas iki šiol nėra gražinęs atsakovui nurodytų sumų.Ypatingu šalių tarpusavio pasitikėjimu pagrįstus santykius įrodo ir ta aplinkybė, jog ieškovas turėjo 2006 m. lapkričio 6 d. notariškai patvirtintą atsakovo įgaliojimą. Akivaizdu, kad šalis siejo prekybos ir kiti ekonominiai ryšiai, siekdamos abipusės naudos, viena kita pasitikėjo ir ne visada laikydavosi įstatyme numatytų sandorių formą reglamentuojančių normų. Baudžiamojoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teigė, jog nei iki paprastojo vekselio surašymo, nei iki vekselio realizavimo dienos ieškovas neturėjo turtinių įsipareigojimų atsakovui, todėl atsakovui teko pačiam įrodinėti, jog jau iki vekselio surašymo momento ieškovo dispozicijoje buvo atsakovui priklausančių didelės vertės vertybių, todėl ieškovas tuo metu turėjo pagrindą surašyti vekselį, testamentą, įgaliojimą. Teismas, spręsdamas dėl 2004 m. liepos 15 d. vekselio galiojimo, privalėjo atsižvelgti į tarp šalių susiklosčiusią verslo praktiką, nuolatinius ryšius bei asmeniniu pasitikėjimu pagrįstus santykius.Teismas priteisė netinkamai apskaičiuotą žyminį mokestį. Šioje byloje nėra keliamas turtinis reikalavimas, sandorio pripažinimas per se nėra reikalavimas priteisti kokio nors dydžio pinigų sumą, ginčo motyvai ir pagrindas nėra susijęs su vekselio suma, o tik su formaliomis jo pasirašymo aplinkybėmis. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir 5 punktą šioje byloje sprendžiamas ne turtinio pobūdžio ginčas, todėl mokėtinas žyminis mokestis sudaro 41 eurą. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė ieškovo reikalavimą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 m. liepos 21 d. sprendimu byloje Schipani v. Italija Nr. 38369/09 konstatavo, kad nemotyvuotas teismo, kurio sprendimai negali toliau būti skundžiami, atsisakymas kreiptis į ESTT su prejudiciniu klausimu yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Todėl teismas, atsisakydamas kreiptis į ESTT, pažeidė atsakovo procesines ir materialines teises.Ieškovas A. B. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą nepakeistą, skirti atsakovui baudą už piktnaudžiavimą procesu, pusę šios baudos nurodant sumokėti ieškovui. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:Atsakovas proceso metu aktyviai naudojosi CPK suteikiamomis teisėmis: teikė atskirąjį skundą, prašymą dėl leidimo pateikti atsiliepimą. Teismas rezoliucija nustatė papildomą 14 dienų terminą atsiliepimui pateikti. Taip pat atsakovas teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuos teismas prijungė prie bylos. Atsakovas yra profesionalus civilinės apyvartos dalyvis, nurodo, jog turi teisinį išsilavinimą.Atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog teismo posėdyje, kurį prašė atidėti, negalėjo dalyvauti dėl ligos. Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog teismo posėdis buvo atidėtas dėl ieškovo ligos. Tokie duomenys nėra užfiksuoti bylos medžiagoje, jie nėra žinomi ir ieškovo atstovui.Atsakovas nepagrįstai teigia, jog teismas rėmėsi tik ieškovo pozicija, priimdamas sprendimą. Teismo sprendimo aprašomosios ir motyvacinės dalių įvertinimas patvirtina, jog teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino tiek ieškovo, tiek atsakovo motyvus, bei visus byloje pateiktus įrodymus. Apeliantas nesinaudojo savo teisėmis sąžiningai, neveikė siekdamas, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, nesidomėjo nagrinėjamos bylos eiga, nesirūpino tinkamu atstovavimu, neteikė teismui įrodymų, prašymų iš anksto atidėti bylos nagrinėjimą. Civiliniame procese galioja rungimosi principas, kuris reiškia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. CPK 226 straipsnyje įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys ar tretieji asmenys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių. Nei iki posėdžio, nei bylos nagrinėjimo metu apeliantas nepateikė jokių prašymų ir (ar) įrodymų nei apie atstovavimo faktą, nei apie objektyvias aplinkybes, kurių pagrindu teismas būtų galėjęs vertinti ir spręsti apie būtinumą atidėti bylos nagrinėjimą. Toks atsakovo elgesys nėra suderinamas su sąžiningumo principu ir liudija siekį vilkinti procesą.Teismas pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje ir pagrįstai nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių neturėtų vadovautis šiuo nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovo pateikti įrodymai buvo įvertinti baudžiamojoje byloje. Todėl teismas pagrįstai rėmėsi baudžiamojoje byloje nustatytais faktais. Apeliantas taip pat nepateikė jokių argumentų ir (ar) įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą.Apeliantas skunde bando savaip interpretuoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatytas ir įvertintas aplinkybes bei kelti naujas versijas, turinčias pagrįsti jo reikalavimo teisę. Atsakovo versija dėl 2000 m. spalio 29 sutarties buvo keliama ir baudžiamojoje byloje, kurioje buvo įvertinta aplinkybė, jog pagal 2012 m. rugsėjo 7 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštą su priedais atsakovas dėl dalies 2000 m. spalio 29 d. sutartyje įvardintų paveikslų yra kreipęsis ir gavęs leidimus šias vertybes išvežti iš Lietuvos Respublikos. Teikdamas tokį dokumentą apeliantas bando suklaidinti teismą ir tokiu būdu piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Bylos nagrinėjimo faktines ribas apibrėžia pareikšto ieškinio dalykas ir pagrindas. Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos bylos ribos – klausimas dėl 2004 m. liepos 15 d. vekselio ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais. Apeliaciniame skunde dėstomos faktinės aplinkybės dėl vėlesniais laikotarpiais egzistavusių teisinių santykių yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla ir teisiškai nereikšmingos šios bylos išsprendimui. Apelianto dėstomos faktinės aplinkybės dėl egzistavusių asmeniniu pasitikėjimu ir ekonomine nauda pagrįstų santykių yra teisiškai nereikšmingos nagrinėjant klausimą dėl 2004 m. liepos 15 d. vekselio ir vykdomojo įrašo bei jo dublikato pripažinimo negaliojančiais.Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. nutartyje jau įvertino apelianto argumentus dėl kreipimosi į ESTT, pažymėdamas, kad atsakovas prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nepagrindė konkrečiomis nacionalinės teisės normomis, kurios buvo taikomos priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, ir nepateikė argumentų, kurie galėtų pagrįsti tam tikrą abejonę, jog sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių byloje turėtų būti taikomos Europos Sąjungos teisės nuostatos, kurios yra negaliojančios ir neaiškios arba kad tam tikros nacionalinių teisės aktų nuostatos galbūt prieštarauja Europos Sąjungos teisės nuostatoms ar yra netinkamai įgyvendintos. Atsakovas nutyli reikšmingas aplinkybes, jog buvo kreipęsis tiek į Europos Sąjungos Bendrąjį teismą, tiek dėl Bendrojo teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutarties su apeliaciniu skundu į Teisingumo teismą, kuris 2016 m. lapkričio 24 d. nutartimi apeliacinį skundą atmetė.Atsakovo su apeliaciniu skundu pateikti papildomi rašytiniai įrodymai nėra susiję su nagrinėjama byla, todėl neturėtų būti prijungti. 2000 m. spalio 29 d. sutartis buvo pateikta ir įvertinta baudžiamojoje byloje. 2007 m. vasario 2 d. paskolos sutartis yra sudaryta beveik dvejais metais vėliau, nei ginčijamas vekselis. Ši sutartis nepagrindžia jokių reikšmingų šios bylos išsprendimui aplinkybių. Pateikti išrašai iš medicininių dokumentų patvirtina, kad atsakovo atstovui operacija buvo atlikta 2016 m. rugsėjo 11 d., todėl šis dokumentas niekaip nepagrindžia apelianto įrodinėjamos aplinkybės, kad jo atstovas negalėjo dalyvauti 2016 m. spalio 18 d. teismo posėdyje. Atsakovas duomenimis apie savo ir jo sutuoktinės darbo užmokestį, klaidina teismą dėl savo turtinės padėties, nutylėdamas faktines aplinkybes apie tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai per kontroliuojamas bendroves valdomą nekilnojamąjį turtą, meno vertybes, transporto priemones, ir tokiu būdu siekia išvengti žyminio mokesčio mokėjimo.Atsakovas, teikdamas apeliacinį skundą, akivaizdžiai piktnaudžiauja teise, kadangi apeliaciniu skundu bandoma suklaidinti teismą, nutylint aplinkybes dėl kreipimosi į Bendrąjį ir Teisingumo teismus bei dėl šių kreipimųsi pasiektus procesinius rezultatus, manipuliuojant įrodymais bei keliamomis versijomis, pakartotinai keliant versijas dėl galimo reikalavimo teisės pagrindo bei nutylint neabejotinai žinomas ir baudžiamąją bylą išnagrinėjusių teismų įvertintas faktines aplinkybes dėl 2000 m. spalio 29 d. sutarties. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo pareikštas apeliacinis skundas yra aiškiai nepagrįstas, todėl turėtų būti svarstomas klausimas dėl CPK 95 straipsnyje numatytų sankcijų ieškovui taikymo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.Atsakovas savo prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvuoja nei kilusio ginčo turiniu ir jo sudėtingumu, nei apeliaciniame skunde keliamų klausimų bei jo argumentų gausa, nei jokias kitais argumentais. Pagal bendrąja CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę apeliacinis skundas yra nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kadangi atsakovas neišdėsto jokių motyvų dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, prašymas dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme turėtų būti atmestas.