- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-01
- Bylos Nr.
- eA-203-815/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00078-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ernestas Spruogis (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- L. P.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Archilinija“, V. P., "Archlinija"
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernesto Spruogio (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Archilinija“ ir V. P. dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas L. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2020 m. gruodžio 8 d. Žemės valdos projekto patikrinimo aktą (toliau – ir Aktas), kuriuo buvo atsisakyta derinti pareiškėjui priklausančio 0,8480 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Trakų rajono sav., formavimo ir pertvarkymo projektą (toliau – ir Projektas) ir įpareigoti NŽT suderinti Projektą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jam ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), Trakų rajono sav., kurio plotas 0,8480 ha, paskirtis – miškų ūkio, naudojimo būdas – apsauginių miškų sklypai (toliau – ir Žemės sklypas). Žemės sklype dar 2006 m. rugpjūčio 28 d. buvo registruotas fiziškai pažeistas gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio baigtumas – 8 proc., (toliau – ir Gyvenamasis namas). Siekdamas aplink Gyvenamąjį namą suformuoti kitos paskirties žemės sklypą, reikalingą gyvenamojo namo eksploatavimui, pareiškėjas inicijavo Projektą, kuriuo Žemės sklypas būtų padalintas į du žemės sklypus. Projektas buvo pradėtas rengti remiantis NŽT Trakų skyriaus vedėjo 2020 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. 46VĮ-32-(14.46.36). Projekto sprendiniams pritarė visos derinančios institucijos, išskyrus atsakovą, kuris Aktu atsisakė tvirtinti Projektą.
3. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepagrįstai nurodė, kad žemės sklypo Gyvenamajam pastatui eksploatuoti ir miško žemės šioje teritorijoje klausimas galėtų būti sprendžiamas tik Gyvenamojo namo statybą ir duomenis įregistravus Nekilnojamojo turto registre, vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatomis, kadangi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatose nustatyta, jog privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė gali būti atidalinta ir miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis tik pastatui, kurio statyba yra užbaigta. Pareiškėjas vadovavosi Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punktu bei nurodė, kad, priešingai nei teigė atsakovas, miško paskirties žemės padalijimui būtina sąlyga yra ne teisėtai įregistruoto pastato baigtumas ar likęs jo nusidėvėjimo procentas, o sklype esančio pastato pastatymo teisėtumas bei pastato įregistravimas Nekilnojamojo turto registre. Kadangi įstatyme tiesiogiai nenustatyta sąlygos, jog statinys turi būti ne tik pastatytas teisėtai, bet ir jo baigtumas turi būti 100 procentų, pareiškėjas darė išvadą, kad atsakovas neturėjo teisėto pagrindo konstatuoti, jog žemės sklypų atidalijimas gali būti vykdomas tik visiškai baigus statybą.
4. Pareiškėjo teigimu, atsakovas taip pat nepagrįstai atsisakė tvirtinti Projektą remiantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalimi bei tuo, kad Vilniaus regiono apylinkės teisme vyksta teisminis ginčas dėl Gyvenamojo namo statybos teisėtumo (civilinė byla Nr. e2-11277-424/2020), todėl sklypas negali būti atidalintas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis numato draudimą atlikti kokius nors veiksmus tik dėl areštuotų arba teisminio ginčo objektu esančių žemės sklypų, tačiau Gyvenamasis namas nėra žemės sklypas. Pareiškėjas pabrėžė, kad civilinėje byloje Nr. e2-11277-424/2020 nėra jokio ginčo dėl žemės sklypo. Pareiškėjas darė išvadą, kad, nesant tiesioginio draudimo pertvarkyti ir ar atidalinti žemės sklypus, kai vyksta ginčas tik dėl ant jų stovinčių statinių, atsakovo atsisakymas tvirtinti Projektą yra nepagrįstas ir neteisėtas.
5. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas atsisakė tvirtinti Projektą taip pat ir dėl to, jog Gyvenamajam namui eksploatuoti suprojektuotas kitos paskirties žemės sklypas yra per didelio ploto, t. y. galimai ne visas suprojektuotas 0,3997 ha žemės sklypo plotas reikalingas minėto statinio eksploatavimui. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 43 punktu ir tvirtino, kad Projektas atitinka Taisyklių reikalavimus ir gali būti formuojamas 3 997 m² dydžio. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nepateikė įrodymų, jog šiaurinė Žemės sklypo dalis, kuri ribojasi su ežeru, yra nenaudojama ir nereikalinga naudoti Gyvenamajam namui eksploatuoti.
6. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kad Žemės sklypo plotas negalėjo būti padidintas žemės naudmenomis – ariama žeme (1 575 m²), kuri yra nurodyta Projekto pagrindinio brėžinio žemės naudmenų eksplikacijos lentelėje. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad iš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 42.4 punkto matyti, kad šių taisyklių 6 priedo 4 lentelėje turi būti pateikiami duomenys apie žemės naudmenų kiekį, įrašant žemės sklypo naudmenų plotus pagal lentelės trečioje ir ketvirtoje eilutėse nurodytą žemės naudmenų suskirstymą. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš 4 lentelės šeštos eilutės 1–4 skiltyse nurodytų žemės ūkio naudmenas sudarančių naudmenų rūšių matyti, jog tarp jų nėra naudmenos, kuri būtų pavadinta „nuolat naudojamas daržas“. Artimiausia „daržo“ sąvokai yra sąvoka „ariama žemė“, tad naudmenų eksplikacijos lentelėje nuolatinai naudojamas daržas pagrįstai buvo nurodytas kaip ariama žemė, o daržo plotas (1 575 m²) pagrįstai įtrauktas į projektuojamą kitos paskirties žemės sklypo plotą.
Atsiliepimas
7. Atsakovas NŽT atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad Projekto tikrinimo metu pateiktas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos priežiūros inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. rugsėjo mėn. raštas „Dėl statybų miško žemėje (duomenys neskelbtini), Trakų r.“, iš kurio turinio nustatyta, kad Valstybinė miškų tarnyba 2020 m. birželio 29 d. raštu Nr. S-8K-04 kreipėsi į Inspekciją, prašydama atlikti tyrimą bei pateikti informaciją dėl galimai neteisėtų statybos darbų Žemės sklype. Inspekcija informavo Valstybinę miškų tarnybą, kad buvo atliktas statybą leidžiančio dokumento išdavimo teisėtumo, prisijungimo sąlygų, specialiųjų reikalavimų išdavimo terminų patikrinimas ir buvo nustatyta, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2020 m. gruodžio 8 d. išrašo registro duomenų taip pat buvo nustatyta, kad yra įregistruotas juridinis faktas, jog yra iškelta byla, susijusi su nekilnojamu daiktu – Gyvenamuoju namu; aprašymas – dėl statybos leidimo panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo.
9. Atsakovas pažymėjo, kad privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė gali būti atidalinta ir miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis tik teisėtai pastatyto pastato arba pastato kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti (Miškų įstatymo 4 str. 9 d. 3 p.). Atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis minėta Miškų įstatymo nuostata, taip pat Statybos įstatymo 2 straipsnio 37 punkte pateikta pastato sąvoka, galima teigti, jog Žemės sklypo Gyvenamajam pastatui eksploatuoti ir miško žemės šioje teritorijoje klausimas galėtų būti sprendžiamas tik užbaigus Gyvenamojo namo statybą ir šiuos duomenis įregistravus Nekilnojamojo turto registre, vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatomis.
10. Atsakovas vadovavosi Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalimi ir Taisyklių 10 punktu bei nustatė, kad atsižvelgiant į nustatytus juridinius faktus (civilinės bylos iškėlimas), klausimas dėl Projekto sprendinių tvirtinimo galėtų būti sprendžiamas tik pasibaigus minėtam teismo procesui, kadangi tik pabaigus teismo procesą bus galima atsakyti į klausimą, ar pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Gyvenamasis namas pastatytas teisėtai ir, ar gali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Taip pat atsakovas pritarė jau nustatytoms aplinkybėms, kad Gyvenamajam namui eksploatuoti suprojektuotas kitos paskirties žemės sklypas (projektinis Nr. 1) yra per didelio ploto, t. y., galimai ne visas suprojektuotas 0,3997 ha žemės sklypo (projektinis Nr. 1) plotas reikalingas statinio eksploatavimui.
Atsiliepimas
11. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. P. atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą tenkinti.
12. V. P. prieštaravo dėl atsakovo plečiamai aiškinamos Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punkto nuostatos, nurodydama, kad pagal minėtą nuostatą žemės padalijimui būtina sąlyga būtų būtent sklype esančio pastato teisėtumas bei pastato įregistravimas Nekilnojamojo turto registre. Tokią išvadą, be kita ko, darė sistemiškai vertindama kartu ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatą, kurioje reglamentuojama galimybė atidalinti miško sklypą buvusiai sodybai atstatyti. V. P. teigimu, jei įstatymas leidžia atstatyti buvusią sodybą, kuri gali būti ir išnykusi, arba jos baigtumas gali būti taip pat minimalus, tuomet nelogiška teigti, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punkte nurodyta sąvoka „teisėtai pastatytas pastatas“ reikštų Akte nurodytą 100 proc. baigtumą. V. P. pritarė pareiškėjo argumentams, kad Gyvenamasis namas nėra žemės sklypas, todėl civilinėje byloje Nr. e2-11277-424/2020 nekeliamas ginčas dėl žemės sklypo. Dėl per didelio žemės ploto, skirto Gyvenamojo namo eksploatavimui, V. P. nurodė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas sutiko su Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu. Akte yra tik pareiškėjo inicialai, reiškiantys, kad pareiškėjas dalyvavo surašant aktą.
Atsiliepimas
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Archilinija“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą tenkinti. UAB „Archilinija“ pateikė iš esmės analogiškus argumentus, kaip ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. P..
II.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 12 d. kreipėsi į NŽT Trakų skyrių, prašydamas organizuoti Projekto rengimą, kurio tikslas pertvarkyti Žemės sklypą, numatant Žemės sklypo padalinimą į du ar daugiau žemės sklypų bei pakeisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) žemės naudojimo būdą. NŽT 2020 m. lapkričio 17 d. gavo pareiškėjo prašymą patikrinti jo prašymu rengiamą Projektą. NŽT Priežiūros skyrius Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinėje sistemoje patikrino Projektą, kurio tikslas pertvarkyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. padalijant jį į du žemės sklypus ir suprojektuojant: miškų ūkio paskirties apsauginių miškų žemės naudojimo būdo 0,4483 ha ploto žemės sklypą ir kitos paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) žemės sklypą (0,3997 ha), t. y. vienam iš žemės sklypų turėtų būti keičiama pagrindinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio paskirties į kitą (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos), tuo pačiu numatant esamas miško žemės naudmenas (0,3997 ha) pakeisti į žemės ūkio naudmenas – ariama (0,1575 ha) ir užstatyta teritorija (0,2265 ha).
Žemesnės instancijos teismas
17. Teismas vadovavosi Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad įstatymų leidėjas numatė taip pat ir išimtį, kuriai esant, miško valdos sklypas gali būti atidalinamas. Viena iš išimčių, kad miško valdoje būtų teisėtai pastatytas pastatas arba pastatas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu). Teismas nurodė, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 37 dalyje pateikta pastato, kaip jis turėtų būti vertinamas minėtos Miškų įstatymo nuostatos kontekste, sąvoka, tai apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos. Patalpa – sienomis ir kitomis atitvaromis apribota statinio erdvė (Statybos įstatymo 2 str. 41 d.).
18. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog, kaip iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (registro Nr. 79/18069) buvo nustatyta, Gyvenamojo namo būklė – nebaigtas statyti, baigtumo procentas – 21 proc., statybos pradžios metai – 2014, statybos pabaigos metai – 2015. Išraše taip pat nurodyta, kad Gyvenamojo namo stogo dangos, sienų, dujų, nuotekų šalinimo, vandentiekio ir šildymo nėra. Teismas pažymėjo, kad iš Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punkto nuostatos matyti, jog miško paskirties žemės padalijimui būtina sąlyga – sklype esantis teisėtai pastatytas pastatas bei šio pastato įregistravimas Nekilnojamojo turto registre. Teismas nurodė, kad Gyvenamojo namo priskyrimas prie minėtoje teisės nuostatoje nurodyto pastatyto pastato priklauso nuo Gyvenamojo namo konstrukcijos. Teismas pažymėjo, kad nėra ginčo, jog Gyvenamasis namas neturi stogo dangos, sienų, todėl jis aiškiai neatitinka pastato, kaip jis apibrėžtas Statybos įstatymo 2 straipsnio 37, 41 dalyse. Teismas nurodė, kad tokį aiškinimą iš esmės patvirtina nurodytų statinio, patalpos sąvokas apibrėžiančių teisės normų sisteminė analizė. Teismas darė išvadą, kad byloje nustačius, jog Gyvenamasis namas neturi stogo, sienų (patalpos), yra pagrindas sutikti su atsakovo išvadomis, kad miško valdoje esantis Gyvenamasis namas pagrįstai nelaikytas pastatu, kuris galėtų būti pagrindu vadovautis Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtimi, siekiant padalinti miško valdos sklypą. Net ir faktas, kad Gyvenamasis namas yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (jam suteiktas unikalus numeris), atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą, teismo teigimu, taip pat nesudaro pagrindo jį laikyti pastatu Statybos įstatymo 2 straipsnio 37, 41 dalių nuostatų prasme.
19. Teismas nurodė, kad tai, jog Gyvenamasis namas pagal esamą situaciją negali būti laikomas teisėtai pastatytu, patvirtina aplinkybė dėl Vilniaus regiono apylinkės teisme vykstančio teisminio ginčo civilinėje byloje Nr. e2-686-424/2021 (buvęs civilinės bylos Nr. e2-11277-424/2020), kurioje nagrinėjamas ginčas dėl Gyvenamojo namo statybos teisėtumo, t. y. dėl statybos leidimo panaikinimo ir neteisėtos statybos padarinių pašalinimo. Teismas vadovavosi Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punktu ir pažymėjo, kad esminė aplinkybė – pastato teisėta statyba. Byloje nėra duomenų, kad Gyvenamojo namo statybos neteisėtumas, dėl kurio nagrinėjamas ginčas Vilniaus regiono apylinkės teisme, būtų paneigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar kitais įrodymais, todėl teismas darė išvadą, kad pagal esamą faktinę situaciją nėra išpildyta Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga dėl miško valdos sklype esančio teisėtai pastatyto pastato. Teismas nurodė, kad atsakovas iš esmės teisingai nusprendė, jog, atsižvelgiant į tai, kad sklypo, kuris reikalingas pareiškėjui, suprojektavimas tiesiogiai susijęs su sklype jau esančio pastato statybos teisėtumu, todėl Projekto tvirtinimo klausimai turėtų būti sprendžiami pasibaigus teisminiams procesams Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-686-424/2021. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo vien tik formalus esamos faktinės situacijos vertinimas Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatos kontekste teisiškai nėra reikšmingas.
20. Pasisakydamas dėl Žemės sklypo padidinimo (Gyvenamajam namui eksploatuoti) žemės naudmena – ariama žeme (1 575 m²), teismas vadovavosi Taisyklių 43 punktu, iš Projekto sprendinių (Aiškinamojo rašto, sprendinių brėžinių) nustatė, kad Gyvenamajam namui eksploatuoti projektuojamas 0,3997 ha ploto žemės sklypas, kurį sudaro 0,2265 ha ploto užstatyta teritorija, 0,1575 ha ploto ariama žemė ir 0,0157 ha ploto kelias. Siekiant nustatyti, ar Žemės sklypo faktinė situacija atitinka Projekto sprendinius, NŽT atliko patikrinimą vietoje ir surašė 2020 m. gruodžio 30 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą. Patikrinimo metu fiksuoti sekantys duomenys: naudojamas statinio eksploatavimo plotas apie 0,19 ha, pieva (nenaudojama) apie 0,15 ha, medžių užimamas plotas apie 0,32 ha. Ariama žemė ginčo žemės sklype nebuvo fiksuota, todėl teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nurodė, jog faktinė Žemės sklypo situacija neatitiko Projekto sprendiniuose nurodytų duomenų. Atitinkamai Žemės sklypas, reikalingas Gyvenamojo namo eksploatacijai, negalėjo būti padidintas žemės naudmena – ariama žeme (1 575 m²). Nors pareiškėjas 2021 m. lapkričio 10 d. pateikė į bylą fotonuotraukas, kuriomis įrodinėja NŽT 2020 m. gruodžio 30 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte fiksuotų duomenų neatitikimą (nuotraukose matyti ariama žemė), teismo vertinimu, šie įrodymai nepatvirtina 2020 m. gruodžio 30 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto metu buvusios realios faktinės situacijos. Šiuo atveju esminę reikšmę turi faktinės situacijos (patikrinimo vietoje dieną) ir Projekto sprendiniuose fiksuotų duomenų sutaptis, tačiau, kaip nustatyta bylos medžiaga, atlikus Žemės sklypo patikrinimą vietoje, buvo konstatuotas Projekto sprendiniuose nurodytų duomenų neatitikimas. Teismas darė išvadą, kad 2020 m. gruodžio 30 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas pagrindžia NŽT išvadas dėl Gyvenamojo namo eksploatacijai suprojektuoto galimai per didelio ploto. Teismas nurodė, kad pareiškėjas šiame akte fiksuotų faktinių aplinkybių jokiais priešingais objektyviais įrodymais nepaneigė. Teismas atkreipė dėmesį, kad Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas, kuris yra be pastabų, pasirašytas ir paties pareiškėjo, todėl vertino, kad su tuo metu nustatytomis ir akte nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis pareiškėjas sutiko, nurodytiems duomenims neprieštaravo.
Atsiliepimas
21. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo su atsiliepimu į bylą pateiktų fotonuotraukų matyti, jog Žemės sklypo dalis, kuri ribojasi su ežeru, pagrįstai negali būti vertinama kaip reikalinga Gyvenamojo namo eksploatacijai. Ši sklypo dalis apaugusi miško medžiais ir nėra jokių įrodymų, kad minėta žemės sklypo dalis yra pareiškėjo naudojama. Teismas darė išvadą, kad NŽT išvada dėl šios sklypo dalies nenaudojimo Gyvenamojo namo eksploatacijai pagrįsta į bylą pateiktais įrodymais, o pareiškėjas šių įrodymų ydingumo neįrodė.
Žemesnės instancijos teismas
22. Teismas darė išvadą, kad skundžiamas NŽT Aktas yra tinkamai pagrįstas pareiškėjo keliamam ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, aiškiai nurodytos atsisakymo suderinti Projektą priežastys, nenustatyta, kad Aktas būtų priimtas viršijus NŽT įgaliojimus, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo naikinti Akto skunde išdėstytais argumentais. Pripažinęs Aktą teisėtu, teismas atitinkamai neturėjo teisinio pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo NŽT suderinti Projektą. Netenkinęs skundo reikalavimų, teismas nepriteisė bylinėjimosi išlaidų.
III.
23. Pareiškėjas L. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
24. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad teismas, atmesdamas skundą, vadovavosi ne Akto motyvais ir įrodymais, surinktais iki Akto surašymo, bet atsakovo atsiliepime į skundą ir kitais po Akto surašymo pateiktais dokumentais, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Akte nebuvo motyvų dėl pastato nusidėvėjimo ir baigtumo. Pareiškėjo teigimu, teismas, spręsdamas dėl Žemės sklypo naudojimo, neturėjo vadovautis jau po Akto priėmimo surinktais įrodymais (2020 m. gruodžio 30 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu) bei atsakovo atsiliepimo ir paaiškinimų motyvais, jog formuojamos namų valdos plotas yra per didelis.
25. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-686-424/2021 ieškovas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija teigia, jog jokie statybos darbai, tarp jų ir statinio rekonstrukcija (atstatymas), nėra galimi tol, kol miškų paskirties žemėje nebus suformuota namų valda, t. y. tai dėl ko vyksta ši administracinė byla. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismo sprendimas prieštarauja Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies esmei. Pareiškėjas pažymi, kad iš ankstesnių atsakovo motyvų, kuriais buvo atsisakyta derinti prieš tai buvusius Projekto variantus, matyti, kad atsakovui nekilo jokių abejonių ir jis nereiškė pretenzijų dėl Projekte esančio statinio buvimo teisėtumo ar projektuojamo namų valdos ploto. Pareiškėjas nurodo, kad iš Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punkto sąlygos matyti, jog miško paskirties žemės padalijimui būtina sąlyga yra sklype esančio pastato pastatymo teisėtumas bei pastato įregistravimas Nekilnojamojo turto registre, bet ne teisėtai įregistruoto pastato baigtumas ar likęs jo nusidėvėjimo procentas. Pareiškėjas pažymi, kad jo vardu iki Gyvenamojo namo rekonstrukcijos buvo registruotas Gyvenamasis namas, kurio teisėtumo niekas neginčijo ir neginčija, ir pareiškėjas, vadovaudamasis Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 4 punktu, gali atkurti jam priklausiusią sodybą.
Šalies argumentai
26. Pareiškėjas nurodo, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalis numato draudimą atlikti kokius nors veiksmus tik dėl areštuotų arba teisminio ginčo objektu esančių žemės sklypų. Gyvenamasis namas nėra žemės sklypas, o civilinėje byloje Nr. e2-11277-424/2020 nėra ginčo dėl žemės sklypo, todėl, pareiškėjo teigimu, nesant tiesioginio Žemės įstatymo draudimo pertvarkyti ir ar atidalinti žemės sklypus, kai vyksta ginčas tik dėl ant jų stovinčių statinių, sprendimas netvirtinti Projekto yra nepagrįstas ir neteisėtas, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje ginčijami tik naujai atlikti rekonstrukcijos darbai, bet ne pats Gyvenamojo namo pastatymo faktas. Kadangi namų valda pareiškėjui turi ir gali būti suformuota ne tik dėl Gyvenamojo namo, kuris bet kokiu atveju liktų, net jei ir naujai atlikti rekonstrukcijos darbai civilinėje byloje būtų pripažinti neteisėtais, bet ir dėl to, jog pareiškėjui nuo 2007 m. vasario 7 d. priklausė sodyba (Gyvenamasis namas su žemės sklypu), pareiškėjo teigimu, ginčas civilinėje byloje nesukurs jokių neigiamų pasekmių pareiškėjo teisei sklype suformuoti namų valdą, vadovaujantis tiek Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punktu (teisėtai pastatytas gyvenamasis namas), tiek Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 4 punktu (pareiškėjui priklausiusios sodybos atkūrimo).
27. Pareiškėjas tvirtina, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas sutiko su 2020 m. gruodžio 30 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu, nes jame pasirašė. Pareiškėjas paaiškina, kad šiame akte esantys jo inicialai ir parašas tik patvirtina, jog jis dalyvavo surašant minėtą aktą. Pareiškėjo teigimu, Projektas atitinka Taisyklių reikalavimus, o atsakovas nepateikė įrodymų, jog šiaurinė sklypo dalis (0,1900 ha), kuri ribojasi su ežeru, yra nenaudojama ir nereikalinga naudoti gyvenamajam namui eksploatuoti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neatsižvelgė, jog pagal esamus sklypo kadastro duomenis šiuo metu miško naudmenomis užimta sklypo dalis yra vos 0,2455 ha ploto, o žemės ūkio naudmenų plotas yra 0,2823 ha, iš kurių ariamos žemės plotas 0,1575 ha, o pievų ir natūralių ganyklų plotas 0,1248 ha. Sklype užstatyta teritorija sudaro 0,2359 ha, kelių plotas 0,0165 ha, o vandens telkinių plotas – 0,0678 ha. Pareiškėjas daro išvadą, jog dabar pagal tiesioginę (miško) sklypo paskirtį naudojama tik 28,95 procentai sklypo ploto, o visa kita – gyvenamajam namui eksploatuoti. Projekte miškų paskirčiai suformuojamas ir paliekamas jau daugiau nei dvigubai didesnis sklypo plotas – 0,4483 ha, t. y. miško žemės plotas padidėja nuo 28,95 procentų iki 52,86 procentų, o kitai paskirčiai (namų valdai) tenka mažesnė sklypo dalis nei šiuo metu yra faktiškai naudojama. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nei Aktu, nei 2020 m. gruodžio 30 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu nepaneigė pareiškėjo nurodytų teiginių, jog tariama 0,1900 ha pieva iš tiesų yra naudojama (patikrinimo metu ji buvo užsodinta pašarine žole dirvos derlingumui padidinti) kaip ariama žemė (daržui), tačiau teismas dėl šio pareiškėjo argumento nepasisakė.
Atsiliepimas
28. Atsakovas NŽT atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
29. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, pažymi, kad, įvertinus Akto turinį, matyti, jog jis atitinka VAĮ nuostatas, nes jame aiškiai išdėstytas faktinis pagrindas, įvertintas aktualus teisinis reglamentavimas bei padarytos tinkamos išvados, apie kurias informuotas pareiškėjas. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas Projektu siekė pertvarkyti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, todėl rengiamo projekto nuostatos turėjo atitikti Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas, tačiau, įvertinus tikrinimui pateiktą projektą, buvo nustatyti neatitikimai nurodytiems įstatymo reikalavimams ir šiuo pagrindu priimtas sprendimas atsisakyti tvirtinti Projektą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nereiškė skundų dėl atsakovo ankstesnių išvadų, nekvestionavo jose nurodytų motyvų, taip pat nėra gauta skundų dėl atsakovo vilkinimo Projekto rengimo metu. Atsakovo teigimu, Akte priimta tinkama išvada, jog žemės sklypo gyvenamajam pastatui eksploatuoti ir miško žemės šioje teritorijoje klausimas galėtų būti sprendžiamas tik pareiškėjui užbaigus Gyvenamojo namo statybą ir šiuos duomenis įregistravus Nekilnojamojo turto registre, vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatomis, kadangi Miškų įstatymo nuostatose nustatyta, jog privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė gali būti atidalinta ir miško žemė paverčiama kitomis naudmenomis tik teisėtai pastatyto pastato arba pastato kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju nustatytos priešingos aplinkybės – pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis Gyvenamasis namas neatitinka Statybos įstatyme pastatui keliamų reikalavimų. Gyvenamasis namas teisės aktų nustatyta tvarka įregistruotas kaip nebaigta statyba, nors nurodomi statybos baigimo metai, t. y. 2015.
30. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Gyvenamojo namo teisėtumo (vykdytų statybos darbų teisėtumas bei gyvenamojo namo teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre) klausimas tiesiogiai susijęs su Projekto sprendiniais, t. y. su galimybe projektuoti žemės sklypą Gyvenamajam namui eksploatuoti ir šiame žemės sklype esančią miško žemę paversti kitomis naudmenomis, todėl klausimas dėl šio projekto sprendinių tvirtinimo taip pat galėtų būti sprendžiamas tik pasibaigus teismo procesui, kadangi tik tada atsiras galimybė atsakyti į klausimą, ar Gyvenamasis namas pastatytas teisėtai (Miškų įstatymo 4 str. 9 d. 3 p.) ir gali būti registruojamas Nekilnojamojo turto registre. Atsakovas pažymi, kad Faktinių duomenų patikrinimo aktas parengtas praėjus trims savaitėms po Akto parengimo, todėl jame užfiksuota faktinė situacija Žemės sklype objektyviai negalėjo pasikeisti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas patikrinimo metu nereiškė prieštaravimų dėl patikrinimo akte užfiksuotų duomenų.
Atsiliepimas
31. Atsakovas nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio duomenis matyti, jog projektuojamo žemės sklypo (projektinis Nr. 1) šiaurinė dalis, kuri ribojasi su ežeru, nėra užstatyta ir, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, nėra naudojama Gyvenamajam namui eksploatuoti. Atsakovas pažymi, jog žemės naudmenos – ariamos, įtraukimas į formuojamo kitos paskirties (žemės naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) žemės sklypo plotą nėra pagrįstas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nesivadovavo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 302 patvirtintų Žemės fondo apskaitos taisyklių nuostatomis. Atsakovas nurodo, kad byloje nėra įrodymų, jog Žemės sklype būtų užsodinta speciali augmenija, skirta žemės derlingumui pagerinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
32. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą, be kita ko, sprendžiama, ar Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. gruodžio 8 d. Žemės valdos projekto patikrinimo aktas, kuriuo buvo atsisakyta derinti pareiškėjui priklausančio 0,8480 ha žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), Trakų rajono sav., formavimo ir pertvarkymo projektą, yra teisėtas ir pagrįstas. Akte, be kita ko, konstatavus, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (registro Nr. 79/18069) duomenis nustatyta, kad adresu (duomenys neskelbtini), Trakų r. sav., registruotas statinys: pastatas–gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio būklė – nebaigtas statyti, baigtumo procentas – 21 proc., statybos pradžios metai – 2014, statybos pabaigos metai – 2015, šio pastato pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai), bendras plotas – 96,47 kv. m, užstatytas plotas – 129,0 kv. m., gyvenamojo namo stogo dangos, sienų, dujų, nuotekų šalinimo, vandentiekio ir šildymo – „nėra“, padaryta išvada, kad pastatas nėra pastatytas, todėl pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punktą bei 11 straipsnio 1 dalies 9 punktą žemės sklypo gyvenamajam pastatui eksploatuoti ir miško žemės šioje teritorijoje klausimas galėtų būti sprendžiamas tik užbaigus gyvenamojo namo statybą ir šiuos duomenis įregistravus Nekilnojamojo turto registre vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.
33. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas skundą, vadovavosi ne Akto motyvais ir įrodymais, surinktais iki Akto surašymo, bet atsakovo atsiliepime į skundą ir kitais po Akto surašymo pateiktais dokumentais, o tai prieštarauja VAĮ 8 straipsniui ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Akte nebuvo motyvų dėl pastato nusidėvėjimo ir baigtumo. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 ir 4 punktų, Žemės įstatymo 30 straipsnio 9 dalies nuostatas. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas sutiko su 2020 m. gruodžio 30 d. Faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktu.
34. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
35. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad Akte nebuvo motyvų dėl pastato nusidėvėjimo ir baigtumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Akto 5 skyriuje „Patikrinimo apibendrinimas“, be kita ko, aiškiai nurodyta, kad gyvenamasis pastatas nebaigtas statyti, baigtumo procentas – 21 proc. (plačiau žr. šios nutarties 32 punktą), o šios faktinės aplinkybės buvo susietos su Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punkto ir Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatomis. Todėl darytina išvada, jog minėtas pareiškėjo teiginys neatitinka tikrovės. Atitinkamai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Aktas prieštarauja VAĮ 8 straipsniui.
36. Apeliantas taip pat nesutinka su Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punkto, kuriame nustatyta, jog privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė į dalis neskaidoma, jeigu privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esančios miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis kaip 5 ha, išskyrus atvejus, kai atidalijama privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė, kurioje yra teisėtai pastatytas pastatas arba pastatas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu), formuojant atskirus žemės sklypus – miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą, kuris formuojamas pastatui arba pastatui kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu), eksploatuoti, aiškinimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas analogišką teisinį reguliavimą, anksčiau nustatytą Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, konstatavo, kad šioje dalyje įtvirtintas imperatyvus draudimas skaidyti privačias miško valdas, jeigu miško žemės plotas yra arba tampa mažesnis nei 5 ha (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1817-492/2016, 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3430-492/2018). Šio draudimo gali būti nepaisoma tik atvejais, numatytais šiuo metu galiojančioje Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje, be kita ko, jos 3 punkte. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punkto nuostatos, kad atidalijama privati miško valda arba privačiame ne miškų ūkio paskirties žemės sklype esanti miško žemė, kurioje yra teisėtai pastatytas pastatas arba pastatas kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotas atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu), formuojant atskirus žemės sklypus – miškų ūkio paskirties žemės sklypą ir kitos paskirties žemės sklypą, kuris formuojamas pastatui arba pastatui kartu su jo priklausiniais, Nekilnojamojo turto registre įregistruotam atskiru nekilnojamojo turto objektu (pagrindiniu daiktu), eksploatuoti, aiškinimu, jog ši nuostata gali būti taikoma tik tada, kai pastatas yra visiškai pastatytas, o ne statomas. Tik toks šios nuostatos, kuri nustato išimtį iš imperatyvaus draudimo skaidyti privačias miško valdas, aiškinimas galimas miškų apsaugos (žr. Miškų įstatymo 1 straipsnio 1 dalį) kontekste.
37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo keliamas klausimas dėl Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatos aiškinimo ir taikymo, pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepasisakė, todėl apelianto prašymas aiškinti Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatą šioje nutartyje taip pat nenagrinėjamas.
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustačiusi, kad Akte pagrįstai konstatuota, jog nėra teisinio pagrindo taikyti Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 3 punkte nustatytą išimtį imperatyviam draudimui skaidyti privačias miško valdas, daro išvadą, kad kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti Aktą.
39. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
40. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.