Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. O. ieškinį dėl skolos priteisimo, pareikštą atsakovui R. V.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

teisme 2019 m. gegužės 6 d. priimtas ieškovės R. O. ieškinys atsakovui R. V., kuriuo ieškovė prašo išieškoti iš atsakovo 14 481 Eur skolos, 150 Eur žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad ieškovę ir atsakovą sieja paskolos teisiniai santykiai pagal CK 6.870 straipsnį (Paskolos sutarties samprata), kuri numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taip pat nurodo, jog atsakovas nesielgia sąžiningai ir pažeidžia CK 6.4 straipsnio (Prievolės šalių pareigos) ir 6.38 straipsnio (Prievolių vykdymo principai) normas ir tai kelia realią grėsmę ieškovės teisėtiems interesams. (elektroninės bylos 1 t., b.l. 1-3).

Atsakovo įsitikinimu, tarp ieškovės ir atsakovo buvo susiklostę dovanojimo santykiai, o ne paskolos (CK 1.63 straipsnis), kaip ieškovė nurodė ieškinyje. Dovanojimas yra valios aktas, kuriuo šio sandorio šalys sąmoningai siekia tam tikro tikslo – dovanotojas nori neatlygintinai perduoti turtą kito asmens nuosavybėn, o apdovanotasis nori jį neatlygintinai gauti. Įvertinant tai, kad dovanojimo sutartis yra realinė, sprendžiant klausimą, ar sutartis buvo sudaryta, svarbus yra pats dovanos perdavimas – ieškovė dovaną perdavė atsakovui pavedimu į jo sąskaitą. Taip pat svarbus ieškovės elgesys po dovanojimo sutarties sudarymo – kai sandoris neatitinka vidinės asmens valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti tokį sandorį, tačiau ieškovė šio sandorio neginčijo. Vadovaujantis CK 6.472 straipsnio (Dovanojimo panaikinimas) nuostatomis reikalauti panaikinti dovanojimą dovanotojas ar jo įpėdiniai gali per vienerių metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo tos dienos, kurią jie sužinojo arba turėjo sužinoti apie tokio pagrindo atsiradimą (CK 6.472 straipsnio 4 dalis). Tuo pagrindu, remdamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi (Ieškinio senaties taikymas), atsakovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. (elektroninės bylos 1 t., b.l. 50-53).

Atsakovas parengiamojo posėdžio metu parodė, jog jo santuoka buvo nutraukta 2013 metais, šis ginčo dalykas yra susijęs su jo santuokos nutraukimu ir šios bylos nagrinėjimu (2019 m. birželio 13 d. teismo posėdžio garso įrašas: 03 min. 20 sek. – 03 min. 47 sek.), taip pat parodė, jog apie pareigą gautą dovaną deklaruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nežinojo, todėl nedeklaravo, mokesčių nesumokėjo (2019 m. rugpjūčio 29 d. teismo posėdžio garso įrašas: 02 min. 12 sek. – 03 min. 19 sek.). Parodė, jog ieškovės žodžiuose yra dalis tiesos, dalis – netiesos. Vyko skyrybos, buvo teismas, reikėjo pinigų, padovanojo ir skyrybos įvyko. Teismui patvirtino, jog ginčo pinigai buvo gauti dėl santuokos nutraukimo, pinigus tą pačią dieną pervedė savo buvusiai žmonai, kad skyrybos įvyktų. Dėl pinigų nieko su ieškove nesitarė – tiesiog ji davė pinigus tam, kad kuo greičiau atsakovas atsiskirtų su žmona. Atsakovui skyrybų procese atiteko turtas, o žmonai turėjo sumokėti kompensaciją. Nurodė, jog nėra skolingas ieškovei – tai buvo jos dovana, tik vėliau ieškovė pradėjo reikalauti pinigus grąžinti. 45 000 Lt buvo pervesta, o kita dalis, kiek buvo grynaisiais, negali pasakyti – praėjo daug laiko, juolab kažkiek turėjo ir savo. Pinigų perdavimas buvo kažkur gatvėje, nepasakys ar buvo litais ar eurais. Pinigus buvusiai žmonai atsakovas pervedė tą pačią dieną kaip ir ieškovė pervedė jam. Patikslino, kad savo sąskaitoje kažkiek dar turėjo pinigų, o prieš darant pavedimą buvusiai žmonai bankomate dar įnešinėjo ir turimus grynuosius, t. y. asmeninėj sąskaitoj tiek pinigų, kad užtektų sumokėti buvusiai žmonai, atsakovas neturėjo, todėl atsakovas pervedė ieškovės dovanotus pinigus.

Dovanojimo sutarties nesurašė, nes jam nereikalinga jokia sutartis, tas nerūpėjo, apie deklaravimą ir mokesčių mokėjimą piniginės dovanos atveju nieko nežinojo. Atsakovo vertinimu, ginčo pinigų suma asmeniškai buvo ir yra didelė. Santuokos nutraukimo byla vyko 3–4 mėnesius, skyrybų procesas pradėtas žmonos iniciatyva, ginčas vyko dėl turto, skyrybos užbaigtos taikiai – bendru sutarimu. Neturėdamas reikiamos sumos neplanavo sutikti su tokio dydžio kompensacija žmonai, nors pasirašydamas 2013 m. rugpjūčio 22 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, atsakovas sutiko su tokiomis sąlygomis, nes ieškovė jam pažadėjo, kad kiek reiks pinigų skyryboms, tiek bus. Patikino, kad iš ieškovės paskolinti pinigų neprašė, ieškovė viską, kas vykdavo teismo posėdžiuose, kokie reikalavimai keliami byloje, žinojo, nes atsakovas jai viską papasakodavo, jie gyveno kartu tuo metu (2019 m. spalio 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: 39 min. 00 sek. – 01 val. 08 min. 07 sek.).

2019 m. lapkričio 12 d. teismo posėdžio metu buvo išklausyti ieškovės daryti garso įrašai, kuriuose ieškovė siūlo atsakovui pasirašyti vekselį apibrėžtam laikotarpiui iki kuriuos datos jis grąžintų pinigus, dėl skolintų – duotų pinigų, nuo atsakovų skyrybų momento. Pokalbyje aptariami ir asmeniniai šalių tarpusavio santykiai, apie sveikinimus tarp atsakovo ir ieškovės dukros vienas kitam su gimtadieniu (įrašas „Balsas 002“); girdėti, jog šalys sėdi kavinėje, laukia užsakymo, kalbasi apie pinigus. Atsakovas sutinka, kad ieškovė turi pagrindą būti pikta dėl pinigų, ieškovė pamini tai, jog pinigai buvo reikalingi „mikliai, greitai, valanda pusantros“, atsakovas atsako „būtum nedavus, būtum teisingiau padarius“, „klaida padaryta“, viską jis pergalvoję, viską sugalvojęs. Ieškovė sako, jog jei jis grąžins jai pinigus – tuokiamės iš tos dienos, ir nuo tada taps ne tavo mano, o mūsų. Atsakovas neturi tiek pinigų, kad grąžinti pinigus ir dar tuoktis (įrašas „Balsas 003“); ieškovė piktu tonu klausia dėl pinigų, atsakomybės, atsakovas juokdamasis atsako „jaučiuosi skolingas“, suskaičiuoja, kad 2018 m. spalio 10 d. bus praėję 5 metai „kai R. išsituokęs“ (juokiasi) (įrašas „Balsas 004“); ieškovė sako, kad gelbėjo atsakovą, jis sutiko, kad ir išgelbėjo. Į ieškovės klausimą, ar žada jai atiduoti pinigus, atsako „žadu“, bet negali įvardinti kada tiksliai. Kai turės visus tai atiduos. Sutinka, kad skola niekur nedings. Atsakovas nurodo, kad buvo siūlyta įvairūs variantai, bet niekas netiko ieškovei. Ieškovė aiškina, kad tie pinigai nieko bendro su jais abiem neturi, kad ją atsakovas užspeitė per keliolika minučių, ji jį gelbėjo. Atsakovas aiškina, kad teismas tądien jam davė pasirinkti – arba darom pertrauką ir susimoki, arba atidedam teismo posėdį. Atsakovas pakeltu tonu įraše sako, jog tame skyrybų etape padarė nesąmonę (išmokėdamas sutuoktinei kompensaciją). Per tiek metų buvo pamiršęs, reikia sudėti, kas čia gaunasi ir baigti žaidimus su R. nesąmonėmis, jam nereikia priminti. Atiduos, susidės ir atiduos (įrašas „Balsas 005“) (2019 m. lapkričio 12 d. teismo posėdžio garso įrašas: 01 min. 50 sek. – 29 min. 00 sek., priedas prie bylos CD diskas, 1 t., b. l. 66).

2020 m. balandžio 16 d. teisme gautas ieškovės ir jos atstovo prašymas dėl šalyje galiojančio karantino režimo bylą baigti nagrinėti rašytinio proceso tvarka (elektroninės bylos 1 t., b. l. 156).

2020 m. balandžio 7 d. teisme gautas atsakovo ir jo atstovo prašymas dėl valstybėje pratęsto karantino režimo bylą baigti nagrinėti rašytinio proceso tvarka (elektroninės bylos 1 t., b. l. 155).

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į nurodytus prašymus teismas nutarė, jog netikslinga šioje bylos stadijoje pereiti prie rašytinio bylos nagrinėjimo, todėl nutarė užbaigti bylą proceso dalyviams nedalyvaujant.

Ieškinys atmestinas.

Byloje esantis kredito unijos (duomenys neskelbtini) klientės R. O. sąskaitos išrašas patvirtina, kad ieškovė 2013 m. rugsėjo 12 d. pervedė atsakovui 45 000 Lt, kurių paskirtis „dovana“ (elektroninės bylos 1 t., b.l. 34).

Ieškovė 2018 m. spalio 24 d. kreipėsi į atsakovą su pretenzija grąžinti skolą iki 2018 m. lapkričio 9 d. (elektroninės bylos 1 t., b.l. 35-36), atsakymu į pretenziją atsakovas nurodė, kad nuo 2013 m. rugsėjo 12 d. praėjo daugiau kaip 5 metai, dėl skolos pateikiama tik sąskaitos kopija, be to, pagal CPK 1.137 straipsnio 1 ir 3 dalį asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą (elektroninės bylos 1 t., b.l. 39-40), tuo parodydamas, jog reikalavimo grąžinti skolą vykdyti neketina.

Byloje esanti 2013 m. rugsėjo 12 d. nuasmeninta atsakovo santuokos nutraukimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) sprendimo kopija patvirtina aplinkybes, kad santuokos nutraukimo byloje teismo sprendimu patvirtinta sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių atsakovui atiteko turtas, o sutuoktinei atsakovas iki 2013 m. rugsėjo 1 d. įsipareigojo išmokėti 50 000 Lt piniginę kompensaciją (elektroninės bylos 1 t., b.l. 116-120).

Nagrinėjamoje byloje ieškovės ieškinio dalykas suformuluotas kaip prašymas priteisti iš atsakovo jam paskolintą pinigų sumą, kurios šis negrąžino. Atsakovas atsiliepimu pinigų gavimo fakto neginčijo, išreiškė poziciją, kad ieškovė pinigus jam dovanojo, todėl byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymą, įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Tai reiškia, jog esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai.

Iš bylos duomenų matyti, kad lėšas ieškovė atsakovui perdavė 2013 m. rugsėjo 12 d. ir tuo metu galiojo 2013 m. liepos 2 d. CK Šeštos knygos redakcija, kurioje pagal 6.871 straipsnio nuostatas fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų, paskolos notarinė forma nebuvo numatyta. Kadangi ieškovės perduota suma atsakovui viršijo įstatyme numatyta 2000 Lt sumą, tad paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos.

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta dėl įstatyme nustatytos privalomos paskolos sandorio formos: įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Įstatyme nenustatyta imperatyvaus nurodymo, kad negalioja sandoris, sudarytas nesilaikant paprastos rašytinės formos, taigi žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu nėra sudarę paskolos sutarties raštu, taip pat apsikeitę raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija. Ieškovė pateikė atlikto pavedimo kopiją, kuris patvirtina, jog atsakovui buvo perduota 45 000 Lt suma, bei atlikto pavedimo kopija yra vienintelis rašytinis įrodymas, kuris, ieškovės nuomone, patvirtina susidariusios paskolos santykius tarp šalių. Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 2013 m. rugsėjo 12 d. banko pavedimu ieškovė pervedė į atsakovo sąskaitą 45 000 Lt. Atsakovas šio fakto neneigė, tačiau bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jokia paskolos sutartis nebuvo sudaryta, o mokėjimo pavedimas neatitinka paskolos sutarties reikalavimų, neigė, kad pavedime nurodytą sumą realiai pasiskolino ir teigė, kad pinigai buvo dovana jam, kad tą dieną įvyktų jo ir buvusios žmonos skyrybos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartyje Nr. 3K-3-447-313/2015 yra pasisakęs dėl analogiškos situacijos, tai yra banko pavedimo pripažinimo paskolos sutartimi. Nurodytame sprendime aiškinama, kad kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos, bet ir kitokių teisinių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, pateiktas prekes ir kt. Taigi, mokėjimo pavedimas, kuriame būtų įrašas apie paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui faktą, leistų pripažinti paskolos sutarties sudarymą CK 6.871 straipsnio 3 dalies prasme. Tačiau asmeniui nenurodžius pervedamų lėšų paskirties nėra akivaizdus faktas, kad pervedamas būtent paskolos sutarties dalykas, t. y. nėra raštu išreikštas vienos sutarties šalies (paskolos davėjo) suderintos valios perduoti paskolos dalyką paskolos gavėjui egzistavimas. Jei priskirti šį dokumentą prie kitokių skolos dokumentų, tai jame turėtų atsispindėti prievolė grąžinti gautą paskolą.

Ieškovės pateiktas banko sąskaitos išrašas, kuriame pervedant 45 000 Lt sumą atsakovui paaiškinimuose nurodytas žodis „dovana“ jokiu būdu nepatvirtina, kad toks pavedimas reiškia ar įrodo paskolos suteikimo faktą, o svarbiausia gavėjo įsipareigojimą grąžinti šią sumą. Lingvistiniu metodu vertinant pačios ieškovės pavedimo paskirtyje nurodytą žodį „dovana“, aiškiai ir nedviprasmiškai vertintina tiesiogine šio žodžio prasme, t. y. kaip pinigų įteikimas kitam žmogui neatlygintinai.

Ieškovė proceso metu aiškino, kad mokėjimo nurodyme paskirties laukelyje nurodytas žodis „dovana“ neparodo tikrosios šalių valios. Šią paskirti ji nurodė nesvarsčiusi apie pasekmes, pasitikėdama atsakovu, norėdama atsakovui paspartinti jo skyrybų procesą, nes tą pačią dieną skyrybų byla buvo išnagrinėta ir baigta. Mokėjimo paskirtyje nurodė „dovana“, nes ji atsakovą mylėjo, absoliučiai juo pasitikėjo, rūpėjo greičiau jam pervesti pinigus. Šios ieškovės nurodomos aplinkybės parodo, kad šalys nebuvo tiksliai ir neginčytinai susitarę dėl pervestų pinigų paskirties, nesant konkretaus susitarimo, ir kitų rašytinų dokumentų, manytina, kad šalys galėjo skirtingai suprasti pervedamų pinigų paskirtį ir sudaromo susitarimo pasekmes. Vertinant nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovė pavedimo paskirtimi nesuteikė pavedimui turinio, leidžiančio spręsti, kad šalis siejo paskoliniai santykiai. Atitinkamai tuo metu šalis sieję artimi santykiai leidžia manyti, kad pinigų pervedimo metu ieškovė tikėjo jų bendra tolimesne ateitimi, todėl nematė būtinybės tiksliai aptarti pinigų grąžinimo sąlygas.

Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių kitų rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išreikšta paskolos gavėjo (atsakovo) valia, patvirtinama prievolė kreditoriui ir paliudijama apie paskolos davėjo suderintą valią, t. y. nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad mokėjimo pavedimu buvo perduotas būtent paskolos dalykas. Bylos nagrinėjimo metu buvo perklausyti ieškovės pateikti pokalbių su atsakovu įrašai, kuriuos atsakovas lyg supranta, kad turėtų atlyginti ieškovės panaudotas lėšas, tačiau šie pokalbiai neparodo šalių valios susitarimo ir pinigų pervedimo metu (2013 metais). Be to ir pokalbiuose nėra tiksliai išreikšta atsakovo valia, jog jis yra įsipareigojęs grąžinti gautas lėšas.

Taip pat vertinant tai, kad pinigų perdavimo metu šalis siejo artimi santykiai, šalys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, planavo ateitį, šalių santykiai pinigų pervedimo metu buvo geri, mokėjimo pavedimu pervestos lėšos galėjo buvo kvalifikuojamos ir vertinamos kaip patvirtinančios atsiskaitymo, dovanojimo ar kitus atlygintinus ar neatlygintinus teisinius santykius. Šiuo atveju byloje nėra kitų rašytinių dokumentų, kuriuose būtų išreikšta paskolos gavėjo valia, patvirtinama prievolė kreditoriui ir paliudijama apie paskolos davėjo suderintą valią, t. y. nepateikta duomenų, kurie patvirtintų, kad mokėjimo pavedimu buvo perduotas būtent paskolos dalykas. Dėl to nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui faktas ar išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė esminių paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus.

Tačiau mokėjimo pavedimo paskirtyje nurodoma dovanojimo paskirtis, galimai taip pat neatitinka tuo metu galiojusių įstatymų reikalavimų. Pagal tuo metu galiojusią CK 6.469 straipsnio redakciją dovanojimo sutartis, kai dovanojama didesnė kaip penkių tūkstančių litų suma, turi būti rašytinės formos, kai dovanojama didesnė nei 50 000 litų suma, dovanojimo sutartis turi būti notarinės formos. Be to, gauta dovana nebuvo deklaruota mokesčių inspekcijoje, sumokėti nustatyti valstybės mokesčiai. Pagal bylos duomenis matyti, kad atsakovas gavo pinigų sumą iš ieškovės, kurią perdavė savo buvusiai sutuoktiniai, kaip kompensaciją, atitinkamai atsakovui santuokos nutraukimo metu liko santuokos metu įgytas turtas. Toks ieškovės pinigų panaudojimas, galimai turi nepagrįsto praturtėjimo požymių.

Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, kad vien tik pinigų pervedimas ir gavimas, nesant jokių kitų įrodymų išreiškiančių šalių valią sudaryti paskolos sutartį, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie paskolinių santykių tarp šalių buvimą. Nesant duomenų, kuriais būtų užfiksuotas būtent paskolos sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui faktas ir išreikšta suderinta paskolos sutarties šalių valia, ieškovė neįrodė paskolos sutarties sąlygų egzistavimo – paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus, t. y. ieškovė neįrodė paskolos sutarties tarp jos ir atsakovo sudarymo fakto (CPK 178 straipsnis), todėl 2013 m. rugsėjo 12 d. pervedimu ieškovės pervestą 45 000 Lt sumą atsakovui kvalifikuoti kaip paskolą ir priteisti šią sumą iš atsakovo ieškovės naudai nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju teismas netenkino ieškovės ieškinio, todėl atsakovas turi teisę reikalauti atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pateikė teismui prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir dokumentus, patvirtinančius, kad iš viso bylos nagrinėjimo metu advokatui sumokėjo 810 Eur už teisinę pagalbą ((duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys netenkintas, atsakovui proporcingai iš ieškovės priteistina 810 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

Byloje teismo patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos yra mažesnės už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020-01-13 įsakymu „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ Nr. 1R-19/1K-2 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų 5 Eur sumą, todėl šios išlaidos valstybei iš šalių taip pat nepriteistinos ir neišieškomos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Kitų bylinėjimosi išlaidų byloje nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės R. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovo R. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), aštuonis šimtus dešimt eurų (810 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.