Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. M. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 2 d., ir nubaustas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ str. taisyklėmis, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir K. M. paskirta bausmė – laisvės atėmimas 10 mėnesių.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d. taisyklėmis, ši bausmė subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 6 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį pagal 2015 m. kovo 6 d. nuosprendį neatliktos bausmės, ir K. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

K. M. nuteistas už tai, kad nuo 2016 m. birželio 29 d. 20 val. iki 2016 m. birželio 29 d. 22:30 val., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, iš kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrobė A. V. priklausantį automobilį „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1200 eurų vertės, tuo padarydamas A. V. 1200 eurų turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis K. M. ir jo gynėja prašė K. M. išteisinti, o nukentėjusysis A. V. ir prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis K. M. mano, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į jį teigiamai charakterizuojančius duomenis. Be to, nuteistasis K. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje išreiškė prašymą byloje atlikti įrodymų tyrimą, nes automobilio nevogė – automobilį jam davė pats nukentėjusysis.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi nukentėjusįjį A. V., taip pat nuteistąjį K. M., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog K. M. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d.

Tai, kad K. M., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrobė A. V. priklausantį automobilį, tuo padarydamas A. V. 1200 Eur turtinę žalą, patvirtina nukentėjusiojo A. V. parodymai, paties nuteistojo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, kur jis kaltę pripažino visiškai, taip pat informacija, užfiksuota įvykio vietos apžiūros protokole, daiktų (automobilio) apžiūros protokole, tarnybiniuose pranešimuose, blaivumo testuose. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklaustas nukentėjusysis A. V. parodė, jog niekam neleido naudotis savo automobiliu, naktį nuteistasis pas jį nebuvo atėjęs, o kitos dienos ryte, tai yra birželio 30 d., jis kreipėsi į policiją dėl automobilio vagystės. Be to, ir iš K. M. parodymų, duotų apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, matyti, kad jis pats nusprendė, jog metalą galės atsivežti nukentėjusiajam priklausančiu automobiliu, kad nukentėjusysis A. V. konkretaus leidimo pasinaudoti savo automobiliu jam nedavė. Nuteistojo teiginį, jog naktį jis buvo sugrįžęs į metalo supirktuvę ir nukentėjusiajam pasakė, kad jį (K. M.) buvo sulaikiusi policija, paneigia ne tik nukentėjusiojo parodymai, bet ir byloje nustatyta aplinkybė, kad nukentėjusysis ryte kreipėsi į policiją dėl automobilio dingimo. Nelogiška, jog nukentėjusysis, žinodamas, kad K. M. su vairuojamu jo (nukentėjusiojo) automobiliu buvo sulaikytas policijos, kitą rytą važiuotų į policiją pranešti apie automobilio dingimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nuteistojo pateiktą versiją, kad automobilio nevogė, o automobilį jam davė pats nukentėjusysis, laiko tik nuteistojo gynybine pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

BK 54 str. reikalauja, kad teismas skirtų bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.).

Teisėjų kolegijos manymu, apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam K. M. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. 2 d., nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į įvykdyto nusikaltimo pavojingumo laipsnį (vienas apysunkis tyčinis nusikaltimas), atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kad nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, neatlikęs paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kurios vykdymas buvo atidėtas (54–60 b. l.), kad baustas administracine tvarka (38–53 b. l.), taip pat įvertino kitus K. M. asmenį charakterizuojančius duomenis: nors yra jaunas ir darbingas, tai ir pats apeliantas pažymi savo skunde, ne kartą teistas (54–60 b. l.), nedirba (62–63 b. l.), nors skunde nurodo, kad yra įsidarbinęs pas ūkininką bandomajam laikotarpiui, jokių tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, apylinkės teismas už BK 178 str. 2 d. numatytą nusikaltimą K. M. skyrė laisvės atėmimą 1 metams 3 mėnesiams, t. y. bausmę, kuri yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas tokios laisvės atėmimo bausmės vidurkis (3 metai 1 mėnuo 15 dienų). Be to, apylinkės teismas nuteistajam K. M., taikydamas BK 64¹ str. nuostatas, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokia bausmė yra teisinga ir ne per griežta, jos švelninimui nėra jokio teisinio pagrindo. Iš aptartų aplinkybių aišku, jog nuteistasis K. M. savo elgesiu nesistengia įrodyti, jog siekia pasitaisyti, todėl pritartina apylinkės teismo išvadai, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog K. M. bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus kitą bausmės rūšį ar atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį dar ir į tai, kad nors apylinkės teismas K. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), dėl to taikė BK 64¹ str. ir paskirtą K. M. bausmę sumažino vienu trečdaliu, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka K. M. ėmė neigti savo kaltę, pakeitė parodymus, tai šioje nutartyje teisėjų kolegija įvertino tik kaip nuteistojo bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nesant paduoto atitinkamo prokuroro apeliacinio skundo, kolegija jau nustatytos K. M. atsakomybę lengvinančios aplinkybės panaikinti neturi teisinio pagrindo. Kita vertus, tai, kad K. M. ėmė neigti savo kaltę ir šiuo metu bando išvengti atsakomybės ir bausmės, menkina skundžiamu nuosprendžiu jau pripažintos jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės svarbą ir jos reikšmę. Todėl dar labiau švelninti K. M. paskirtą bausmę nėra pagrindo atsižvelgiant dar ir į šią aplinkybę.

Atsakant į K. M. skundo argumentus, kad jis yra vedęs, turi vaiką, kuriam jis yra reikalingas, pažymėtina, jog šios aplinkybės nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo nusikalstamos veikos darymo.

Taigi, remiantis apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis, konstatuoti, kad paskirta bausmė yra per griežta, nėra objektyvaus pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, keisti skundžiamą nuosprendį skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo K. M. apeliacinį skundą atmesti.