- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-22
- Bylos Nr.
- I-1930-244/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00194-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- K. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1 ), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio mėnesio iki 2018 m. lapkričio 6 d. antisanitarinėmis sąlygomis, kadangi langai buvo išdaužyti, palangės sulūžusios, kranas buvo netvarkingas, o vanduo purškė į visas puses. Skunde nurodoma, kad kamerose byra tinkas, o čiužinys supelijęs. Pareiškėjas nurodo, kad kamerose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, taip pat, baldais apstatytas plotas neturėtų būti įskaičiuojamas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, reikalingas inventorius nuolat išduodamas į kameras. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, stiklus, klozetus, todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Į Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Lukiškių TI-K administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkina. Tai reiškia, kad dėl įvairių priežasčių (pvz., suplyšęs, apipiltas ir pan.) naudojimui netinkamas minkštas inventorius yra pakeičiamas anksčiau už teisės aktuose apibrėžtą minkštojo inventoriaus naudojimo laiką.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų ir dėl to kilusios 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas–neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. K. Š. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos–Lukiškių TI-K–neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m vienam asmeniui.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Muršič prieš Kroatiją byloje EŽTT pabrėžė, kad tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis negu 3 m² bendroje kameroje, ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tais atvejais, kai kaliniams yra užtikrinamas nuo 3 m² iki 4 m² gyvenamasis plotas, ne tik mažas gyvenamasis plotas yra rodiklis vertinant įkalinimo sąlygų tinkamumą. Tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti nustatytas, atsižvelgus į kitus netinkamo įkalinimo sąlygų aspektus, ypač susijusius su galimybėmis mankštintis lauke, natūralaus apšvietimo ar oro nepakankamumu, ventiliacijos trūkumu, netinkama vidaus temperatūra, privataus tualeto nebuvimu bei esminių sanitarinių ir higienos reikalavimų pažeidimu. Tais atvejais, kai bendroje apgyvendinimo erdvėje vienam kaliniui tenka daugiau kaip 4 m², ploto trūkumo problema nekyla, tačiau EŽTT vertinimui dėl įkalinimo sąlygų atitikties Konvencijos 3 straipsniui yra svarbūs kiti fizinių kalinimo sąlygų aspektai. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Byloje pateikti rašytiniai įrodymai (b. l. 15) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d. Teismas, įvertinęs šiuos įrodymus, daro išvadą, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas nebuvo pažeistas.
Pareiškėjas skunde teigia, kad didžiąją gyvenamojo ploto dalį kamerose užima baldai bei sanitarinis mazgas.
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-48-552/2018). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, kad iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuojami baldai ir sanitarinio mazgo plotas, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K kamerose langai buvo išdaužyti, palangės sulūžusios, kranas buvo netvarkingas, o vanduo purškė į visas puses. Be to, kamerose byra tinkas, o čiužinys supelijęs.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas).
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas periodiškai kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo sąlygų. Lukiškių TI-K 2018 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. 96-4288 (b. l. 2) nurodė, kad patalpų įrengimas atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reikalavimus, taip pat paaiškinta, kad kaliniai neretai niokoja kameroje esančius daiktus, todėl, atsižvelgiant į pareiškėjo pastebėjimus, kameroje Nr. 173 įranga buvo sutvarkyta. 2018 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 96-4334 be kita ko nurodyta, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 173 lankėsi Ūkio skyriaus darbuotojai, santechnika patikrinta ir sutvarkyta. Be to, pareiškėjas su 2018 m. lapkričio 2 d. prašymu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą, kuris 2018 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (10-12 4.80)2-52728 (b. l. 5) atsakė, jog patikrinimo metu kameroje Nr. 173 buvo išlūžusi palangė, praustuvės vandens čiaupas techniškai netvarkingas (judėjo), tai neatitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimų. Šie neatitikimai fiksuoti patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-8676 (b. l. 26–27). Rašte taip pat nurodyta, kad šioje kameroje langai užsidarė, langų stiklai buvo nesuskilę, nesudužę, techniškai tvarkingi, ant grindų pribyrėjusio tinko ar plytų nebuvo. Pareiškėjas buvo informuotas, kad Lukiškių TI-K nurodyta minėtus neatitikimus pašalinti. Lukiškių TI-K 2018 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 96-4634 (b. l. 4 ) nurodyta, kad kameroje įranga sutvarkyta, visi trūkumai buvo nežymūs ir jie pašalinti.
Konstatuotina, kad kameroje Nr. 173, kurioje buvo laikomas pareiškėjas nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d., buvo tam tikrų nustatytų neatitikimų higienos normos reikalavimams, o būtent, buvo išlūžusi palangė, praustuvės vandens čiaupas techniškai netvarkingas (judėjo). Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šie pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti, o pareiškėjas apie tai informuotas. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl kokių nors neatitikimų, susijusių su kamera Nr. 199 ar Nr. 118, kuriose taip pat buvo laikomas, su skundais nesikreipė. Įvertinus tai, kad kitokių neatitikimų higienos normoms nebuvo nustatyta, darytina išvada, kad tokie pareiškėjo patirti nepatogumai buvo trumpalaikiai ir negalėjo pasiekti tokio kentėjimo lygio, dėl kurio būtų pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Dėl to šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad jo čiužinys buvo supelijęs.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 punkte įtvirtinta, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje. Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 punktas). Lukiškių TI-K pateikė paaiškinimus, kad Lukiškių TI-K administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkina. Šiuo atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas su panašaus pobūdžio prašymais dėl netinkamos čiužinio kokybės būtų kreipęsis į administraciją, todėl pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Darytina išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, būdingus kalinimo įstaigai, tačiau byloje esančiais įrodymais nebuvo nustatyta, kad neigiami išgyvenimai būtų pasiekę tokį kentėjimo lygį, kuris galėtų būti įvertintas priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų atlikęs tam tikrus neteisėtus veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.