- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2024-10-01
- Bylos Nr.
- 1A-416-932/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01403-2024-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Rasa Paužaitė, Sonata Raupėnaitė-Lekerauskienė
- Nuteistasis
- S. B.
- Nukentėjusysis
- A. Z.
- Advokatai
- Šarūnas Vadeikis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Sonatos Raupėnaitės-Lekerauskienės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams 6 mėnesiams.
Nuosprendžiu iš dalies tenkintas nukentėjusiosios A. Z. civilinis ieškinys ir iš nuteistojo priteista nukentėjusiajai 1 175 eurų turtinei žalai atlyginti, 1 500 eurų neturtinei žalai, taip pat 600 eurų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. B. pripažintas kaltu dėl to, kad jis 2024 m. sausio 10 d., apie 21 val. 25 min., turėdamas tikslą, panaudojant fizinį smurtą ir peilį, pagrobti svetimą turtą, būdamas daugiabučio gyvenamojo namo brome, esančiame (duomenys neskelbtini), priėjęs iš nugaros pusės prie A. Z. ir rankoje laikydamas peilį, grasino jį panaudoti – padurti, iš nugaros pusės pridėjęs peilį prie nukentėjusiosios krūtinės pasakė „tylėk!“ ir taip, pastarajai atėmus galimybę priešintis, iš karto po to pastūmęs ją ranka ir šiai nukritus ant žemės, nuplėšė nuo A. Z. dešinės rankos juodos spalvos kuprinę, 45 eurų vertės, su joje buvusiu mobiliojo ryšio telefonu „Samsung Galaxy S23“, 1 100 eurų vertės, bei raudonos spalvos knygos tipo dėklu, 30 eurų vertės, žalios spalvos pinigine su joje buvusiais 209 eurų bei įvairiomis nuolaidų kortelėmis, neįvertintomis dėl mažareikšmiškumo, žaliai mėlynos spalvos pinigine su užtrauktuku, vaistais „Rennie“, lūpų vazelino tūtele, maisto produktais: vakuumuota žuvimi, vakuumuotomis krabų lazdelėmis, paprika, imbieru, šokoladiniu batonėliu, neįvertintais dėl mažareikšmiškumo, tokiu būdu, tyčiniais smurtiniais veiksmais, panaudodamas peilį, padarė plėšimą, pagrobdamas svetimą turtą ir taip padarydamas nukentėjusiajai A. Z. 1 175 eurų materialinę žalą. Šiais savo veiksmais S. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 28 d. nuosprendį ir sušvelninti paskirtą bausmę, o, būtent, atidėti paskirtos bausmės vykdymą.
2.1. Skunde apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė yra per griežta. Nurodo, kad teismas nevertino jo šeiminės padėties, t. y. turi pensinio amžiaus motiną, kuri yra ligota, gyvena viena kaime, jai reikalinga pagalba ūkio darbuose. Taip pat neįvertinta aplinkybė, kad jis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, be to, yra be vienos akies.
2.2. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad policijos pareigūnai spaudė nukentėjusiąją duoti klaidingus parodymus, dėl ko ir jam vėliau teko pripažinti, kad atlikdamas nusikalstamus veiksmus panaudojo peilį, nors to faktiškai nebuvo, t. y. neigia turėjęs peilį, be to, ir tyrimo metu nebuvo rastas joks peilis.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusioji aiškios pozicijos dėl skundo rezultato neišsakė, tik pažymėjo nesiekianti nuteistajam griežtesnės bausmės, nelaiko pykčio, tačiau pabrėžė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo naudojamas peilis. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis S. B. nesutinka su jam paskirta bausme, prašo ją švelninti, taip pat nesutinka, kad nusikaltimo padarymo metu jis naudojo prieš nukentėjusiąją peilį. Taigi teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, pasisakys dėl apelianto keliamų klausimų. Kitais aspektais byla nenagrinėtina, esminiai BPK pažeidimai nenustatyti.
6. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis S. B. pirmiausia ginčija nusikalstamos veikos padarymo metu naudojęs peilį. Apeliantas teigia tokią aplinkybę pripažinęs tik dėl to, kad taip apklausiama tvirtino nukentėjusioji, kuri parodymus davė spaudžiama pareigūnų. Pažymėtina, kad analogiškas klausimas buvo keliamas ir pirmosios instancijos teisme, skundžiamame nuosprendyje yra išdėstyti detalūs motyvai, kuriais kaip nepasitvirtinę atmesti S. B. parodymai, kuriuose neigiamas peilio naudojimas. Konstatuoti, kad buvo padarytas būtent kvalifikuotas plėšimas (panaudojant peilį), leido nuoseklūs nukentėjusiosios A. Z. parodymai. Nukentėjusioji iš karto po įvykio aiškiai nurodė, kad apiplėšimo metu jai iš nugaros priėjo nepažįstamas asmuo, kuris prie krūtinės pridėjo peilį, liepė tylėti, po to pastūmė ranka, o, jai nukritus ant žemės, nuplėšė nuo rankos kuprinę ir pasišalino (1 t., b. l. 11, 17). Aplinkybė dėl peilio panaudojimo buvo nurodoma viso proceso metu (tiek ikiteisminio tyrimo metu duodant parodymus, taip pat atliekant parodymų patikrinimą vietoje, tiek nagrinėjant bylą teisme), nukentėjusioji A. Z. pagal galimybes apibūdino, kaip atrodė peilis (neilgas, savadarbis, su geležine rankena, siauras). Nukentėjusiosios parodymai dėl nusikalstamos veikos metu panaudoto peilio yra kategoriški, aiškūs bei nuoseklūs, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo jais nesivadovauti. Apelianto teiginiai neva nukentėjusioji parodymus davė spaudžiama tyrėjų atmestini kaip aiškiai deklaratyvūs, nepatvirtinti jokiais objektyviais bylos duomenimis, o ir pats apeliantas niekaip neargumentuoja nurodytų teiginių. Priešingai nei nukentėjusioji, pats apeliantas nebuvo nuoseklus. Analizuojant jo parodymus galima matyti ne vieną aplinkybę, dėl kurių jo parodymai kito. Pirmoje apklausoje apskritai neigęs, kad apiplėšė nukentėjusiąją (2 t., b. l. 52-55), vėliau S. B. savo poziciją pakeitė, tačiau tam tikras aplinkybes, tarp jų ir peilio panaudojimą, aiškino skirtingai. Iš pirmosios instancijos teisme duotų parodymų matyti, kad pastarasis tai neigė, tai pripažino panaudojęs peilį (3 t., b. l. 21-26, 52-55), tokie parodymai pagrįstai įvertinti kaip nenuoseklūs ir prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nuteistojo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, t. y. plėšimu, panaudojant peilį. Nors apeliantas ir tvirtina savo kaltę pripažinęs, į ką prašė atsižvelgti skiriant bausmę, įvertinus visas anksčiau nurodytas aplinkybes, iš kurių matyti, kad S. B. nebuvo nuoseklus dėl peilio naudojimo fakto, nėra pagrindo BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimui, ką pagrįstai skundžiamame nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
7. Kitas ir iš esmės pagrindinis apeliaciniame skunde keliamas klausimas yra susijęs su švelnesnės bausmės paskyrimu. Kaip galima suprasti iš skundo, nuteistasis neginčija jam paskirtos bausmės rūšies bei dydžio, tačiau prašo atidėti bausmės vykdymą.
8. BK 180 straipsnio 2 dalis numato vienintelę bausmės rūšį, t. y. laisvės atėmimą iki 7 (septynerių) metų. Skundžiamu nuosprendžiu S. B. už nurodytą nusikaltimą buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams 6 mėnesiams. Iš nuosprendžio matyti, jog skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad S. B. padarė tyčinį baigtą, sunkų savanaudišką nusikaltimą, įvertino nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – anksčiau jau kartą teistas už analogiškos veikos padarymą, teistumas neišnykęs (2 t., b. l. 111-114), daug kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka (2 t., b. l. 116-136), nedirba ir nėra registruotas Užimtumo tarnyboje. Nuosprendžio dalyje, skirtoje aptarti bausmės skyrimo motyvus, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Iš nuosprendžio matyti, kad buvo įvertinti nuteistojo parodymai, jų nenuoseklumas, kas lėmė išvadą dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvimo.
9. Skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinta nuteistojo BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nuteistasis nusikalstamą veiką padarė, turėdamas neišnykusį teistumą, t. y. recidyvistas.
10. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1554), kurioje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Taigi pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą.
11. Nagrinėjamu atveju S. B. iki šioje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos buvo teistas vieną, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 16 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 3 dalyje, 180 straipsnio 3 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, už šiuos nusikaltimus jam buvo paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams, kurios vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėtas 2 (dvejiems) metams, paskiriant nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu teismo nustatytus įpareigojimus. Šis nuosprendis įsiteisėjo 2017 m. lapkričio 7 d., bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis baigėsi 2019 m. lapkričio 8 d., nuteistasis tą pačią dieną buvo išregistruotas iš probuojamų asmens duomenų registro (2 t., b. l. 111-114). BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad turinčiais teistumą laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, – laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad S. B. ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis pasibaigė dar 2019 m. lapkričio mėn., jis (S. B.) laikytinas neteistu. Tokia išvada atitinkamai reiškia nesant galimybės konstatuoti nusikaltimų recidyvo, todėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažinta nepagrįstai. Aptartų argumentų pagrindu teisėjų kolegija šalina iš nuosprendžio motyvų pirmosios instancijos teismo pripažintą S. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte.
12. Grįžtant prie paskirtos bausmės klausimo, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas vertino visas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, išskyrus nepagrįstai konstatuotą anksčiau nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantui buvo paskirta straipsnio sankcijos vidurkį iš esmės atitinkanti bausmė, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkama ir ne per griežta, jos švelninti nėra pagrindo net ir pašalinus nepagrįstai nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę (be to, ir pats apeliantas neginčija nei paskirtos bausmės rūšies, nei jos dydžio). Pirmosios instancijos teismas sprendė ir dėl galimybės atidėti paskirtos bausmės vykdymą, tačiau tokio pagrindo nenustatė. Iš nuosprendžio motyvų matyti, kad sprendimas neatidėti bausmės vykdymo buvo grindžiamas tuo, kad S. B. antrą kartą teisiamas už analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, teistumas neišnykęs, taip pat pažymėta, kad daug kartų baustas administracine tvarka, baudų nemoka, nedirba, kas įvertinta, jog nuteistasis yra linkęs nusikalsti. Atsižvelgiant į tai, kad teismo išvada dėl to, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, kas reikšmingai prisidėjo prie neigiamo asmenybės vertinimo ir sprendimo netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo, nėra teisinga, tikslinga pakartotinai spręsti klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo tikslingumo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl BK 75 straipsnio 2 dalies taikymo (visiško bausmės vykdymo atidėjimo), nesvarstydamas klausimo dėl galimybės bausmę atidėti iš dalies (BK 75 straipsnio 3 dalies pagrindu).
13. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Visgi bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnio taikymas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecijos sritis ir jo taikymas yra galimas tais atvejais, kai, be nustatytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-183-628/2023). Pažymėtina ir tai, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Pagal teismų praktiką teismui, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ir pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-7-266-511/2018).
14. Byloje esantis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašas patvirtina, kad S. B. praeityje vieną kartą buvo teistas, jo ankstesnės nusikalstamos veikos, už kurias teistumas yra išnykęs, buvo analogiško pobūdžio, taip pat susijusios su neteisėtu šaunamojo ginklo disponavimu, už šiuos nusikaltimus jam buvo paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė 3 metams. Pabrėžtina, kad tąkart nuteistajam buvo parodytas teismo pasitikėjimas ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metų laikotarpiui, paskiriant įpareigojimus (2 t. b.1. 111-115). Bylos duomenys rodo, kad nuteistasis yra linkęs daryti administracinius nusižengimus (2 t., b. l. 116-137), visgi iš esmės didesnė nusižengimų dalis yra susiję su naudojimusi viešuoju transportu neturint bilieto, t. y. nėra itin šiurkštūs ir pasižymintys dideliu pavojingumu, tačiau nusižengimai daugkartiniai, nėra duomenų apie paskirtų nuobaudų sumokėjimą, be to, paskutiniu metu nuteistasis oficialiai niekur nedirbo, nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje.
15. Apeliaciniame skunde nuteistasis, prašydamas atidėti paskirtos bausmės vykdymą, akcentuoja, kad jo buvimas laisvėje yra būtinas, siekiant padėti motinai, kuri yra jau 70 metų, turi sveikatos bėdų, viena gyvena kaime. Tokie argumentai nepagrindžia BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo. Pirmiausia pastebėtina, kad nuteistasis iki suėmimo kartu su motina negyveno, teismui nepateikti absoliučiai jokie duomenys apie nuteistojo motinos sveikatos būklę, nurodomos pagalbos būtinumą, taip pat nėra duomenų, kad nuteistasis yra vienintelis asmuo, kuris galėtų pasirūpinti savo motina. Kita vertus, apeliantas, darydamas nusikalstamą veiką, privalėjo įvertinti, kokias pasekmes tokie jo veiksmai sukels ne tik jam, bet ir jo artimiems žmonėms, šiuo atveju motinai, juo labiau, pastarajam žinant jos amžių ir sveikatos būklę. Apeliaciniame skunde nuteistasis užsimena ir apie tai, kad turi tik vieną akį, tačiau S. B. tokios būklės buvo ir darydamas nagrinėjamą sunkų nusikaltimą. Be to, ankstesniu nuosprendžiu teismas, atidėdamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tokį savo sprendimą, be kita ko, argumentavo ir aplinkybėmis, susijusiomis su apelianto sveikatos būkle, spręsdamas, kad būdamas laisvėje jis galėtų gydytis sužalotą akį. Aptartų duomenų kontekste aplinkybė dėl minimo sveikatos trūkumo visgi nevertintina kaip išskirtinė ir leidžianti spręsti dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo tikslingumo.
16. Aptartų aplinkybių visumoje pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad esamu atveju BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymas būtų netikslingas. Visgi baudžiamasis įstatymas numato ir galimybę taikyti kaltininkui dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, kuris, kaip minėta, nagrinėjamu atveju nebuvo svarstytas.
17. BK 75 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, arba ne daugiau kaip penkeriems metams už sunkų nusikaltimą, išskyrus sunkius nusikaltimus, numatytus šio kodekso XV, XVI, XVIII, XX, XXI, XXIII, XXXIII, XXXV, XXXVII, XLIV skyriuose, teismas gali iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Iš dalies atidėdamas bausmės vykdymą, teismas nustato po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, kuri negali būti trumpesnė kaip šeši mėnesiai ir ilgesnė kaip dveji metai, taip pat nuo vienerių iki trejų metų likusios neatliktos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.
18. Skundžiamu nuosprendžiu S. B. už tyčinį sunkų nusikaltimą buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 metams 6 mėnesiams, jo nusikalstama veika nepatenka į BK 75 straipsnio 3 dalyje nurodytų sunkių nusikalstamų veikų, numatytų atitinkamuose BK skyriuose, sąrašą, taigi, formaliosios sąlygos taikyti dalinį bausmės vykdymo atidėjimą yra nustatytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, be formaliųjų sąlygų egzistuoja ir materialusis pagrindas aptariamo instituto taikymui. Priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, S. B. nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas. Pastarajam praeityje buvo priimtas vienas apkaltinamasis nuosprendis, tačiau teistumas už nusikalstamus veiksmus, kurių padarymu buvo pripažintas kaltu, išnyko dar 2019 m. lapkričio mėn. Pastebėtina, kad, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, ankstesniu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 17 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1- 1624-908/2017 atidėjus bausmės vykdymą, nuteistasis laikėsi nustatytų sąlygų, nepadarė jokių pažeidimų, vykdymo metu nė karto nebuvo spręstas klausimas dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino panaikinimo. Pasibaigus bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui (tuo pačiu išnykus ir teistumui), pakankamai ilgą laiką nebuvo fiksuota jokių S. B. nusikalstamų veiksmų, naujas nusikaltimas padarytas 2024 m. sausio mėn., t. y. daugiau nei po 4 metų. Tokios aplinkybės neleidžia spręsti apie tai, kad nuteistasis nusikaltimus daro sistemingai, yra aiškiai linkęs nusikalsti. Sistemingumas įžvelgtinas tik administracinių nusižengimų daryme, tačiau, kaip minėta, nusižengimai yra iš esmės vienarūšiai, susiję su tvarkos naudojantis viešuoju transportu nesilaikymu, nepasižymintys didesniu pavojingumu. Nors paskutiniu metu nuteistasis nedirbo ir nebuvo registruotas Užimtumo tarnyboje (teisme nurodė dirbęs neoficialiai), tačiau SODROS duomenų bazės pateikti duomenys atskleidžia, kad ankstesniais laikotarpiais S. B. paprastai dirbdavo, taip pat yra registravęsis ir Užimtumo tarnyboje, darbo paieškas nutraukė, kai 2023 m. sausio mėn. savarankiškai buvo susiradęs darbą (2 t., b. l. 142-145). Aptartų aplinkybių visumoje teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo asmenybė nėra tiek pavojinga ir BK 41 straipsnyje bausmės tikslai gali būti pasiekti iš dalies atidėjus nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymą (čia papildomai paminėtina ir nukentėjusiosios pozicija, t. y. apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusi nukentėjusioji neišsakė reikalavimo, kad apeliantas jam skirtą bausmę atliktų tik realiai). Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas ir, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalies nuostatomis, iš dalies atidėtinas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam S. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, nustatant po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo vienerių metų 6 mėnesių nedelsiant atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios bausmės dalies vykdymas atidėtinas maksimaliam terminui artimam laikotarpiui, kartu paskiriant BK 75 straipsnio 5 dalies 5 ir 8 punktuose numatytas pareigas bei BK 69 straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.
19. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui 2024 m. rugsėjo 13 d. pažymą, kuria iš S. B. valstybės naudai prašoma priteisti 165,70 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį, sprendžia dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išieškojimo iš kaltinamojo, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
20. Baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, turi dalyvauti gynėjas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), ir į tai, jog nuteistasis neturėjo pasirinkęs gynėjo, kreipėsi su prašymu į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių dėl gynėjo parinkimo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Koordinavimo ir parinkimo skyrius S. B. parinko advokatą Šarūną Vadeikį, kurį teismas paskyrė nuteistojo gynėju advokatu (3 t., b. l. 115). Taigi įstatymui numatant privalomą gynėjo dalyvavimą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynėjas nuteistajam buvo paskirtas teismo iniciatyva, kas reiškia, kad nuteistasis neturėjo teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Esant tokioms aplinkybėms, taip pat, atsižvelgus į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, spręstina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo nėra suderinamas su jo teise į gynybą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendžia:
nuteistojo S. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 28 d. nuosprendį pakeisti:
vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalies, 5 dalies 5 ir 8 punktų nuostatomis, iš dalies atidėti S. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės 3 (trejiems) metams 6 mėnesiams vykdymą ir nustatyti, kad S. B. privalo po šio teismo nuosprendžio įsiteisėjimo nedelsiant atlikti 1 (vienerių) metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, o likusios laisvės atėmimo bausmės dalies, tai yra 2 (dvejų) metų, vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams 6 mėnesiams, įpareigojant S. B. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu: 1) dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 69 straipsniu, paskirti S. B. baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, įpareigojant nuteistąjį per 14 mėnesių nuo bausmės vykdymo atidėjimo pradžios atlyginti nukentėjusiajai A. Z. padarytą 1 175 eurų turtinę žalą.
Bausmės vykdymo atidėjimo terminą skaičiuoti nuo nuteistojo paleidimo iš bausmės atlikimo įstaigos dienos.
Pašalinti nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pripažintą S. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, t. y. nusikalstamą veiką padarė recidyvistas.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš S. B. nepriteisti.