- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-17
- Bylos Nr.
- eA-817-442/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00189-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinei, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacini? skunda? de?l Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo administracine?je byloje pagal pareis?ke?jo D. T. skunda? atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei mokesc?iu? inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansu? ministerijos, trec?iasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybine? mokesc?iu? inspekcija de?l sprendimu? panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas D. T. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą „Dėl D. T. 2017 m. spalio 14 d. skundo Nr. S-268(7-234/2017); 2) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (7.46)FR0682-253 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; 3) Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą „Dėl D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2017 m. liepos 21 d. skundo“.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad užsiėmė tarpininkavimo veikla parduodant automobilius. Tarpininkavimo pajamos sudarė nuo 200 Eur iki 500 Eur. Patikrinimo metu surinktos informacijos duomenimis nustatyta, kad D. T. patirtos išlaidos viršijo jo už automobilių pardavimą gautas pajamas 2011 m. – 6 959 Lt, 2013 m. – pajamų neuždirbo, o 2012 m. pelnas nuo parduotų 17 automobilių sudarė 5 478 Lt. Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais pareiškėjui priskaičiavo ženkliai daugiau mokėtinų mokesčių nei mokesčių mokėtojas vykdydamas tikrinamą veiklą uždirbo, t. y. vykdydamas veiklą tiriamuoju laikotarpiu pareiškėjas gavo 1 586,65 Eur pelno, o už tai priskaičiuota 15 383,45 Eur mokėtinų mokesčių. Be to, bendrai priskaičiuota 26 959,74 Eur mokesčių ir delspinigių, paskirta baudų, t. y. beveik 20 kartų daugiau nei gavo pajamų. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymas nenustato mokesčio mokėjimo kaip baudimo priemonės. Teigė, kad mokesčių administratoriaus sprendimas yra prieštaringas – viena vertus mokesčių administratorius teigia, kad pareiškėjas vykdė naudotų automobilių pirkimo-pardavimo veiklą, vėliau nurodoma, kad vykdė ne naudotų automobilių pirkimo-pardavimo veiklą, o tarpininkavimo veiklą. Pažymėjo, jog skundžiamas sprendimas ir jame nurodomos faktinės aplinkybės yra grindžiamos prielaidomis, o ne surinktais įrodymais. Sprendime visiškai nevertinta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo pardavęs butą ir gautas lėšas naudojo pragyvenimui. Skirtingai nei teigiama sprendime, pareiškėjas neatsisakė pateikti kokių nors dokumentų, administratoriui buvo pateikti visi dokumentai, kuriais jis disponavo. Mokesčių administratorius pagrįsti sprendimui nepateikė jokių įrodymų, kad transporto priemonės buvo įsigytos už pareiškėjo lėšas. Aplinkybę, jog mokesčių mokėtojas automobilius pirko ne už savo lėšas (ir apskritai jų nepirko) įrodo aplinkybė, jog į Švediją pinigai buvo pervedami po to, kai parduodamas automobilis, o ne prieš nuperkant automobilį, t. y. į Švediją buvo pervedami gauti už automobilio pardavimą pinigai, atskaičius pareiškėjo tarpininkavimo mokestį. Tai matyti iš pareiškėjo sąskaitos išrašo ir pirkimo pardavimo sutarčių. Aplinkybę, kad pareiškėjas tarpininkavo tretiesiems asmenims parduodant automobilius patvirtino ir mokesčių administratorius skundžiamame sprendime.
3. Nurodė, kad vietos mokesčių administratorius nepagrįstai kaip pareiškėjo pajamas suskaičiavo už neapskaitytus eksportuotus automobilius. Pažymėjo, kad visi automobiliai buvo parduoti trečiųjų šalių piliečiams, t. y. eksportuoti iš Lietuvos, tačiau pareiškėjas nėra gavęs visų eksportą patvirtinančių dokumentų, apie šias aplinkybes mokesčių administratorius buvo informuotas. Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM). Mokėtojas turi teisė rinktis PVM mokesčio bazę, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo PVM mokestį nuo automobilių pardavimo vertės. PVM bazės skaičiavimas nuo visos automobilio pardavimo kainos prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui, nustatančiam, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Pareiškėjo įsitikinimu, PVM mokestis turėjo būti skaičiuojamas nuo maržos už automobilį (pelno).
Atsiliepimas
4. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
5. Paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2013 m. spalio 22 d. buvo įregistravęs nuolatinio Lietuvos gyventojo individualią veiklą pagal pažymą Nr. 116496 šioms veikloms: variklinių transporto priemonių atsarginių dalių ir pagalbinių reikiamų, automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas, kitų variklinių transporto priemonių pardavimas. Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjas 2011 metais įsigijo 16 automobilių, pardavė 15 automobilių (tame tarpe 8 automobilius eksportavo), iš jų net 11 pardavė nuostolingai, 1 už tą pačią kainą, 3 pelningai (iš jų 2 automobilių pelnas po 50 Lt, vieno – 200 Lt), 10 automobilių suteikti valstybiniai numeriai, t. y. naudoti automobiliai įregistruoti VĮ „Regitra“. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pervesdavo pinigus R. K. į Švedijos banke esančią sąskaitą. 2010 m. pervesta – 6 763 Lt, 2011 m. – 408 207 Lt, 2012 m. – 64 871 Lt, 2013 m. – 234 790 Lt. Iš viso D. T. pervedė R. K. 814 631 Lt. Pareiškėjas patalpindavo automobilių skelbimus internete (www.autoplius.lt), pareiškėjo vardu 2012-2013 metais buvo patalpinti 39 mikroautobusai naudotų automobilių kategorijoje, 53 skelbimai lengvųjų automobilių kategorijoje, 3 skelbimai ratlankių kategorijoje, 8 skelbimai dalių kategorijoje. Pareiškėjas VMI pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje už 2012 metus 1 100 Lt pajamų nedeklaravo, už 2013 m. priede individualios veiklos pajamos deklaravo 1 300 Lt pajamų ir 390 Lt leidžiamų atskaitymų. Pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo už automobilių pardavimą gautas pajamas 2011 m. – 6 959 Lt, 2013 m. – pajamų neuždirbo, o 2012 m. pelnas nuo parduotų 17 automobilių sudarė 5 478 Lt. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad transporto priemonės buvo įsigytos ne už pareiškėjo pinigines lėšas bei nepateikė jokių tarp jo ir trečiųjų asmenų sudarytų tarpininkavimo sutarčių. Visos transporto priemonės įsigytos tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, registruotos pareiškėjo vardu pagal pirkimo-pardavimo sutartis. Dėl šių aplinkybių Kauno AVMI konstatavo, kad pareiškėjas vykdė naudotų automobilių pirkimo-pardavimo veiklą, nes pareiškėjo vykdyta veikla atitiko visus individualiai veiklai būdingus požymius, apibrėžtus Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme.
6. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2011 metais R. K. pervedė pinigus 23 kartus (už 23 automobilius), nors pareiškėjas pardavė 17 automobilių, 2013 metais pervedė pinigus 10 kartų (už 10 automobilių), nors pareiškėjas pardavė 3 automobilius, bei vertinant pareiškėjo paaiškinimą, jog jis taip pat vertėsi ir tarpininkavimo veikla, Kauno AVMI, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo naudai pripažino 200 Eur tarpininkavimo mokestį bei nustatė mokesčio bazę. Pareiškėjas nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, netvarkė atskiros prekių pirkimo (priėmimo) ir pardavimo apskaitos, prekių identifikaciniais numeriais ar ženklais nežymėjo, specialiame laisvos formos pirkimo-pardavimo žurnale prekių pirkimo (priėmimo) duomenų jų įsigijimo dieną neregistravo, neregistravo parduotų prekių pirkimo-pardavimo žurnale konkrečios prekės pardavimo duomenų bei nesilaikė kitų minėtose reikalavimų, todėl Kauno AVMI PVM jam skaičiavo nuo visos naudoto automobilio apmokestinamosios vertės. Įvertinusi pareiškėjo gautas pajamas iš vykdytos neįregistruotos individualios veiklos (nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 10 d.) ir įregistruotos individualios veiklos nuo 2012 m. birželio 11 d. iki 2013 m. spalio 22 d. parduodant automobilius Lietuvoje (išskyrus gautas pajamas už eksportuotus automobilius), Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjo atlygis už patiektas prekes per paskutinius 12 mėn. viršijo 100 000 Lt, o nuo 2012 m. sausio 1 d. – 155 000 Lt. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas vykdė individualią veiklą, taip pat tarpininko veiklą, pareiškėjo atlygis per 12 mėnesių laikotarpį viršijo Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme numatytą ribą, bei, atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas nepateikė automobilių eksportą patvirtinančių dokumentų, apskaičiavo PVM.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo. Vietos mokesčių administratorius pareiškėjo veiklą vertino kaip atitinkančią individualios veiklos požymius, todėl atitinkamai nuo tokios veiklos apskaičiavo gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM), taip pat nustatė, kad pareiškėjo vykdoma veikla yra PVM objektas. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo veiklą vertino kaip individualią veiklą, taip pat ar tokia veikla pagrįstai įvertinta kaip ekonominė veikla ir, atitinkamai, ar pareiškėjui pagrįstai priskaičiuoti papildomai mokėtini PVM ir GPM.
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. pardavė 15 automobilių iš viso už 254 566 Lt, įsigijo 16 automobilių iš viso už 275 002 Lt. Pareiškėjas 2012 m. įsigijo 17 automobilių už 201 833 Lt, pardavė – 17 automobilių už 207 311 Lt, 2013 m. pareiškėjas įsigijo 2 automobilius už 33 200 Lt, pardavė vieną automobilį už 10 000 Lt. Teismo vertinimu, tokie vietos mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2012–2013 metais užsiėmė naudotų automobilių pirkimo-pardavimo veikla. Šiuos pareiškėjo nurodytu laikotarpiu atliktus veiksmus taip pat patvirtina ir Mokestinių ginčų komisijos byloje pateiktos automobilių pirkimo pardavimo sutartys, kurias visas pasirašė pats pareiškėjas. Teismas pažymėjo, kad nurodyti duomenys apie automobilių pirkimus bei pardavimus patvirtina, jog pareiškėjo išlaidos 2011–2013 m. viršijo jo gautas pajamas, o būtent: 2011 m. viršijo 6 959 Lt, 2012 m. pelnas sudarė 5 478 Lt, 2013 m. pajamų neuždirbo. Pagal VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 punktą, atvejis, kai išlaidos viršija gaunamas pajamas, yra pagrindas atlikti mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Todėl nagrinėjamu atveju teismas laikė, kad mokesčių administratorius pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka apskaičiuoti negalėjo.
10. Iš vietos mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011–2013 metais vykdė naudotų automobilių pirkimo-pardavimo veiklą. Pagal byloje surinktus įrodymus, ši veikla buvo savarankiška, parduoti automobiliai nuosavybės teise priklausė pačiam pareiškėjui. Pagal byloje esančią medžiagą teismas nustatė, kad visos transporto priemonės įsigytos būtent už pareiškėjo asmenines lėšas, automobilių pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos pareiškėjo vardu. Vietos mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjo vykdomos veiklos aplinkybės, t. y. nevienkartinis, nuolatinis automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas, jų skaičius, sudarė pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad 2011–2013 parduoti automobiliai buvo įsigyti turint kitokį tikslą nei gauti pajamų. Todėl vietos mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo automobilių pirkimo-pardavimo veiklos versliškumo požymį ir jos tikslą – ekonominės naudos siekimą. Šią aplinkybę, kaip nurodė teismas, pagrindžia ir tai, jog pajamos, gautos parduodant automobilius buvo pagrindinės pareiškėjo pajamos. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. vasario 2 d. darbo sutarčių sudaręs nebuvo. Nors pareiškėjui išduotas darbo leidimas Švedijoje (laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2014 m. rugsėjo 1 d.), tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kad realiai būtų vykęs dirbti į Švediją, taip pat nėra duomenų apie iš Švedijos gautą darbo užmokestį.
Žemesnės instancijos teismas
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas ir R. K. būtų pasirašę tarpininkavimo sutartį. Šios sutarties buvimo faktas grindžiamas vien pareiškėjo paaiškinimais, pagal kuriuos pareiškėjas už tarpininko darbą gaudavo 200–500 Eur, ir bankiniais pavedimais R. K. Vertinant byloje pateiktus įrodymus teismas nustatė, kad 2011 m. pareiškėjas R. K. atliko pavedimus 23 kartus, tačiau pardavė 17 automobilių, 2013 m. pareiškėjas pardavė 3 automobilius, tačiau pavedimus minėtam asmeniui atliko 10 kartų. Apskaičiavus parduotų automobilių ir atliktų pavedimų skirtumą teismas nustatė, kad 2011 m. 6 vnt. automobilių, o 2013 m. 7 vnt. automobilių pagal nustatytus pavedimus per banko sąskaitą nebuvo apmokestinti. Todėl vietos mokesčių administratorius pareiškėjo naudai pagrįstai pripažino tarpininkavimo paslaugų teikimą kitiems asmenims įsigyjant automobilius iš R. K., nustatė 200 Eur tarpininkavimo mokestį ir apskaičiavo 1 200 Eur pajamų už tarpininkavimo paslaugas už 2011 metus ir 1 400 Eur pajamų už tarpininkavimo paslaugas už 2013 metus.
12. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo veikla, perkant ir parduodant automobilius, pagrįstai pripažinta atitinkanti individualios veiklos požymius, o taip pat mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo naudai nustatė ir tarpininkavimo paslaugų teikimą. Teismas sutiko su Mokestinių ginčų komisijos išvada, jog mokesčių administratorius nuo iš automobilių pardavimo pareiškėjo gautų individualios veiklos pajamų pagrįstai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą GPM, delspinigius bei baudą.
13. Teismas papildomai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pajamos 2011 m. sudarė 306 357 Lt, 2012 m. – 208 412 Lt, 2013 m. – 52 734 Lt, iš viso – 567 503 Lt. Mokesčių administratorius nustatė, kad mokėtojo atlygis už patiektas prekes per paskutinius 12 mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. viršijo 100 000 Lt (nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn), nuo 2012 m. sausio 1 d. viršijo 155 000 Lt (iki 2013 m. vasario mėn.). Kadangi pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu PVM mokėtoju nesiregistravo, nedeklaravo mokėtino PVM, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo pardavimo PVM, PVM delspinigius bei baudą.
14. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo nurodomus teiginius, kad PVM turėjo būti skaičiuojami nuo automobilių maržos, nes PVM mokėtojas PVM nuo maržos gali skaičiuoti tokiu atveju, kai jis tiekia be PVM Lietuvoje ar Europos Sąjungos teritorijoje įsigytus naudotus automobilius arba tiekia iš Europos Sąjungos valstybės narės įsigytus automobilius, kurie toje Europos Sąjungos valstybėje narėje buvo apmokestinti taikant naudotų automobilių specialią apmokestinimo PVM schemą (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 106 str. 2 d., 110 str. 2 d., Naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcinių ir (arba) antikvarinių daiktų PVM apskaičiavimo nuo maržos papildomų reikalavimų nuostatų 3-10 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nevedė automobilių pirkimo-pardavimo apskaitos, prekių neregistravo, identifikaciniais numeriais nežymėjo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai PVM skaičiavo nuo visos naudotų automobilių apmokestinamosios vertės.
15. Be to, teismas konstatavo, jog vykdydamas individualią veiklą ir nuo gautų pajamų nemokėdamas valstybinio socialinio draudimo įmokų, pareiškėjas pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatą, todėl jam pagrįstai buvo nurodyta sumokėti į biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokas bei kitas su jomis susijusias sumas (baudas, delspinigius). Atitinkamai, kadangi pareiškėjas vertėsi individualia veikla, jam teko pareiga mokėti ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. To nepadaręs, pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalį, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui priskaičiavo papildomai mokėtiną privalomojo sveikatos draudimo sumą, delspinigius ir baudą.
16. Nagrinėjamu atveju teismas priėjo išvadą, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, jog būtų galima konstatuoti, kad pareiškėjo ginčo gautos sumos yra pareiškėjo individualios veiklos pajamos. Tokia pareiškėjo veikla atitiko Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius taip, kaip jie yra aiškinami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Tokia veikla taip pat atitiko ekonominės veiklos požymius, apibrėžtus Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje. Pareiškėjas nepateikė faktinių duomenų paneigiančių tuos, kuriuos surinko mokesčių administratorius. Vien tik abstraktūs pareiškėjo paaiškinimai nepaneigia mokesčių administratoriaus įrodymais pagrįstos ir skundžiamuose sprendimuose įformintos pozicijos.
17. Teismas, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas iš esmės pripažįsta, jog ginčijami sprendimai yra teisėti, tačiau teigia, kad jie nėra teisingi. Teismas nagrinėjamu atveju neturėjo pagrindo remtis pareiškėjo nurodytais teiginiais dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo vadovaujantis teisėtumo, protingumo, proporcingumo principų pažeidimu. Teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą nenustatė, jog jie priimti pažeidžiant pareiškėjo nurodomus teisės principus.
III.
18. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti pilnai.
19. Pareiškėjas teigia, kad teismas nevertino aplinkybės, jog skundžiami mokesčių administracijos sprendimai yra formalūs ir neįgyvendinami. Pažymi, jog mokesčių mokėtojui mokesčių administratorius priskaičiavo ženkliai daugiau mokėtinų mokesčių nei mokesčių mokėtojas, vykdydamas tikrinamą veiklą, uždirbo (gavo pelno), t. y. vykdydamas veiklą tiriamuoju laikotarpiu gavo 1586,65 Eur (5478 Lt) pelno, o už tai priskaičiuota 15 383,45 Eur. (53 115,98 Lt) mokėtinų mokesčių, t. y. 10 kartų daugiau nei uždirbtų pajamų.
20. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra prieštaringas, nurodomos faktinės aplinkybės grindžiamos prielaidomis, o ne surinktais įrodymais. Taip pat vietos mokesčių administratorius nepagrįstai skaičiavo kaip D. T. pajamas už neapskaitytus eksportuotus a/m: 2011 m. – 51792 Lt, 2013 m. – 41434 Lt. Pažymi, kad D. T. automobilių nepirko ir nepardavė.
21. PVM mokestis buvo apskaičiuotas nepagrįstai ir neteisingai. Pažymi, kad visi automobiliai buvo parduoti trečiųjų šalių piliečiams, t. y. eksportuoti iš Lietuvos, tačiau pareiškėjas nėra gavės visų eksportą patvirtinančių dokumentų – apie tai buvo informuotas mokesčių administratorius. MAĮ 67 straipsnis nustato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Taigi, pareiškėjo vertinimu, administratorius, būdamas informuotas, apie tai, kad automobiliai yra eksportuoti į Ukrainą, Rusijos Federaciją ir Kirgiziją, kuris siekdamas pagrįsti skundžiamą sprendimą, turėjo pareigą kreiptis minėtų valstybių muitinės funkcija vykdančias institucijas dėl minėtos informacijos pateikimo.
Atsiliepimas
22. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
23. Atsakovas nurodo, kad Komisija pabrėžė, jog pareiškėjo gautos individualios veiklos pajamos iš prekybos naudotais automobiliais buvo nustatytos pagal paties pareiškėjo pateiktus dokumentus. Pažymėjo, kad, nepaisant to, jog tikrintu laikotarpiu pareiškėjo vardu buvo apdrausti 32 automobiliai, tačiau nenustačius jų pardavimo fakto, jie nebuvo įtraukti į mokesčių administratoriaus apskaičiuotą apmokestinamąją bazę. Atsakovas, be kita ko, pakartotinai pažymi, jog pareiškėjo mokesčio bazė buvo apskaičiuota dėl: vykdytos individualios veiklos ir vykdytos tarpininkavimo veiklos.
24. Atsakovas paaiškina, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 proc. PVM tarifą pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, jog prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 str.). Komisija pažymėjo, kad Muitinės duomenimis pareiškėjo vardu buvo įformintos eksporto procedūros 12 automobilių, todėl mokesčių administratorius šiems automobiliams pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Taip pat Komisija pabrėžė, kad, nors likę automobiliai buvo parduoti Baltarusijos, Ukrainos, Kazachijos ir Kirgizijos piliečiams, tačiau pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių šių automobilių išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos, Muitinės duomenų bazėje informacijos apie eksportą taip pat nėra, todėl sutiktina su mokesčių administratoriaus išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti 0 proc. PVM tarifo.
25. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tiekimo objektas buvo naudotos transporto priemonėms, kurioms gali būti taikoma maržos procedūra. Tačiau atsakovas atkreipia dėmesį, kad, kaip matyti iš mokestinės bylos, nors pareiškėjas įsigijo naudotus automobilius be PVM, tačiau automobilių įsigijimo dokumentuose nėra jokių įrašų apie tai, kad pardavėjai tiekimą apmokestino PVM pagal specialią maržos procedūrą ar kad buvo taikytos specialios toje valstybėje narėje taikomos pereinamosios nuostatos naudotoms transporto priemonėms. Nenustačius maržos taikymui būtinų sąlygų, Komisija vertina, kad mokesčių administratoriaus nustatyta PVM bazė yra teisinga.
26. Atsakovas taip pat pažymi, kad Komisija nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl nepagrįstai apskaičiuotos mokestinės bazės už suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Pareiškėjas nurodo, kad atlygį už tarpininkavimą gaudavo tik tuo atveju, jei automobilis būdavo parduodamas pelningai. Komisija pastebi, kad iš byloje esančios medžiagos neįmanoma nustatyti, kokį tikslų atlygį už tarpininkavimą gaudavo pareiškėjas, be to, nepateikta duomenų, ar ginčo automobiliai (13 vnt.), kurių pardavimo procese pareiškėjas veikė kaip tarpininkas, buvo parduoti pelningai. Tokių duomenų nepateikė ir pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo naudai buvo vertinta, kad kiekvienu iš nustatytų 13 tarpininkavimo atvejų pareiškėjas gavo 200 Eur atlygį. Komisija vertina, kad nėra pagrindo perskaičiuoti mokesčių bazės nuo pareiškėjo gautų pajamų tarpininkaujant kitiems asmenims perkant–parduodant automobilius. Siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą mokesčių bazę, pareiškėjas turėtų ne tik nurodyti aplinkybes, kurias vertinant galima būtų pagrįstai abejoti mokesčių administratoriaus paskaičiavimų teisingumu, tačiau ir pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes, tokia pareiga įtvirtinta MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
27. Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui papildomai apskaičiuotų GPM, PVM, PSD įmokų, VSD įmokų bei su šiais mokesčiais ir įmokomis susijusių sumų, nustačius, kad pareiškėjas 2011-2013 metais vykdė individualią veiklą bei PVM apmokestinamą ekonominę veiklą.
28. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2017 m. birželio 28 d. sprendimu (7.46)-FR0682-253 nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 10411,84 Eur PVM, 5828,26 Eur PVM delspinigių, 3124 Eur PVM baudą, 892,61 Eur GPM, 371,71 Eur GPM delspinigių, 268 Eur GPM baudą, 988,47 Eur PSD įmokų, 494,23 Eur PSD įmokų baudą, 3090,53 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, 1545,41 Eur VSD įmokų baudą.
29. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 68-153 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2017 m. birželio 28 d. sprendimą (7.46)-FR0682-25.
30. Mokestinių ginčų komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. S-268 (7-234/2017) nusprendė patvirtinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą Nr. 68-153.
31. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
32. Nenustačius pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, byla nagrinėjama neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
33. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
34. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).
35. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo vietos mokesčių administratoriaus sprendimo turinį, sprendžia, kad šis sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šis sprendimas yra pakankamai pagrįstas faktiniais duomenis ir teisės aktų normomis, iš jo turinio galima suvokti remiantis kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu yra priimtas mokesčių administratoriaus sprendimas apskaičiuoti papildomus mokesčius, įmokas bei su mokesčiais ir įmokomis susijusias sumas.
36. Kauno AVMI 2017 m. birželio 28 d. sprendime (7.46)-FR0682-253, nustatant pareiškėjo gautas pajamas, yra aiškiai išskirta, kurios pajamos yra gautos už parduotus automobilius, o kurios pajamos, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsniu, pripažintos tarpininkavimo veiklos pajamomis.
37. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
38. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1052/2014; 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1812-442/2019).
39. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visumą, prieina prie išvados, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų tam, jog pagrįstų pareiškėjui papildomai apskaičiuotus minėtus mokesčius, įmokas ir su mokesčiais bei įmokomis susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą. Mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų tyrimą, rėmėsi objektyviais informacijos šaltiniais, kurie yra pakankami pareiškėjo mokestinių prievolių dydžiui nustatyti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstydamas nesutikimą su mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis, kuriomis šis grindžia pareiškėjui apskaičiuotas mokesčių ir įmokų sumas, jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes ir išvadas, nepateikė. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo kontekste, vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti abstraktaus pobūdžio paaiškinimai dėl neteisingai mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių, nesant jokių kitų pareiškėjo pateiktų objektyvių duomenų, patvirtinančių jo teiginius, nepaneigia mokesčių administratoriaus surinktų duomenų bei jų pagrindu prieitų išvadų.
40. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodo naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, todėl teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, jų nekartoja.
41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, pažymi, kad PVM mokestis buvo apskaičiuotas nepagrįstai ir neteisingai, nes visi automobiliai buvo eksportuoti iš Lietuvos į Ukrainą, Rusijos Federaciją ir Kirgiziją ir apie tai buvo informuotas mokesčių administratorius, kuris, pareiškėjo nuomone, privalėjo kreiptis minėtų valstybių kompetentingas institucijas dėl informacijos apie automobilių eksportą pateikimo.
42. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu šiame skyriuje nenustatyta kitaip, tiekiamos prekės apmokestinamos taikant 0 procentų PVM tarifą, jeigu jas tiekėjas ar jo užsakymu kitas asmuo išgabena iš Europos Sąjungos teritorijos. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos.
43. Taigi mokesčių mokėtojas, siekdamas pasinaudoti šia PVM lengvata, turi pagrįsti ir pateikti įrodymus, kad jis turi teisę į tokią lengvatą. Šiuo aspektu akcentuotina, kad įrodinėjimo našta dėl minėtos PVM lengvatos taikymo tenka būtent mokesčių mokėtojui. Pareiškėjui nepateikus duomenų apie automobilių išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos, mokesčių administratorius neturėjo jokio pagrindo taikyti 0 procentų PVM tarifą.
44. Dėl PVM apmokestinamosios vertės apskaičiavimo pagal pardavėjo maržą, pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime išdėstė išsamius motyvus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad mokesčių administratorius pagrįstai PVM skaičiavo nuo visos naudotų automobilių pardavimo vertės, nes pareiškėjas nevedė automobilių pirkimo-pardavimo apskaitos, prekių neregistravo, identifikaciniais numeriais nežymėjo.
45. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareis?ke?jo D. T. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.