- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-29
- Bylos Nr.
- eI-1535-281/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00189-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė
- Pareiškėjas
- D. T.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Linas Blažulionis
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei J. N.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. T. 2018-01-16 teismui elektroninių ryšių priemonėmis per EPP pateikė skundą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017-12-22 sprendimą „Dėl D. T. 2017-10-14 skundo“ Nr. S-268(7-234/2017); 2) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2017-06-28 sprendimą Nr. (7.46)FR0682-253 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“; 3) Valstybinės mokesčių inspekcijos 2017-09-29 sprendimą „Dėl D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2017-07-21 skundo“.
Paaiškino, kad pareiškėjas užsiėmė tarpininkavimo veikla parduodant automobilius, tarpininkavimo pajamos sudarė nuo 200 Eur iki 500 Eur. Patikrinimo metu surinktos informacijos duomenimis nustatyta, kad D. T. patirtos išlaidos viršijo jo už automobilių pardavimą gautas pajamas 2011 m. – 6 959 Lt, 2013 m. – pajamų neuždirbo, o 2012 m. pelnas nuo parduotų 17 automobilių sudarė 5 478 Lt. Mokesčių administratorius ginčijamais sprendimais pareiškėjui priskaičiavo ženkliai daugiau mokėtinų mokesčių nei mokesčių mokėtojas vykdydamas tikrinamą veiklą uždirbo, t. y. vykdydamas veiklą tiriamuoju laikotarpiu pareiškėjas gavo 1 586,65 Eur pelno, o už tai priskaičiuota 15 383,45 Eur mokėtinų mokesčių. Be to, bendrai priskaičiuota 26 959,74 Eur mokesčių ir delspinigių, paskirta baudų, t. y. beveik 20 kartų daugiau nei gavo pajamų. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymas nenustato mokesčio mokėjimo kaip baudimo priemonės, kaip baudimo priemonės yra nustatyti delspinigiai ir baudos. Teigia, kad mokesčių administratoriaus sprendimas yra prieštaringas – viena vertus mokesčių administratorius teigia, kad pareiškėjas vykdė naudotų automobilių pirkimo-pardavimo veiklą, vėliau nurodoma, kad vykdė ne naudotų automobilių pirkimo-pardavimo veiklą, o tarpininkavimo veiklą. Pažymėjo, jog skundžiamas sprendimas ir jame nurodomos faktinės aplinkybės yra grindžiamos prielaidomis, o ne surinktais įrodymais. Sprendime visiškai nevertinta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo pardavęs butą ir gautas lėšas naudojo pragyvenimui. Skirtingai nei teigiama sprendime, pareiškėjas neatsisakė pateikti kokių nors dokumentų, administratoriui buvo pateikti visi dokumentai, kuriais jis disponavo. Mokesčių administratorius pagrįsti sprendimui nepateikė jokių įrodymų, kad transporto priemonės buvo įsigytos už pareiškėjo lėšas. Aplinkybę, jog mokesčių mokėtojas automobilius pirko ne už savo lėšas (ir apskritai jų nepirko) įrodo aplinkybė, jog į Švediją pinigai buvo pervedami po to, kai parduodamas automobilis, o ne prieš nuperkant automobilį, t. y. į Švediją buvo pervedami gauti už automobilio pardavimą pinigai, atskaičius pareiškėjo tarpininkavimo mokestį. Tai matyti iš pareiškėjo sąskaitos išrašo ir pirkimo pardavimo sutarčių. Aplinkybę, kad pareiškėjas tarpininkavo tretiesiems asmenims parduodant automobilius patvirtino ir mokesčių administratorius skundžiamame sprendime.
Nurodo, kad vietos mokesčių administratorius nepagrįstai kaip pareiškėjo pajamas suskaičiavo už neapskaitytus eksportuotus automobilius. Pažymėjo, kad visi automobiliai buvo parduoti trečiųjų šalių piliečiams, t. y. eksportuoti iš Lietuvos, tačiau pareiškėjas nėra gavęs visų eksportą patvirtinančių dokumentų, apie šias aplinkybes mokesčių administratorius buvo informuotas. Teigia, kad mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo PVM. Mokėtojas turi teisė rinktis PVM mokesčio bazę, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai apskaičiavo PVM mokestį nuo automobilių pardavimo vertės. PVM bazės skaičiavimas nuo visos automobilio pardavimo kainos prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui, nustatančiam, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Pareiškėjo įsitikinimu, PVM mokestis turėjo būti skaičiuojamas nuo maržos už automobilį (pelno).
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-06-11 iki 2013-10-22 buvo įregistravęs nuolatinio Lietuvos gyventojo individualią veiklą pagal pažymą Nr. 116496 šioms veikloms: variklinių transporto priemonių atsarginių dalių ir pagalbinių reikiamų, automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas, kitų variklinių transporto priemonių pardavimas. Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjas 2011 metais įsigijo 16 automobilių, pardavė 15 automobilių (tame tarpe 8 automobilius eksportavo), iš jų net 11 pardavė nuostolingai, 1 už tą pačią kainą, 3 pelningai (iš jų 2 automobilių pelnas po 50 Lt, vieno – 200 Lt), 10 automobilių suteikti valstybiniai numeriai, t. y. naudoti automobiliai įregistruoti VĮ „Regitra“. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010-08-30 iki 2013-12-31 pervesdavo pinigus R. K. į Švedijos banke esančią sąskaitą. 2010 m. pervesta – 6 763 Lt, 2011 m. – 408 207 Lt, 2012 m. – 64 871 Lt, 2013 m. – 234 790 Lt. Iš viso D. T. pervedė R. K. 814 631 Lt. Pareiškėjas patalpindavo automobilių skelbimus internete (www.autoplius.lt), pareiškėjo vardu 2012-2013 metais buvo patalpinti 39 mikroautobusai naudotų automobilių kategorijoje, 53 skelbimai lengvųjų automobilių kategorijoje, 3 skelbimai ratlankių kategorijoje, 8 skelbimai dalių kategorijoje. Pareiškėjas VMI pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje už 2012 metus 1 100 Lt pajamų nedeklaravo, už 2013 m. priede individualios veiklos pajamos deklaravo 1 300 Lt pajamų ir 390 Lt leidžiamų atskaitymų. Pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo už automobilių pardavimą gautas pajamas 2011 m. – 6 959 Lt, 2013 m. - pajamų neuždirbo, o 2012 m. pelnas nuo parduotų 17 automobilių sudarė 5 478 Lt. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, kad transporto priemonės buvo įsigytos ne už pareiškėjo pinigines lėšas bei nepateikė jokių tarp jo ir trečiųjų asmenų sudarytų tarpininkavimo sutarčių. Visos transporto priemonės įsigytos tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų, registruotos pareiškėjo vardu pagal pirkimo-pardavimo sutartis. Dėl šių aplinkybių Kauno AVMI konstatavo, kad pareiškėjas vykdė naudotų automobilių pirkimo-pardavimo veiklą, nes pareiškėjo vykdyta veikla atitiko visus individualiai veiklai būdingus požymius, apibrėžtus GPMĮ.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2011 metais R. K. pervedė pinigus 23 kartus (už 23 automobilius), nors pareiškėjas pardavė 17 automobilių, 2013 metais pervedė pinigus 10 kartų (už 10 automobilių), nors pareiškėjas pardavė 3 automobilius, bei vertinant pareiškėjo paaiškinimą, jog jis taip pat vertėsi ir tarpininkavimo veikla, Kauno AVMI, vadovaudamasi MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo naudai pripažino 200 Eur tarpininkavimo mokestį bei nustatė mokesčio bazę. Pareiškėjas nebuvo įsiregistravęs PVM mokėtoju, netvarkė atskiros prekių pirkimo (priėmimo) ir pardavimo apskaitos, prekių identifikaciniais numeriais ar ženklais nežymėjo, specialiame laisvos formos pirkimo-pardavimo žurnale prekių pirkimo (priėmimo) duomenų jų įsigijimo dieną neregistravo, neregistravo parduotų prekių pirkimo-pardavimo žurnale konkrečios prekės pardavimo duomenų bei nesilaikė kitų minėtose reikalavimų, todėl Kauno AVMI PVM jam skaičiavo nuo visos naudoto automobilio apmokestinamosios vertės. Įvertinusi pareiškėjo gautas pajamas iš vykdytos neįregistruotos individualios veiklos (nuo 2011-01-01 iki 2012-06-10) ir įregistruotos individualios veiklos nuo 2012-06-11 iki 2013-10-22 parduodant automobilius Lietuvoje (išskyrus gautas pajamas už eksportuotus automobilius), Kauno AVMI nustatė, kad pareiškėjo atlygis už patiektas prekes per paskutinius 12 mėn. viršijo 100 000 Lt, o nuo 2012-01-01 – 155 000 Lt. Nagrinėjamu atveju, nustatyta, jog pareiškėjas vykdė individualią veiklą, taip pat tarpininko veiklą, pareiškėjo atlygis per 12 mėnesių laikotarpį viršijo PVMĮ numatytą ribą, bei, atsižvelgusi į tai, jog Pareiškėjas nepateikė automobilių eksportą patvirtinančių dokumentų, apskaičiavo PVM.
Teismo posėdyje atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo. Vietos mokesčių administratorius pareiškėjo veiklą vertino kaip atitinkančią individualios veiklos požymius, todėl atitinkamai nuo tokios veiklos apskaičiavo GPM, taip pat nustatė, kad pareiškėjo vykdoma veikla yra PVM objektas. Atsižvelgiant į tai, teismas vertins ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo veiklą vertino kaip individualią veiklą, taip pat ar tokia veikla pagrįstai įvertinta kaip ekonominė veikla ir, atitinkamai, ar pareiškėjui pagrįstai priskaičiuoti papildomai mokėtini PVM ir GPM.
Bylos duomenims nustatyta, kad Kauno AVMI 2017-06-28 sprendimu (7.46)-FR0682-253 nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 10 411,84 Eur PVM, 5 828,26 Eur PVM delspinigių, 3 124 Eur PVM baudą, 892,61 Eur GPM, 371,71 Eur GPM delspinigių, 268 Eur GPM baudą, 988,47 Eur PSD įmokų, 494,23 Eur PSD įmokų baudą, 3 090,53 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų, 1 545,41 Eur VSD įmokų baudą, bei sumažino GPM 55,32 Eur (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 30–40). VMI 2017-09-29 sprendimu Nr. 68-153 patvirtino Kauno AVMI 2017-06-28 sprendimą (7.46)-FR0682-253 (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 7–10). Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2017-09-29 sprendimu Nr. 68-153, pateikė skundą MGK, kuri 2017-12-22 sprendimu Nr. S-268 (7-234/2017) nusprendė patvirtinti VMI 2017-09-29 sprendimą Nr. 68-153 (MGK bylos medžiaga, t. III, b. l. 214–226). Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimais pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus nustato, taip pat įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ).
Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1) mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2) to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos – nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.
To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato Centrinis mokesčių administratorius. Pagal VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4 punktą, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (Taisyklių 4.1 punktas).
Taisyklių 6.1. punkte nustatyta, kad norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus bei aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte.
Remiantis byloje esančia medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. pardavė 15 automobilių iš viso už 254 566 Lt, įsigijo 16 automobilių iš viso už 275 002 Lt. Pareiškėjas 2012 m. įsigijo 17 automobilių už 201 833 Lt, pardavė – 17 automobilių už 207 311 Lt, 2013 m. pareiškėjas įsigijo 2 automobilius už 33 200, pardavė vieną automobilį už 10 000 (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 64–71). Teismo vertinimu tokie vietos mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2012-2013 metais užsiėmė naudotų automobilių pirkimo-pardavimo veikla. Šiuos pareiškėjo nurodytu laikotarpiu atliktus veiksmus taip pat patvirtina ir Mokestinių ginčų komisijos byloje pateiktos automobilių pirkimo pardavimo sutartys, kurias visas pasirašė pats pareiškėjas (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 110–155). Nurodyti duomenys apie automobilių pirkimus bei pardavimus patvirtina, jog pareiškėjo išlaidos 2011-2013 m. viršijo jo gautas pajamas, o būtent: 2011 m. viršijo 6 959, 2012 m. pelnas sudarė 5 478 Lt, 2013 m. pajamų neuždirbo. Kaip matyti pagal Taisyklių 4.1 punktą, atvejis, kai išlaidos viršija gaunamas pajamas, yra pagrindas atlikti mokesčio apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Todėl nagrinėjamu atveju laikytina, kad mokesčių administratorius pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka apskaičiuoti negalėjo.
Siekiant įvertinti ar pareiškėjo vykdoma automobilių pirkimo-pardavimo veikla atitiko individualios veiklos požymius, taikytinos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatos bei teismų praktikoje suformuota pozicija. Vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 7 dalimi, individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-06-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 pateiktą išaiškinimą, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims. Vienas iš gyventojo individualios veiklos požymių yra jos versliškumas arba komerciškumas. Tai reiškia, kad visa veikla nuo pat jos vykdymo pradžios (nagrinėjamu atveju įsigyjant ir parduodant transporto priemones) turi turėti tikslą gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos.
Iš vietos mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2011-2013 metais vykdė naudotų automobilių pirkimo-pardavimo veiklą. Pagal byloje surinktus įrodymus, ši veikla buvo savarankiška, parduoti automobiliai nuosavybės teise priklausė pačiam pareiškėjui. Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad visos transporto priemonės įsigytos būtent už pareiškėjo asmenines lėšas (MGK bylos medžiaga, t. II, b. l. 164–165), automobilių pirkimo-pardavimo sutartys sudarytos pareiškėjo vardu (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 110–155). Vietos mokesčių administratoriaus nustatytos pareiškėjo vykdomos veiklos aplinkybės, t. y. nevienkartinis, nuolatinis automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymas, jų skaičius, sudarė pagrindą konstatuoti tokios veiklos tęstinumo požymį. Pareiškėjas vietos mokesčių administratoriui nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad 2011-2013 parduoti automobiliai buvo įsigyti turint kitokį tikslą, nei gauti pajamų. Todėl vietos mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo automobilių pirkimo-pardavimo veiklos versliškumo požymį ir jos tikslą – ekonominės naudos siekimą. Šią aplinkybę pagrindžia ir tai, jog pajamos, gautos parduodant automobilius buvo pagrindinės pareiškėjo pajamos, kaip nustatė vietos mokesčių administratorius, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008-08-29 iki 2014-02-02 darbo sutarčių sudaręs nebuvo. Nors pareiškėjui išduotas darbo leidimas Švedijoje (laikotarpiu nuo 2007 m. iki 2014-09-01), tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, kad realiai būtų vykęs dirbti į Švediją, taip pat nėra duomenų apie iš Švedijos gautą darbo užmokestį.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių dokumentų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas ir R. K. būtų pasirašę tarpininkavimo sutartį. Šios sutarties buvimo faktas grindžiamas vien pareikėjo paaiškinimais, pagal kuriuos pareiškėjas už tarpininko darbą gaudavo 200-500 Eur, ir bankiniais pavedimais R. K.. Vertinant byloje pateiktus įrodymus nustatyta, kad 2011 m. pareiškėjas R. K. atliko pavedimus 23 kartus, tačiau pardavė 17 automobilių, 2013 m. pareiškėjas pardavė 3 automobilius, tačiau pavedimus minėtam asmeniui atliko 10 kartų. Apskaičiavus parduotų automobilių ir atliktų pavedimų skirtumą nustatyta, kad 2011 m. 6 vnt. automobilių, o 2013 m. 7 vnt. automobilių pagal nustatytus pavedimus per banko sąskaitą nebuvo apmokestinti. Todėl vietos mokesčių administratorius pareiškėjo naudai pagrįstai pripažino tarpininkavimo paslaugų teikimą kitiems asmenims įsigyjant automobilius iš R. K., nustatė 200 Eur tarpininkavimo mokestį ir apskaičiavo 1 200 Eur pajamų už tarpininkavimo paslaugas už 2011 metus ir 1 400 Eur pajamų už tarpininkavimo paslaugas už 2013 metus.
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo veikla perkant ir parduodant automobilius pagrįstai pripažinta atitinkanti individualios veiklos požymius, o taip pat mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo naudai nustatė ir tarpininkavimo paslaugų teikimą. Todėl teismas sutinka su Mokestinių ginčų komisijos išvada, jog mokesčių administratorius nuo iš automobilių pardavimo pareiškėjo gautų individualios veiklos pajamų pagrįstai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą GPM, delspinigius bei baudą.
Kadangi nustatyta, jog pareiškėjas vykdė individualią veiklą, todėl taip pat konstatuotina, kad jo vykdyta veikla atitiko ir PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus ekonominės veiklos požymius. Teismas akcentuoja, jog aplinkybė, kad individualios veiklos sąvoka, apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, iš esmės atitinka Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme vartojamos sąvokos „ekonominė veikla“ požymius, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-10-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1073/2010; 2012-09-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1715-12).
Vadovaujantis PVM įstatymo 71 straipsnio 1 dalimi, Prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas. Tokią pareigą mokesčių mokėtojas įgyja, kai bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršija 100 000 Lt (nuo 2012-01-01 – 155 000 Lt).
Teismas papildomai pastebi, kad pareiškėjo pajamos 2011 m. sudarė 306 357 Lt, 2012 m. – 208 412 Lt, 2013 m. – 52 734 Lt, iš viso – 567 503 Lt. Mokesčių administratorius nustatė, kad mokėtojo atlygis už patiektas prekes per paskutinius 12 mėn. iki 2011-12-31 viršijo 100 000 Lt (nuo 2011-03 iki 2011-12), nuo 2012-01-01 viršijo 155 000 Lt (iki 2013-02). Kadangi pareiškėjas tikrinamu laikotarpiu PVM mokėtoju nesiregistravo, nedeklaravo mokėtino PVM, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo pardavimo PVM, PVM delspinigius bei baudą.
Nagrinėjamu atveju atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo nurodomi teiginiai, kad PVM turėjo būti skaičiuojami nuo automobilių maržos, nes PVM mokėtojas PVM nuo maržos gali skaičiuoti tokiu atveju, kai jis tiekia be PVM Lietuvoje ar ES teritorijoje įsigytus naudotus automobilius arba tiekia iš ES valstybės narės įsigytus automobilius, kurie toje ES valstybėje narėje buvo apmokestinti taikant naudotų automobilių specialią apmokestinimo PVM schemą (PVM įstatymo 106 straipsnio 2 dalis, 110 straipsnio 2 dalis, Naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcinių ir (arba) antikvarinių daiktų PVM apskaičiavimo nuo maržos papildomų reikalavimų nuostatų 3-10 punktai). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nevedė automobilių pirkimo-pardavimo apskaitos, prekių neregistravo, identifikaciniais numeriais nežymėjo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai PVM skaičiavo nuo visos naudotų automobilių apmokestinamosios vertės.
Be to, teismas konstatuoja, jog vykdydamas individualią veiklą ir nuo gautų pajamų nemokėdamas valstybinio socialinio draudimo įmokų, pareiškėjas pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatą, todėl jam pagrįstai buvo nurodyta sumokėti į biudžetą valstybinio socialinio draudimo įmokas bei kitas su jomis susijusias sumas (baudas, delspinigius). Atitinkamai, kadangi pareiškėjas vertėsi individualia veikla, jam teko pareiga mokėti ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas. To nepadaręs, pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalį, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui priskaičiavo papildomai mokėtiną privalomojo sveikatos draudimo sumą, delspinigius ir baudą.
Apibendrinant tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjo ginčo gautos sumos yra pareiškėjo individualios veiklos pajamos. Tokia pareiškėjo veikla atitinko Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius taip, kaip jie yra aiškinami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Tokia veikla taip pat atitiko ekonominės veiklos požymius, apibrėžtus Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje. Taigi įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nepateikė faktinių duomenų paneigiančių tuos, kuriuos surinko mokesčių administratorius. Vien tik abstraktūs pareiškėjo paaiškinimai nepaneigia mokesčių administratoriaus įrodymais pagrįstos ir skundžiamuose sprendimuose įformintos pozicijos.
Galiausiai, pastebėtina, kad pareiškėjas iš esmės pripažįsta, kad ginčijami sprendimai yra teisėti, tačiau teigia, kad jie nėra teisingi. Teismas nagrinėjamu atveju neturi pagrindo remtis pareiškėjo nurodytais teiginiais dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo vadovaujantis teisėtumo, protingumo, proporcingumo principų pažeidimu. Teismas, vertindamas ginčijamų sprendimų teisėtumą bei pagrįstumą nenustatė, jog jie priimti pažeidžiant pareiškėjo nurodomus teisės principus, priešingai, teismo vertinimu, priimti sprendimai yra adekvatūs, mokestinės prievolės dydis apskaičiuotas atsižvelgiant į pareiškėjo ginčo laikotarpiu gautas pajamas, vadovaujantis aukščiau nurodytais teisės aktų reikalavimais.
Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo ginčijami MGK 2017-12-22 sprendimas „Dėl D. T. 2017-10-14 skundo“ Nr. S-268(7-234/2017), Kauno AVMI 2017-06-28 sprendimas Nr. (7.46)FR0682-253 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, VMI 2017-09-29 sprendimas „Dėl D. T. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2017-07-21 skundo“ priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šių sprendimų teismas neturi pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas visa apimtimi atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo D. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.