Kauno apygardos teismo nutartis

2014-03-07 · Civilinė byla Nr. 2A-374-230/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-07
Bylos Nr.
2A-374-230/2014
Teisminio proceso Nr.
2-28-3-01813-2013-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolia Indreikienė
Atsakovas
R. L.
Ieškovas
akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Kategorijos
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 73.2.61pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-374-230/2014Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01813-2013-4Procesinio sprendimo kategorija: 43.2; 44.5.1; 44.5.2.4; 73.2.61; 121.14; 121.21 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. L. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2299–91/2013 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovei R. L. dėl žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės 1 715,08 Lt žalos atlyginimą, 5 % palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-07-08 (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintos transporto priemonės Dacia Duster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno apskrities VPK deklaracijoje dėl eismo įvykio kaltu nurodė transporto priemonės Dacia Duster valdytoją E. K.. Transporto priemonė Dacia Duster buvo apdrausta ieškovės, kuri draudimo sutarties pagrindu atlygino E. K. padarytą žalą – sumokėjo VW Passat valdytojo nurodytam asmeniui, t. y. atsakovei R. L. 1 715,08 Lt dydžio draudimo išmoką. Kauno miesto apylinkės teismas 2012-11-12 nutarimu panaikino Kauno apskrities VPK 2012-08-20 nutarimu paskirtą administracinę nuobaudą automobilio Dacia Duster valdytojui E. K., kadangi nebuvo surinkta E. K. kaltę patvirtinančių dokumentų. Kadangi E. K. nėra atsakingas už 2012-07-08 eismo įvykio metu padarytą žalą, E. K. ir ieškovė neprivalėjo jos atlyginti. Todėl ieškovė prašė priteisti iš atsakovės be teisinio pagrindo gautą 1 715,08 Lt sumą, kaip žalos atlyginimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovės ieškovei 1 715,08 Lt žalos atlyginimą, 5 % palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-05-20 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 72 Lt žyminį mokestį ir 280 Lt už advokato pagalbą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012-07-08 (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės, automobilis Dacia Duster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo E. K., ir automobilis VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo G. L.. Kauno apskrities VPK deklaracijoje dėl eismo įvykio kaltu nurodė transporto priemonės Dacia Duster valdytoją E. K.. Šis automobilis buvo apdraustas ieškovės. Ieškovė transporto priemonių draudimo sutarties pagrindu atlygino E. K. padarytą žalą, sumokėjo VW Passat valdytojo nurodytam asmeniui – atsakovei 1715,08 Lt dydžio draudimo išmoką. Kauno miesto apylinkės teismas 2012-11-12 nutarimu panaikino Kauno apskrities VPK 2012-08-20 nutarimu paskirtą administracinę nuobaudą automobilio Dacia Duste valdytojui E. K., kadangi nebuvo surinkta E. K. kaltę patvirtinančių dokumentų.

Teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, nurodė, jog atsakovė žinojo, kad E. K. Kauno apskrities VPK nutarimą yra apskundęs Kauno miesto apylinkės teismui, nes į procesą nukentėjusiu buvo įtrauktas jos sutuoktinis G. L., tačiau ieškovės apie tai neinformavo. Kauno miesto apylinkės teismui 2012-11-12 nutarimu panaikinus Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos nutarimą, kuriuo avarijos kaltininku buvo pripažintas E. K., atsakovei išnyko pagrindas gauti išmoką, todėl ji privalo grąžinti be pagrindo išmokėtą draudimo išmoką. Kadangi E. K. nėra atsakingas už 2012-07-08 eismo įvykio metu padarytą žalą, todėl E. K. ir ieškovė neprivalėjo jos atlyginti. Atsakovė gavo žalos atlyginimą nesant tam teisinio pagrindo, todėl teismas ieškinį tenkino, vadovaudamasis CK 6.237 str. 6.263 str., 6.210 str., 6.37 str., LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 22 str.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog sprendimas priimtas nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos ir netinkamai pritaikius deliktinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Atsakovė nesutinka su teismo išvada, kad pagal automobilių išsidėstymą po kontakto, t. y. automobiliams iš inercijos pajudėjus nenuspėjama kryptimi, galima vienareikšmiškai spręsti apie vieno iš vairuotojų nerūpestingą elgimąsi. Kauno apylinkės teismo nagrinėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-282-634/2012 nustatyta, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių E. K. kaltę, naktinėjamoje byloje dalyvavo ne tie patys asmenys, todėl teismas negalėjo remtis administracinio teisės pažeidimo byloje nustatytais faktais, kaip turinčiais prejudicinę galią. Teismo išvada, jog atsakovė žinojo, kad nutarimą yra apskundęs E. K., yra neteisinga ir nepagrįsta, nes E. K. skundą dėl nutarimo panaikinimo Kauno apylinkės teismui padavė 2012-09-14, draudimo išmoka paskaičiuota 2012-09-25, o išmokėta 2012-09-26. Apie E. K. paduotą skundą G. L. sužinojo 2012-09-26, gavęs šaukimą į teismą, t. y. tą pačią dieną, kai buvo išmokėta draudimo išmoka, todėl nei atsakovė, nei jos sutuoktinis objektyviai negalėjo suspėti iki draudimo išmokos išmokėjimo informuoti draudiką apie E. K. teismui paduotą skundą.

Teismas, nurodydamas, jog nukentėjęs asmuo, atsakovės sutuoktinis, dėl neatsargumo ar tyčia pateikė draudikui neteisingą informaciją, kad avarijos kaltininkas yra E. K., nepagrįstai taikė TPVCAPDĮ 23 straipsnio 3 dalį, kadangi ši teisės norma galėtų būti taikoma tuomet, jei dėl pateiktos klaidingos informacijos būtų neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka. Byloje ginčo dėl neteisingo išmokos apskaičiavimo nėra, todėl ši teisės norma ginčo išsprendimui neturėtų būti taikoma. Be to, paduodant prašymą dėl draudimo išmokos, avarijos kaltininku buvo pripažintas E. K., o gaunant draudimo išmoką nei atsakovei, nei jos sutuoktiniui nebuvo žinoma apie nutarimo apskundimą. Todėl šiuo atveju CK 6.237 straipsnio 1 dalis ir TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalis netaikytina. Atsakovė pažymi, kad eismo įvykio metu galiojusios tarp ieškovės ir draudėjo UAB „G4S Lietuva“ 2011-09-13 sudarytos Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 2.2.4 punktas įpareigojo tiek eismo įvykio dalyvį automobilio Dacia Duster valdytoją E. K., tiek šio automobilio savininką (draudėją) pranešti draudikui svarbią informaciją, kad E. K. Kauno apskrities VPK nutarimą apskundė teismui ir šis nutarimas nėra įsiteisėjęs. Tokiu būdu ieškovė prašomą priteisti žalą galimai patyrė ne dėl atsakovės ar eismo įvykyje nukentėjusio automobilio VW Passat valdytojo G. L. kaltės, o dėl to, kad draudėjas galimai nevykdė draudimo sutartyje sulygtų įsipareigojimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.237 straipsnio taikymo, yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai. Tačiau teismas sprendime dėl šių aplinkybių nepasisakė bei nenurodė priežasčių, kodėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo išimtinumo negali būti taikoma šiam ginčui spręsti.

Šalies argumentai

Apeliantė nurodo, jog TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalyje yra pateikiamas baigtinis sąrašas atvejų, kai draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo. Teisės aktai nenustato termino, per kurį turi būti pateiktas prašymas išmokėti draudimo išmoką, todėl, priešingai, nei sprendime nurodo teismas, bylos duomenys patvirtina, kad nei atsakovė, nei eismo įvykyje nukentėjęs G. L., kuris nėra pripažintas atsakingu už žalos padarymą asmeniu, neatliko jokių tyčinių veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą. Ieškovė neįrodė deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl žala iš atsakovės priteista nepagrįstai.

Apeliantė nesutinka su teismo ieškovei priteistomis 280 Lt dydžio išlaidomis advokato pagalbai apmokėti, ruošiant procesinius dokumentus teismui ir atstovaujant teismo posėdyje. Nurodo, jog advokatas T. D. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro atstovavimas pirmosios instancijos teisme – 200 Lt bei kelionės išlaidos – 80 Lt. Priteisti išlaidas už procesinių dokumentų rengimą advokatas neprašė ir nepateikė įrodymų, kad tokias išlaidas būtų patyręs, todėl tokios išlaidos negalėjo būti priteisiamos. Be to, atsižvelgiant į maksimalų užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą civilinėse bylose dydį, nustatytą LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose, už atstovavimą teismo posėdyje, kuris truko apie 1 valandą, galėjo būti priteisiama ne daugiau kaip 150 Lt suma. Rekomendacijos užmokesčio už advokato kelionės išlaidas nenumato, be to, patirtų kelionės išlaidų advokatas nepagrindė jokiais įrodymais. Todėl teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos mažintinos, atsižvelgiant į Rekomendacijose nurodytas galimas priteisti maksimalias sumas, jų pagrįstumą bei teisingumo ir protingumo principus.

Atsiliepimas

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą pašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismo 2013-10-21 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Ieškovė nurodo, kad jai buvo pateiktas policijos pareigūnų nutarimas, kuriame eismo įvykio kaltininku buvo nurodytas transporto priemonės „Dacia Duster“ vairuotojas. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu ieškovė buvo apdraudusi transporto priemonės „Dacia Duster“ valdytojų civilinę atsakomybę, kurios valdytojas buvo pripažintas autoįvykio kaltininku, ieškovė, vadovaudamasi TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi, išmokėjo nukentėjusiajam trečiajam asmeniui išmoką. Išmokėjus išmoką paaiškėjo, kad dėl eismo įvykio transporto priemonės „Dacia Duster“ valdytojas nėra atsakingas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 punkte numatyta, kad jeigu draudikui išmokėjus išmoką arba jos dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala, arba nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą atlygino atsakingi už žalos padarymą asmenys, draudiko reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį. Todėl nesant ieškovės apdraustos transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės dėl eismo įvykio, ieškovė neturi pareigos mokėti išmokos dėl eismo įvykio žalos patyrusiam asmeniui. Kadangi išmoka atsakovei sumokėta dėl klaidos ir nesant tam teisinio pagrindo, todėl ji privalo grąžinti ieškovei neteisėtai gautą išmoką.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstą praturtėjimą ir draudimo teisinius santykius (CPK 330 straipsnis), be to, teismas sprendimu iš esmės nusprendė ir dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Byloje nustatyta, kad 2012-07-08 (duomenys neskelbtini) įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės Dacia Duster, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas E. K., ir automobilis VW Passat, valst. Nr. DFR77, vairuojamas G. L.. Transporto priemonė Dacia Duster buvo apdrausta ieškovės, kuri draudimo sutarties pagrindu atlygino E. K. padarytą žalą – sumokėjo VW Passat valdytojo nurodytam asmeniui, t. y. atsakovei R. L. 1 715,08 Lt dydžio draudimo išmoką. Reikalavimą atsakovei grąžinti 1715,08 Lt draudimo išmoką ieškovė grindžia ta aplinkybe, kad nebuvo draudžiamojo įvykio (eismo įvykio, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka), dėl kurio ieškovė išmokėjo atsakovei 1 715,08 Lt draudimo išmoką. Draudžiamojo įvykio nebuvimo faktą ieškovė grindžia Kauno miesto apylinkės teismo 2012-11-12 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas ir sprendė, kad draudimo išmoka atsakovei išmokėta be teisinio pagrindo, t. y. jam išnykus.

Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.237 straipsnio taikymo, yra išaiškinęs, kad nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutas taikomas tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją, priteisiant nuostolius, įpareigojant prievolę įvykdyti natūra, taikant sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės nustatytus gynybos būdus) arba jos apginamos nevisiškai. Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos tokios sąlygos, kurios būtinos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisiniams santykiams atsirasti: 1) nėra įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė; 2) kreditoriaus veiksmai, kuriais skolininkas gavo turtą, yra teisėti; 3) turto negalima išreikalauti kitais civilinių teisių gynybos būdais (taikant restituciją, vindikaciją); 4) kreditorius atliko veiksmus išimtinai savo interesais ir savo rizika. Jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Rolvika“ v. BUAB „LVS“ ir kt., bylos Nr. 3K-3–90/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. R. B., bylos Nr. 3K-3­–276/2010). Byloje yra pateikta ieškovės ir UAB ,,G4S Lietuva“ sudaryta Įprastinė transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis (b. l. 16-17), todėl šioje byloje ieškovės reikalavimas grąžinti sumokėtą draudimo išmoką atsirado ne iš nepagrįsto praturtėjimo, bet iš draudimo teisinių santykių, konkrečiai – iš ieškovės ir UAB ,,G4S Lietuva“ sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutarties, kurių sudarymo ir vykdymo sąlygos nustatytos draudimo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Kauno miesto apylinkės teismo administracinio teisės pažeidimo byloje buvo sprendžiamas E. K. administracinės atsakomybės, padarius pažeidimus, numatytus ATPK 127 str. 2 d. (kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą) (b. l. 6–9) klausimas. Kauno miesto apylinkės teismas 2012-11-12 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą E. K. atžvilgiu, nustatęs, kad byloje esančių įrodymų nepakanka konstatuoti, jog būtent E. K. veiksmai buvo eismo įvykio priežastimi, kurio metu buvo sugadintas atsakovės automobilis VW Passat. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nurodytos administracinėje byloje nustatytos aplinkybės nelemia išvados, kad ir šioje civilinėje byloje turi būti konstatuotas draudžiamojo įvykio (eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka), kurio metu buvo sugadintas atsakovei priklausantis automobilis VW Passat, nebuvimas. Nurodytoje administracinio teisės pažeidimo byloje buvo sprendžiama, ar E. K. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo įvykis ir sudėtis, t. y. ar E. K. pažeidė KET reikalavimus ir tuo padarė administracinės teisės pažeidimą. Šioje civilinėje byloje nagrinėjama, ar transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė, kas nustatytina pagal įstatymo reglamentuotas deliktinės atsakomybės sąlygas, nes būtent tai lemia draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Kaip nurodyta, nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą konstatuota, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų kategoriškai tvirtinti, kad eismo įvykio kilimo priežastis buvo būtent E. K. veiksmai, todėl administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta nenustačius E. K. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties. Civilinėje byloje, sprendžiant eismo įvykyje dalyvavusių asmenų deliktinės atsakomybės klausimą, įrodinėjimo dalykas yra daug platesnis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2013, pažymėjo, kad taikant deliktinę atsakomybę asmens veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojama ne tik dėl konkrečios normos pažeidimo, bet ir dėl asmens nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio, šiuo atveju – dalyvaujant su transporto priemone eisme. Todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012-11-12 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje konstatuotos aplinkybės negali būti vertinamos kaip prejudicinės šiai bylai ir kaip pakankamos E. K. deliktinės atsakomybės sąlygoms paneigti.

Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalies nuostatas atsakingas draudikas (šiuo atveju ieškovė) moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui (šiuo atveju į bylą neįtrauktam asmeniui E. K.) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui (šiuo atsakovei) atsiranda civilinė atsakomybė. Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą), kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2012-07-08 eismo įvykio metu buvo sugadinti abu eismo įvykyje dalyvavę automobiliai (b. l. 5). Kauno miesto apylinkės teismas 2012-11-12 nutarime padarė išvadą, kad automobilio VW Passat vairuotojas G. L. nesilaikė KET 125 punkto, numatančio, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, reikalavimų. Pažymėtina, jog tam, kad ieškovei neatsirastų pareiga atsakyti prieš nukentėjusįjį G. L., kurio nurodymu draudimo išmoka išmokėta atsakovei, ieškovė pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį turi įrodyti visas G. L. deliktinės atsakomybės sąlygas. Tačiau į šios bylos nagrinėjimą nebuvo įtraukti eismo įvykio metu automobilius vairavę asmenys, teismas nesiaiškino įvykio aplinkybių ir jų nevertino, nenustatinėjo kiekvieno eismo įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų, šių veiksmų pavojingumo, t. y. teismas nesprendė dėl eismo įvykyje dalyvavusių asmenų deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir nurodytais išaiškinimais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liko neatskleista bylos esmė, t. y. neišsiaiškintos svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės, kurių apeliacinės instancijos teismas negali pats nustatyti (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovės jai išmokėtą draudimo išmoką, faktiškai konstatavo, kad E. K. nėra atsakingas už eismo įvykio metu atsakovei padarytą žalą, o faktiškai atsakingas kitas eismo įvykio dalyvis G. L., nors šie asmenys nebuvo įtraukti į bylą, t. y. teismo sprendimu faktiškai buvo nuspręsta dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų, kas pripažintina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Todėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimas naikintinas ir byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Bylą nagrinėjant iš naujo, į bylos nagrinėjimą yra būtina įtraukti eismo įvykyje dalyvavusius asmenis, iš naujo įvertinti įrodymus, kuriuose yra duomenų, pagrindžiančių eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų (į bylos nagrinėjimą neįtrauktų asmenų) kaltę ir jos dydį, ir tik nustačius visas deliktinės atsakomybės sąlygas, spręsti dėl atsakovei išmokėtos draudimo išmokos, ar jos dalies, grąžinimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Nijolia Indreikienė