- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-08-09
- Bylos Nr.
- eA-447-575/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01616-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- S. B.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (nuo 2023 m. sausio 4 d. – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno rajono skyriaus 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. 7SD-4908-(14.7.104.) „Dėl 2020-08-13 išvados Nr. 7ITP-91-(14.7.143 E.) patikslinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra nekilnojamojo turto – 31,59 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno r. sav., Čekiškės sen., Dokelių k. (toliau – ir Žemės sklypas) savininkas. Žemės sklype 2020 m. gegužės 15 d. buvo atlikti sklypo ženklinimo ir kadastrinių matavimų darbai, buvo paženklinti du žemės sklypai, kadangi per sklypą praeina rajoninės reikšmės kelias Ž-18 (Nr. 1928), kuris dalija sklypą į du žemės sklypus proj. Nr. 5 – 263 188 kv. m ir proj. Nr. 5-1 – 45 714 kv. m. Paženklinus žemės sklypus proj. Nr. 5 ir proj. Nr. 5-1, gautas bendras sklypų plotas 308 902 kv. m, (mažesnis 6 998 kv. m) ir viršijo leistiną (ribinę) matavimo paklaidą, leistina (ribinė) matavimo paklaida + 6 744 kv. m. Vadovaujantis valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro gyvenamųjų vietovių duomenų baze, sklypo dalis (proj. Nr. 5-1) patenka į Lelerviškių k. teritoriją, o sklypo dalis (proj. Nr. 5) patenka į Dokelių k. teritorijos ribas. Kadangi bendras sklypų plotas viršijo matavimo paklaidą, todėl matininkas 2020 m. liepos 23 d. kreipėsi į NŽT Kauno rajono skyrių dėl išvados pateikimo, dėl žemės sklypo neleistino ploto ir (arba) ribų patikslinimo vietovėje ir (arba) žemės sklypo ribų, ploto patikslinimo teritorijų planavimo dokumente būtinumo.
3. Pareiškėjo teigimu, skundžiamu Sprendimu nepagrįstai nustatytas įpareigojimas sumokėti už jam nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalį - 0,6998 ha, kadangi jis žemės sklypą (31,59 ha) įgijo teisėtai pagal Kauno rajono valdybos 1994 m. kovo 31 d. potvarkį Nr. 174 (toliau – ir Potvarkis), kuris nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, jį įregistravo VĮ Registrų centre, kurių duomenys taip pat nėra nuginčyti ir yra galiojantys, nuo to laiko beveik 27 metus ją teisėtai valdo. Vien tai, kad atsakovas neišsaugojo archyvinių dokumentų dėl įmokų sumokėjimo už žemės sklypo dalį, pareiškėjo nuomone, nėra teisėtas pagrindas atimti nuosavybę. Atkuriant nuosavybės teises ir išsiperkant žemės sklypo dalį, pareiškėjas laikėsi visų įstatymų bei nurodytų procedūrų. Priešingai nei teigė atsakovas, už 1,44 ha žemės sklypo dalį jis apmokėjo valstybei, todėl žemės sklypas buvo įregistruotas Valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Aplinkybes, kad jis sumokėjo už žemės sklypo įsigijimą, patvirtina investicinės taupomosios knygelės kopija, kurioje matyti, jog 1992 m. rugpjūčio 4 d. buvo nurašyti 10 860 investiciniai čekiai, t. y. už 1,44 ha žemės plotą jis sumokėjo investiciniais čekiais, tačiau atsakovas šio dokumento nevertino ir dėl jo nepasisakė.
4. Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai, nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.
5. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą teismų praktiką, gero administravimo (atsakingo valdymo) principas apima asmens teisę į pagrįstą (faktais ir teisės normomis) bei motyvuotą administracinį sprendimą. Šiuo atveju skundžiamo Sprendimo teisinis argumentavimas nėra pakankamai išsamus ir motyvuotas, netgi nesuprantamas, neįvertinti visi įrodymai ir visos faktinės aplinkybės. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog viešojo administravimo subjekto priimtame individualiame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimas nėra argumentuotas ir pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, jame nėra nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis pareiškėjas privalo sumokėti už neva neišpirktą žemės sklypą. Sprendimas taip pat neatitinka VAĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų viešojo administravimo principų: atsakomybės už priimtus sprendimus, išsamumo, objektyvumo. Nurodyti VAĮ reikalavimai, priimant ginčijamą Sprendimą, pareiškėjo vertinimu, buvo pažeisti.
Atsiliepimas
6. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad matininkas, atlikęs pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo, kurį į du sklypus dalija rajoninis kelias (1928) Daugėliškiai - Lelerviškiai - Liučiūnai, ženklinimo darbus, NŽT Kauno rajono skyriui pateikė situacijos brėžinį ir aiškinamąjį raštą, kuriuo informavo, jog paženklintą sklypą sudaro du žemės sklypai - 26,3188 ha Dokelių k. ir 4,5714 ha Lelerviškių k. bei nurodė, kad bendras paženklintų sklypų plotas yra 30,8902 ha (t. y. mažesnis 0,6998 ha) ir viršija maksimalią leistiną (ribinę) ploto paklaidą.
8. Išnagrinėjus dokumentus nustatyta, kad Kauno rajono Čekiškės apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1992 m. vasario 5 d. posėdyje nutarė patenkinti pareiškėjo prašymą įsigyti 31,04 ha žemės sklypą privačiam ūkiui steigti. Pagal Čekiškės apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. kovo 16 d. parengtą Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę pažymą Nr. 131 pareiškėjui priklausė atkurti nuosavybės teisę į 20,24 ha buvusio žemės savininko D. J. ir D. Z. žemės, buvusios Lelerviškių k. Pažyma Nr. 132 patvirtinta teisė atstatyti nuosavybės teisę į buvusio žemės savininko B. M. 10,80 (ištaisyta į 10,60) ha žemės, buvusios Kašelkų k. Pagal preliminarų žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuotas sklypas 1992 m. kovo 17 d. Žemės sklypo skiriamo privačiam ūkiui steigti vietos apžiūrėjimo aktu paženklintas vietovėje ir nustatytas šio sklypo plotas - 31,59 ha. Parengus suteiktos žemės privačiam ūkiui steigti dokumentų bylą 1992 m. liepos 15 d. Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos vadovas pasirašė rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos išvadą apie perkamo žemės ar miško sklypo plotą ir kainą. Išvadoje nurodyta, kad, remiantis pareiškėjo prašymu, buvusios žemės valdos bei suprojektuoto žemės sklypo piniginiu įvertinimu ir kitais dokumentais, nustatyta, kad pareiškėjui suteikiamas 31,59 ha žemės sklypas, iš to ploto 20,24 ha grąžinama natūra, 9,91 ha (skaičiuota vertė už 10,80 ha) grąžinama ekvivalentine natūra ir 1,44 ha šio ploto sudaro perkama žemė, kurios nominali kaina yra 8 451 rubliai. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. II-1639-38728 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui S. B. M.“ pareiškėjui buvo atstatyta nuosavybės teisė į 31,04 ha ir nurodyti nuosavybės atstatymo būdai: grąžinti natūra 20,24 ha ir ekvivalentine natūra 10,80 ha. Kauno rajono valdyba, vadovaudamasi Žemės ūkio ministerijos priimtais sprendimais „Dėl nuosavybės teisės į žemę (mišką) atstatymo“, apsvarstytais preliminariniais žemės reformos žemėtvarkos projektais, Potvarkiu visą 31,59 ha žemės sklypą pareiškėjui suteikė naudotis neatlygintinai, neatsižvelgdama į tai, kad pagal Kauno rajono valdybos 1992 m. liepos 15 d. išvadą pareiškėjas privalėjo sumokėti už 1,44 ha žemės. Duomenų, įrodančių apmokėjimą už perkamą žemės dalį (1,44 ha), byloje nėra. Taip pat nėra ir valdybos potvarkio, kuriuo pareiškėjui buvo leista pirkti šią žemės dalį.
9. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo, reglamentuojančio žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką, 5 straipsnį, vykdant žemės reformą, žemės įsigijimo nuosavybėn būdai yra: 1) nuosavybės teisių į žemę atkūrimas grąžinant ją natūra arba perduodant ar suteikiant žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai; 2) valstybinės žemės suteikimas nuosavybėn neatlygintinai; 3) valstybinės žemės pardavimas; 4) civiliniai sandoriai dėl žemės.
Atsiliepimas
10. Atsakovo teigimu, Potvarkio priėmimo metu galiojusios Kompensavimo už valstybės išperkamą žemę ir mišką bei atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 31 d. nutarimu Nr. 967 „Dėl Kompensavimo už valstybės išperkamą žemę ir mišką bei atsiskaitymo su valstybe už perkamą žemę ir mišką tvarkos patvirtinimo“, 12, 13 ir 15 punktuose buvo nustatyta, kad apskrities valdytojui nustatyta tvarka leidus pirkti naudojamą arba suprojektuotą žemės sklypą, parengiamas mokėjimo pranešimas ir žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartis. Mokėjimo pranešimas ir sutartis įteikiami arba išsiunčiami pirkėjui. Pirkėjas iki žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo dienos sumoka mokėjimo pranešime nurodytą sumą (arba privalomąją jos dalį, jeigu žemė perkama išsimokėtinai) ir su sumokėjimą patvirtinančiu banko įstaigos (skyriaus, filialo) dokumentu atvyksta į apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybą pasirašyti pirkimo-pardavimo sutarties. Žemės (miško) pirkimo - pardavimo sutartį pasirašo abi šalys: pirkėjas ir apskrities valdytojo įgaliotas asmuo. Pirkimo-pardavimo sutartis per tris mėnesius turi būti įregistruota valstybinio žemės kadastro duomenų registre.
11. Taip pat pagal tuo metu galiojusius Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatus privatinės ir valstybinės nuosavybės žemėnaudos teisiškai registruojamos Valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Sutartys dėl žemės perleidimo privačion nuosavybėn turi būti įregistruotos per 1 mėnesį nuo jų sudarymo dienos. Nustatytu laiku neįregistruotos sutartys dėl žemės perleidimo privačion nuosavybėn juridinės galios neturi. Kadangi NŽT Kauno rajono skyriuje nėra dokumentų apie 1,44 ha valstybinės žemės ploto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą ir jos įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, darytina išvada, kad pareiškėjas šio žemės sklypo ploto iš valstybės nenusipirko.
II.
12. Regionų apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą tenkino – panaikino Sprendimą ir priteisė iš atsakovo 700 Eur bylinėjimosi išlaidų pareiškėjo naudai.
13. Teismas nustatė, kad matininkas, atlikęs pareiškėjui priklausančio Žemės sklypo, kurį į du sklypus dalija rajoninis kelias (1928) Daugėliškiai - Lelerviškiai - Liučiūnai, ženklinimo darbus, pateikė NŽT Kauno rajono skyriui situacijos brėžinį ir aiškinamąjį raštą, kuriuo informavo, kad paženklintą sklypą sudaro du žemės sklypai - 26,3188 ha Dokelių k. ir 4,5714 ha Lelerviškių k., ir nurodė, kad bendras paženklintų sklypų plotas yra 30,8902 ha (t. y. mažesnis 0,6998 ha) ir viršija maksimalią leistiną (ribinę) ploto paklaidą. Kauno rajono Čekiškės apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1992 m. vasario 5 d. posėdyje nutarė patenkinti pareiškėjo prašymą įsigyti 31,04 ha privačiam ūkiui steigti. Pagal Čekiškės apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. kovo 16 d. parengtą Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę pažymą Nr. 131 pareiškėjui priklausė atkurti nuosavybės teisę į 20,24 ha buvusio žemės savininko D. J. ir D. Z. žemės, buvusios Lelerviškių k. Pažyma Nr. 132 patvirtinta teisė atstatyti nuosavybės teisę į buvusio žemės savininko B. M. 10,80 (ištaisyta į 10,60) ha žemės, buvusios Kašelkų k. Pagal preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą suprojektuotas sklypas 1992 m. kovo 17 d. Žemės sklypo skiriamo privačiam ūkiui steigti vietos apžiūrėjimo aktu paženklintas vietovėje ir nustatytas šio sklypo plotas - 31,59 ha. Parengus suteiktos žemės privačiam ūkiui steigti dokumentų bylą 1992 m. liepos 15 d. Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos vadovas pasirašė rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos išvadą apie perkamo žemės ar miško sklypo plotą ir kainą. Išvadoje nurodyta, kad remiantis pareiškėjo prašymu, buvusios žemės valdos bei suprojektuoto žemės sklypo piniginiu įvertinimu ir kitais dokumentais, nustatyta, kad pareiškėjui suteikiamas 31,59 ha žemės sklypas, iš to ploto 20,24 ha grąžinama natūra, 9,91 ha (skaičiuota vertė už 10,80 ha) grąžinama ekvivalentine natūra ir 1,44 ha šio ploto sudaro perkama žemė, kurios nominali kaina yra 8 451 rubliai. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. II-1639-38728 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui S. B., M.“ pareiškėjui buvo atstatyta nuosavybės teisė į 31,04 ha ir nurodyti nuosavybės atstatymo būdai: grąžinti natūra 20,24 ha ir ekvivalentine natūra 10,80 ha. Kauno rajono valdyba, vadovaudamasi Žemės ūkio ministerijos priimtais sprendimais „Dėl nuosavybės teisės į žemę (mišką) atstatymo“, apsvarstytais preliminariniais žemės reformos žemėtvarkos projektais, Potvarkiu visą 31,59 ha žemės sklypą pareiškėjui suteikė naudotis neatlygintinai. Potvarkio pagrindu pareiškėjas visą 31,59 ha žemės sklypą įregistravo VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (įrašas galioja nuo 1994 m. liepos 15 d.). Ginčijamu Sprendimu nustatyta, jog už neišpirktą 0,6998 ha žemės plotą pareiškėjas privalo sumokėti valstybei įstatymų nustatyta tvarka.
14. Teismas nurodė, jog Sprendime NŽT tik informavo pareiškėją apie tai, kad papildomai išnagrinėjusi pareiškėjo nuosavybės teisių į Žemės sklypą atkūrimo ir ženklinimo kadastriniais matavimais žemės sklypo dokumentus, ginčijamu Sprendimu patikslino NŽT Kauno rajono skyriaus vedėjo 2020 m. rugpjūčio 13 d. išvadą Nr. 7ITP-91-(14.7.143E.) ir nustatė, kad Žemės sklypo ribos atitinka teritorijų planavimo dokumento, patvirtinto Kauno apskrities viršininko 1999 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 02-05-5624 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, Liučiūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto plano sprendinius, todėl šio žemės sklypo kadastrinių duomenų nustatymo darbai gali būti tęsiami, o už neišpirktą 0,6998 ha žemės plotą savininkas privalo sumokėti valstybei įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau byloje esantys objektyvūs ir neginčijami duomenys patvirtino, kad Kauno rajono valdyba, vadovaudamasi Žemės ūkio ministerijos priimtais sprendimais „Dėl nuosavybės teisės į žemę (mišką) atstatymo“, apsvarstytais preliminariniais žemės reformos žemėtvarkos projektais, Potvarkiu visą 31,59 ha žemės sklypą pareiškėjui suteikė naudotis neatlygintinai (privačion nuosavybėn grąžinta žemė). Potvarkio pagrindu pareiškėjas visą 31,59 ha žemės sklypą įregistravo VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (įrašas galioja nuo 1994 m. liepos 15 d.) (Nuosavybės teisės atkūrimo byla Nr. 46). Nei Potvarkis, nei VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenys nėra nuginčyti ir yra galiojantys.
15. Teismas pažymėjo, kad nei Sprendime, nei atskirai nėra išdėstyti motyvai, nepateiktas teisinis pagrindas (nenurodyta jokių teisės aktų normų), kuriais viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį sprendimą. Teismo vertinimu, atsakovas iš esmės neišnagrinėjo prašymo, nevertino nei Potvarkio, nei VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų, iš kurių akivaizdu, kad pareiškėjui nuosavybės teise nuo 1994 m. priklauso visas 31,59 ha žemės sklypas, todėl iš ginčijamo Sprendimo nėra aišku, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu pareiškėjas privalo sumokėti valstybei už jam nuosavybės teise nuo 1994 m. priklausančią žemės sklypo dalį - 0,6998 ha.
16. Nustatęs, kad NŽT iš esmės neišnagrinėjo prašymo, faktinių aplinkybių iš esmės nevertino bei priėmė Sprendime be motyvuojamosios dalies, teismas sprendė, jog nurodyti Sprendimo turinio trūkumai yra esminiai, todėl jį panaikino.
III.
17. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti.
Atsiliepimas
18. Atsakovas nurodo, jog teismas nevertino Kauno rajono skyriaus 2021 m. kovo 25 d. rašto Nr. 7SD-2342-(14.7.104) „Dėl žemės Leverviškių kaime“, NŽT 2021 m. gegužės 28 d. rašto Nr. 1SS-847-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriuose buvo nurodyti išsamūs motyvai, kodėl priimtas toks sprendimas. Be to, pačiame Sprendime buvo nurodyta, kad Kauno rajono skyrius papildomai išnagrinėjo S. B. <...> nuosavybės teisių atkūrimo ir ženklinimo kadastriniais matavimais žemės sklypo dokumentus, bei atsižvelgiama į naujai paaiškėjusias aplinkybes, kurios taip pat aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodytos skundžiamame Sprendime. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Sprendimas yra be motyvų ar jame nepateiktas teisinis pagrindas. Motyvai buvo nurodyti pačiame Sprendime, o teisinis pagrindas buvo nurodytas 2020 m. rugpjūčio 13 d. išvadoje Nr. 7ITP-91-(14.7.143 E.), nes Sprendimas yra nurodytos išvados neatskiriamoji dalis, todėl atskirai dar kartą išdėstyti tokius pačius teisinius pagrindus nereikalaujama.
19. Priešingai nei nurodė teismas, atsakovas įvertino visas faktines aplinkybes, nes peržiūrėjo ir pakartotinai įvertino pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo ir ženklinimo kadastriniais matavimais Žemės sklypo dokumentus ir jais remdamasis priėmė Sprendimą.
20. Atsakovo manymu, teismas netinkamai įvertino įrodymus, neatsižvelgė į Kauno rajono skyriaus 2021 m. kovo 25 d. raštą Nr. 7SD-2342-(14.7.104) „Dėl žemės Leverviškių kaime“, nekreipė dėmesio į atsakovo argumentus, kad, jei bus tenkintas pareiškėjo skundas, susidarys situacija, jog pareiškėjas bus įgijęs iš Lietuvos valstybės daugiau žemės nei jam priklauso ir dar valstybė papildomai jam už viršplotį sumokės, nes panaikinus Sprendimą, lieka galioti 2020 m. rugpjūčio 13 d. išvada Nr. 7ITP-91-(14.7.143 E.), kurioje nurodyta, kad ,,<...>už nustatytą žemės ploto skirtumą savininkui S. B. bus kompensuojama teisės aktų nustatyta tvarka“.
21. Atsakovo vertinimu, teismas VAĮ 8 straipsnio nuostatas taikė formaliai, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.
Atsiliepimas
22. Pareiškėjas S. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
Šalies argumentai
23. Pareiškėjo teigimu, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodė atsakovas, teismas teisingai konstatavo, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka esminių VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, kadangi nei Sprendime, nei atskirai nėra išdėstyti motyvai, nepateiktas teisinis pagrindas, kuriais viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį sprendimą. Šiuo atveju NŽT nesilaikė VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, Sprendimo tinkamai nemotyvavo, priėmė sprendimą, prieštaraujantį materialiosios teisės normoms, pažeidžiantį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas bei pareiškėjo teises bei teisėtus interesus.
24. Byloje esantys objektyvūs ir neginčijami duomenys patvirtina, kad Kauno rajono valdyba visą 31,59 ha žemės sklypą pareiškėjui suteikė naudotis neatlygintinai (privačion nuosavybėn grąžinta žemė). Potvarkio pagrindu pareiškėjas visą 31,59 ha žemės sklypą įregistravo VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (įrašas galioja nuo 1994 m. liepos 15 d.) (Nuosavybės teisės atkūrimo byla Nr. 46). Taigi nei Potvarkis, nei VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenys nėra nuginčyti ir yra galiojantys. Todėl neaišku, kuo remiantis atsakovas nutarė įpareigoti pareiškėją sumokėti už jam nuosavybės teise priklausančią Žemės sklypo dalį, kuri jam teisėtai priklauso nuo 1994 m.
25. Apeliacinio skundo argumentai, jog išsamūs motyvai ir teisinis pagrindas buvo nurodytini kituose administraciniuose aktuose, pareiškėjo manymu, yra nepagrįsti ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Pažymėtina, kad individualaus administracinio akto motyvai negali būti nurodyti vėliau, nei priimtas individualus administracinis aktas. Be to, nei iš Kauno rajono skyriaus 2021 m. kovo 25 d. rašto Nr. 7SD-2342-(14.7.104) „Dėl žemės Leverviškių kaime“, nei iš NŽT 2021 m. gegužės 28 d. rašto Nr. 1SS-847-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ neaišku, kokiu teisiniu pagrindu remiantis iš pareiškėjo atimama nuosavybė, kodėl jis antrą kartą turi mokėti už jam priklausantį turtą. Negana to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. spalio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-596-575/2021 konstatavo, kad minėti raštai yra informacinio pobūdžio ir nesukelia teisinių pasekmių, todėl nepagrįsti teiginiai, kad jie yra neatskiriama skundžiamo Sprendimo dalis.
26. Taip pat nepagrįstai atsakovas teigia, jog teisiniai argumentai buvo nurodyti 2020 m. rugpjūčio 13 d. išvadoje Nr. 7ITP-91-(14.7.143 E.). Skundžiamo Sprendimo teisiniai argumentai negalėjo būti nurodyti minėtoje išvadoje, t. y. ankstesniame sprendime, nes joje buvo priimti iš dalies priešingi sprendimai nei skundžiamame Sprendime. Išvada nutarta kompensuoti už trūkstamą žemės ploto skirtumą, o Sprendimu pareiškėjas įpareigotas sumokėti valstybei už trūkstamą žemės ploto skirtumą.
27. Priešingai nei teigia atsakovas, už 1,44 ha žemės sklypo dalį pareiškėjas sumokėjo valstybei, todėl jis buvo įregistruotas Valstybinio žemės kadastro duomenų registre. Šias aplinkybes patvirtina investicinės taupomosios knygelės kopija, iš kurios matyti, kad 1992 m. rugpjūčio 4 d. iš pareiškėjo buvo nurašyti 10 860 investiciniai čekiai. Be to, neaišku, kaip nenuginčijus Potvarkio, VĮ Registrų centre nepanaikinus nuosavybės teisės į 31,59 ha žemės sklypo plotą, pasikeistų VĮ Registrų centro duomenys, ar pareiškėjui išpirkus NŽT nurodytą žemės sklypo plotą (0,6998 ha) padidėtų jo nuosavybė, ar jis galėtų papildomai išsipirktą žemės plotą įregistruoti VĮ Registrų centre.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl NŽT Kauno rajono skyriaus 2020 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. 7SD-4908-(14.7.104.) „Dėl 2020 m. rugpjūčio 13 d. išvados Nr. 7ITP-91-(14.7.143 E.) patikslinimo“, kuriuo nustatyta, jog už 0,6998 ha žemės plotą pareiškėjas privalo sumokėti valstybei įstatymų nustatyta tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.
29. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad Sprendimas neatitinka esminių VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nei Sprendime, nei atskirai nėra išdėstyti motyvai, nepateiktas teisinis pagrindas (nenurodyta jokių teisės aktų normų), kuriais viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį sprendimą. Iš ginčijamo Sprendimo nėra aišku, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu pareiškėjas privalo sumokėti valstybei už jam nuosavybės teise nuo 1994 metų priklausančią, tačiau, atsakovo nuomone, nurodytą neišpirktą žemės sklypo dalį - 0,6998 ha. Teismo vertinimu, Sprendimo turinio trūkumai VAĮ 8 straipsnio 1 dalies prasme yra esminiai, todėl Sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – VAĮ 8 straipsniui.
31. Apeliantas Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, VAĮ 8 straipsnio nuostatas taikė formaliai, o Sprendimas, atsižvelgiant į papildomus dokumentus, įstatymo reikalavimus atitinka.
32. Teismas pažymi, kad iš apeliacinio skundo matyti, kad atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.
33. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir detaliai išnagrinėjo bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius dėl valdžios institucijos priimamų sprendimų reguliuojančias teisės normas, todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo motyvų, pasisako tais aspektais, kuriais grindžiamas pareiškėjo apeliacinis skundas.
34. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013). Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012 ir kt.). Tuo tarpu pareigos nustatyti juridinių faktų visetą, būtiną ir pakankamą teisės normai taikyti, nesilaikymas nedera nei su gero administravimo principo, nei su VAĮ 8 straipsnio imperatyvais.
35. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes, išklausyti asmenis, kurių atžvilgiu yra priimami administraciniai sprendimai.
36. Apeliantas NŽT teigia, kad skundžiamo Sprendimo teisinis pagrindas buvo nurodytas 2020 m. rugpjūčio 13 d. išvadoje Nr. 7ITP-91-(14.7.143 E.). Pažymėtina, kad šioje išvadoje yra nurodoma vienintelė teisės norma – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 21 punktas. Šiame punkte nieko nėra kalbama apie institucijos teisę įpareigoti asmenį mokėti papildomas sumas ir jo turinys nėra susijęs su pareiškėjo keliamais teisės klausimais, į kuriuos privalu atsakyti administracinėje procedūroje atsakingam administratoriui išklausius asmenį: kodėl nėra pripažįstamas jo mokėjimas už ginčo žemę investiciniais čekiais; jeigu pareiškėjas nebūtų apmokėjęs už 1,44 žemės sklypo dalį, tuomet jam žemės sklypas nebūtų suteiktas ir nebūtų buvęs įregistruotas jo vardu; kodėl jis privalo mokėti, jeigu galioja ir nėra nuginčytas 1994 m. kovo 31 d. Valdybos potvarkis Nr. 174, pagal kurį nuosavybė suteikta neatlygintinai. Iš esmės paminėtoje išvadoje nėra teisinių motyvų, kodėl atsakovas nutarė įpareigoti pareiškėją išsipirkti jam nuosavybės teise priklausančią žemės sklypo dalį.
37. Apeliantas NŽT taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino NŽT Kauno rajono skyriaus 2021 m. kovo 25 d. rašto Nr. 7SD- 2342-(14.7.104) „Dėl žemės Lelerviškių kaime“, NŽT 2021 m. gegužės 28 d. rašto Nr. 1SS-847-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“, kuriuose buvo nurodyti išsamūs motyvai, kodėl priimtas toks sprendimas.
38. Dėl šių atsakovo argumentų pažymėtina, kad nurodomi raštai yra surašyti vėliau nei buvo priimtas Sprendimas. VAI 8 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimai turėjo būti išpildyti priimant individualu administracini aktą. Teisėjų kolegija pažymi, skundžiamo individualaus akto priėmimo motyvų nurodymas teisminio proceso metu (jei jie nėra nurodyti priimtame akte) negali būti vertinamas ir neturi įtakos nemotyvuoto akto teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-507-968/2022). Atsižvelgiant į tai, NŽT Kauno rajono skyriaus 2021 m. kovo 25 d. raštas Nr. 7SD- 2342-(14.7.104) „Dėl žemės Lelerviškių kaime“, NŽT 2021 m. gegužės 28 d. raštas Nr. 1SS-847-(7.5.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ nėra pripažįstami sudėtine skundžiamo Sprendimo dalimi, todėl apelianto argumentai dėl minėtų raštų nepagrįstais.
39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
40. Pareiškėjas S. B. prašo priteisti 900 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas turi teisę reikalauti atlyginti ir atstovavimo išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimas priimamas pareiškėjo S. B. naudai, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų pagrįstas įrodymais, todėl tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui S. B. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Nutartis neskundžiama.