Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43201-2015-7 Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.18.4.; 3.3.2.4.

2016 m. balandžio 4 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB „Swedbank“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė pripažinti 2004 m. spalio 5 d. kredito sutarties Nr. 04-030725-IN nutraukimą neteisėtu, pakeisti 2004 m. spalio 5 d. kredito sutarties Nr. 04-030725-IN nuostatas, pratęsiant kredito grąžinimo terminą iki 2030 m. rugsėjo 30 d., išdėstant likusią nesumokėto kredito dalį lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį ir kt.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė išieškojimą pagal hipotekos lakštus Nr. (duomenys neskelbtini) bei jų pagrindu 2015 m. gruodžio 3 d. išduotus vykdomuosius įrašus.

Atsakovas prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį. Nepanaikinus 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties, taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo institutą, t. y. įpareigoti ieškovą per dešimt dienų į Vilniaus miesto apylinkės teismo depozitinę sąskaitą sumokėti 494.635,16 € sumą, o ieškovui neįvykdžius teismo įpareigojimo – panaikinti teismo taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad laikinąsias apsaugos priemones ieškovas naudoja neteisėtais tikslais, siekdamas apsisaugoti nuo teisėtų kreditoriaus reikalavimų pagal nevykdomą kredito sutartį bei išieškojimo nukreipimo į savo turtą, galimai siekdamas jį perleisti tretiesiems asmenims, kas jau yra galimai buvo padaryta su UAB „Europa Group“ verslu tuomet, kai ieškovas buvo UAB „Europa Group“ vadovu, bei siekdami užkirsti kreditoriui AB „Swedbank“ galimybę patenkinti savo piniginius reikalavimus iš savo turto. Ieškovas piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, o teismas, taikydamas užtikrinimo priemones buvo suklaidintas ieškovo teiginių bei nevertino ar taikytini apribojimai gali būti taikomi šioje situacijoje ir tokiomis priemonėmis, kurios yra neteisėtos, daro žalą ir yra nuostolingos atsakovui. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas patirs neigiamas pasekmes, t. y. negalės pradėti priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto ir taip gauti savo reikalavimo patenkinimo. Per vieną mėnesį vien palūkanų suma pagal išduotus vykdomuosius dokumentus viršija 41.000,00 €. Kredito sutartis yra nutraukta, kreditorius turi vykdomuosius dokumentus, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių negali jų pateikti vykdymui. Tuo atveju, jei ši civilinė byla tęstųsi 12 mėnesių, skaičiuojant vykdomaisiais dokumentais priteistas 2,78 proc. sutartines bei 6 proc. procesines metines palūkanas nuo vykdomaisiais dokumentais priteistos 5.633.657,89 € sumos, susidarytų 494.635,16 € suma.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 7 d. nutartimi netenkino atsakovo AB „Swedbank“ prašymo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Netenkino atsakovo AB „Swedbank“ prašymo dėl atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Teismas nustatė, jog prašymas dėl nuostolių užtikrinimo nėra pakankamai motyvuotas ir įrodytas. Atsakovas, reikalaudamas pateikti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, turėtų pateikti įrodymus, jog tokie nuostoliai iš tiesų gali atsirasti bei preliminarų tokių nuostolių apskaičiavimą. Atsakovas prašyme nurodė, kad jo nuostolių suma gali sudaryti 494.635,16 €, tačiau nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių nurodytų nuostolių dydį. Šie nuostoliai skaičiuojami, darant prielaidą, kad teismo procesas užsitęs bent vienerius metus, kas šiuo metu atrodo tik atsakovo pamąstymai ir nėra objektyviai pagrįsta. Tiek šalys, tiek teismas turi buti suinteresuoti operatyviu ir ekonomišku bylos nagrinėjimu (CPK 34 straipsnis). Teismui nėra pateikta įrodymų, kad dėl pritaikytų apribojimų atsakovo ūkinė ar finansinė veikla buvo sutrikdyta bei, kad būtent dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis neturi galimybės vykdyti savo prisiimtų finansinių įsipareigojimų ir pan. Byloje nėra duomenų apie sunkią ieškovo finansinę padėti, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad ieškovas galės atlyginti nuostolius tuo atveju, jeigu bus pripažinta, jog tai jis turi padaryti. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų daryti išvadą, kad ieškovas gali imtis kokių nors veiksmų, siekdamas išvengti ar apsunkinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą. Taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą yra teismo teisė, bet ne pareiga (CPK 147 straipsnio 1 dalis), kuria pasinaudoti šiuo konkrečiu atveju teismas nenustatė pagrindo ir būtinumo. Teismas atkreipė atsakovo dėmesį į CPK 147 straipsnio 3 dalies nuostatą, nustatančią, jog įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, kuriuos jam padarė ieškovų prašymu byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Kol neišspręstas šalių ginčas, nėra pagrindo naikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kurių taikymu atsakovas grindžia prašymą dėl nuostolių užtikrinimo. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra protingos, proporcingos ir ekonomiškos, pritaikytos atsižvelgiant į atsakovo interesus ir nesuteikiant ieškovui pranašumo, todėl atsakovo patiriami nepatogumai yra natūrali šių priemonių taikymo pasekmė, dėl to nėra pagrindo jų naikinti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas AB „Swedbank“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta panaikinti laikinąsias apsaugos priemones, ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, jog ieškovo reikalavimai nėra pagrįsti faktiniais bei teisiniais argumentais. Teismas nevertino, ar ieškinys bus patenkintas. Ieškovas šiuo metu nėra materialiojo teisinio santykio šalis, todėl neturi teisės reikšti ieškinio CK 6.204 straipsnio pagrindu. Ieškovas nėra atsakovo ir UAB „Europa Group“ 2004 m. spalio 5 d. sudarytos kredito sutarties šalis, todėl neturi teisės reikalauti modifikuoti sutarties, kurioje nedalyvauja, sąlygų. Įmonės akcininkas negali reikalauti koreguoti įmonės sandorių sąlygų, jis įmonės valdyme dalyvauja skirdamas valdymo organus. Įmonės kreditorius turi teisę ginčyti tik savo sudarytas sutarties sąlygas, bet ne nustatinėti, kokios turi būti įmonės ir trečiųjų asmenų sutarčių turinys. Laiduotojas taip pat turi materialinį teisinį suinteresuotumą dėl laidavimo sutarties, kurios šalimi jis yra sąlygų, bet ne dėl skolininko ir kreditoriaus sutarties. Pagrindas nutraukti kredito sutartį buvo, šios aplinkybės neginčija ir ieškovas. UAB „Europa Group“ pradelsta skola atsakovui 2015 m. rugsėjo 7 d. buvo net 1.208.365,41 €. Pats skolininkas nurodė, jog sumokėti skolos negali dėl paties ieškovo veiksmų, kadangi nuo 2013 m. kovo iki balandžio galimai neteisėtais buvusio UAB „Europa Group“ vadovo R. B. veiksmais buvo perkeltas bendrovės vykdytas viešbučių verslas, todėl UAB „Europa Group“ neteko didelės dalies turto bei neteko galimybės gauti pastovių pajamų iš viešbučio verslo. Dėl minėtų pažeidimų ieškovui yra iškelta civilinė byla Nr. e2-3621-656/2015 dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nesąžiningos konkurencijos veiksmų, nuostolių atlyginimo ir uždraudimo atlikti veiksmus. Vilniaus apygardos teisme taip pat nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-411-590/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui R. B. dėl priverstinio akcijų pardavimo. Šioje byloje yra pateikti duomenys, kad UAB „Europa Group“ yra neteisėtai laidavusi, tai yra nežinant AB „Swedbank“ ir be kreditoriaus sutikimo. Iš byloje esančių įrodymų tikėtina, kad atsakovui pradėjus išieškojimą iš jam įkeisto turto, paaiškėtų, kad tokio turto nėra ir ieškovas yra jį netesėtai perleidęs tretiesiems asmenims. Tikėtina, kad būtent tokios situacijos ir siekia išvegti ieškovas, o ne iš tiesų ketina nuginčyti kredito sutarties nutraukimą bei modifikuoti jos sąlygas. Pats ieškovas ieškinyje prašo išreikalauti daugybę įrodymų, negalėdamas nurodyti, ką jie pagrįstų ir kodėl jie reikalingi. Byloje yra paties skolininko UAB „Europa Group“ pareiškimas, kad jis objektyviai nėra pajėgus vykdyti kredito sutarties ir to daryti jis negali dėl neteisėtų ieškovo veiksmų.

Ieškovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo skundo netekinti ir palikti Vilniasu miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį ir 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį nepakeistas. Nurodo, jog atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie eliminuotų tikimybę, jog gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Skunde nurodyti argumentai dėl ieškovo teisės pareikšti ieškinį nebuvimo yra akivaizdžiai susiję išimtinai su ginčo nagrinėjimu iš esmės bei peržengia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ribas. Ieškovas yra laiduotojas pagal 2011 m. lapkričio 17 d. laidavimo sutartį dėl UAB „Europa Group“ prievolių pagal 2004 m. spalio 5 d. kredito sutartį įvykdymo. Ieškovas yra įkeitęs 9.870 paprastųjų UAB „Europa Group“ (50 %) akcijų UAB “Europa Group” prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui. Taip pat ieškovas yra kredito gavėjo – UAB “Europa Group” – 50 % akcijų savininkas ir UAB „Europa Group“ kreditorius, kuriam bendrovė yra skolinga 2.116.537,41 €. Todėl egzistuoja net keli teisiniai pagrindai, patvirtinantys ieškovo materialinį teisinį suinteresuotumą bei teisę reikšti ieškinį. CK 6.68 straipsnio 1 dalis numato, jog kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises, pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus. Ieškovas yra įkaito davėjas, todėl pagal CK 4.225 straipsnio 6 dalį jis turi teisę ginčyti kreditoriaus veiksmų teisėtumą ieškinio teisenos tvarka, jeigu kreditorius pradėjo nepagrįstą išieškojimą be pagrindo arba pareiškė nepagrįstą reikalavimą. Skolininkas – UAB „Europa Group“ – nepripažino tariamo savo nemokumo ir negalėjimo sumokėti skolų. Atsakovas, nurodydamas skunde tokias aplinkybes, cituoja iš konteksto ištrauktus UAB „Europa Group“ 2015 m. rugsėjo 29 d. rašto teiginius, kuriame priešingai nei nurodo atsakovas, prašoma nenutraukti kredito sutarties ir pateikiami argumentai, patvirtinantys, jog sutartį modifikavus, skolininkas prisiimtus įsipareigojimus galėtų vykdyti abiem šalim priimtinu būdu. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo principo bei neleistinai neapriboja atsakovo kaip kreditoriaus teisių, kadangi jos atitinka pareikšto ieškinio esmę ir yra susijusios su sprendimo įvykdymu. Dėl pritaikytų apribojimų atsakovas nepatirs nuostolių, kadangi jo reikalavimai UAB „Europa group“ iki pat bylos išnagrinėjimo pabaigos liks užtikrinti UAB „Europa group“ ir trečiųjų asmenų, tame tarpe ieškovo turto, kuris ženkliai viršija atsakovo reikalavimų sumą, įkeitimu. Tuo tarpu laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas ir įkeisto turto pardavimas padarytų ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą neįmanomu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas panaikinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovas ieškiniu prašo pripažinti atsakovo ir UAB „Europa Group“ 2004 m. spalio 5 d. sudarytos kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, pakeisti šios sutarties nuostatas, pratęsiant kredito grąžinimo terminą iki 2030 m. rugsėjo 30 d., išdėstant likusią nesumokėto kredito dąlį lygiomis dalimis kiekvieną mėnesį. Ieškovo prašymu Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdė išieškojimą pagal hiptekos lakštus bei pagal juos 2015 m. gruodžio 3 išduotus vykdomuosius įrašus. Ieškovas nagrinėjamoje byloje yra kredito gavėjo akcininkas, taip pat laiduotojas už kredito gavėjo prievoles pagal 2004 m. spalio 5 d. kredito sutartį bei įkaito, skirto prievolėms pagal kredito sutartį užtikrinti, davėjas. Todėl pripažintina, kad ieškovas turi teisinį suinteresuotumą dėl kredito sutarties vykdymo, kadangi jos netinkamo įvykdymo atveju, kreditorius reikalavimą gali nukreipti į ieškovą. Pažymėtina, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Atsakovo atskirajame skunde nurodyti teisiniai argumentai dėl ieškovo reikalavimo teisės bei ieškinio tenkinimo tikėtinumo gali būti patikrinti tik bylą nagrinėjant iš esmės pirmos instancijos teisme. Atsakovo nurodytos civilinės bylos Nr. e2-2636-656/2016 (buvęs numeris e2-3621-656/2015) ir Nr. 2-1940-590/2016 (buvęs numeris 2-411-590/2014), kuriose ieškovui yra pareikšti reikalavimai, nėra išnagrinėtos, jose pateiktų duomenų pagrįstumas ir pripažinimas įrodymais turės būti įvertintas šias bylas nagrinėjančių teismų. Minėtose bylose nustatytų aplinkybių ir priimtų sprendimų galima įtaka nagrinėjamai bylai taip pat gali būti nustatoma tik bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Todėl atsakovo nurodytų bylų nagrinėjimas šiuo metu neturi įtakos, sprendžiant klausimą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius išieškojimo pagal vykdomuosius įrašus iš įkeisto turto, kredito gavėjas neteks turto, kuriuo buvo užtikrintas kredito sutarties vykdymas. Todėl teismui galimai pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu bei pratęsus kredito sutarties grąžinimo terminą, gali kilti papildomi ginčai dėl prievolių pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimo bei dėl vykdyto išieškojimo pagrįstumo. Tuo tarpu atmetus ieškovo ieškinį, atsakovas galės tęsti vykdymo procesą ir išsiieškoti iš įkeisto turto suteiktą paskolos sumą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nepažeidžia ekonomiškumo ir proporcingumo principų.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 € sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.