Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-06-08 · Administracinė byla Nr. eI2-2642-764/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-06-08
Bylos Nr.
eI2-2642-764/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00814-2021-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjai
Egidija Puzinskaitė (pirm.), Jolanta Malijauskienė, Saulius Jakaitis
Pareiškėjas
S. M.
Atsakovas
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
UAB "Rolidas"
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-2642-764/2021 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00814-2021-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Jolantos Malijauskienės ir Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. M. (S. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Rolidas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas S. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2021 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (15/18-7)50U-01096 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – Sprendimas) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teikė tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Rolidas“ (toliau – Įmonė arba Bendrovė). 2020 m. kovo 25 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – LLG). Teigia, kad yra sudaręs darbo sutartį su UAB „Rolidas“ ir šioje įmonėje dirba nuo 2020 m. spalio 6 d.

Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą LLG nustatęs, kad UAB „Rolidas“ direktorius, kaip darbdavio UAB „Rolidas“ atstovas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 62 straipsnio 2² ir 7 dalių nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje. Darbdaviui buvo paskirta bauda, kuri buvo sumokėta. Pareiškėjo nuomone, Departamentas Sprendimą priėmė nepagrįstai, nes tuo metu, kai UAB „Rolidas“ atstovas buvo nubaustas, jis jau buvo sudaręs darbo sutartį, nebeegzistavo darbdavio įsipareigojimas jį įdarbinti, be to, pareiškėjas Sprendimu be jokio teisinio pagrindo faktiškai yra baudžiamas už kito asmens padarytą teisės pažeidimą.

Teigia, kad Sprendimas motyvuotas netinkamai, jame neatskleistos aplinkybės, kodėl pareiškėjui taikytina Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio norma. Sprendime taip pat neatskleista, kodėl darbdavio įsipareigojimai įdarbinti pareiškėją egzistuoja priimant Sprendimą, nors pareiškėjas jau yra sudaręs darbo sutartį, o minėtoje normoje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas kyla tuomet, kai darbdavys dar yra įsipareigojęs įdarbinti. Pažymi, kad LLG pareiškėjas buvo gavęs ir buvo sudaryta darbo sutartis su UAB „Rolidas“ dar iki konstatavus darbdavio pažeidimą ir jį nubaudžiant.

Pareiškėjo manymu, panaikinti LLG neegzistavo dvi būtinos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintos sąlygos: 1) darbdavio įsipareigojimas įdarbinti, kuris egzistavo iki darbo sutarties sudarymo ir pasibaigė sudarius darbo sutartį; 2) tuo metu, kai darbdavys buvo įsipareigojęs įdarbinti pareiškėją, jau buvo baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Teigia, kad Sprendimas priimtas be teisinio pagrindo, kadangi darbdavys nebuvo įsipareigojęs pareiškėjui jį įdarbinti pagal darbo sutartį, o toks įsipareigojimas jau buvo pasibaigęs jo įvykdymu, nes pareiškėjas jau buvo įdarbintas.

Nurodo, kad turėjo teisėtą lūkestį dėl jam palankiu Departamento sprendimu suteikto LLG galiojimo atitinkamą laikotarpį, nes buvo įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad jo elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių. Mano, kad Departamentas priimdamas Sprendimą nepagrįstai plečiamai aiškino ir taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį, kadangi pareiškėjas tuo momentu, kai darbdavys buvo įsipareigojęs įdarbinti užsienietį, neatitiko šio LLG panaikinimo pagrindo. Pažymi, kad Departamentas Sprendime privalėjo išdėstyti adekvačius, tinkamus ir aiškius motyvus dėl konkrečios teisės normos taikymo, sukeliančio itin neigiamas pasekmes pareiškėjui, tačiau to nepadarė.

Pareiškėjas akcentuoja, kad Departamentas savo sprendimu dėl darbdavio padaryto pažeidimo nepagrįstai pritaikė teisinę atsakomybę ir pareiškėjui, kuris nėra atsakingas už veiksmus, kuriems jis neturėjo jokios įtakos. Panaikinus leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-469 patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą (toliau – Sąrašas), ilgam neteko galimybės teisėtais pagrindais dirbti darbą Lietuvos įmonėse, kadangi jis privalo iš naujo teikti prašymą Departamentui dėl LLG gavimo, patirti papildomus nuostolius sumokant prašymo pateikimo Departamentui mokestį.

Tvirtina, kad dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo jis yra priverstas patirti ženklius nepatogumus sukuriant naujus darbo santykius, kadangi turės kreiptis į Departamentą iš naujo teikiant prašymą ir atvykti teikti dokumentus dėl LLG suteikimo, prieš tai susirandant darbdavį, kuris įsipareigos sudaryti darbo sutartį. Dėl šios procedūros pareiškėjas patirs turtinę žalą bei praras daug laiko.

Pažymi, kad Sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams. Skunde remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika. Nurodo, kad toks Sprendimas yra akivaizdžiai sukeliantis žalą ir darbdaviui, kadangi UAB „Rolidas“ dirba 22 darbuotojai, o dėl Sprendimo net 19 darbuotojų buvo priversti nutraukti darbo santykius. Taigi tokiu būdu praktiškai realiai sužlugdoma darbdavio veikla, iškyla reali bendrovės bankroto grėsmė.

Šalies argumentai

Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas, turėdamas išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. kovo 25 d., tuo pagrindu, jog ketina dirbti UAB „Rolidas“ Departamentui pateikė prašymą pakeisti darbdavį. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalies nuostatomis, priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį.

Departamentas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Sodra) duomenimis, teigia, kad pareiškėjas UAB „Rolidas“ įsidarbino 2020 m. spalio 6 d.

Pažymi, kad R. R., būdamas UAB „Rolidas“ vadovas (kaip darbdavys), pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 eurų bauda, kuri buvo sumokėta 2021 m. sausio 15 d.

Atsiliepimas

Atsakovo teigimu, pareiškėjo darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis).

Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo skundu, teigia, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje numatytas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra imperatyvus. Įstatymas neapibrėžia laikotarpio, kada leidimas laikinai gyventi panaikinamas, t. y. šios Įstatymo normos formuluotė nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbo sutarties sudarymo, darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Atsakovo manymu, toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarauja Įstatymo tikslams, elementariai logikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

Atsakovas atsiliepime pripažįsta, kad pareiškėjui Leidimas buvo išduotas iki 2022 m. kovo 25 d., tačiau, jo vertinimu, tai nereiškia, jog pareiškėjas galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatyme įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog paminėtą administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Pažymi, jog pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecija vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo. Teigia, kad Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi.

Departamentas nesutinka ir su pareiškėjo teiginiais, kad pareiškėjui ir trečiajam asmeniui kylančios teisinės pasekmės priėmus ginčijamą Sprendimą yra neproporcingos. Pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų vadovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių vadovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek UAB „Rolidas“ vadovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Rolidas“ atsiliepime į skundą palaiko pareiškėjo skundą ir prašo jį patenkinti, iš esmės pateikdamas tuos pačius argumentus, kuriuos skunde nurodo pareiškėjas. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (15/18-7)50U-01096 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) S. M., turėdamas jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. kovo 25 d., tuo pagrindu, kad ketina dirbti UAB „Rolidas“, 2020 m. rugsėjo 10 d. Departamentui pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ir vadovaudamasis Įstatymo 44 straipsnio 7 dalimi, 2020 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį. Sodros duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į UAB „Rolidas“ priimtas dirbti nuo 2020 m. spalio 6 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-313-992/2021, UAB „Rolidas“ direktorius R. R. (R. R.) pripažintas kaltu, padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (nelegalus darbas) ir paskirta 1 000 Eur bauda. Šis teismo nutarimas įsiteisėjęs.

Departamento Vilniaus skyrius 2021 m. kovo 3 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (15/18-7)50U-01096 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. kovo 25 d.

Žemesnės instancijos teismas

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo tos dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba pakeičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas arba nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodoma, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

Primintina, jog pareiškėjas, tuo pagrindu, kad ketina tęsti darbą UAB „Rolidas“, Departamentui 2020 m. rugsėjo 10 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir šią teisę patvirtinančius dokumentus. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą leisti pakeisti darbdavį ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis 44 straipsnio 7 dalies nuostata, 2020 m. rugsėjo 23 d. priėmė sprendimą leisti pakeisti darbdavį.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimu UAB „Rolidas“ vadovas R. R. (R. R.) pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 1 000 (vieno tūkstančio) eurų bauda. Remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimas įsiteisėjo 2021 m. vasario 2 d.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarime konstatuota, kad R. R., būdamas UAB „Rolidas“ (toliau ir – Bendrovė), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), vadovu, nuo 2020 m. balandžio 6 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d., leido Bendrovėje dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojui (duomenys neskelbtini) M. S., neturinčiam leidimo gyventi ar kito dokumento, suteikiančio teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, apie trečiosios šalies piliečio M. S. įdarbinimą UAB „Rolidas“ direktorius R. R. nustatyta tvarka nepateikė pranešimo Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Užimtumo tarnybai. Tokiais veiksmais R. R. pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnio 22 ir 7 dalių nuostatas bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. V-401/EV-281 /V-395 „Dėl informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo" tvarkos aprašo 4 ir 7 punktų reikalavimus (toliau ir – Įsakymas) ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis (t. y. asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 str. 1 d., ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardytų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis).

ANK 2 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal ANK atsako tik fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims. Nepriklausomai nuo nelegaliai įdarbinto subjekto, nustačius, kad jis dirba be darbo sutarties ir apie jį nepranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai ar dirbama nesilaikant trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo procedūrų, konstatuojamas nelegalaus darbo faktas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą, yra konstatavęs, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas (žr. pvz., LVAT 2019 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį Nr. eA-5343-624/2019, 2019 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. eA-5395-492/2019).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Rolidas“ vadovas pažeidė ANK 95 straipsnio nuostatas ir už tai jam paskirta 1 000 eurų bauda. UAB „Rolidas“ užsienietį įdarbino pagal darbo sutartį, vykdydamas įsipareigojimą įdarbinti užsienietį, pastarajam pateikus prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nes jis ketino dirbti Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. pateikęs darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui. Todėl, įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. sausio 7 d. nutarimui, kuriuo UAB „Rolidas“ vadovas nubaustas už nelegalų darbą, užsieniečiui Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu panaikintas pagrįstai, nepriklausomai nuo to, kad užsienietis UAB „Rolidas“ dirbo pagal darbo sutartį ir buvo įdarbintas iki nutarimo įsiteisėjimo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tiek įmonės, tiek jos vadovo nubaudimas už nelegalų darbą atitinka Įstatymo reikalavimus panaikinant LLG. LVAT nuosekliai palaiko tokį aiškinimą savo praktikoje (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, LVAT yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 straipsnio prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3884-822/2020). Taigi nagrinėjamu atveju yra nustatytas darbdavio nubaudimo faktas (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) papunkčio prasme), todėl taikytinas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 (a) punkte įtvirtintas LLG panaikinimo pagrindas. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas imperatyvas jokių išimčių ar išlygų, sprendžiant leidimo laikinai gyventi panaikinimą šiuo pagrindu, nenumato.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisinės valstybės principą, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime akcentavo iš Konstitucijos kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko, įskaitant) anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Taip pat administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina. Jurisprudencijos tęstinumą savo praktikoje yra pabrėžęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015).

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad Departamentui priėmus skundžiamą Sprendimą, UAB „Rolidas“ baudžiama antrą kartą. Iš byloje surinktų duomenų nustatyta, kad UAB „Rolidas“ vadovas R. R. (R. R.) buvo nubaustas vieną kartą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) ir jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Departamento Sprendimu UAB „Rolidas“ baudžiamas antrą kartą, kadangi Sprendimas priimtas pareiškėjo, o ne UAB „Rolidas“ atžvilgiu, be to, juo netaikomos jokios administracinės nuobaudos.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad LLG jam buvo išduotas anksčiau nei UAB „Rolidas“ direktorius buvo nubaustas už padarytą administracinį nusižengimą, o jis buvo įdarbintas iki bendrovės direktoriaus nubaudimo. Be kita ko, mano, kad jam yra nepagrįstai taikoma teisinė atsakomybė už teisės pažeidimą, kurio jis nepadarė.

Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, kad jis nustatytas darbdavio atžvilgiu po to, kai užsienietis jau įdarbintas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečių šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Teismas pažymi, jog tokie teismo išaiškinimai visiškai atitinka LVAT formuojamą praktiką (žr. pvz., 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5344-556/2019). Tai, kad pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jei darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju LLG panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams. Analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. pvz., 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021 ir kt.).

Pareiškėjo teigimu, Sprendimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams.

LVAT praktikoje yra išaiškinta, jog Migracijos departamentas, nustatęs bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintą savarankišką leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą LLG. Taigi, neatitiktis Įstatymo reikalavimams yra pakankamas pagrindas panaikinti išduotą LLG. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT panašaus pobūdžio bylose (žr. pvz., 2019 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA- 5344-556/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019). Pabrėžtina, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, jog jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negalės būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas, taip pat neturi atsirasti aplinkybių, kurios Įstatyme nurodytos kaip leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. Nustatytas teisinis reglamentavimas yra aiškus, todėl pareiškėjo vertinimas, jog ginčijamas Sprendimas neatitinka teisingumo ir proporcingumo principų, nėra pagrindas jį panaikinti (žr. pvz., LVAT 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės savo skundą grindžia subjektyviu faktinių aplinkybių vertinimu ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra pagrįstas tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų nuostatomis, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų. Pažymėtina, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 5 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Skundžiamo Sprendimo turinį įvertinus minėtų teisės aktų nuostatų apimtyje, darytina išvada, kad pareiškėjas iš Sprendimo turinio galėjo ir turėjo aiškiai suprasti LLG panaikinimo esmę, teisinį pagrindą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, kad Sprendimas neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų, yra nepagrįsti. Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė ir kitus argumentus (pareiškėjo patiriami nuostoliai, žlugdoma bendrovės veikla, bendrovės įsipareigojimai ir kt.), kurių pagrindu prašo panaikinti ginčijamą Sprendimą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia Sprendime padarytos išvados. Šiame kontekste papildomai paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi teisę proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, jog teismo procesinis sprendimas priimtas pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens nenaudai, prarandama teisė į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo S. M. (S. M.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Saulius JakaitisJolanta MalijauskienėEgidija Puzinskaitė