Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. Š. ir D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4387-641/2015 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, patikslintą ieškinį atsakovams E. Š., D. Š. dėl išmokėtų sumų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, atstovas prašė solidariai priteisti iš atsakovų E. Š., D. Š. 3 488,76 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 2012-04-20 atsakovas E. Š., vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino pastato, esančio (duomenys neskelbtini)., sieną.

3. Kadangi apgadintas turtas 2011-06-21 sutartimi buvo apdraustas, ieškovas draudėjui išmokėjo 3 488,76 Eur draudimo išmoką, kurią prašė priteisti iš už padarytą žalą solidariai atsakingų asmenų: avariją sukėlusio E. Š. ir automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkės D. Š., neįvykdžiusios pareigos apdrausti automobilį ir leidusios neapdraustą automobilį vairuoti kitam asmeniui.

4. Ieškovo teigimu, E. Š. darbdaviui UAB „Transroad“ civilinė atsakomybė nekilo, kadangi E. Š. automobilį vairavo po darbo valandų, važiavo į dirbtuves, kur su įmonės darbuotojais vartojo alkoholį, kas negali būti priskiriama prie darbinių funkcijų. Be to, UAB „Transroad“ yra bankrutavusi ir išregistruota.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos solidariai iš atsakovų E. Š. ir D. Š. 3 488,76 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 488,76 Eur sumą, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-06-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovui AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančiam per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą iš atsakovų E. Š. ir D. Š. po 40,05 Eur bylinėjimosi išlaidų.

6. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju spręstina dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalį sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikymo, nustatant termino pradžią ir pabaigą.

7. Teismas sprendė, kad 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka pareikšti atsakovės D. Š. atžvilgiu nėra praleistas, kadangi ieškinio senaties terminas prasidėjo 2012-04-21 ir baigėsi 2015-04-21. Ieškinys registruotas per elektroninę teismų sistemą 2015-04-21 – paskutinę ieškinio senaties termino dieną.

8. Teismas sprendė, jog ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas 2015-04-20 visų skolininkų atžvilgiu, pareiškus ieškinį teisme, dėl to sprendė, kad ieškinio senaties terminas E. Š. atžvilgiu, 2015-06-15 pareiškus ieškinį teisme, nebuvo praleistas.

9. Teismas nustatė, kad atsakovas E. Š. padarė žalą vairuodamas nedraustą transporto priemonę, šią žalą A. T., remiantis savanoriška draudimo sutartimi (įmonių turto draudimas), atlygino ieškovas, todėl jis, vadovaujantis CK 6.1015 straipsniu, turi teisę pareikšti ieškinį atsakovams.

10. Teismas nevertino, jog atsakovas eismo įvykio metu vykdė darbines pareigas ir atitinkamai jam kaip įmonės darbuotojui taikoma ribota materialinė atsakomybė. Sprendė, jog UAB „Transroad“ darbuotoju dirbęs atsakovas E. Š. už eismo įvykio metu padarytą žalą atsako tiesiogiai, t. y. nagrinėjamu atveju darbdavio atsakomybė nekyla.

11. Teismas atsakovų teiginius dėl žalos dydžio ir jo nustatymo atmetė kaip nepagrįstus, kadangi atsakovai 2013 m., gavę pretenziją ir raginimą grąžinti sumokėtas sumas, nei žalos dydžio, nei jos nustatymo procedūros neginčijo, nereiškė pretenzijų dėl to, jog žalą paskaičiavo ieškovo pasirinktas ekspertas, atsakovai nenustatinėjo žalos dydžio patys, nesikreipė į nepriklausomus ekspertus.

12. Teismas sprendė, kad atsakovų ir jų atstovo teiginius, kad buvo panaudota ne visa draudimo išmoka, nepagrindžia jokie byloje esantys rašytiniai įrodymai.

13. Teismas sprendė, kad atsakovė D. Š., būdama automobilio savininkė, neturėjo teisės leisti UAB „Transroad“ darbuotojui atsakovui E. Š. naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas, atsakovė perduodama neapdraustą automobilį naudoti, pažeidė Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau–TPVCAPDĮ) draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

14. Apeliaciniu skundu atsakovai E. Š. ir D. Š. prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip pateiktą praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą arba ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ patikslintą ieškinį atsakovams atmesti kaip nepagrįstą; priteisti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

14.1.Teismas nurodė, jog taikomos subrogacijos taisyklės, tačiau termino eigos skaičiavimą pradėjo nuo sekančios termino dienos pagal bendrąsias teisės normas. Teismo argumentas, jog termino eiga prasideda kitą dieną, visiškai neparemtas teismų praktika.

14.2. E. Š. nėra tinkamas atsakovas. Nepagrįstai teismas nelaikė, jog E. Š. vykdė darbines funkcijas, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo (toliau–LAT) praktika, kelionę iš darbo taip pat laikoma ir įskaitoma į darbo laiką.

14.3.Nepagrįstai teismas nurodė, kad atsakovė, perduodama neapdraustą automobilį naudoti, pažeidė TPVCAPDĮ draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus. Apeliantai mano, jog patikslintas ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, kadangi tiek Panaudos sutarties pagrindu, tiek TPVCAPDĮ 4 str. 2 d. atsakovui UAB „Transroad“ perėjo numatyta pareiga sudaryti draudimo sutartį ir CK 6.270 str. numatytą atsakomybę dėl didesnio pavojaus šaltinio, bei CK 6.264 darbuotojo padarytos žalos.

14.4. Nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovų ir jų atstovo teiginių, kad neva buvo panaudota ne visa draudimo išmoka, nepagrindžia jokie byloje esantys rašytiniai įrodymai, kadangi lokalinėje sąmatoje, kurią pateikė ieškovo „ekspertas“, įtraukiamos naujos plytos, o iš atsakovo atstovo pateiktų foto nuotraukų akivaizdu, jog namo sienai suremontuoti buvo naudojamos tos pačios, eismo įvykio metu apgadintos plytos. Atsakovai mano, jog teismas turėjo akivaizdžius pagrindus sumažinti ieškovo reikalaujamų nuostolių atlyginimo dydį, remiantis atsakovų pateiktomis foto nuotraukomis.

15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, Lietuvos Respublikoje veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą prašo apeliacini skundą atmesti, o Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

15.1. Tarp ginčo šalių susiklostė deliktiniai (žalos atlyginimo) teisiniai santykiai, todėl šiam santykiui taikytinas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Byloje nėra ginčo, kad nukentėjusysis (draudimo išmokos gavėjas) apie jam eismo įvykio metu padarytą žalą sužinojo 2012-04-20. Būtent ši diena laikytina sužinojimo apie teisės pažeidimą diena, ieškinio senaties terminas prasidėjo 2012-04-21 ir baigėsi 2015-04-21.Teisme ieškinys registruotas per elektroninę teismų sistemą 2015-04-21 - paskutinę ieškinio senaties termino dieną. Be kita ko, iš parašo registracijos matyti, jog ieškinys pasirašytas 2015-04-20 17.23 val., žyminis mokestis sumokėtas 2015-04-20. 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka pareikšti atsakovės D. Š. atžvilgiu nėra praleistas. Kadangi ieškovas buvo ir yra įsitikinęs, kad ieškinio senaties termino nepraleido, prašymą ieškinio senaties terminą atnaujinti reikšti nebuvo prasmės.

15.2. Byloje esanti informacija leidžia daryti išvadą, kad E. Š. eismo įvykio metu nevykdė darbdavio nurodymų, neveikė jo interesais, o priešingai – veikė savo interesais – šventė, vartojo alkoholinius gėrimus, todėl atmestinas apelianto argumentas, jog jis netinkamas atsakovas byloje.

15.3. Ginčo panaudos sutartyje nurodoma, kad panaudos gavėjas UAB „Transroad“ įsipareigoja atstovauti panaudos davėją D. Š. draudimo įstaigose (sutarties 5 p.). Kitaip tariant, UAB „Transroad“ sudarant draudimo sutartis gali veikti tik kaip atstovas pagal įstatymą (TPVCAPDĮ 2 str. 19 d.), o šalimis visais atvejais yra D. Š.. Kadangi eismo įvykio metu nebuvo sudaryta transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis, neigiamas pasekmes turi prisiimti savininkė apeliantė D. Š..

15.4. Apeliantai savo nesutikimą, kad ieškovas neva paskaičiavo per didelę draudimo išmoką, grindžia tam tikrais nieko nepagrįstais samprotavimais, tačiau konkrečių skaičiavimų neteikia.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Apeliacinis skundas atmestinas.

16. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka ir sutikimo motyvų nebekartoja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Todėl teisėjų kolegija atsako tik į pagrindinius apeliacinio skundo motyvus.

17. Šios bylos nagrinėjimo dalykas – teisės klausimai, susiję su draudiko, išmokėjusio draudėjui draudimo išmoką pagal turto draudimo sutartį, subrogacijos teisės įgyvendinimo tvarka ir sąlygomis, ieškinio senaties terminais.

18. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai vietoje nukentėjusio kreditoriaus tam tikroje prievolėje šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą.

19. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Taigi subrogacija – tai draudėjo arba naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui įstatymo pagrindu.

20. Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi.

21. Subrogacijos atveju, kai draudikas išmoka pagal draudimo sutartį draudimo išmoką draudėjui dėl trečiojo asmens padarytos draudėjui žalos, žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį draudėją ir žalą padariusį asmenį, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis - draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgyja draudėjo teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje. Tokia pozicija išdėstyta ir kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. AB „Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008, kt.).

Dėl ieškinio senaties

22.Pažymėtina, kad dėl to, jog subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128 straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Taigi, subrogacijos atveju ieškinio senaties skaičiavimas nesikeičia ir šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

23. CK 1.118 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita.

24. Iš bylos duomenų nustatyta, ir šalys to neginčija, kad nukentėjęs asmuo A. T. apie jo turtui padarytą žalą sužinojo 2012-04-20. Pagal paminėtas įstatymo nuostatas, ieškinio senaties terminas pradėtinas skaičiuoti rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių, t. y. nagrinėjamu atveju nuo 2012-04-21. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas prasidėjo 2012-04-21 ir baigėsi 2015-04-21.

25.Ieškinys teisme registruotas per elektroninę teismų sistemą – 2015-04-21. Pagal CPK 74 straipsnio 1 dalį metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių. Atsižvelgiant į tai, teisingai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys pateiktas paskutinę ieškinio senaties termino dieną, dėl to 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka pareikšti atsakovės D. Š. atžvilgiu nėra praleistas.

26.Nepagrįstais vertinti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 1 metų ieškinio senaties terminą, kadangi ieškinio reikalavimai yra iš draudimo teisinių santykių. Pažymėtina, jog CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė tik dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikymo.

Dėl patikslinto ieškinio priėmimo

27.Apeliantai nurodo, kad patikslintas ieškinys buvo pateiktas praleidus teismo nustatytą procesinį terminą, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo palikti ieškinį nenagrinėtą ir ieškinio senaties terminas tęstųsi iki ieškinio padavimo momento. Iš bylos duomenų matyti, kad 2015-05-15 pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ieškinys pareikštas atsakovui UAB „Transroad“, kurio veikla, bylą nagrinėjant teisme, 2015-05-09 pasibaigė, ieškovui nustatė 10 dienų terminą nuo patvirtintos nutarties kopijos gavimo ieškinio trūkumams pašalinti. 2015-05-22 ieškovas teismui pateikė prašymą įpareigoti Šiaulių apskrities VPK pateikti papildomus rašytinius įrodymus byloje, kadangi ieškovas pats jų gauti neturi galimybių. Teismas rezoliucija 2015-05-25 ieškovo prašymą tenkino, nutarė išreikalauti įrodymus ir pakartotinai nustatė 10 dienų terminą ieškinio trūkumams pašalinti. 2015-06-15 teisme gautas patikslintas ieškinys, kurį teisėja, nusprendusi, kad terminas praleistas nežymiai, rezoliucija priėmė patikslintą ieškinį.

28.Teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kad pagal CPK 78 straipsnio 1 dalį, teismas turi teisę atnaujinti praleistą terminą ir savo iniciatyva, kai iš turimos medžiagos matyti, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Pažymėtina, kad tokiu atveju nebuvo būtinas ieškovo prašymas atnaujinti praleistą terminą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad iš esmės būtų paneigtas proceso operatyvumas ir koncentruotumas, nes iki 2015-06-15 nagrinėjamoje byloje buvo gautas atsakovės D. Š. atsiliepimas į ieškinį, t. y. iš dalies buvo pasirengta nagrinėti bylą iš esmės.

Dėl civilinės atsakomybės

29. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadas, jog E. Š. vykdė darbines funkcijas, kadangi pagal LAT praktika, kelionę iš darbo taip pat laikoma ir įskaitoma į darbo laiką. Dėl to, apeliantų nuomone, E. Š. nėra tinkamas atsakovas. Su šiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

30. CK 6.264 str. 1 d. nustatyta, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Darbdavio atsakomybei pagal CK 6.264 straipsnį atsirasti būtinos ne tik bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, bet ir papildomos sąlygos – turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (CK 6.264 str. 1, 2 d.). Taigi, esminę reikšmę turi aplinkybė, kad darbuotojas darydamas žalą veikė kaip darbuotojas, o ne savo asmeniniais interesais. Darbuotojas tretiesiems asmenims tiesiogiai atsako tada, kai nustatytos jo civilinės atsakomybės sąlygos, bet nėra bent vienos iš dviejų papildomų darbdavio atsakomybės sąlygų (nėra darbo santykių ar žala padaryta nevykdant darbo funkcijų) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 11 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2013).

31.Iš nagrinėjamos bylos ir prijungtos baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad atsakovas E. Š. į gamyklos „Venta“ teritoriją atvyko ir iš jos išvyko ne darbo metu ir nevykdydamas jokių darbo funkcijų. Atsakovas E. Š. 2012-08-09, 2012-11-06 įtariamojo apklausos protokoluose nurodė, kad į gamyklos „Venta“ teritoriją atvyko po darbo. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas E. Š. 2012-11-06 įtariamojo apklausos protokole nurodė, kad norėjo palikti automobilį (duomenys neskelbtini) remontui, o iš teritorijos išvyko, kad parvežti A. K. ir D. G. namo. 2015-04-20 apie 20.07 val. su atsakovu E. Š. važiavo A. K. ir D. G., kurie ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jie automobiliu (duomenys neskelbtini) važiavo iš gamyklos „Venta“ teritorijos, kur atsakovas kartu su A. K. ir D. G. šventė ir ketino viską pratęsti bare.

32.Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

33.Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė aplinkybių, kad jis 2012-04-20 apie 20.07 val. eismo įvykio metu vykdė darbines funkcijas, darbdavio nurodymus, ar vyko iš darbo į namus (CPK 178 straipsnis). Iš civilinėje ir baudžiamojoje byloje esančių įrodymų tikėtina, kad atsakovas eismo įvykio metu nevykdė darbinių funkcijų, o priešingai – veikė savo interesais – šventė ir ketino tai pratęsti bare. Atžvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas eismo įvykio metu nevykdė darbinių pareigų, todėl nagrinėjamu atveju darbdavio atsakomybė nekyla, o UAB „Transroad“ darbuotoju dirbęs atsakovas E. Š. už eismo įvykio metu padarytą žalą atsako tiesiogiai. Dėl to nepagrįstu vertintinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad E. Š. yra netinkamas atsakovas byloje.

34.Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad D. Š. yra netinkama atsakovė byloje, kadangi tiek panaudos sutarties pagrindu, tiek TPVCAPDĮ 4 str. 2 d. atsakovui UAB „Transroad“ perėjo numatyta pareiga sudaryti draudimo sutartį ir CK 6.270 str. numatytą atsakomybę dėl didesnio pavojaus šaltinio, bei CK 6.264 darbuotojo padarytos žalos.

35.TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Taigi, vienas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo bruožų yra jo privalomumas. Šiuo draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Byloje nustatyta, kad žala tretiesiems asmenims padaryta nedraustu automobiliu. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė yra atsakovė D. Š..

36.TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Sutiktina su apeliantais, kad panaudos sutartis priskirtina prie TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje išvardintų sutarčių. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad transporto priemonės nuomos atveju nuomininkas privalo mokėti draudimo įmokas, jeigu nuomos sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.526 straipsnis). Panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.636 straipsnis). Nuomos ar panaudos sutarties šalys gali susitarti, kad transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį sudarys transporto priemonės nuomininkas arba panaudos gavėjas. Tačiau, jeigu nuomininkas ar panaudos gavėjas neapdraudžia transporto priemonės jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, atsakingas yra automobilio savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

37.Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė D. Š. ir atsakovė UAB „Transroad“ 2011-06-17 sudarė automobilio panaudos sutartį Nr. 001, pagal kurią automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) perduotas naudotis ir valdyti UAB „Transroad“. 2011-06-17 automobilio panaudos sutarties Nr. 001 5 punkte šalys susitarė, kad panaudos gavėjas įsipareigoja naudoti perduotą automobilį pagal paskirtį, atstovauti panaudos davėją, t. y. D. Š. Kelių policijoje ir draudimo įstaigose, išlaikyti ir saugoti jam pagal šią sutartį perduotą automobilį, daryti einamąjį remontą ir kapitalinį remontą bei apmokėti kitas automobilio išlaikymo išlaidas. Tačiau minėtoje panaudos sutartyje šalys tiesiogiai nėra aptarusios, kas privalės sudaryti automobilio draudimo sutartį, todėl vertinant anksčiau aptartas nuostatas, pareigą automobilį (duomenys neskelbtini) apdrausti turėjo automobilio savininkei D. Š..

38.TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Atsižvelgiant į paminėtas nuostatas, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad atsakovė D. Š., perduodama neapdraustą automobilį naudoti, pažeidė TPVCAPDĮ draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra visos sąlygos civilinei atsakomybei atsakovės D. Š. atžvilgiu kilti, todėl D. Š. yra tinkama atsakovė šioje byloje.

Dėl žalos dydžio

39.Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė visą ieškovo prašomos žalos dydį, kadangi ieškovas paskaičiavo per didelę draudimo išmoką. Su šiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

40.Civilinės atsakomybės paskirtis – kompensuoti nukentėjusiojo patirtą žalą, t. y. asmuo turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokioje jis buvo iki žalos jam padarymo. Žala (nuostoliai) yra asmens turto netekimas, pakenkimas tam tikram objektui, dėl ko mažėja objekto ekonominė vertė, prarandamos jo kokybinės savybės. Žala atsiranda kaip tiesioginiai nuostoliai (turto netekimas ar sužalojimas, turėtos išlaidos), taip pat negautos pajamos. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas.

41.Nagrinėjamu atveju ieškovas su ieškiniu pateikė įrodymus pagrindžiančius draudimo išmokos dydį – lokalinę sąmatą, sudarytą eksperto, apgadinto turto skaitmenines nuotraukas, išmokos mokėjimo pažymą, Šiaulių AVPK pažymą. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo apgadintas. Liudytojas A. T. nurodė, kad jam draudimo išmokos apgadintą pastatą suremontuoti neužteko. Tuo tarpu apeliantai nepagrindė savo nurodomų aplinkybių, kad eismo įvykio padariniams pašalinti nebuvo panaudota visa draudimo išmoka (CPK 178 straipsnis).

42.Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pastebėjimu, kad apeliantai 2013 m., gavę pretenziją ir raginimą grąžinti sumokėtas sumas, nei žalos dydžio, nei jos nustatymo procedūros neginčijo. Patys nesiekė nustatyti žalos dydį, nesikreipė į nepriklausomus ekspertus.

43.Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, apeliantams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje, neprašo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

TeisėjaiJurga Kramanauskaitė-Butkuvienė Lina MuchtarovienėVilija Valantienė