Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI-1013-171/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02364-2017-8Procesinio sprendimo kategorijos: 23.4, 55.1(S)

2018 m. gegužės 11 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. patikslintą skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinei etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. T. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, jį patikslino ir prašo pripažinti neteisėtu ir panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – VTEK) 2017 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. KS-157 „Dėl A. T.“ (toliau – Sprendimas).

Nurodo, kad visi priedai už papildomus darbus (metodinę veiklą, renginių organizavimą, kitus darbus) mokytojams buvo skiriami suderinus su darbo taryba. Už konkrečius darbus buvo apmokama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. nutarimą Nr. 511, kuris panaikintas 2017 m. Teigia, kad visas procedūras atliko pagal teisės aktus, o iš Sprendimo nėra aišku, kokiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) nuostatas, t. y. Sprendimas nėra motyvuotas ir neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio, VTEK įstatymo 29 straipsnio, Įstatymo 1 straipsnio reikalavimų. Taip pat nurodo, kad apmokėjimas už egzaminus vykdomas pagal brandos egzaminų vykdymo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Savivaldybės tarybos ir mero sprendimais „Dėl apmokėjimo už pagrindinės sesijos ir valstybinių ir mokyklinių egzaminų vykdymą“. 2016-08-30 įsakymą Nr. K-40-(5.1.) apmokėti už brandos egzaminų vykdymą, teigia, išleidęs pagal sąrašą, kurį parengė, suderino su vyr. buhaltere ir pavaduotojas ugdymui S. G. teikė Nacionaliniam egzaminų centrui. Jei būtų nusišalinęs ir neišleidęs šio įsakymo, būtų susidariusi situacija, kai už papildomą darbą mokytojai nebūtų gavę atlyginimo ir taip būtų buvę pažeisti Lietuvos Respublikos darbo kodekso reikalavimai. Visos mokėtinos sumos (atlygis už darbą) buvo patvirtintos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, o jis savo iniciatyva neatliko jokių veiksmų, už kuriuos būtų gavęs bet kokio pobūdžio turtinės naudos.

Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje palaikė patikslintame skunde išdėstytus argumentus ir prašė patikslintą skundą patenkinti.

Atsakovė VTEK atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad VTEK neneigia poreikio apmokėti mokytojams už papildomą darbą, tai nebuvo VTEK nagrinėjimo dalykas. VTEK vertino tik pareiškėjo elgesio atitiktį Įstatymo nuostatoms, tiesiogiai įpareigojančioms jį veikti nešališkai, objektyviai ir savo tarnybinėje veikloje vengti viešųjų bei privačių interesų konflikto, o jam iškilus – nusišalinti. Tai, kad jis skyrė papildomas valandas mokytojams, suderinęs su Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijos (toliau – Gimnazija) darbo tarybos atstovu, nepanaikina fakto, kad papildomas valandas bei apmokėjimą skyrė sau pačiam.

Pažymi, kad pareiškėjas yra ne tik minėtos gimnazijos direktorius, bet ir jos darbuotojas (mokytojas), o ši aplinkybė savaime susijusi su galima viešųjų ir privačių interesų konflikto grėsme (rizika), nes jis, kaip įstaigos darbuotojas, yra tiesiogiai ir asmeniškai suinteresuotas savo paties į vidaus administravimą nukreiptais sprendimais. Aplinkybės, kad jis, kaip Gimnazijos direktorius, turėjo vykdyti kitų teisės aktų jam suteiktas funkcijas, nepanaikina jam taikomos pareigos vykdyti Įstatymo nuostatas. Taigi, siekdamas išvengti interesų konflikto šiuo atveju privalėjo pareikšti nusišalinimą.

Atkreipia dėmesį, kad interesų konfliktas valstybės tarnyboje dirbančiam asmeniui kyla nuo pat to momento, kai jis turi rengti, svarstyti ar priimti sprendimą (dalyvauti jį priimant), ar gali daryti realų poveikį kitiems asmenims dėl savo artimųjų įdarbinimo, tolesnės jų tarnybos eigos. Teigia, kad nesvarbu, koks galutinis sprendimo rezultatas ir kokių padarinių – palankių, nepalankių ar neutralių – jis sukelia ar galėtų sukelti atitinkamiems asmenims. Neturi reikšmės ir sprendimo atitiktis kitiems teisės aktams. Kad įstatymas pažeistas, užtenka konstatuoti, kad asmuo nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių, kad savo veikloje išvengtų viešųjų ir privačių interesų konflikto.

VTEK tyrimo metu nenustatė, o ir pareiškėjas nenurodė duomenų, kad būtų vengęs interesų konflikto ir Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka teikęs nusišalinimą Panevėžio miesto savivaldybės tarybai.

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl VTEK Sprendimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjas pažeidė atitinkamas Įstatymo nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2002 m. spalio 9 d. darbo sutartimi Nr. 223 priimtas eiti Gimnazijos direktoriaus pareigas, o 2002 m. spalio 21 d. darbo sutartimi Nr. 225 priimtas eiti Gimnazijos mokytojo pareigas.

Pagal Įstatymo (redakcija, galiojusi priimant Sprendimą) 2 straipsnio 1 dalį, į asmenų, dirbančių valstybės tarnyboje, kategoriją patenka ir asmenys, dirbantys biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus. Remiantis Įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu, VTEK kontroliuoja, kaip asmenys, dirbantys valstybės tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas. Pagal to paties įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punktą, VTEK, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą pripažinti, kad asmuo pažeidė Įstatymo nuostatas. Taigi, VTEK turi išimtinę teisę priimti sprendimą dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo.

Nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojas, pavaduojantis merą, P. L. 2017 m. liepos 19 d. raštu Nr. 19-1932(4.17) kreipėsi į VTEK su prašymu įvertinti Gimnazijos direktoriaus A. T. veiksmų atitiktį Įstatymo nuostatoms ir priimti sprendimą. Nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Centralizuotas vidaus audito skyrius 2017 m. gegužės–liepos mėn. atliko Gimnazijos vidaus auditą. Nustatyta, kad Gimnazijos direktorius nesivadovavo Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais bei 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-57-4 patvirtintų asmenų, dirbančių Panevėžio miesto savivaldybėje, elgesio taisyklių 5.2, 5.3, 5.8 papunkčiuose nurodytais valstybės tarnautojo etikos principais, t. y. 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-84-(1.5) 15 pedagogų, taip pat ir sau pačiam, paskyrė papildomas 1,5 val. už renginių organizavimą, metodinę veiklą, dalyvavimą projektų veikloje, o šios valandos nebuvo pasirašytinai suderintos su darbuotojų atstovais, nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymo Nr. V-1254 35.4 punktu, taip pat 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. K-40-(5.1) paskyrė apmokėjimą už valstybinių brandos egzaminų pedagogams, taip pat ir sau pačiam, nesivadovaudamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 4 punktu.

VTEK, atsižvelgdama į minėtame rašte nurodytas aplinkybes, pradėjo tyrimą dėl pareiškėjo veiksmų – dalyvavimo sprendžiant klausimus, susijusius su savo paties darbo eiga Gimnazijoje –atitikties Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms. Atlikusi tyrimą, ginčijamu Sprendimu padarė išvadą, kad A. T. darbovietė bei jo, kaip mokytojo, darbo santykiai ir perspektyva turėti didesnį užimtumą bei savirealizacijos galimybes, taip pat ir galimybė gauti piniginį atlygį laikytini jo privačiu interesu, dėl kurio jis atlikdamas tarnybines pareigas negali likti objektyvus ir nešališkas.

Pažymėjo, kad Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad A. T. savo privačius interesus įgyvendino viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė Įstatyme nustatytų priemonių, kad išvengtų viešųjų ir privačių interesų konflikto savo veikloje.

Atsakovė konstatavo, kad A. T., nepaisydamas kilusio interesų konflikto ir priimdamas sprendimus, susijusius su jo, kaip mokytojo, darbo santykiais mokykloje ir nuo šių procedūrų nenusišalindamas, pripažino, kad jis pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Įstatymo 1 straipsnyje nurodytos asmenų, pretenduojančių dirbti, dirbančių ir dirbusių valstybinėje tarnyboje, prievolės, t. y. nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas (1 punktas), teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra (2 punktas), nesinaudoti pareigomis asmeninei naudai gauti (3 punktas) ir kt.

Nusišalinimo atvejai nustatyti Įstatymo 11 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, o pagal 2 dalį – prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios narys jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.

Iš šių teisės normų matyti, kad joje įtvirtintos elgesio taisyklės asmeniui, dirbančiam valstybės tarnyboje, tampa privalomos ir turi būti vykdomos tais atvejais, kai atsiranda situacija, atitinkanti interesų konflikto, kylančio tarp privačių ir viešųjų interesų, kriterijus.

Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje interesų konfliktas apibrėžiamas kaip situacija, kai valstybės tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra nurodęs, kad Įstatymo tikslai yra prevenciniai, o konstatuoti, kad asmuo pažeidė Įstatymą, pakanka identifikuoti formaliuosius viešųjų ir privačių interesų konflikto požymius bei įrodyti, kad asmuo nesiėmė šiame įstatyme nustatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-998/2013).

Tiek iš ginčijamo sprendimo turinio, tiek iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. K-40-(5.1) „Dėl apmokėjimo už 2016 m. valstybinių brandos egzaminų vykdymą“ įsakė apmokėti už brandos egzaminų vykdymą pagal sąrašą, kurio 6 punktuose jis nurodytas kaip vyresnysis vykdytojas. 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-84-(1.5) „Dėl už kitų papildomų darbų tarifikacijos patvirtinimo“ pareiškėjas patvirtino valandų paskirstymą už kitus papildomus darbus 2016–2017 m., iš pridedamo sąrašo matyti, kad pats sau nustatė ir patvirtino valandų skaičių už renginių organizavimą, už metodinę veiklą ir už dalyvavimą projektų veikloje.

Pareiškėjas neginčija VTEK Sprendime konstatuotų faktinių aplinkybių, tapusių pagrindu priimti Sprendimą, tačiau nesutinka su šių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu. Teigia, kad įsakymus priėmė vadovaudamasis norminiais teisės aktais, o jų nepriėmus, būtų susidariusi situacija, kai mokytojams už darbą nebūtų atlyginta.

Šiuo atveju nekvestionuotinos pareiškėjo funkcijos nustatyti darbuotojų pareigines algas ir priemokas, byloje nevertinamas minėtų įsakymų teisėtumas ir pagrįstumas, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, vertintina tik pareiškėjo veiksmų atitiktis Įstatymo nuostatoms, priimant šiuos įsakymus.

Iš minėtų 2016 m. rugpjūčio 30 d. ir rugsėjo 1 d. įsakymų turinio matyti, kad jie susiję su galimybe gauti didesnį atlygį už darbą ir savirealizacijos galimybėmis (užimtumu papildomuose darbuose), todėl teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad tai laikytina privačiu pareiškėjo interesu, dėl kurio jis atlikdamas tarnybines pareigas gali būti neobjektyvus ir nešališkas.

Pareiškėjas nei paaiškinimuose VTEK, nei skunde teismui nepateikė įrodymų, kad jis atliko Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus, t. y. kad prieš minėtų įsakymų rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą ar procedūros metu informavo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių ar jo įgaliotą asmenį apie esamą konfliktą ir pareiškė nusišalinimą toliau rengiant, svarstant ar priimant įsakymus. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas nesiėmė aktyvių ir aiškiai išreikštų veiksmų nusišalinti nuo dalyvavimo sprendžiant klausimus dėl savo darbinių santykių Gimnazijoje, kurie susiję su jo paties privačiu interesu, todėl VTEK pagrįstai pripažino, kad jis pažeidė Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktų bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas.

Pareiškėjas mano, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų.

LVAT yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010, Administracinė jurisprudencija, Nr. 20, 2010).

Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad jame nurodytas tiek nagrinėjimo pagrindas ir dalykas (tyrimas pradėtas gavus Panevėžio miesto savivaldybės mero pavaduotojo P. L., laikinai ėjusio mero pareigas, pranešimą apie pareiškėjo veiklą dėl papildomų darbo valandų ir papildomo darbo užmokesčio paskyrimo sau pačiam atitikties Įstatymo nuostatoms), tiek faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis buvo priimtas šis sprendimas, tiek teisinis pagrindas ir motyvai. Teismo nuomone, Sprendimo turinys yra aiškus ir suprantamas.

Teismas, įvertinęs ginčijamo sprendimo formą ir turinį, daro išvadą, kad jis iš esmės atitinka tokiam aktui keliamus reikalavimus, įtvirtintus VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nekliudo asmeniui suvokti dokumento esmės, todėl pareiškėjo argumentas dėl šio sprendimo neatitikties VAĮ 8 straipsnio keliamiems reikalavimams atmestinas.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad VTEK Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.