Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Žilvinas Terebeiza, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės N. J. ieškinį atsakovui P. T. dėl priverstinio iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovui P. T. ieškinio su priedais kopijos įteiktos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 130 straipsnyje nustatyta tvarka, procesinius dokumentus įteikiant viešo paskelbimo būdu. Atsakovas teismo nustatytu terminu nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Apie atsiliepimo į ieškinį nepateikimo priežastis duomenų nėra, atsiliepimo į ieškinį nepateikimo pasekmės atsakovui išaiškintos. Esant šioms aplinkybėms ir ieškovo prašymui priimti sprendimą už akių, yra pagrindas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nepranešus šalims apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir atsakovo atžvilgiu priimti sprendimą už akių (LR CPK 142 straipsnio 4 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus ieškovo pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš ieškinio ir byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 19 d. ieškovė laimėjo varžytines dėl vieno kambario buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). 2015 m. sausio 9 d. antstolės N. Š. surašyto Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu 2015 m. sausio 20 d. ieškovė Valstybės įmonės Registro centro Vilniaus filiale savo vardu įregistravo nuosavybės teisę į minėtą butą (b.l. 6). Ieškovės teigimu, buvęs buto savininkas atsakovas P. T. nieko į butą neįsileidžia, į laiškus neatsako. Ragindama jį išsikelti iš buto, ieškovė parašė jam keletą paprastų laiškų, du registruotus laiškus ir 2015 m sausio 29 d. kreipėsi į atsakovą su įregistruotu Vilniaus rajono 1-ame Notarų biure laišku (b.l. 8, 9). Jokių atsakymų negavo. Kadangi ieškovė nebuvo mačiusi ir kalbėjusi su atsakovu, 2015 m. vasario 19 d., iš anksto raštu perspėjus atsakovą ir pakvietus Verkių seniūnijos socialines darbuotojas bei policiją, iškvietė avarinio spynų atidarymo tarnybos darbuotoją, kuris pabandė atidaryti duris. Atsakovas buvo bute, jis pats atidarė duris, išėjo į laiptinę ir sakė, kad išsikels tik po teismo sprendimo dėl iškeldinimo, įžeidinėjo ieškovę. Atsakovas nėra sudaręs su ieškove nei nuomos, nei panaudos ar kitos sutarties dėl minėto buto, nemoka mokesčių už komunalines paslaugas, nemoka buto nuomos mokesčio.

Pagal CK 4.95 straipsnį savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Iš byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso ieškovei N. J. (b. l. 6).

Teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad ieškovė pateikė vindikacinį ieškinį, kadangi nagrinėjamos bylos šalių nesieja prievoliniai santykiai ir daiktas (butas, esantis Baltupio g. 47-63, Vilniuje) gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95-4.97 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011; 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010; 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; kt.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje ne kartą pabrėžta ir tai, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; 2003 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-569/2003; 2002 m. birželio11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2002). Taigi, reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009).

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka įrodinėti nereikia. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, jog kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, t. y. ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009).

Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, pareikšdama vindikacinį ieškinį atsakovui, įrodė, jog ji turi nuosavybės teises į butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei, kad teisę valdyti šį butą ieškovė prarado be savo valios, butą valdo atsakovas, butą atsakovas valdo be teisinio pagrindo, butas yra natūra bei ieškovės su atsakovu nesiejo ir nesieja prievoliniai teisiniai santykiai.

Teismas, įvertinęs ieškovės nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, pateiktus įrodymus, kuriais ji grindė savo ieškinio reikalavimą, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas proceso normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, materialiosios teisės normas, reglamentuojančias daikto savininko teisių apsaugą ir gynimą, kasacinio teismo suformuotą praktiką šiais klausimais, sprendžia, kad ieškovės reikalavimas iškeldinti atsakovą iš jai nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Ieškinį patenkinus, ieškovei iš atsakovo priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos: 41 EUR žyminis mokestis (b.l. 5) (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

Teismo turėtos pašto išlaidos neviršija 2,90 EUR, todėl nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Teisingumo ir Finansų ministrų 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais, 287 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Priimti sprendimą už akių ir ieškinį patenkinti.

Iškeldinti atsakovą P. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovei N. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo P. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 41 EUR žyminio mokesčio ieškovės N. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.

Sprendimas už akių per trisdešimt dienų gali būti ieškovo skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas už akių negali būti atsakovo skundžiamas nei apeliaciniu, nei kasaciniu skundu.

Atsakovas per dvidešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą, atitinkantį CPK 111 straipsnio ir CPK 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.