Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. M. atskirąjį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-26-548/2013 pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį atsakovui R. M. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, turto padalijimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu dėl jos ir atsakovo santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo, kompensacijos ir neturtinės žalos priteisimo, M. pavardės po santuokos nutraukimo palikimo bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas, patenkinęs ieškovės prašymą, 2012 m. spalio 17 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo priėmimo įpareigojo atsakovą R. M. gyventi skyrium nuo ieškovės J. M. uždraudžiant atsakovui lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini). Atsakovas R. M. pateikė prašymą dėl ieškovės įpareigojimo sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 78200 Lt sumą atsakovo galimų nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimui nurodydamas, kad dėl teismo taikyto draudimo atsakovui gyventi savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), jis patirs 78 200 Lt nuostolių, kuriuos sudaro nuostoliai, susiję su kito gyvenamojo būsto nuoma ir išlaikymu, netektos Nacionalinės mokėjimo agentūros išmokos, prarastos pajamos iš derliaus, negautos pajamos iš žemės apdirbimo kitiems asmenims, taip pat nuostoliai dėl turto sugadinimo ir netekimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Šioje byloje sprendžiama, ar teismas pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovo prašymą įpareigoti ieškovę pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl byloje ieškovės iniciatyva taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimą.

CPK 146 straipsnio 1 dalis įtvirtina atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas gali patirti nuostolių, būtina ne tik numatyti tokių nuostolių atlyginimo galimybę, bet ir užtikrinti, kad tokių nuostolių atlyginimas nepasunkėtų. Tuo tikslu CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Turi būti užtikrinamas atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas, jei tik atsakovas įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, įstatymų leidėjas siekė, jog būtų garantuojama ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas principas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, kaip minėta, gali pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo nėra pagrindo.

Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje, patenkinus ieškovės J. M. prašymą, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovas R. M. įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės J. M., uždraudžiant atsakovui lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini). Teismas laikinąją apsaugos priemonę – įpareigojimą atsakovui gyventi skyrium nuo ieškovės – taikė atsižvelgdamas į ieškovės nurodytas aplinkybes bei byloje esančius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu elgiasi žeminančiai, jų santykiai yra įtempti ir konfliktiški, ieškovei yra nesaugu būti kartu su atsakovu, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu naudoja psichologinį ir fizinį smurtą, kelia triukšmą, grasina, stumdosi. Minėta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 2013 m. sausio 9 d. Kauno apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-187-264/2013 palikta nepakeista pripažinus, kad šalių santykiai yra konfliktiški ir įtempti, kad dėl atsakovo elgesio kyla grėsmė ieškovės sveikatai.

Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo prašymą užtikrini nuostolių, galinčių atsirasti dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, įvykdymo užtikrinimą. Sprendžiant šios teismo nutarties pagrįstumo klausimą, apeliacinės instancijos teismo manymu, yra būtina atsižvelgti į taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį šioje byloje. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui neturėtų būti aiškinama vien tik kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą. Pripažįstama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas ne tik tada, kai, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, nepavyktų įgyvendinti sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuoto imperatyvo, bet ir tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. CK 3.65 straipsnyje įtvirtintų specialių santuokos nutraukimo bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, tarp jų ir šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės – vieno sutuoktinio įpareigojimas gyventi skyrium, taikymo paskirtis yra kitokia, t. y. jų tikslas yra laikinai sureguliuoti ginčo situaciją. Laikinas ginčo situacijos teisinis sureguliavimas plačiąja prasme taip pat užtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymą, nes, laikinai nesureguliavus situacijos, bylos nagrinėjimo metu šalies ar kitų suinteresuotų asmenų teisių pažeidimai gali visiškai eliminuoti ginčo objektą ir bylos nagrinėjimą padaryti beprasmį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nurodytu argumentu, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad jo nuostolių atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas. Pažymėtina, kad atsakovas kartu su prašymu ne tik kad nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jo patirtų nuostolių atlyginimas ateityje gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, bet nenurodė nei vienos aplinkybės ar argumento, sudarančio pagrindą taip manyti. Todėl nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog teismas pats, remdamasis vien tik byloje esančiais duomenimis apie atsakovės turtinę padėtį, galėjo spręsti, jog kyla grėsmė atsakovo patirtų nuostolių atlyginimui ateityje. Atsakovui dėl to nenurodžius jokių motyvų ar aplinkybių, teismas savo iniciatyva negali spręsti, kokios aplinkybės atsakovui atrodo pakankamos manyti, kad galimai jo patirtų nuostolių atlyginimui ateityje gali kilti grėsmė. Byloje dalyvaujantys asmenys turi sąžiningai naudotis jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, laisva valia pasirinkti savo teisių ir teisėtų interesų gynimo priemones ir jas tinkamai realizuoti, tačiau negali šios pareigos perkelti teismui, nagrinėjančiam šalių ginčą iš esmės. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis apie atsakovės turtinę padėtį, galėjo savo iniciatyva spręsti esant tokias aplinkybes, kurios sudaro pagrindą manyti, kad atsakovo nuotolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pažymėtina, jog tik atskirajame skunde atsakovas nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą manyti, kad galimų nuostolių atlyginimas ateityje gali būti neįmanomas ar pasunkėti, tačiau šie argumentai ir nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui, sprendusiam atsakovo pareikšto prašymo pagrįstumą, nebuvo žinomi.

Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog teismas, spręsdamas atsakovo pareikšto prašymo pagrįstumo klausimą, neanalizavo teismų praktikoje nurodytų nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymo sąlygų, t. y. atsakovo nuostolių ir tikimybės, kad netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali būti apsunkintas, visumos. Teismui sprendžiant, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog jo nuostolių atlyginimas ateityje gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, laikytina, jog teismas dėl kiekvienos iš atsakovo nurodytų nuostolių sudėtinės dalies neturėjo pareigos pasisakyti, kadangi nesant pagrindo manyti, kad nuostolių atlyginimas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, sprendžiant, jog nėra pagrindo taikyti atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, nėra svarbu konkrečiai nustatyti galimą nuostolių mastą.

Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodyti nuostoliai būtų negautų pajamų formos. Negautos pajamos yra asmens negautos lėšos, kurių jis tikėjosi gauti ir kurių negauta todėl, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jų realiai gauti. Pažymėtina, kad negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Dėl to turėtų būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. Pažymėtina, jog iš atsakovo pateikto prašymo nėra aišku, kuo remiantis atsakovas prognozuoja gauti pajamas iš derliaus, iš žemės apdirbimo kitiems asmenims, išmokas už pieną ir pan., nurodyti paskaičiavimai yra visiški nepagrįsti, nepateikta jokių duomenų apie prieš tai atsakovo iš nurodytų šaltinių gautas pajamas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas net ir tuo atveju, kai jam yra uždrausta lankytis ieškovės gyvenamojoje vietoje, gali imtis priemonių tolimesnei veiklai ūkyje vykdyti, pavyzdžiui samdydamas darbams atlikti ar ūkinei technikai prižiūrėti kitus asmenis, tačiau jokių veiksmų, kurie leistų manyti esant atsakovo pasirengimą šių pajamų gavimui, bylos duomenimis nenustatyta. Nors byloje esantis ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪP Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad atsakovo R. M. vardu yra įregistruotas ūkininko ūkis, esantis adresu (duomenys neskelbtini), tačiau bylos duomenimis atsakovas šeimos gyvenamajame būste negyvena nuo 2011 metų birželio, yra nusišalinęs nuo namų ūkio reikalų, namų priežiūros ir išlaikymo, o nurodytu laikotarpiu visais namo priežiūros ir išlaikymo reikalais rūpinasi viena ieškovė. Atsižvelgiant į tai, nėra aišku, ar atsakovas realiai gaudavo jo nurodytas pajamas ir kokių priemonių bei veiksmų jis ėmėsi siekdamas ir toliau tokias pajamas gauti. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsakovas, matydamas, jog dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti neigiamų pasekmių, turėjo teisę pasinaudoti CPK suteikta galimybe ir kreiptis į teismą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo, tačiau tuo nepasinaudojo, o į teismą su prašymu dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo kreipėsi tik 2013m. balandžio 15 d., kai iš esmės daugelis žemės ūkio darbų jau turėjo būti atlikti. Taigi, kaip jau buvo nurodyta, atsakovas nepateikė duomenų apie realias jo galimybes gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. Sutiktina su atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytu argumentu, jog atsakovas savo rizika ir apsisprendimu nuomojasi butą Kaune, nors mažesnės išlaidos būsto išlaikymui būtų tuo atveju, jei atsakovas gyvenamąjį plotą nuomotųsi Kaišiadoryse, todėl atsakovo sprendimas dėl laikinos gyvenamosios vietos nuomos negali sąlygoti nepateisinamų nuostolių atsiradimo. Be to, pažymėtina, kad nors atsakovas ir yra nurodęs preliminarius galimus nuostolius dėl netektų išmokų iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, prarastų pajamų iš derliaus, negautų pajamų iš žemės apdirbimo kitiems asmenims, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių tikėtinus atsakovo prognozuojamus nuostolius. Vien tas faktas, kad atsakovas nurodė galimus nuostolius ir pateikė jų paskaičiavimą, nesudaro pagrindo manyti, kad atsakovas ir anksčiau yra gavęs pajamų iš nurodytos veiklos, derliaus ir kad prognozuojamų nuostolių dydis yra tikėtinai pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti CPK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kadangi taikius minėtą CPK institutą būtų pažeista ieškovės teisė į tinkamą gynybą. Pažymėtina, kad civilinėje byloje buvo taikytos ypatingos laikinosios apsaugos priemonės, kurių esmė yra laikinas ginčo sureguliavimas neišsprendus bylos iš esmės. Atsakovas įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės dėl jo neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu, fizinio ir psichologinio smurto ieškovės atžvilgiu naudojimo, todėl pripažinus, kad ieškovė dėl turtinės padėties nebūtų pajėgi sumokėti atsakovo reikalaujamo nuostolių atlyginimo užtikrinimo, ieškovės teisė į tinkamą teisminę gynybą proceso metu būtų paneigta, kadangi remiantis CPK 146 straipsnio 1 dalimi, tuo atveju, jei ieškovas nesumoka nuostolių atlyginimo užtikrinimui skirtų pinigų arba nepateikia banko garantijos per nustatytą terminą, taikytos laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos. Nurodytu atveju panaikinus laikinąsias apsaugos priemones ne tik kad nebūtų apsaugotos ieškovės asmeninės neturtinės teisės ir teisėti interesai bylos nagrinėjimo metu, būtų paneigta ieškovės teisė į tinkamas gyvenimo sąlygas, jos fizinės ir psichinės sveikatos apsaugą, bet atsakovas, dėl kurio teisei priešingų veiksmų taikytos laikinosios apsaugos priemonės, išvengtų taikytų jo atžvilgiu apribojimų. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog vien ieškinio teismui pateikimas gali būti laikomas tinkamu teisės į tinkamą teisminę gynybą realizavimu. Nuostolių atlyginimo institutas skirtas atsakovo galimų nuostolių atlyginimui užtikrinti, tačiau jis nėra gynimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl negali paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Pripažįstama, kad teismas gali netaikyti atsakovo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo, jei taikant šį institutą būtų paneigta asmens teisė į tinkamą teisminę gynybą, t. y. į realų teismo sprendimo įvykdymą, ypač jei atsakovas gali kitu būdu apginti savo teises. Apeliacinės instancijos teismo manymu, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, tikėtina, kad atsakovo prašymas dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo yra pareikštas tik siekiant išvengti taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsakovo atžvilgiu taikytų apribojimų. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl pripažintina, kad atsakovui yra garantuota teisė kitu būdu apginti savo galimai pažeistas teises ar teisėtus interesus. Atsakovui nėra užkertamas kelias reikalauti galimai patirtų nuostolių atlyginimo, o šiuo atveju pritaikius atsakovo prašomą civilinio proceso teisės institutą būtų nepagrįstai suvaržytos ir paneigtos ieškovės teisės ir teisėti interesai. Sprendžiant minėtą klausimą apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytos išimtinai dėl atsakovo kaltės, netinkamo jo elgesio, dėl to atsakovas turėtų prisiimti ir dėl to galimai atsirasiančių nuostolių tam tikrą riziką. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymas per se negali būti siejamas vien tik su CPK 145 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu. Ta aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Procesinis proporcingumo principas neturi būti suprantamas kaip savaime sudarantis pagrindą taikyti nuostolių atlyginimo institutą, kai yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užtikrinimo, dėl ko naikinti skundžiamą nutartį nėra jokio teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartį palikti galioti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.