Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. gynėjos advokatės Alisos Kostiuk apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta bausmė:

pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bausmė – laisvės apribojimas 8 mėnesiams, įpareigojant jį per visą laisvės apribojimo laikotarpį mokytis, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Darbo biržoje;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant jį per visą laisvės apribojimo laikotarpį mokytis, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Darbo biržoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalį, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 8 mėnesiams, įpareigojant M. M. per visą laisvės apribojimo laikotarpį mokytis, pradėti dirbti arba užsiregistruoti Darbo biržoje.

Nuosprendžiu priteista iš M. M., o šiam neturint pakankamai pajamų ar turto, iki jis sulauks pilnametystės, iš jo atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės J. D. nukentėjusiajam R. Z. 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 363 Eur patirtų atstovavimo išlaidų.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl 33,63 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo atmestas.

Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, – kompaktinę plokštelę su vaizdo medžiaga, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. M. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. liepos 25 d., apie 3.30 val., būdamas neblaivus, viešoje vietoje, prie „Kebabinės“, adresu Pilies g. 4, Klaipėda, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, žodinio konflikto su R. Z. metu, sudavė pastarajam kumščiu ne mažiau kaip du kartus į galvą, nuo smūgių jis krito šonu ant žemės, taip sukeldamas R. Z. fizinį skausmą, padarydamas muštinę žaizdą nosyje, nosies kaulų lūžį, kairio kelio nubrozdinimą. Tokiu būdu M. M. įžūliu elgesiu viešoje vietoje demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei nesunkiai sužalojo žmogų.

Apeliaciniu skundu nuteistojo M. M. gynėja advokatė A. Kostiuk prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-07-08 nuosprendį: M. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusikaltimo ar nusižengimo požymių; M. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį BK 28 straipsnyje numatytu pagrindu. Nesant galimybės išteisinti M. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, jo gynėja prašo pakeisti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio patenkinimo ir civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu arba sumažinti priteistos sumos dydį.

M. M. gynėjos teigimu, skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, neteisingai pritaikytas Baudžiamasis įstatymas ir paskirta bausmė, netinkamai išspręsti civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir kiti klausimai (neturtinės žalos atlyginimo išdėstymas) (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktai).

Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadas, kad: 1) tik tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo kilo žodinis konfliktas, kuriuo metu M. M. sudavė ne mažiau kaip du kartus nukentėjusiajam į galvą, dėl to nukentėjusysis pargriuvo ant žemės; 2) M. M. nusikalstamus veiksmus atliko viešoje vietoje – kavinės-kebabinės teritorijoje, kur buvo ne tik kaltinamojo ir nukentėjusiojo draugai. Teismo nuomone, nors kaltinamojo M. M. elgesys su nukentėjusiuoju buvo nukreiptas į asmeninių santykių aiškinimąsi, tačiau tam buvo pasirinktas netinkamas būdas ir netinkama vieta. Veiksmai, kokius atliko kaltinamasis M. M. prieš nukentėjusįjį R. Z., įvertinus prieš tai tarp jų įvykusį žodinį konfliktą, šioje situacijoje buvo neadekvatūs. Kaltinamojo veiksmai, dėl kurių nukentėjusiajam buvo sužalotas veidas, lūžo nosis ir dėl kurių jis parkrito ant žemės matant aplinkiniams, vertintini kaip neleistini, moralės požiūriu nepriimtini, t. y. įžūlūs veiksmai. Todėl, teismo nuomone, M. M. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei nesunkiai sužalojo žmogų, ir tokia jo veika kvalifikuotina pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 1 dalį.

Bylos nagrinėjimo metu buvo analizuojama, kokio pobūdžio žodinis konfliktas įvyko tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo ir ar kaltinamojo veiksmai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų nebuvo būtinoji gintis.

Nukentėjusysis parodė, kad jis savo iniciatyva pradėjo eiti link kaltinamojo M. M., nes, jo parodymais, jo paprašė pagalbos asmuo, vardu Ž.. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu, nors byloje buvo kelis kartus daromos pertraukos, siekiant nustatyti ir apklausti minėtą asmenį, nebuvo aiškiai nustatyta ir įrodymais patvirtinta, jog M. M. kabinėjosi prie nurodyto asmens ir kad jam tikrai buvo reikalinga pagalba dėl M. M. kabinėjimosi. Pats R. Z. negalėjo logiškai paaiškinti, kokiu tikslu jis pradėjo artintis prie M. M.. Teisme jis pripažino, kad kai jis pradėjo eiti link M. M., Ž. šalia nebuvo. Jis net nebuvo įsitikinęs, ar tai tikrai M. M. kabinėjosi prie Ž.. Šios aplinkybės byloje nebuvo nei nustatytos, nei patikrintos. Elgesio adekvatumo prasme R. Z. veiksmai nebuvo logiški ir pateisinami, nes akivaizdu, kad jis inicijavo konfliktą, tai iš dalies pripažino ir teismas.

Teismo nuomone, M. M. elgėsi neadekvačiai ir nėra pagrindo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 28 straipsnio pagrindu, nes M. M. pasirinko netinkamą būdą asmeninių santykių aiškinimuisi. Ši teismo išvada yra nesuprantama, nes M. M. nesiaiškino jokių asmeninių santykių su R. Z.. Jie nebuvo pažįstami, ir M. M. nesikabinėjo nei prie asmens, vardu Ž. , nei prie ko nors kito. Vertinti susiklosčiusią situaciją kaip asmeninių santykių aiškinimą, nesant jokių asmeninių santykių, yra neteisinga. Konfliktą išprovokavo nukentėjusysis, ir tai yra neginčytinai nustatyta byloje.

Be pagrindo akcentuojamas tik kaltinamojo girtumas. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis taip pat buvo neblaivus (išgėrė 4–5 bokalus alaus, atsisakė blaivumo patikrinimo), pats pripažino, kad be reikalo įsivėlė į konfliktą. Po įvykio neieškojo ir nebuvo sutikęs asmens, vardu Ž., nors turi bendrų pažįstamų, žino jo pavardę. Tokia nukentėjusiojo versija dėl konflikto pradžios vertintina kritiškai ir duoda pagrindo manyti, kad jis, būdamas neblaivus, ieškojo preteksto sukelti konfliktinę situaciją ir pasimušti. M. M. neatliko nė vieno veiksmo tam, kad sukeltų žodinį konfliktą, jokių įrodymų, kad jis kabinėjosi prie ko nors ir tam asmeniui buvo reikalinga nukentėjusiojo ar kito asmens pagalba, nenustatyta. M. M. nebuvo žinomi R. Z. ketinimai, kai jis pradėjo artintis ir klausinėti, kas yra. M. M. turėjo pagrindo manyti, kad jam gresia pavojus, nes R. Z. fiziškai stipresnis ir vyresnis, todėl jis galėjo atrodyti grėsmingai. Byloje neabejotinai nustatyta, kad M. M., R. Z. pradėjus eiti link jo, traukėsi apie kelis metrus nuo jo ir sustojo tik tada, kai jau neturėjo galimybės trauktis.

Teismas nepatikėjo nei liudytojų J. D. ir M. B., nei nuteistojo M. M. parodymais, kad pirmas smūgį jam sudavė R. Z.. Teismas atmetė šiuos parodymus kaip prieštaringus ir nenuoseklius, nes liudytojai J. D. ir M. B. nurodė, kad R. Z. sudavė M. M. į veidą, pats M. M. nurodė, kad gavo smūgį į galvą. Apeliantės nuomone, toks įrodymų vertinimas yra subjektyvus ir neteisingas, nes veidas yra neatsiejama galvos dalis ir tai yra lingvistinio pobūdžio klausimas, kaip asmuo pavadina šią galvos dalį. Faktas yra tai, kad tiek žodinį konfliktą, tiek smurtinius veiksmus pradėjo nukentėjusysis, tuo tarpu M. M. smūgius nukentėjusiajam sudavė gindamasis nuo jo.

Analizuojant M. M. veiksmus BK 284 straipsnio 1 dalies prasme, nenustatyta, kad jis elgėsi įžūliai, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, nes, kaip minėta, ne jis inicijavo konfliktą ir ne jis pirmas pavartojo smurtą, jis tik gynėsi ir darė tai teisėtai. Todėl pagal BK 284 straipsnio 1 dalį M. M. turi būti išteisintas.

Jeigu būtų galima manyti, kad M. M. peržengė būtinosios ginties ribas ir jam BK 28 straipsnio nuostatos netaikytinos ir jis padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką – nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį, į nukentėjusiojo aktyvų ir provokuojantį elgesį bei vaidmenį turėjo būti teisingai atsižvelgta skiriant jam bausmę ir nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį arba atleidžiant nuo jos.

Spręsdamas klausimą dėl priteistino neturtinės žalos dydžio, teismas patenkino civilinį ieškinį iš dalies, bet priteisė pakankamai didelę pinigų sumą, įvertindamas neturtinę žalą 1 500 Eur.

Neturtinės žalos atlyginimą reglamentuoja CK 6.250 straipsnis, o CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kada asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės, ir vienas tokių atvejų yra nukentėjusiojo asmens elgesys, būtinoji gintis.

Šioje byloje nustatyta, tai pripažino ir teismas, kad nukentėjusiojo veiksmai lėmė konflikto, kurio metu jis buvo sužalotas, kilimą. Jis, būdamas suaugęs ir protingas žmogus, turi prisiimti jam tenkančią atsakomybės už konfliktinės situacijos sukėlimą naštą ir jo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, kuri atsirado dėl jo paties veiksmų, atlyginimą sudaro pagrindą atleisti M. M. nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 284 straipsnio 1 dalies nuostatos suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgus į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamą teismų praktiką šios kategorijos bylose, teismui suteikta teise nustatyti skolininkui lengvatinį terminą prievolei įvykdyti siekiama užtikrinti socialinį teisingumą, todėl atidėti ar išdėstyti sprendimo vykdymą galima tik išimtiniais atvejais, kai šito reikia dėl tam tikrų socialiai reikšmingų aplinkybių. LAT yra nustatęs kriterijus, į kuriuos turi atsižvelgti tokį sprendimą priimantis teismas. Pirmiausia, nuteistojo turtinė padėtis turėtų būti itin sunki, tačiau byloje turėtų būti duomenų, kad ji ateityje pagerės. Teismas, priimdamas nutartį atidėti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus teismo sprendimo vykdymą tam tikram laikotarpiui, bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Atidedant sprendimo vykdymą, reikšmingi ir kreditoriaus interesai – jie negali būti neproporcingai pažeisti. Apeliantės teigimu, teismas neįvertino M. M. bei jo mamos turtinės padėties, t. y. kad jo mama darbinga tik iš dalies, kad M. M. tėvas mirė ir subsidiariai atsako tik viena mama, neatsižvelgė į tai, kad M. M. dar tebesimoko ir turės pajamų ateityje, nesvarstė galimybės neturtinės žalos mokėjimą išdėstyti dvejų metų laikotarpiui (CPK 284 straipsnis).

Nuteistojo M. M. gynėja advokatė A. Kostiuk ir atstovė pagal įstatymą J. D. prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BK 138 straipsnio 1 dalies ir BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo M. M.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam M. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio reikalavimų, pagrįstai M. M. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Vien tai, kad nuteistojo gynėja nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindama, nėra pagrindas tenkinti jos apeliacinį skundą. Nuteistojo gynėja deklaratyviai teigia, kad M. M. kaltės tyčia nesunkiai sužalojus R. Z. nepatvirtina byloje surinkti įrodymai, nes išvadą apie tai patikimai patvirtina byloje surinktų įrodymų visetas, kurį sudaro nukentėjusiojo R. Z., liudytojų K. B. ir M. G. ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu duoti parodymai, specialisto išvada bei kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai, patvirtinantys neteisėtus M. M. veiksmus.

Nuteistojo gynėja nepagrįstai teigia, jog M. M. nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį R. Z. gindamasis.

Remiantis BK 28 straipsnio 1 dalimi, nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė Baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė.

Nuteistojo M. M. versija, jog jis sudavė smūgius nukentėjusiajam R. Z. dėl būtinosios ginties, paneigta išsamiais ir tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo R. Z. bei įvykio vietoje buvusių ir tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų K. B. ir M. G. ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo apylinkės teisme duotais parodymais.

Nukentėjusysis R. Z. teisminio bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu parodė, kad įvykio naktį jam su K. B. ir M. G. stovint prie kebabinės prie jo priėjęs J. K., jo brolio draugas, pasakė, kad prie jo kažkas kabinėjasi, ir paprašė pagalbos, nurodydamas, kad prie jo kabinėjosi M. M.. Tuo metu M. M. stovėjo už kokių 3 metrų. Priėjęs prie pastarojo jis paklausė, kodėl šis kabinėjasi prie Ž., kas yra, ir pan. Šis, nieko nesakydamas, traukėsi nuo jo, o jis, eidamas paskui jį, toliau klausinėjo, tačiau šis traukdamasis atgal visą laiką tylėjo. Tada, paėjus kokius du metrus, M. M. sudavė jam smūgį į kairį antakį, po to – į nosį. Nuo smūgių, jų buvo ne mažiau kaip du, jis parkrito ant žemės, jį pakėlė pareigūnas arba draugė. Pasak nukentėjusiojo R. Z., eidamas link M. M., jis necenzūrinių žodžių nevartojo nei prieš jį, nei prieš kitus asmenis nesmurtavo. Tuo metu jo pažįstami Kristina ir Marius buvo už kokių 6–7 metrų. M. M. draugai buvo prie jo. Kada jie pradėjo trauktis, kebabinės viduje prie lango stovėjo jo draugai. Po įvykio Ž. prie jo priėjęs nebuvo. Tuo metu jis buvo neblaivus, gėrė alų, nepamena, kiek išgėrė, gal 4–5 bokalus.

Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys liudytojų K. B. ir M. G. parodymai. Abu šie liudytojai patvirtino nukentėjusiojo parodymus, jog prie jo priėjo Ž. ir paprašė pagalbos dėl to, kad prie jo kabinėjasi kitas vaikinas, ir nurodė, kad tai M. M., tada R. Z. priėjo prie pastarojo ir paklausė, kodėl jis kabinėjasi, ar turi kažkokių problemų, tada tarp jų kilo žodinis konfliktas. Abu šie liudytojai taip pat patvirtino, kad nukentėjusiajam einant link M. M., nors šis ir traukėsi atgal, tačiau praėjus kelioms minutėms sudavė jam kelis smūgius į veidą – į antakį ir į nosį, dėl to R. Z. parkrito šonu ant žemės. Jau atvykus policijos pareigūnams ir sulaikius M. M., prie jo priėjęs M. G. trenkė galva į veidą ir prakirto antakį. Šių tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymai neleidžia abejoti nukentėjusiojo parodymais, kad būtent M. M., M. G. priėjus prie jo pasiaiškinti, kodėl šis kabinėjasi, ar turi kažkokių problemų, M. G. einant link jo, nors pastarasis ir traukėsi atbulas, tačiau, paėjęs kelis metrus atgal, sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam į veidą, dėl to šis parkrito. Netikėti liudytojų K. B. ir M. G. parodymais kolegija nemato pagrindo. Vien ta aplinkybė, jog šie liudytojai yra nukentėjusiojo pažįstami, neduoda pagrindo šių asmenų parodymus laikyti nepatikimais ir juos atmesti. Nuteistasis M. M. jokių konkrečių duomenų, kad šie asmenys būtų suinteresuoti jį apkalbėti ar neteisingai apkaltinti, teismui nepateikė.

M. M. gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad šioje byloje nebuvo aiškiai nustatyta ir įrodymais patvirtinta, kad M. M. kabinėjosi prie Ž. ir kad jam tikrai buvo reikalinga pagalba dėl M. M. kabinėjimosi. Pats R. Z. negalėjo logiškai paaiškinti, kokiu tikslu jis pradėjo artintis prie M. M., juolab, kad jam einant link jo, kaip pats pripažino, Ž. šalia nebuvo, be to, jis net nebuvo įsitikinęs, ar tai tikrai M. M. kabinėjosi prie Ž.. Tačiau, kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju abejoti nukentėjusiojo R. Z. parodymais, kad jis prie M. M. priėjo Ž. paprašytas pagalbos dėl to, kad M. M. prie jo kabinėjosi, pagrindo nėra, nes tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino tiesiogiai įvykį matę liudytojai K. B. ir M. G.. Be to, ir pats M. M. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu nepaneigė, kad įvykio metu prie kebabinės buvo ir Ž., jį, kaip pats nurodė, pažįsta iš matymo (t. 1, b. l. 191). Kita vertus, esant byloje neginčijamai nustatytai aplinkybei, jog nukentėjusysis R. Z. ir M. M. vienas kito nepažinojo, nelogiška, kad nukentėjusysis be jokios priežasties priėjo prie pastarojo ir sudavė smūgį. Šiuo atveju pažymėtina, kad ne tik nukentėjusysis ir minėti liudytojai K. B. ir M. G., bet ir pats M. M. bei kaip liudytojai apklausti kartu su juo įvykio metu buvę M. B. bei J. D. patvirtino, kad prie M. M. priėjus dviem vaikinams, vienas iš jų ir M. M. pradėjo konfliktuoti ir tik vėliau buvo pavartotas smurtas. Todėl kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusysis priėjo prie M. M., nes Ž. prašė jo pagalbos dėl to, kad prie jo kabinėjasi kitas vaikinas, nurodydamas M. M..

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, asmens, vardu Ž. (J. K.), apklausti teisme nebuvo galimybės, nes, kaip bylos nagrinėjimo teisme metu informavo prokuroras, šio liudytojo surasti nepavyko (t. 1, b. l. 187) ir, kaip matyti iš 2016-06-09 teisiamojo posėdžio protokolo, M. M. gynėja neprieštaravo, kad byla būtų baigta nagrinėti neapklausus minėto asmens (t. 1, b. l. 197).

Sutiktina su nuteistojo gynėjos skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad M. M. pasirinko netinkamą būdą asmeninių santykių aiškinimuisi, nes, kaip matyti ne tik iš pastarojo, bet ir nukentėjusiojo parodymų, jokių asmeninių santykių jie nesiaiškino. Tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, kolegijai nekyla abejonių, kad nagrinėjamoje situacijoje M. M. elgėsi neadekvačiai ir nėra pagrindo pripažinti, kad jis sudavė smūgius nukentėjusiajam gindamasis. Kaip minėta, tiek nukentėjusysis, tiek tiesiogiai įvykio aplinkybes matę kaip liudytojai apklausti K. B. ir M. G. nuosekliai nurodė, kad tuo metu, kai prie M. M., paprašytas Ž., priėjo R. Z. ir šio klausė, kodėl jis kabinėjasi, ar turi problemų, nors pastarasis nieko nesakydamas traukėsi atbulas, tačiau paėjęs kelis metrus sudavė kelis smūgius nukentėjusiajam į veidą ir šis nuo jam suduotų smūgių parkrito šonu ant žemės. Nors M. M. teigė, jog būtent nukentėjusysis R. Z. pirmas jam sudavė smūgį, o jis pastarajam du ar tris smūgius sudavė gindamasis, taip apklausiami teisme tvirtino ir kaip liudytojai apklausti M. B. bei J. D., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. M. parodymus vertino kritiškai kaip pastarojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės, o minėtų liudytojų parodymus laikė nepatikimais ne tik dėl to, kad šie asmenys yra M. M. draugai ir buvo suinteresuoti duoti jam palankius parodymus, bet ir todėl, kad jie nėra logiški ir nuoseklūs dėl nuosprendyje išdėstytų motyvų, kurių kolegija nekartoja, tik papildomai pažymi, kad liudytojas M. B., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, priešingai nei nurodė teisme, nepatvirtino, kad būtent nukentėjusysis pirmas sudavė smūgį į veidą M. M., t. y. nurodė: „Aš negaliu pasakyti, kuris pirmas pradėjo ir kuris pirmas sudavė, M. ar antras vaikinas.“ (t. 1, b. l. 32).

Pažymėtina ir tai, kad nors M. M. teigė, jog pirmas jam trenkė R. Z., tačiau byloje nėra jokių duomenų apie M. M. sužalojimus, išskyrus kairiojo antakio sužalojimą, kurį, kaip neginčijamai nustatyta byloje, jau atvykus policijos pareigūnams, smūgiuodamas galva, M. M. padarė kaip liudytojas šioje byloje apklaustas M. G. (b. l. 67–68).

Nors byloje neginčytinai nustatyta, jog pirmas prie M. M. priėjo nukentėjusysis R. Z., tačiau anksčiau aptarti duomenys patvirtina, jog jis tik norėjo išsiaiškinti, kodėl pastarasis kabinėjasi prie Ž., ar yra kažkokių problemų, ir jokio smurto prieš M. M. nevartojo, taigi realaus ir pavojingo jo sveikatai kėsinimosi nebuvo. Todėl, priešingai apeliantės tvirtinimui, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad jis konflikto metu gynėsi. Nors R. Z. einant link M. M., pastarasis kelis metrus traukėsi atbulas, tačiau šią situaciją vertinti kaip iškilusią grėsmę M. M. sveikatai ar net gyvybei pagrindo nėra. Nagrinėjamu atveju sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad šioje situacijoje M. M. veiksmai prieš R. Z., suduodant pastarajam į veidą ne vieną smūgį, dėl kurių jam lūžo nosis (šis bei kiti sužalojimai (muštinė žaizda nosyje, kairio kelio nubrozdinimas), konstatuoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2015-10-01 papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 1833/15(03) (t. 1, b. l. 52–53), dėl smūgių šis parkrito ant žemės, matant aplinkiniams, buvo neadekvatūs ir vertintini kaip neleistini, moralės požiūriu nepriimtini, t. y. įžūlūs veiksmai. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog M. M. viešoje vietoje – kavinės-kebabinės teritorijoje, kur buvo ne tik jo bei nukentėjusiojo draugai, bet ir pašaliniai asmenys, pavartodamas smurtą prieš nukentėjusįjį, tokiu savo chuliganišku elgesiu šiurkščiai pažemino ne tik nukentėjusįjį, bet ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir tokiais savo įžūliais, moralės požiūriu nepriimtinais veiksmais sukėlė neigiamus padarinius – sutrikdė viešąją rimtį. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl M. M. kaltės viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravus nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdžius visuomenės rimtį bei tyčia nesunkiai sužalojus R. Z.. Tokie nuteistojo M. M. veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 138 straipsnio 1 dalį. Priimdamas M. M. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta išsami analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo M. M. ir liudytojų M. B. bei J. D. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais skundžiamame nuosprendyje išdėstytais ir išsamiai aptartais įrodymais. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl M. M. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti kitokias išvadas, nei padarė skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio

Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). BPK 113 straipsnis reglamentuoja, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra jos sukeltos pasekmės, kurios vertinamos, atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus darbinei veiklai, šeiminiam gyvenimui ir pan.

Nukentėjusysis R. Z. šioje baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti jam iš M. M. 5 000 Eur dydžio neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas priteisė nukentėjusiajam iš nuteistojo 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, t. y. R. Z. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo tenkino iš dalies ir prašomą priteisti 5 000 Eur sumą neturtinės žalos atlyginimui sumažino iki 1 500 Eur. Priimdamas sprendimą priteisti nukentėjusiajam R. Z. 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš M. M., o šiam neturint turto ar pajamų, iki jis sulauks pilnametystės, iš jo mamos, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad vadovaujasi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, įpareigojančia teismą nustatyti nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydį, laikantis CK nuostatų ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad dėl R. Z. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė skausmą, pažeminimą, buvo nesunkiai sužalotas – lūžo nosies kaulas, nukentėjusysis dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų patyrė ne tik fizinį skausmą, diskomfortą, nes dėl nosies traumos kurį laiką buvo su tvarsčiu, be to, sužalojimo pasekmes jaučia iki šiol, nes ant nosies likęs randas ir kuprelė, ją rekomenduojama koreguoti estetinės chirurgijos būdu (t. 1, b. l. 183), nosies pertvara iškrypusi (t. 1, b. l. 184). Kita vertus, duomenų, kad dėl minėtos traumos nukentėjusysis kenčia didelį dvasinį sukrėtimą ar dėl jos itin pablogėjo jo reputacija, bendravimo galimybės, byloje nėra. Nukentėjusysis nurodė, kad ir toliau dirba. Be to, teismas įvertino ir paties nukentėjusiojo elgesį, turėjusį įtakos konflikto, kurio metu jis buvo sužalotas, kilimui, kadangi būtent nukentėjusysis R. Z. artėdamas link kaltinamojo M. M. pradėjo aiškintis dėl šio elgesio, nukentėjusysis ir pats pripažino, jog su kaltinamuoju apsižodžiavo. Įvertinęs visas šias aplinkybes, nepilnamečio M. M. ir jo šeimos turtinę padėtį, jo nusikalstamos veikos atsitiktinį pobūdį, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mastą, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstas iš dalies, todėl nukentėjusiajam iš M. M., o šiam neturint turto ar pajamų, iš jo mamos, priteisė 1500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nuteistojo M. M. gynėja apeliaciniame skunde teigia, kad neturtinė žala atsirado dėl paties nukentėjusiojo R. Z. veiksmų ir todėl yra pagrindas atleisti M. M. nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. Toks nuteistojo gynėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas. Pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės ir dėl būtinosios ginties, tačiau anksčiau aptartais duomenimis paneigta, kad M. M. nukentėjusįjį sužalojo gindamasis. Taigi pagrindo atleisti M. M. nuo civilinės atsakomybės nėra.

Tačiau, apygardos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju priteista neturtinės žalos atlyginimo suma – 1 500 Eur, įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo aplinkybes, paties nukentėjusiojo elgesį, turėjusį įtakos konflikto pradžiai (pats priėjo prie M. M., šis iš pradžių, kai R. Z. eidamas link jo klausė, kokios problemos, kodėl jis kabinėjasi prie Ž., kelis metrus ėjo atbulas tylėdamas ir tik po to prasidėjo smurtiniai veiksmai), nuteistojo turtinę padėtį (duomenų, kad nuteistasis turėtų turto ar pajamų, byloje nėra, jis yra nepilnametis, mokosi (duomenys neskelbtini); jo mama tik iš dalies darbinga (nustatytas 55 procentų darbingumas) (b. l. 187); tėvas miręs (t. 1, b. l. 186), nusikalstamų veikų labiau atsitiktinį pobūdį, tam, kolegijos vertinimu, turėjo M. M. jaunas amžius (nusikalto būdamas nepilnametis, anksčiau nebuvo teistas, nebaustas administracine tvarka), yra per didelė. Kolegijos vertinimu, atsižvelgus į minėtų aplinkybių visumą, ypač į aptartą neatsargų ir rizikingą paties nukentėjusiojo R. Z. elgesį, kurio veiksmai iš dalies taip pat turėjo įtakos neigiamų padarinių atsiradimui, mano, kad nukentėjusiajam priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis proporcingai turi būti mažinamas. Kolegijos vertinimu, 1 000 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui būtų proporcinga padarytoms nusikalstamoms veikoms ir dėl jų atsiradusioms pasekmėms. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos dydžio mažinimas neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams ir nusistovėjusiai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose. Be to, apygardos teismas, įvertinęs tai, kad M. M. yra nepilnametis, šiuo metu mokosi, jokio turto ir pajamų neturi, yra išlaikomas mamos (tėvas yra miręs), kuri yra tik iš dalies darbinga, mano, kad yra pagrindas nukentėjusiajam priteistinos žalos mokėjimą išdėstyti dvejų metų laikotarpiui. Dėl to, kas paminėta, skundžiamas nuosprendis keičiamas, nes teismas neteisingai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M. M. gynėjo advokatės Alisos Kostiuk apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. nuosprendį pakeisti:

nuosprendžiu priteistą iš M. M., o šiam neturint pakankamai pajamų ar turto, iki jis sulauks pilnametystės, iš jo atstovės pagal įstatymą ir civilinės atsakovės J. D. nukentėjusiajam R. Z. 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą sumažinti iki 1 000 Eur, jos mokėjimą išdėstant dvejų metų laikotarpiui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.