- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-06
- Bylos Nr.
- 1A-643-1020/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-67763-2015-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Stasys Punys, Ernestas Rimšelis
- Nuteistasis
- A. K.
- Civilinis ieškovas
- D. Š.
- Advokatai
- Eugenija Liutvinskienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Kolyčienės, Stasio Punio ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, atliekant ją pataisos namuose.
Iš A. K. civilinės ieškovės D. Š. naudai priteista 57,92 eurų nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
A. K. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. gruodžio 10 d., apie 10.20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, (duomenys neskelbtini) laiptinėje pareikalavo iš A. B. atiduoti dviratį, kurio vertė 100 eurų, tačiau pastarajam atsisakius tai daryti, pradėjo traukti iš rankų, o, nepaleidus dviračio, sudavė nukentėjusiajam kumščiu ne mažiau du kartus į veidą, po ko jis kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, spyrė nukentėjusiam į kojas ne mažiau vieną kartą, ko pasekoje iškrito iš nukentėjusiojo A. B. kelnių kišenės D. Š. priklausantis 57,92 eurų vertės mobiliojo ryšio telefonas „Prestige“, kurį jis (A. K.), paimdamas pagrobė, ir kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, pagrobė iš nukentėjusiojo rankų dviratį. Šiais veiksmais A. K. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
A. K. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti, arba tuo atveju, jei nebus išteisintas, sušvelninti jam paskirtą bausmę. Apeliaciniame skunde A. K. nurodo, kad dviračio nepagrobė, kad V. A., kuris šiuo metu jau miręs, paprašė A. B. parduoti dviratį. A. B. paprašė už dviratį 30 eurų, o V. A. tiek neturėjo, todėl davė 24 eurus. Pasak apelianto jokio susistumdymo dėl dviračio nebuvo. Apeliantas teigia, kad pas A. B. mobiliojo telefono liudytojai P. Š. ir M. G. apskritai nematė – P. Š. apklausos teisme metu nurodė, kad nukentėjusysis A. B. telefoną buvo pametęs dar iki tol, kol prie jo priėjo kaltinamasis A. K. ir V. A., todėl jis negalėjo iškristi iš A. B. kišenės. Pasak apelianto, iš teismo posėdžio garso įrašo galima nustatyti, jog P. Š., kuris ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad iš A. B. kišenės įvykio metu iškrito telefonas, teismui paaiškino, kad tokius parodymus davė tik paprašytas nukentėjusiojo A. B., tačiau dėl šių aplinkybių skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta. Tai, jog apeliantas nepagrobė telefono, anot jo, gali patvirtinti ir policijos pareigūnai, kurie atvykus į jo namus, telefono nerado, nors skambinant telefono signalas buvo. A. K. nurodo nesuprantąs, kodėl P. Š. nurodė, kad jis pastumė A. B.. Anot apelianto, nukentėjusysis ir P. Š. buvo neblaivūs, todėl nieko gerai nebeprisimena. A. K. nurodo, kad telefono neatiminėjo, nes jo įvykio metu A. B. su savimi jau neturėjo. Apeliantas pastebi, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai byloje labai skiriasi – M. G. apskritai nebuvo laiptinėje įvykio metu, ir viską sužinojo iš A. B., o P. Š. vėliau teisme parodė nematęs iš A. B. kišenės iškrintančio telefono.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų nepadaryta, apelianto ginčijama ir jam paskirta bausmė yra teisinga bei ne per griežta.
Dėl įrodymų vertinimo
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).
Pažymėtina ir tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis) (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
Pažymėtina, jog apeliantas kvestionuoja liudytojo P. Š. parodymus, teigdamas, jog jie buvo skirtingi ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Pasak apelianto, teisminio nagrinėjimo metu šis liudytojas davė tokius parodymus, kurie, nuteistojo vertinimu, buvo palankūs nuteistajam bei atskleidė, kad P. Š. pirminiai parodymai buvo tokie, kokius prašė duoti A. B.. Visgi, bylos medžiaga, apygardos teismo išanalizuoti teisiamojo posėdžio garso įrašai, tokių A. K. versijų nepatvirtina, o priešingai – rodo, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu grindė leistinais įrodymais.
Apygardos teismas, vertindamas P. Š. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu, konstatuoja, jog šio asmens parodymai dalyje dėl to, kad iš A. B. buvo atimtas dviratis panaudojant jėgą, viso proceso metu nekito. Skirtingai nuo mobiliojo telefono atėmimo aplinkybių, P. Š. nuosekliai pabrėžė, jog A. B. dviratį atidavė ne savo noru, o prieš jį panaudojus jėgą (t. 1, b. l. 128-129; t. 2, b. l. 98). Šioje apimtyje pažymėtina, jog pats apeliantas skunde remiasi P. Š. parodymais duotais teisminio nagrinėjimo metu. Jais teismas taip pat remiasi ir pastebi, kad pastarasis buvo prisaikdintas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, kad jo duoti parodymai iš esmės sutampa su kitais duomenimis, kuriais pagrįsta A. K. kaltė dėl įvykdyto dviračio plėšimo. Tokiais įrodymais pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai laikė A. B. parodymus, kuris tuojau pat po dviračio pagrobimo ir jo sumušimo apie tai papasakojo D. Š. ir M. G.. Jų parodymai šioje dalyje visiškai atitinka nukentėjusiojo parodymus, be to, šias aplinkybes patvirtina faktas, jog nukentėjusysis A. B. netrukus po įvykio kreipėsi į policiją, kur taip pat nurodė apie pagrobtą dviratį ir du jį sumušusius bei apiplėšusius vyriškius. Apie tai liudija byloje esantis 2015 m. gruodžio 10 d. tarnybinis pranešimas (t. 1, b. l. 39).
Teismo išvadą atmetant apelianto versiją dėl dviračio pirkimo patvirtina ir tai, jog vėliau nuvykus į A. K. gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, šis pateikė A. B. dviratį (t. 1, b. l. 45-50). Šioje apimtyje pažymėtina, kad A. K. viso proceso metu nuosekliai teigė, jog dviratį siekė įsigyti ne jis, o asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, tačiau pagrobtas turtas buvo rastas būtent nuvykus pas A. K.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, jog apelianto akcentuojami P. Š. parodymai dalyje dėl A. B. mobiliojo telefono pagrobimo viso proceso metu taip pat iš esmės nesikeitė – P. Š. ir rungtyniškame teismo posėdyje patvirtino tai, kad žinojo, jog A. B. džinsų kišenėje turėjo iš savo žmonos paimtą telefoną, ir jog po to, kai vyras A. B. pastūmė, žino, kad šis telefonas iškrito, nes po viso to A. B. šio telefono pasigedo (2017 m. liepos 26 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas nuo 9 min. 26 sek. iki 10 min. 10 sek.). Teismas nesutinka su apelianto teiginiais, jog iš liudytojo P. Š. parodymų galima daryti išvadą, jog A. B. telefoną buvo pametęs dar iki įvykio. Minėtas liudytojas tokių aplinkybių nenurodė, o nuteistasis šio liudytojo parodymus interpretuoja savo naudai ir iškreipia jų turinį. Iš posėdžio garso įrašo aiškiai matyti, kad P. Š. patvirtino dviračio pagrobimo aplinkybę bei tai, jog konflikto metu A. B. telefonas iškrito, buvo pamestas. Taigi, šio liudytojo parodymai iš esmės atitinka A. B. parodymus. Teismas pastebi, jog nors minėtas liudytojas negalėjo patvirtinti, jog matė patį telefoną iškrentant iš A. B. kišenės, tačiau nedviprasmiškai teigė apie tai, kad iki įvykio A. B. turėjo telefoną savo kišenėje, o po jo, šio daikto pasigedo. Visa tai, įvertinant ir nukentėjusiojo parodymus, leidžia konstatuoti, jog konflikto metu dviem asmenims naudojant fizinę jėgą prieš A. B., jau turint tikslą neteisėtai įgyti šio asmens dviratį, iškritus jo telefonui, jį pagrobė.
Apygardos teismo vertinimu, šioje apimtyje nėra pagrindo abejoti ir M. G. parodymais, nes jais A. K. iš esmės siekia pagrįsti tai, kad M. G. matė A. B. su dviračiu neblaivų prie savo buto durų ir, kad šis liudytojas nematė pas A. B. telefono. Kolegijos vertinimu, šie A. K. argumentai iš esmės neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui: M. G. teigia apskritai neįleidęs į namus A. B. iki konflikto, nes šis buvo su dviračiu (t. 1, b. l. 131), o tai, kad jis tuo metu nematė mobiliojo telefono, niekaip nepatvirtina, kad A. B. jo įvykio metu apskritai neturėjo.
Apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad pas A. K. kratos metu nebuvo rastas A. B. mobilusis telefonas, jog tam tikrą laiką, šis telefonas buvo pasiekiamas (pavykdavo priskambinti), nesudaro pagrindo teigti, kad pastarasis su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, šio telefono nepagrobė. Pastebėtina, kad nuo A. B. apiplėšimo iki įtariamųjų sulaikymo, praėjo daugiau pusantros valandos (t. 1, b. l. 144, t. 2, b. l. 11), o per šį laiką jie šį daiktą galėjo perduoti kitiems asmenims, paslėpti, prarasti ar pan. Taigi, vien ši aplinkybė, kitų – šioje nutartyje bei skundžiamame nuosprendyje analizuotų - duomenų visumoje, neturi įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis dėl nustatytų faktinių aplinkybių yra pagrįstas BPK 20 straipsnyje numatytus požymius atitinkančiais įrodymais, kurie tarpusavyje jungiasi nuoseklia ir logiška grandine, bei kuriais remiantis A. K. pagrįstai nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Dėl bausmės
Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už šio nusikaltimo padarymą asmuo yra baudžiamas areštu, arba laisvės atėmimu iki 6 metų, t. y. už šį apysunkį nusikaltimą galimos skirti laisvės atėmimo bausmės vidurkis - 3 metai 1 mėnuo ir 15 dienų. Apygardos teismas šiame kontekste pažymi, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu A. K. skyrė žymiai mažesnę nei minėtos sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę – 1 metus laisvės atėmimo. Šis bausmės dydis laikytinas itin švelniu vien jau dėl to, kad byloje nustatytos net 2 A. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, jis daug kartų teistas už turtinių nusikalstamų veikų padarymą, tarp jų ir laisvės atėmimo bausmėmis, kurios savo trukme ilgesnės nei aptariamu nuosprendžiu paskirtoji. Tokios išvados iš esmės nekeičia net ir tai, kad dėl nusikalstamų veikų nebuvo padaryta didesnės žalos, kad dalis pagrobto turto buvo grąžinta savininkui, kad A. B. dėl menkų sužalojimų į medikus nesikreipė. Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant apeliantui skirtinos bausmės dydžio klausimą, kur kas svarbiau tai, jog A. K. nepaisant jam taikomų sankcijų yra linkęs elgtis nusikalstamai, kad jam taikomos sankcijos nedaro tinkamo poveikio, pastarasis vis dažniau daro smurtines nusikalstamas veikas, t. y. jo paties ir jo veikų pavojingumas didėja. Taigi, dar labiau švelninti apeliantui paskirtą bausmę nėra jokio pagrindo, nes tą padarius, nebūtų užtikrinti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.
Apibendrindama visa tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl šio sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.