- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-08-31
- Bylos Nr.
- 2S-1934-562/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-13100-2016-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rosita Patackienė
- Pareiškėjas
- A. T.
- Suinteresuotas asmuo
- Danske Bank A
- Kategorijos
- 3.2.3.9pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys Danske Bank A/S Estijos filialas, Swedbank AS, OU AT RENT, V. S., antstolis K. P., uždaroji akcinė bendrovė „Citrona“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti jam bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti UAB „Klaipėdos administratorių biuras“. Nurodė, kad su tikslu užsiimti verslu pareiškėjas prisiėmė asmeninius įsipareigojimus iš kredito įstaigų bei iš kitų fizinių ir juridinių asmenų, tačiau nepasiekus planuotų tikslų, neįvykdė prievolių kreditoriams. Pažymėjo, kad dėjo maksimalias pastangas atsiskaityti su kreditoriais, tačiau dėl verslo nesėkmės, nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios, atsiskaityti nepavyko. UAB „EST Solutions“, į kurią pareiškėjas investavo, bankrutavo, investuotų lėšų pareiškėjui susigrąžinti nepavyko. Pareiškėjo skola kreditoriams pareiškimo padavimo dieną sudarė 126 620,05 EUR, o vidutiniškai per laikotarpį nuo 2015 m. birželio mėn. iki 2016 m. vasario mėn. pareiškėjo gaunamos pajamos buvo 249 EUR per mėnesį.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui A. T. bankroto bylą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, jau būdamas nemokiu, prisiėmė papildomas turtines prievoles 80 000 EUR sumai. Nors pareiškėjas nurodo, kad prisiimti turtiniai įsipareigojimai buvo investuoti į UAB „EST Solutions“, tačiau įrodymų byloje nepateikta. UAB „EST Solutions“ įsteigta 2010 metais, o pareiškėjo kreditoriniai įsipareigojimai atsirado ir jų vykdymo terminas suėjo nuo 2002 iki 2006 m., kita dalis po įmonės bankroto proceso pabaigos 2014 metais. Be to, pareiškėjo argumentas, kad kreditų sumos buvo investuotos į bendrovę, neatitinka faktinių duomenų apie šios įmonės vertę, nes įmonės įstatinis kapitalas yra tik 10 000 LT.Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas AS „Vikolo“ akcininku buvo laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 2 d., o 2015 m. sausio 29 d. akcijas perleido A. K.. Pareiškėjas nurodė, kad AS „Vikolo“ turėjo turtinių įsipareigojimų, kuriuos akcijų pardavėjas nuslėpė nuo pareiškėjo, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, taip pat neįrodė, jog akcijų perleidimo sandoriai pareiškėjui buvo nuostolingi. Teismas nustatė, kad dar iki pareiškėjui įsigyjant įmonės akcijas, AS „Vikolo“ akcijų savininku laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. lapkričio 13 d. buvo Lex Business Solutions OU, kurios dalies savininkas minėti laikotarpiu buvo pareiškėjas A. T.. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo ar turėjo būti žinoma AS „Vikolo“ turtinė padėtis bei kitos su jos akcijų verte, akcijų įgijimo sandorio turtine nauda ar nuostolingumu pareiškėjui susiję aplinkybės. Be to, pareiškėjas kreditorinius įsipareigojimus prisiėmė ne kaip vartotojas, o kaip verslininkas, todėl jam keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, jis turėjo suvokti sudaromų sandorių riziką.Teismas padarė išvadą, kad situacija, kai pareiškėjas nesiekė įsidarbinti didesnes pajamas užtikrinančiame darbe, prisiėmė papildomas prievoles, o realizavęs jam nuosavybės teise priklausančias akcijas gautų pajamų neskyrė atsiskaitymui su kreditoriais, pažeidžia kreditorių interesus. Byloje nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, atitinka kasacinio teismo praktikoje įvardytus nesąžiningumo konstatavimo pagrindus, t.y. patvirtina tiek aktyvius pareiškėjo veiksmus (kredito gavimą, nuslepiant savo nemokumą nuo kreditorių bei didinant turimus įsiskolinimus), tiek jo neveikimą (suvokdamas, kad nepavyks atsiskaityti su kreditoriais, pareiškėjas išliko pasyvus, nedėdamas pakankamų pastangų mokumui pagerinti). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo siekiamas bankrotas patenkintų tik pareiškėjo interesus, eliminuojant kreditorių galimybes gauti savo reikalavimų patenkinimą, o tai neatitiktų FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos įstatymo paskirties – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėjas A. T. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apelianto įsitikinimu, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo parduotomis akcijomis buvo dengiami Pareiškėjo turimi kreditoriniai įsipareigojimai. Pareiškėjas nurodo, kad tuometinis kreditorius SAMPO BANKAS (teisių perėmėjas Danske Bank A/S) buvo pareiškęs reikalavimą dėl 34 719,17 EUR. Pareiškimo iškelti bankroto bylą teismui teikimo metu likusi nepadengta kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimo dalis siekė 28 688,33 EUR. Šis kreditorinis reikalavimas sumažėjo aukciono būdu, 2014 m. lapkričio 17 d. perėmus pareiškėjui priklausiusius 100 procentų OU Lex Business Solutions akcijų paketą. Teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas buvo įgijęs AS „Vikolo“ akcijas. Paaiškina, kad 2014 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjui priklausiusi įmonė Lex Business Solutions OU vedė derybas su V. S. dėl Estijoje registruotos įmonės AS „Vikolo“ akcijų įsigijimo ir vėliau būtent įmonė Lex Business Solutions OU šias AS „Vikolo“ akcijas įgijo nuosavybės teise. Kadangi Lex Business Solutions OU akcijoms galiojo kreditorių Danske Bank A/S bei Swedbank AS taikyti suvaržymai, akcijų pardavėjas V. S. reikalavo, jog už parduodamų AS „Vikolo“ akcijų kainos sumokėjimą kaip solidarus skolininkas garantuotų pareiškėjas, dėl to pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 15 d. skolos raštu įsipareigojo asmeniškai sumokėti už AS „Vikolo“ akcijas. Šis skolos raštas vertintinas kartu su faktu, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 17 d. būtent pareiškėjui priklausanti bendrovė Lex Business Solutions OU buvo AS „Vikolo“ vienintele akcininke. Pareiškėjas pažymi, kad neturi galimybių pateikti į bylą AS „Vikolo“ akcijų įgijimo ir pardavimo dokumentų ne dėl savo nesąžiningumo, o dėl objektyvių aplinkybių, nes nuo 2017 m. lapkričio 17 d. Lex Business Solutions OU nuosavybės teises yra perėmęs Danske Bank A/S, o pareiškėjo žinioje nėra jokių su AS „Vikolo“ akcijų pirkimu – pardavimu susijusių dokumentų. Gresiant Lex Business Solutions OU ir naujai įgytų AS „Vikolo“ akcijų pardavimui aukciono būdu, 2014 m. lapkričio 13 d. įmonė Lex Business Solutions OU įgytas AS „Vikolo“ akcijas perleido Estijoje registruotai bendrovei PUTAS OU. Buvo tikėtasi, kad už parduotas akcijas gautomis lėšomis bus padengta Lex Business Solutions OU skola V. S., tačiau 2014 m. lapkričio 17 d. vykusio aukciono metu Lex Business Solutions OU akcijų nuosavybės teisė buvo perleista pareiškėjo kreditoriui Danske Bank A/S, todėl likusią nepadengtą AS „Vikolo“ akcijų kainos dalį, kaip solidariam skolininkui, tenka dengti asmeniškai pareiškėjui. Nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindė paskolai gautų pinginių lėšų panaudojimo aplinkybių, nes pareiškėjas, teikdamas žodinius paaiškinimus dėl paskolos pagrindu gautų lėšų panaudojimo verslo tikslais, t.y. mokėdamas už Lex Business Solutions OU įmonės AS „Vikolo“ akcijų pirkimo kainą bei finansuodamas pareiškėjui priklausiusios įmonės „Loramis“ OU veiklą, taigi būtent taip pasireiškė pareiškėjo nesėkmingos investicijos į verslą, po kurių jis nebeturėjo galimybių atkurti savo mokumo. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas, prisiimdamas kreditorinius įsipareigojimus, buvo nesąžiningas. Pareiškėjas teigia, kad visus sandorius, lėmusius jo negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, sudarė dėl verslo vystymo tikslais bei siekiant rasti pajamų bei būdų atsiskaityti su turėtais kreditoriais. Byloje, pareiškėjo teigimu, nėra jokių įrodymų, leidžiančių tvirtinti, kad pareiškėjas, sudarydamas sandorius, pateikė neteisingą informaciją kreditoriams apie savo finansinę būklę, ar siekė išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, dėl to teismui nebuvo pagrįsto pagrindo pripažinti pareiškėjo nesąžiningu. Pažymi, kad visus sandorius pareiškėjas privalėjo sudaryti dėl būtinybės gauti lėšų įsipareigojimams, kurių vykdymo terminai suėję, dengti bei atkurti savo mokumą. Tą patvirtina ir tai, jog prisiimtų įsipareigojimų suma sumažėjo daugiau nei per pusę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelta fiziniam asmeniui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirajame skunde nurodytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė bylai aktualias teises normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti nėra įstatyme numatytų pagrindų. FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Tam, kad asmeniui būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, jo pagrindinių turtinių interesų vieta turi būti Lietuvos Respublikoje (FABĮ 1 straipsnio 2 dalis) ir šio asmens turtinė būklė turi atitikti FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, t. y. jis turi būti nepajėgus įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Remiantis FABĮ 6 straipsnio 1 dalimi, teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje išvardyti atvejai, kuriems esant teismas atsisako iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą, net jei ir būtų pirmiau minėtos sąlygos iškelti bankroto bylą. Iš šių pagrindų nagrinėjamoje byloje aktualus FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas, t. y.: „paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais; <...>“ (toliau – nesąžiningumas). Pažymėtina, kad iki Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2016 m. sausio 1 d. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas buvo suformuluotas plačiau, t. y.: „2) paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais“. Kadangi remiantis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo Nr. XI-2000 4, 5, 6, 7, 8, 9, 14, 17, 19, 25, 27 ir 29 straipsnių pakeitimo įstatymo 13 straipsnio 5 dalimi, šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje išdėstytos Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatos taikomos neatsižvelgiant į tai, kada pradėtas fizinio asmens bankroto procesas, šioje byloje taikoma FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aktuali (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2235) redakcija.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti bankroto bylą, nes bylos duomenimis nustatė, kad pareiškėjas nėra sąžiningas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvadomis vertinant pareiškėjo elgesį sąžiningumo aspektu. Aiškindamas nesąžiningumo sąlygą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagal Lietuvoje pasirinktą FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį nenustatytos privalomos sąlygos, kad asmeniui bankroto byla galėtų būti keliama tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokus tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apelianto 46 620,05 Eur dydžio skoliniai įsipareigojimai atsirado laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 28 d. iki 2006 m. kovo 17 d. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuosavybės teise priklausanti bendrovės OU Lex Business dalis parduota už 6 050,00 EUR sumą 2014 m. lapkričio 17 d., kito turto, išskyrus mažesnį nei 1 MMA per mėnesį gaunamą darbo užmokestį, neturi. Taigi teismas pagrįstai pripažino, kad apeliantas tapo nemokus anksčiau, nei įsigijo uždarosios akcinės bendrovės „EST Solutions“ ir AS „Vikolo“ akcijas, kurių įsigijimas, A. T. teigimu, sąlygojo jo nemokumą. Pažymėtina, kad pareiškėjo būklei atitinkant FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, t.y. negalinti vykdyti skolinių įsipareigojimų, 2014 m. lapkričio 4 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu UAB „Citrona“ suteikė pareiškėjui 40 000 Eur paskolą bei 2014 m. rugpjūčio 15 d. skolos raštu prisiėmė prievolę sumokėti 205 000 Eur V. S. už AS „Vikolo“ akcijas. Taigi bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai pareiškėjo elgesį vertino kaip nesąžiningą bei pažeidžiantį esamų kreditorių interesus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Apeliantas nurodo, kad teismo posėdžio metu teikė paaiškinimus dėl paskolai gautų piniginių lėšų panaudojimo aplinkybių, nurodant, kad minėtos paskolos pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos verslo tikslais, t.y. sumokant Lex Bussiness Soutions OU įmonės AS „Vikolo“ akcijų pirkimo kainą bei finansuodamas pareiškėjui priklaususios įmonės „Loramis“ Ou veiklą. Apeliantas taip pat nurodo, kad neturi galimybės pateikti į bylą AS „Vikola“ akcijų įsigijimo bei pardavimo dokumentų, kadangi nuo 2014 m. lapkričio 17 d. Lex Bussiness Soutions OU nuosavybės teises yra perėmęs Danske Bank, o pareiškėjo žinioje nėra jokių su AS „Vikola akcijų pirkimu- pardavimu susijusių dokumentų. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo aktyvus vaidmuo nepaneigia šalių pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai (CPK 178 straipsnis). Taigi pareiškėjui nepateikiant įrodymų, patvirtinančių minėtų kreditų panaudojimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje nustatytų duomenų pagrindu pripažino, kad esant nemokiam prisiimant papildomas 80 000 Eur dydžio prievoles, pareiškėjas buvo nesąžiningas. Nors apeliantas argumentuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas klaidingai nurodė bendrovės, kurios atžvilgiu buvo finansuojami paskolos pagrindu gauti pinigai, pavadinimą (UAB „EST Solutions), tačiau pats pareiškėjas pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo (1 t., b. l. 3,4) buvo nurodęs, kad „įmonė, į kurią investavau (UAB „EST solutions“) bankrutavo, o lėšų susigrąžinti nepavyko“. Be to, pareiškėjas nurodo, kad buvo Lex Bussiness Solutions Ou savininku, taigi turėjo dalyvauti sudarant AS „Vikolo“ akcijų pirkimo - pardavimo sandorius. Todėl duomenų apie minėtus sandorius, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šias aplinkybes vertino kaip tikslą neatskleisti savo pajamų bei sudarytų bylai aktualiu laikotarpiu sandorių, turinčių tiesioginę reikmę pareiškėjo mokumui. Taigi byloje nustatytų aplinkybių visuma sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui konstatuoti pareiškėjo nesąžiningumą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-3-516/2014). Apibendrinat išdėstytus motyvus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį, todėl šis skundas atmetamas nenagrinėjant kitų apelianto išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui. Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 etc.). Atsižvelgdamas į nurodytas faktines aplinkybes ir išdėstytus teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.