Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo S. V. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo S. V. priteista: 4178,10 Lt turtinė žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. S. bei 480 Lt nukentėjusiosios atstovavimo išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. V. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. vasario 5 d., laikotarpiu tarp 16 ir 17 valandos, (duomenys neskelbtini) esančio buto kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio tarpusavio konflikto su R. S. metu, tyčia sudavė nukentėjusiajam dešine koja iš viršaus ne mažiau kaip 3 kartus į galvos sritį, padarydamas R. S. kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, kraujosruvą dešinės kaktos pusės minkštuosiuose audiniuose pereinančią į dešinį smilkininį raumenį su po ja išsiliejusiu krauju, muštines žaizdas dešiniame antakyje su aplinkine poodine kraujosruva bei poodine kraujosruva dešinėje kaktos pusėje, pereinančia į smilkinį, ko pasėkoje padarant sunkų sveikatos sutrikdymą, R. S. nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu virš dešinio pusrutulio, kuris komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu, įvykio vietoje mirė.

Nuteistasis S. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Tokiam jo elgesiui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 130 str., taikyti BK 59 str. 1 d. 2, 6 p., taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl priteisto 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo arba sumažinti jo dydį.

Teismo posėdyje nuteistasis S. V. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo šį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymų visumą ir pripažino S. V. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta jo nusikalstamą veiką bei skiriant bausmę baudžiamuosius įstatymus teismas irgi pritaikė tinkamai. Taip pat teismas teisingai išsprendė ir civilinio ieškinio klausimą.

Nuteistojo apeliacinis skundas yra trumpas ir lakoniškas. Jame išdėstyti tik nuteistojo prašymai atkreipti dėmesį į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir pagrindinis prašymas - perkvalifikuoti jo veiką į BK 130 str. Iš skundo turinio galima suprasti, kad savo kaltės nužudžius R. S. apeliantas neneigia, tačiau nei konkrečių nesutikimo su nuosprendžiu argumentų, nei kodėl prašo perkvalifikuoti veiką iš BK 129 str. 1 d. į BK 130 str., nuteistasis skunde nenurodo.

Nuteistojo S. V. kaltę padarius nužudymą patvirtina paties nuteistojo, liudytojų, nukentėjusiosios parodymai, specialistų išvados, įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys ir kiti teisme išnagrinėti įrodymai. Šie įrodymai nuosprendyje yra išdėstyti ir aptarti. Dėl nustatytų faktinių bylos aplinkybių teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad nuteistasis S. V. R. S. nužudė labai susijaudinęs. Todėl teismas net nesvarstė galimybės S. V. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 str.

Pagal BK 130 straipsnį tyčinis nužudymas kvalifikuojamas tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, o prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Veikos kvalifikavimą pagal BK 130 straipsnį lemia: 1) neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis, 2) staiga kilęs didelis kaltininko susijaudinimas dėl tokių nukentėjusiojo veiksmų (afektinės tyčios buvimas), 3) nedelsiant įvykdytas atsakas – nužudymas. Veika kvalifikuojama kaip nužudymas, padarytas labai susijaudinus, tik esant šių sąlygų visumai. Baudžiamosios teisės teorijoje teigiama, kad tarp susijaudinimo ir kaltininko veiksmų turi praeiti labai nedaug laiko – atsakas turi būti iš karto po neteisėtų ar itin įžeidžiančių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto būsena tęsiasi labai trumpą laiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-275/1999, „Teismų praktika“ Nr. 11, 2K-604/2005, 2K-271/2008, 2K-419/2009, 2K-226/2011).

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis R. S., atsigulęs lovos, kurioje gulėjo nuteistasis su R. S., kojūgalyje, lietė S. S. sėdmenis. Teismas tokius nukentėjusiojo veiksmus įvertino kaip provokuojančius ir turėjusius įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 6 p.).

Tačiau nors nurodytas nukentėjusiojo elgesys ir yra vertinamas kaip nuteistąjį įžeidžiantis, vien ši teismo nustatyta aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad S. V. R. S. nužudė būdamas fiziologinio afekto būsenos. Norint patvirtinti tokios būsenos buvimą, reikia nustatyti, kad konkretus nukentėjusiojo R. S. poelgis sukėlė S. V. didelį susijaudinimą, dėl kurio įvyko fiziologinis afektas ir sekė pavojingus padarinius sukėlę nuteistojo veiksmai. Taip pat būtina nustatyti, kad S. V. veiksmai, t. y. smūgių sudavimas koja į R. S. galvą, būtų atlikti nedelsiant po nukentėjusiojo įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį.

Pirmiausia kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pats nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė, jog dėl R. S. poelgio jis būtų staiga labai susijaudinęs. To jis nenurodo netgi savo apeliaciniame skunde. Iš nuteistojo parodymų seka, kad jis nubudo nuo sugyventinės R. S. klyksmo. Iš to padarė prielaidą, kad R. S. lindo prie jo sugyventinės, norėjo ją išžaginti. Tokie nukentėjusiojo veiksmai išprovokavo jo susijaudinimą ir pyktį, dėl ko ir įvyko šis konfliktas.

Pirmiausia pažymėtina, kad nuteistasis tokias naujas ir iš esmės skirtingas aplinkybes nurodė pirmą kartą. Be to, aplinkybių apie pasikėsinimą išžaginti nepatvirtino netgi pati R. S.. Tuo tarpu iš nuteistojo pirmosios instancijos teisme duotų labai abstrakčių parodymų netgi sunku suprasti, kada tiksliai S. V. sudavė smūgius nukentėjusiajam ir kurioje vietoje sumušė R. S.. Tuomet ji teigė, kad kai jie (nukentėjusysis su jo sugyventine) pabaigė gerti degtinę, R. S. kelis kartus sudavė nukentėjusiajam per veidą, o jis koja tris kartus sudavė R. S. į galvą. Nuteistasis išsamiau nepaaiškino ne tik smūgių sudavimo momento, bet ir jį apėmusio jausmo prieš suduodant smūgius nukentėjusiajam. S. V. tik nurodė, kad „taip atsitiko“ dėl to, jog nukentėjusysis „itin įžūliai priekabiavo prie jo sugyventinės“. Kuo pasireiškė tas įžūlus priekabiavimas sugyventinę, nuteistasis nepaaiškino.

Aplinkybes apie tai, kad R. S., palietė R. S. sėdmenis, teismas nustatė remdamasis liudytojos R. S. parodymais. Nors teisiamajame posėdyje ši liudytoja nebuvo apklausta, tačiau vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. nuostatomis, teisme buvo perskaityti šios liudytojos ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai (1 t., 80-83 b. l.). Šie, ir kiti R. S. parodymai, taip pat ir jos parodymai, duoti parodymų patikrinimo vietoje metu, buvo perskaityti ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje (1 t., 68-70, 71-72, 81-83 b. l.). Todėl ikiteisminio tyrimo teisėjui jos duoti parodymai BPK 20 str. prasme yra laikomi įrodymais. Liudytoja R. S. aiškino, kad supratęs, jog R. S. ją lietė, S. V. pašoko iš lovos ir paėmęs R. S. už striukės jį ištempė iš lovos ir pargriovė ant grindų patiesto kilimo bei koja pradėjo trypti R. S. galvą. Iš šių liudytojos parodymų negalima daryti išvados apie staigų nuteistojo atsaką (smurto panaudojimą prieš R. S.) po nukentėjusiojo įžeidžiančio poelgio, kadangi S. V. R. S. sumušė prieš tai jį ištempęs iš lovos.

Be to, ir iš teisme perskaitytų nuteistojo S. V. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., 94-96, 99) akivaizdžiai matosi, kad smūgių sudavimas R. S. kaip atsakas į šio įžeidžiantį poelgį nebuvo staigus. Nuteistasis kaip ir R. S. aiškino, kad po R. S. R. S. suduoto smūgio, jis (nuteistasis) pakilo iš lovos ir paėmęs nukentėjusiajam už striukės, ištempė jį iš lovos ant grindų ir tada koja sudavė R. S. į galvą iš viršaus. Nors šie nuteistojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai BPK 20 str. prasme nelaikomi įrodymu, tačiau teisme perskaityti kitų įrodymų patikrinimui (BPK 276 str. 4 d.), jie yra reikšmingi formuojant teismo vidinį įsitikinimą. Be to, perskaičius šiuos parodymus teisme, nuteistasis jų nepaneigė.

Visos šios aplinkybės patvirtina ne tik tai, kad nuteistojo atsakas į nukentėjusiojo veiksmus (prisilietimą prie R. S.) nebuvo staigus, bet ir tai, kad apeliantui toks nukentėjusiojo poelgis nebuvo toks, kuris staiga galėjo sukelti didelį susijaudinimą ir dėl kurio iš dalies aptemus sąmonei S. V. sumušė R. S., suduodamas jam smūgius į gyvybiškai svarbų žmogaus kūno organą - galvą. Net ir darant prielaidą, kad R. S. poelgis nuteistąjį labai stipriai supykdė ir netgi trumpam aptemdė jo sąmonę, tas pyktis nuteistajam turėjo atslūgti kol jis R. S. ištempė iš lovos. Jau buvo minėta, kad fiziologinio afekto būsena trunka labai trumpą laiką.

Kolegija sutinka su teismo išvada, kad nukentėjusiojo elgesys (priekabiavimas prie nuteistojo sugyventinės) buvo provokuojantis ir jis sujaudino apeliantą, tačiau kolegija nelaiko, kad tas elgesys galėjo sukelti tokio laipsnio susijaudinimą kaip fiziologinis afektas. Šiuo atveju reikėtų įvertinti ir nuteistojo elgesį po smurto panaudojimo. Po smūgių sudavimo nuteistasis matė, kad R. S. prarado sąmonę, jis nuteistąjį nutempė į kitą kambarį, užklojo pledu ir netgi manė, kad reikia iškviesti greitąją pagalbą. Tai patvirtina, kad nuteistasis suvokė ir savo veiksmų pavojingumą, ir galėjo juos valdyti. Tuo tarpu esant fiziologinio afekto būsenai asmens suvokimas savo veiksmų pavojingumo ir gebėjimas juos valdyti yra ribotas. Be to, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose (kasacinė nutartis Nr. 2K-226-2011) akcentuojama, kad ypač atidžiai turi būti vertinamos apsvaigusio nuo alkoholio asmens galimybės atsidurti afekto būsenoje. Šioje byloje paties nuteistojo ir liudytojų R. S. bei R. J. parodymais neabejotinai nustatyta, kad S. V. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

Specialisto išvadoje (1 t., 146-147 b. l.) nurodyta, kad pateiktuose medicininiuose dokumentuose duomenų apie tai, kad S. V. praeityje būtų sirgęs lėtiniu psichikos sutrikimu ar būtų protiškai atsilikęs, nėra. Jam diagnozuotas II stadijos lėtinis alkoholizmas nėra medicininis nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo kriterijus, analizuojant šiuo metu jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Taip pat nėra duomenų apie tai, kas S. V. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo būti laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje. Šioje išvadoje konstatuota, kad skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra jokio pagrindo.

Baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje yra nuostata, kad siekiant nustatyti, ar kaltininkas nebuvo afekto būsenos, esant reikalui gali būti skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė–psichiatrinė ar kitokia ekspertizė, tačiau tai paprastai daroma, kai nustatomos prielaidos, jog kaltininkas įvykio metu galėjo būti labai susijaudinęs. Tokių prielaidų šioje byloje nenustatyta, todėl ir skirti ekspertizę, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas skirti ekspertizės neprašė.

Kolegija konstatuoja, kad pagal faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, jog S. V. R. S. nužudė staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Nuteistasis, ant grindų gulinčiam R. S. suduodamas smūgius koja į gyvybiškai svarbią kūno dalį - galvą, suvokė, kad tokiu būdu kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, numatė, kad gali jam atimti gyvybę ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis R. S. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia ir jo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.

Apeliaciniame skunde nuteistasis suformulavo prašymą panaikinti nuosprendžio dalį dėl 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo arba sumažinti šios žalos dydį. Toks apelianto prašymas yra ir neargumentuotas, ir nepagrįstas, todėl yra atmetamas.

Iš bylos matosi, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė J. S. buvo pareiškusi civilinį ieškinį (1 t., 43-44 b. l.), kuriuo prašė priteisti jai 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pats nuteistasis teisme sutiko atlyginti tik 30 000 Lt neturtinės žalos. Būtent tokią pinigų sumą neturtinei žalai atlyginti teismas iš nuteistojo ir priteisė. Todėl šioje dalyje keisti nuosprendį nėra pagrindo jau vien įvertinus paties nuteistojo parodymus. Be to, 30000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti nužudymo atveju, įvertinus CK 6.250 str. 2 d. nurodytus žalos dydžio nustatymo kriterijus, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Toks žalos dydis nelaikomas per dideliu ir įvertinus teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (kasacinės nutartys Nr. 2K-536/2008, Nr. 2K-485/2009 ir kt.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 str. 1 d. 2, 6 p., ir prašo į jas atsižvelgti, tačiau tos aplinkybės jau buvo nustatytos pirmosios instancijos teismo ir į jas jau buvo atsižvelgta skiriant bausmę. Todėl dar kartą į jas atsižvelgti ir dėl to švelninti nuteistajam bausmę nėra jokio pagrindo. Skirdamas bausmę teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. 2 d., BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, o taip pat ir kitomis BK bendrosios dalies normomis, nustatančiomis bausmės skyrimo taisykles ir jų reikalavimų nepažeidė. S. V. padarė labai sunkų nusikaltimą, nužudymu sukėlė sunkius ir neatstatomus padarinius – žmogaus mirtį. Nusikaltimu buvo padaryta didelė žala ne tik nužudytojo motinai, bet ir visuomenei. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. Nors jis ir laikomas neteistu, nes teistumai yra išnykę, tačiau jis daug kartų yra baustas už administracinės teisės pažeidimus, dažniausiai už girto pasirodymą viešoje vietoje. S. V. charakterizuojamas iš esmės neigiamai kaip konfliktiškas ir asocialų gyvenimo būdą gyvenantis asmuo. Įvertinus šias aplinkybes bei nustatytas nuteistojo atsakomybę lengvinančias (BK 59 str. 1 d. 2 p., 6 p.) ir sunkinančią (BK 60 str. 1 d. 9 p.) aplinkybes, teismo nuteistajam paskirta mažesnė už BK 129 str. 1 d. sankcijos vidurkį 9 metų laisvės atėmimo bausmė negali būti laikoma per griežta ir švelninti jos pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. V. apeliacinį skundą atmesti.