- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-29
- Bylos Nr.
- A-1003-602/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04164-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė, Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (21.222)FR0682-202 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 2) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. S-147(7-l 19/2019) „Dėl A. M. skundo“ (toliau – ir MGK sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Teismo baudžiamasis įsakymas ir jame konstatuotos aplinkybės, jog pareiškėjas 2018 m. birželio 12 d. nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens įgijo ir trečiojo asmens transportu gabeno 4 752 butelių nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinio, tapo pagrindu VMI ir MGK konstatuoti, kad jis laikė (gabeno, turėjo savo žinioje) minėtas akcizais apmokestinamas prekes, dėl ko ir buvo apskaičiuotas ginčijamas 28 010 Eur akcizas ir 3 201,47 Eur šio mokesčio delspinigių.
2.2. Keltinas klausimas, ar akcizo apskaičiavimas atitinka teisinį apmokestinimo pagrindą ir kiek proporcinga ir teisinga akcizais apmokestinti valstybės naikinamas prekes. Akcizo mokestinė prievolė nėra solidari, todėl VMI turėjo nustatyti, ar pareiškėjas gabeno (savo žinioje turėjo) savo ar kito asmens prekes. Teismo baudžiamajame įsakyme apie tai nepasisakyta, todėl manytina, jog pareiškėjas neturi prievolės mokėti už kito asmens nuosavybėje esančias, bet jo gabenamas prekes.
2.3. Akcizo mokestinė prievolė atsiranda, įvykus apmokestinamajam įvykiui: įsigijimui, gabenimui, laikymui. Kartą atsiradusi, ši prievolė yra vykdytina būtent dėl pirmojo apmokestinamojo įvykio ir paskesnis to paties asmens atliekamas prekių laikymas jau nebesukelia akcizo mokestinės prievolės. Patikrinimo akte klaidingai konstatuotas gabenimo ir laikymo momentas 2019 m. birželio 13 d., o MGK sprendime apie apmokestinimo momentą apskritai nepasisakyta. Į šiuos esminius apmokestinimui klausimus neatsakoma nei MGK sprendime, nei VMI sprendime. Baudžiamojoje byloje nenustatytas akcizais apmokestinamų prekių laikymo faktas. Akcizais apmokestinamas prekes iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atgabeno trečiasis asmuo, kuris, pareiškėjo nuomone, būdamas šių prekių savininkas, atitiko Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 10 straipsnio 8 dalies reikalavimus.
2.4. Nepagrįstas centrinio mokesčių administratoriaus taikytas mokesčių apskaičiavimo būdas, numatytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnyje.
2.5. Pareiškėjas prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikiant klausimą, ar 1992 m. vasario 25 d. Europos Tarybos direktyvos 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole (toliau – ir Direktyva 92/12), 7 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis ir 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad joms prieštarauja nacionalinės teisės normos, pagal kurias akcizas mokėtojui (įgyjančiam ir laikančiam asmeniui) tampa mokėtinu ne pirmojo valstybės institucijų nustatyto prekių įgijimo ar laikymo momentu, bet vėlesniu momentu (t. y. ar Direktyvos 92/12 nuostatos nedraudžia nacionalinei teisei pasirinktinai (savo nuožiūra) atidėti apmokestinimo akcizais momentą nuo žinomo prekių įgijimo ar pirmojo laikymo / gabenimo dienos)?