- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-18
- Bylos Nr.
- 2S-756-278/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04488-2019-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Suinteresuotas asmuo
- V. A.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Valiulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens V. A. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2SP-9753-837/2019 pagal pareiškėjos viešosios įstaigos (toliau ir VšĮ) Respublikinės Panevėžio ligoninės teikimą dėl leidimo privertinai hospitalizuoti ir gydyti ligonę V. A..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė prašė teismą leisti vienam mėnesiui priverstinai hospitalizuoti ir gydyti V. A., kuri serga sunkia psichikos liga – šizoafektiniu sutrikimu, mišriu tipu bei yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių gyvybei, sveikatai ar turtui. Nurodė, kad V. A. 2019-10-08 skubos tvarka stacionarizuota į Psichiatrijos skyrių, tačiau per 2 paras sveikatos būklė nepagerėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-10-10 nutartimi pareiškėjos prašymas tenkintas, priverstinis hospitalizavimas ir priverstinis gydymas V. A. pratęstas 1 mėnesiui, terminą skaičiuojant nuo 2019-10-10.
3. Teismas nustatė, kad V. A. psichikos liga serga daugiau nei 10 metų, nustatyta diagnozė - šizoafektinis sutrikimas mišriu tipu, skirtas gydymas. Nustatė, kad 2019-09-19 apgadino kieme stovintį automobilį, į žmones mėtė daiktus, pakliuvusius po ranka, nevartoja vaistų, tapo agresyvi namiškių ir kaimynų atžvilgiu. Nurodė, kad byloje pateiktas V. A. sutuoktinio A. A. ir dukters D. A. prašymas gydyti žmoną ir motiną dėl neadekvataus elgesio, nes ji niokoja turtą, agresyviai elgiasi. Nuo 2019-10-08, 13:40 val. priverstinai gydoma VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės Psichiatrijos skyriuje. Dėl prastos pacientės būklės gydytojų komisija nerekomenduoja jai dalyvauti teismo posėdyje.
4. Įvertinęs pateiktą psichiatrų komisijos išvadą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir gydymo esmės, V. A. psichinės sveikatos būklę, turimus duomenis apie viešosios rimties sutrikdymus, pacientės elgesį namuose bei visuomenėje, bei tai, kad ji atsisako hospitalizavimo, teismas darė išvadą, kad priverstinis gydymas reikalingas pačios V. A. ir aplinkinių asmenų saugumui užtikrinti ir hospitalizavimo terminą pratęsė vienam mėnesiui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 2.26 straipsnis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Atskiruoju skundu V. A. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-10-10 nutartį ir atsisakyti tenkinti teikimą.
6. Nurodo, kad nebuvo CK 2.26 straipsnio 4 dalies įtvirtintų sąlygų jos hospitalizavimui, nes bet kokios, neesminės, žalos padarymo grėsmė nėra priverstinės hospitalizacijos pagrindas. Teismo posėdžio metu ligoninės atstovė pripažino, kad ji neturi polinkio žudytis ar žalotis, taip pat kėsintis į kitų asmenų sveikatą ir gyvybę, o pavojų kelia tik asmenų turtui.
7. Teigia, kad teismui pateikti A. A. ir D. A., kaimynų M. B. ir G. Š. raštai iš esmės nėra teisėtos įrodinėjimo priemonės ir jais buvo galima vadovautis tik išimtiniu atveju, nesant galimybės liudytojų apklausti teismo posėdyje, tačiau tokio egzistavimo teismas nepagrindė. Jiems posėdyje nedalyvaujant, nei teismas, nei jos atstovas minėtiems asmenims negalėjo užduoti patikslinančių klausimų dėl jos, neva, keliamos grėsmės.
8. Tvirtina, kad jai pačiai turėjo būti sudaryta galimybė asmeniškai dalyvauti teismo posėdyje, būti išklausytai tiesiogiai, o ne per atstovą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra patvirtinęs, kad sutrikusios psichikos asmuo turi būti išklausytas arba asmeniškai, arba, jei reikia, taikant vieną ar kitą atstovavimo formą (pvz.:, Winterwerp v. the Netherlands, 1979-10-24, § 60, Series A no. 33). Advokato atstovavimas negalėjo būti pilnavertis jos pačios dalyvavimo posėdyje pakaitalas.
9. Nurodo, kad jos santykiai su sutuoktiniu yra blogi, o pilnametė dukra palaiko tėvą. Teigia, kad sutuoktinis pasirinko spręsti konfliktus piktnaudžiaudamas tam tikromis psichinėmis ligomis, o ligoninė sutiko būti jo įrankiu. Tvirtina, kad tokios aplinkybės kaip kad nurodoma nemiga, per didelis rūpinamasis sutuoktiniu, konfliktai su kaimynais ir pan., negali būti pagrindu asmenį izoliuoti nuo visuomenės. M. B. rašytiniuose paaiškinimuose išsakė tik savo subjektyvius pastebėjimus, o asmens pavojingumo visuomenei negali rodyti tokios detalės kaip, kiek dažnai jis uždarinėja kiemo vartus, kada grėbia lapus. Nurodo, kad net ir pasitvirtinus obuolių mėtymo per tvorą į kaimynų kiemą aplinkybei, ši aplinkybė būtų aiškiai per mažo pavojingumo asmeniui izoliuoti nuo visuomenės.
10. Teigia, kad be kaimyno G. Š. rašto, daugiau nėra pateikta jokių įrodymų, kad 2019-09-19 ji būtų apgadinusi kieme stovintį automobilį, mėčiusi daiktus į aplinkui esančius žmones. Tuo labiau, nepateikti dokumentai, rodantys žalos dydį, iš kurių būtų galima spręsti ar neva tai padaryta žala laikytina „esmine“. Jeigu taip būtų tikrai įvykę, automobilio savininkas galėjo pranešti policijos pareigūnams, tačiau tokių duomenų byloje nėra.
11. Nurodo, kad pareiškėja turėjo pagrįsti, kaip aplinkybė, kad ji neva tai nepripažįsta savo ligos, atsisako gerti vaistus, sąlygoja esminės žalos jos sveikatai atsiradimą. Skundžiamoje nutartyje turėjo būti pagrįsta, kaip ir kokių vaistų gėrimas, nuo kokio esminio sveikatos pablogėjimo turi apsaugoti ją.
12. Pažymi, kad VšĮ Respublikinę Panevėžio ligoninę 2019-10-10 posėdžio metu atstovavo gydytoja V. G., tačiau byloje nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, kad ji turėtų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.
Atsiliepimas
13. Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė prašo atskirąjį skundą atmesti.
14. Nurodo, kad apeliantė jai diagnozuota psichikos liga serga apie 20 metų, paskutinius 10 metų yra neterminuotai pripažinta neįgalia. Tai parodo sutrikusią socialinę adaptaciją, bendrą veiklą, darbingumą bei ligos sunkumą. Ligos paūmėjimo metu keletą kartų gydyta stacionariai ir visi talpinimai gydymui vyko pristatant GMP, lydint policijos pareigūnų dėl V. A. priešiško neadekvataus ir agresyvaus elgesio, nesutinkant gydytis ir esant nekritiškai savo ligos atžvilgiu. Teigia, kad 2017-02-30 gydyta priverstinai, pastebėtas polinkis suicidui. 2019-10-08 stacionarizavimo metu suicido grėsmės nebuvo, tačiau V. A. nesuteikiant adekvačios reikiamos medicininės pagalbos ir negydant skubiai paūmėjusios ligos, neatmetama galimybė, kad vertinant pacientės bendrą ligos kliniką atsirastų suicidinės mintys ir ketinimai.
15. Nurodo, kad pateikiamos epikrizės iš ligos istorijos Nr. (duomenys neskelbtini), kai V. A. po agresijos aplinkinių sveikatai ir turtui buvo priverstinai hospitalizuota vienai parai, matyti, kad į įvykio vietą buvo kviesti ir policijos pareigūnai. Apeliantė yra nekritiška savo būklei, jokių vaistų ambulatoriškai nevartoja, dėl to kyla dar didesnis pavojus jos pačios sveikatai, t.y., kenkiama sau, ko pasėkoje sunkėja psichikos ligos eiga, negydant dažnėja ligos paūmėjimai, jie trunka ilgiau ir sunkiau pasiduoda gydymui, to pasėkoje kyla ir susidaro su liga siejama rizika.
16. Nurodo, kad atskirame skunde dėstomi argumentai, susiję su gydytojos V. G. dalyvavimu civilinės bylos nagrinėjime, nepagrįsti, nes apeliantė painioja CPK 51 ir 56 straipsniuose įtvirtintą reglamentavimą.
17. VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė teikia naujus įrodymus, kurie, pareiškėjos teigimu, apibūdina apeliantės ligos sunkumo laipsnį, pavojingumą, neprognozavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas netenkintinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu (atskiruoju) skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas suinteresuoto asmens V. A. atskiruoju skundu, be to, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
19. Pareiškėja VšĮ Respublikinė Panevėžio ligoninė byloje pateikė naujus įrodymus – ligos istorijų epikrizių kopijas bei sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kurie, pareiškėjos teigimu, apibūdina apeliantės V. A. ligos sunkumo laipsnį, pavojingumą, neprognozavimą. Nors pareiškėja nėra aiškiai suformulavusi prašymo priimti į bylą naujus įrodymus ir nurodžiusi tokio prašymo pagrįstumo, atsižvelgiant į CPK 314 straipsnio nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šie rašytiniai įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla bei byloje sprendžiamo klausimo pobūdį ir tai, kad įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes minėti dokumentai buvo išsiųsti ir apeliantės atstovui, suteikiant galimybę susipažinti su juose pateiktu turiniu, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima pateikiamus naujus rašytinius įrodymus.
20. Atskirojo skundo objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria leista priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį V. A. pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
21. Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.26 straipsnio 4 dalies nuostatomis, asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (toliau ir PSPĮ). Šio įstatymo 12 straipsnyje numatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.
22. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Jeigu nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios (PSPĮ 12 straipsnio 3-4 dalys).
23. Atskirasis skundas nagrinėjamoje byloje iš esmės grindžiamas argumentu, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia apeliantės V. A. pavojingumo visuomenei bei nesudaro pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą.
24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai yra, apeliantės hospitalizavimo aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai dėl nepagrįstai taikyto gydymo yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės Psichiatrijos skyriaus Psichiatrų komisijos išvadoje dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir gydymo esmės nustatyta, kad apeliantės elgesys apie 1,5 mėnesio yra visiškai neadekvatus, neprognozuojamas, keliantis pavojų sau, aplinkiniams ir jų turtui (b.l. 5). Nustatyta, jog V. A. 2019-10-08 buvo stacionarizuota į psichiatrijos skyrių, padedant policijos pareigūnams ir vyrui, prieš tai skyriuje buvo gydoma 2019-09-20 - 2019-09-21, kai buvo fiksuotas kaimynų turto apgadinimo atvejis, tačiau gydytis nesutiko.
25. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantės (pacientės) psichikos būklę vertino gydytojų psichiatrų komisija, kurios išvadoje nurodyta, kad V. A. diagnozuotas šizoafektinis sutrikimas, mišriu tipu (F25.2). Pažymėta, kad pacientė savo būklei yra visiškai nekritiška, o klinikoje vyrauja kliedesiai vyro ir kaimynų atžvilgiu, yra pavojinga sau ir aplinkiniams dėl neprognozuojamo ir agresyvaus elgesio (b.l. 5). Šios aplinkybės patvirtina, kad priešingai atskirojo skundo teiginiams, V. A. elgesys turėjo realių grėsmės sau ir kitiems asmenims požymių. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau aptartas gydytojų psichiatrų komisijos išvadas apie tai, kad V. A. elgesys yra neprognozuojamas bei keliantis realų pavojų ir grėsmę ne tik pačios pacientės gyvybei ir sveikatai, bet ir aplinkiniams, jų turtui ir, kad jai reikalinga taikyti medikamentinį gydymą stacionare, neturi teisinio pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, nes apeliantė savo būsenai nėra kritiška. Su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti duomenys, šias aplinkybes tik patvirtina, o apeliantė kitais leistinais įrodymais nepaneigė pirmiau aptartų faktinių aplinkybių (CPK 178 straipsnis).
26. Pažymėtina, kad teismas turėdamas teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei motyvavo išvadą, kad šiuo atveju priverstinis gydymas yra reikalingas pačios V. A. ir aplinkinių saugumui užtikrinti. Byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti, kad teismo išvada yra pagrįsta. Be to, pažymėtina, kad nustatytas 1 mėnesio terminas priverstiniam gydymui yra racionalus, nepažeidžiantis PSPĮ 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto maksimalaus termino, o iš teismui pateiktos informacijos matyti, kad apeliantė, pasibaigus skundžiama nutartimi paskirtam priverstinio gydymo terminui, yra išleista į namus.
27. Atskiruoju skundu apeliantė teigia, jog ji privalėjo būti išklausyta teismo posėdyje, o vien advokato dalyvavimas negali būti pripažintas tinkamu jos atstovavimu.
28. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad galimybė bylos šalims dalyvauti teisminiame nagrinėjime išplaukia iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio paskirties ir tikslų (2016-06-09 sprendimas byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08). Šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (2017-01-17 sprendimas byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13).
29. Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 13 straipsnio 4 dalis nustato, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje sprendžiant jo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo klausimą yra privalomas. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje nėra įmanomas dėl jo fizinės ir (ar) psichikos sveikatos būklės, jam turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam teisėjo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje arba nuotolinės apklausos būdu. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje gali būti ribojamas tik teismo, nurodant priežastis. Skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad dėl prastos pacientės būklės gydytojų komisija nerekomendavo pačiai V. A. dalyvauti teismo posėdyje, todėl nesivadovauti specialistų išvadomis teismui nebuvo pagrindo. Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2019-10-10 sprendimu apeliantę teismo posėdyje atstovavo advokatas I. Tumas (CPK 582 straipsnio 8 dalis). Teismo posėdžio metu atstovas nurodė, kad jis prieš teismo posėdį bendravo su V. A., išklausė jos poziciją dėl priverstinio hospitalizavimo bei pacientės prašymą išsakė teismo posėdžio metu, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjant VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės prašymą neginčijamai buvo pažeistos V. A. teisės.
30. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atskirojo skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis byloje esančiais sutuoktinio, dukters, kaimynų rašytiniais paaiškinimais, kuriuose yra išreikštas vyro ir dukters prašymas ligoninės administracijai dėl V. A. gydymo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, procesinis sprendimas dėl apeliantės priverstinio hospitalizavimo bei gydymo buvo priimtas įvertinus pareiškėjos VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės pateiktus medicininius dokumentus, kuriuose atsispindi pacientės būklė bei medicininės pagalbos poreikis. Tuo tarpu apeliantės akcentuojami nurodytų asmenų paaiškinimai tebuvo vienas iš pagrindų pareiškėjai sprendžiant klausimą dėl kreipimosi į teismą leisti vienam mėnesiui priverstinai hospitalizuoti ir gydyti V. A., tačiau ne teismui priimant skundžiamą nutartį.
31. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.
32. Dėl paminėtų motyvų naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.