- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-14
- Bylos Nr.
- I-607-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02296-2016-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
- 37.6Kalinamųjų ir suimtųjų apgyvendinimas
dalyvaujant pareiškėjui D. J. , nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. J. savo skundu prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės VPK), 1350 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b.l. 4-7). Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis nuo 2016-03-01 iki 2016-07-11 skirtingais laikotarpiais buvo konvojuojamas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų į teismo posėdžius Marijampolės rajono apylinkės teisme. Pareiškėjas nurodė, kad buvo vežamas automobilyje be saugos diržų, antrankiais surakintomis rankomis. Teismo salėje už stiklinės pertvaros pareiškėjas taip pat buvo laikomas su antrankiais, nesant tam jokio pagrindo. Tokius pareigūnų veiksmus vertino kaip savo orumo pažeminimą. Dėl šių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, pažeminimu, dvasiniais išgyvenimais, fiziniu skausmu, todėl prašė priteisti 1350 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės VPK atsiliepime (b. l. 13-18) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nuo 2016-03-08 iki 2016-07-08 pareiškėjas buvo konvojuojamas į Marijampolės rajono apylinkės teismą specialiuoju automobiliu, kuris atitiko teisės aktų reikalavimus. Konvojavimo taisyklių 195 punkte nustatyta, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Duomenų, kad teismo posėdžio pirmininkas buvo nurodęs konvojaus pareigūnams nuimti pareiškėjui antrankius, nėra. Pareiškėjas konvojavimo metu jokių pretenzijų dėl antrankių taip pat neišreiškė. Kadangi pareiškėjas yra daug kartų teistas, buvo pakankamas pagrindas tikėtis neprognozuojamo ir galimai pavojingo elgesio iš pareiškėjo, todėl jis buvo konvojuojamas su antrankiais. Pažymėjo, jog konvojaus pareigūnai neturi nei teisės, nei pareigos teismo posėdžio metu prašyti nuimti pareiškėjui antrankius. Atkreipė dėmesį į tai, kad kelionė nuo Marijampolės VPK iki Marijampolės rajono apylinkės teismo tetrunka 7 minutes. Be to, pareiškėjas nepagrindė prašomos priteisti neturtinės žalos kilimo aplinkybių jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, kurias pareiškėjui sudarė Marijampolės VPK pareigūnai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1
Iš pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų nustatyta, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą iš esmės sieja su tuo, jog jis buvo teismo posėdžio metu laikomas su antrankiais už stiklinės pertvaros, taip pat vežamas automobilyje be saugos diržų ir surakintomis rankomis.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės VPK pareigūnų buvo penkis kartus konvojuotas iš Marijampolės VPK areštinės į Marijampolės rajono apylinkės teismą ir atgal laikotarpiu nuo 2016-03-08 iki 2016-07-08 (b. l. 14, 24-37). Atsakovo atstovas 2016-11-24 Tarnybiniame pranešime Nr. 64-PR-14382 patvirtino, jog antrankiai pareiškėjui teismo salėje nebuvo nuimami, nei pareiškėjas, nei gynėjas nesikreipė į bylą nagrinėjantį teisėją dėl antrankių nuėmimo (b. l. 38).
Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr.1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – Konvojavimo taisyklės). Pastarosiose nustatyta, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiuoju automobiliu, specialiuoju autobusu, specialiuoju vagonu, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros (3 punktas). Konvojuojamieji į tardymo izoliatorių, teritorinę policijos įstaigą ar kitas specialiąsias statutines institucijas arba kitais išimtiniais atvejais gali būti pristatomi tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone (157 punktas). Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimo departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones naudoja, konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengta kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą (223.3 punktas). Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) reglamentuojamos specialiosios priemonės, jų panaudojimo tikslas ir ribos. BVK 121–123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigose gali būti panaudotos specialiosios priemonės: antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika. 121 straipsnio 1 dalis numato, kad Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais: 1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; 2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; 3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; 4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Pagal tą patį straipsnį, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis: 1) kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo; 2) kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu; 3) kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti; 4) konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis; 5) konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį.
Nagrinėjamu atveju, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiuoju transportu, automobiliu Fiat Ducato (b.l.19-20,), kuris, remiantis pateikta Techninės apžiūros rezultatų kortelę (b.l. 39), atitiko techninius reikalavimus. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, sprendžia, jog Marijampolės VPK pareigūnai, konvojuodami pareiškėją specialiai konvojuojamųjų pervežimui pritaikytu automobiliu ir konvojavimo metu pareiškėjui uždėję antrankius, nesilaikė minėtų teisės aktų reikalavimų. Taip pat atsakovas nenurodo ir byloje nenustatyta, kad pareiškėjo konvojavimo metu buvo BVK 121 straipsnio 1-2 dalyse nustatyti pagrindai specialiosios priemonės panaudojimui, todėl panaudodami specialiąsias priemones pareiškėjo atžvilgiu pareigūnai veikė nesilaikydami teisės aktų reikalavimų.
Pareiškėjas teigė, kad transporto priemonėje, kurioje jis buvo konvojuojamas, nebuvo įrengti saugos diržai. Atsakovo atstovo pateikti duomenys apie specialiosios autotransporto priemonės, kuria pareiškėjas buvo konvojuojamas, tinkamumą eksploatuoti pagal paskirtį (b. l. 39) patvirtina specialiojo automobilio, kuriuo buvo konvojuojamas pareiškėjas, atitikimą techniniams reikalavimams. Transporto priemonės patikros išvados byloje nėra paneigtos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų saugos diržų atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl pareiškėjo laikymo su antrankiais teismo posėdžių metu, pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 195 punktas įtvirtina, jog nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Pareiškėjas nurodo, kad su prašymu nuimti antrankius nuolat kreipdavosi į konvojaus pareigūnus, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Į bylą pateiktuose Postų žiniaraščiuose (b. l. 24-37) nėra užfiksuota jokių tokio pobūdžio pareiškėjo prašymų ar nusiskundimų.
Vis dėlto, byloje taip pat nėra duomenų, kad konvojavimą vykdę pareigūnai, pristatę pareiškėją į teismo posėdį, būtų kreipęsi į posėdžio pirmininką dėl minėtos specialiosios priemonės naudojimo teismo posėdžio metu klausimo išsprendimo. Atsakovo atstovas nurodo, kad nei vieno teismo posėdžio metu teismas nebuvo davęs nurodymo nuimti pareiškėjui antrankius bei pažymi, kad konvojaus pareigūnai į teismo posėdžio pirmininką su tokiu prašymu nesikreipė (b. l. 38). Kaip minėta, specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais. Todėl pareigūnai, elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, turėjo patys kreiptis į posėdžio pirmininką dėl specialiosios priemonės naudojimo klausimo išsprendimo.
Pareiškėjui neišreiškus prašymo tiesiogiai bylą nagrinėjančiam teismui dėl antrankių nuėmimo arba į šiuos prašymus nereaguojant, konvojavimą vykdę pareigūnai savo ruožtu privalėjo imtis priemonių išsiaiškinti, ar kiekvienu atveju buvo bylą nagrinėjusio teisėjo sprendimas, atsižvelgiant į pareiškėjo asmenybę ir duomenis apie asmens realiai keliamą pavojų sau ar aplinkiniams, laikyti jį teismo posėdžio metu surakintą antrankiais. Nagrinėjamu atveju, pareigūnai minėtų priemonių nesiėmė ir tokiu būdu nesilaikė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl pareigūnų veiksmai, naudojant specialiąją priemonę (antrankius) pareiškėjo atžvilgiu teismo posėdžio metu, šiuo atveju negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2016). Nors atsakovas nurodo, kad konvojaus pareigūnams teisės aktai nesuteikia teisės kreiptis į teismo posėdžio pirmininką, pažymėtina, jog teisės aktuose nėra numatytas draudimas konvojaus pareigūnams išreikšti bylą nagrinėjančiam teisėjui posėdžio metu arba prieš jį prašymą dėl antrankių naudojimo. Priešingai, Konvojavimo taisyklių 193.3. punkte numatyta, kad konvojaus viršininkas, atvykęs su konvojumi į teismą, be kita ko, privalo pranešti teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą į teismą, pateikti jam konvojavimo nurodymą ar posto žiniaraštį, pažymėti konvojaus atvykimo laiką, pasitikslinti teismo posėdžio pradžios laiką ir salę, kurioje vyks teismo posėdis. Teismo vertinimu, tai, jog teisės aktai nenumato pareigos konvojų vykdantiems pareigūnams kreiptis į teismo posėdžio pirmininką dėl antrankių nuėmimo kaltinamajam, nereiškia, jog pareigūnams tokia teisė yra ribojama ar kad toks jų elgesys bus laikomas teismo posėdžio tvarkos pažeidimu, kaip nurodo atsakovo atstovas.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų konvojavimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės VPK pareigūnai ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui teisės būti konvojuojamam teisės aktų nuostatas atitinkančiomis sąlygomis. Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų konvojuojamų asmenų ir jam kokiu nors būdu bloginamos konvojavimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbu ir tai, kad, remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Marijampolės rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. I-547-537/2016 pareiškėjas ginčo laikotarpiu dalyvavo penkiuose posėdžiuose, iš kurių trys truko ne ilgiau, kaip 20 min. Likusių dviejų posėdžių trukmė buvo nuo 59 min. iki 2 val. 10 min. Taigi, atsižvelgiant į daugumos posėdžių itin trumpą trukmę, taip pat į byloje nepaneigtą atsakovo atstovo nurodomą aplinkybę, jog kelionė nuo Marijampolės VPK areštinės iki Marijampolės rajono apylinkės teismo tetrunka 7 minutes, taip pat nesant duomenų, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų būtų reiškęs pretenzijas konvojaus pareigūnams ar bylą nagrinėjančiam teisėjui, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, buvo konvojuojamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Tai reiškia, jog konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Nors pareiškėjas teigia, jog pareigūnams skundėsi dėl uždedamų antrankių ir prašė juos nuimti, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs tokias pretenzijas, nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų ginčo laikotarpiu. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Teismas pažymi, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog uždėti antrankiai pakenkė jo rankų riešams, sukėlė mėlynes, tačiau šios aplinkybės visiškai nepagrindė ir nedetalizavo. Atsižvelgtina ir į tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, pareiškėjas buvo konvojuojamas tik kartą per mėnesį ir, teismo vertinimu, minėti konvojavimo sąlygų pažeidimai objektyviai negalėjo sukelti pareiškėjui tokio masto neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma priteisti suma. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo, praėjus beveik keturiems mėnesiams nuo paskutinio konvojavimo netinkamomis sąlygomis bei praėjus aštuoniems mėnesiams nuo pirmo pareiškėjo konvojavimo, kurio metu jis patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine nuo neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodo pareiškėjas. Vis dėlto, teismas sutinka, jog asmens laikymas su antrankiais, nesant tam teisėto pagrindo, neabejotinai sukėlė jam papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (CK 6.271 str.).
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos žmogaus teisių teismas (toliau - EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas konvojavimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas konvojavimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista D. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas konvojavimo sąlygas.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.