- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-05-18
- Bylos Nr.
- 1A-99-557/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-64257-2015-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Remigijus Preikšaitis, Linas Pauliukėnas
- Nukentėjusysis
- J. E.
- Nuteistasis
- D. E.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-99-557/2017
Teisėja L. Šakarnienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-64257-2015-5
2017 m. gegužės 18 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teisėjų Remigijaus Preikšaičio ir Editos Lapinskienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. E. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. E. nuteista pagal BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant nuteistąją per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 66 str., į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme nuo 2015-11-21 iki 2015-11-22 (dvi paros), tai sudaro 4 laisvės apribojimo bausmės dienas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
D. E. nuteista už tai, kad 2015 m. lapkričio 21 d., apie 15 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), D. ir J. E. priklausančiame kieme, tarpusavio konflikto metu tyčia akumuliatoriniu suktuku vieną kartą trenkė buvusiam sutuoktiniui J. E. į veidą, t. y. lūpą, taip nukentėjusiajam J. E. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji D. E. prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir ją išteisinti. Nurodo, kad su priimtu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu nesutinka, mano, kad jis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi priimant nuosprendį buvo netinkami pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir baudžiamojo proceso įstatymas, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, dėl to nuosprendis apeliacinės instancijos teismo turi būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis. Teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį byloje nesurinkus pakankamai duomenų, kad apeliantė smurtavo prieš nukentėjusįjį, nepaneigiant prielaidos, kad nukentėjusysis galėjo pats susižaloti. Nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo nepatvirtina nei specialisto išvados, nei ekspertizės aktas. Kaltinimas iš esmės grindžiamas tik nukentėjusiojo ir su juo susijusių bei suinteresuotų liudytojų parodymais. Taigi mano, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str. 1 d., netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą teismo nuosprendį, kuris yra naikintinas, ir apeliantei priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Pažymi, jog asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi medicinos specialisto bei teismo eksperto išvadomis, kurios, pasak teismo, patvirtina nukentėjusiajam padaryto sužalojimo pobūdį, mechanizmą bei lokalizaciją, taip pat liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, kurie, teismo nuomone, pagrindžia nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes apie smurto prieš jį vartojimą. Pabrėžia, kad įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama (LAT nutartys Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K- 205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.). Apeliantė viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad ji akumuliatorinio suktuko, kuriuo buvo neva sužalotas nukentėjusysis, neėmė, jo rankose nelaikė ir juo nesmogė nukentėjusiajam. Akumuliatorinį suktuką konflikto metu buvo paėmęs pats nukentėjusysis, kuris juo mojavo prieš apeliantę. Tokias apeliantės nurodytas aplinkybės patvirtino ir liudytojai G. E. bei J. Ū.. Nors niekas iš nurodytų liudytojų, kaip ir pati apeliantė, tiksliai nematė, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis, tačiau šių liudytojų parodymai bei apeliantės duoti paaiškinimai patvirtina, kad apeliantė akumuliatorinio suktuko nebuvo paėmusi, rankose jo neturėjo, todėl mano, jog akivaizdu, kad ir padaryti šiuo daiktu sužalojimų nukentėjusiajam neturėjo jokios galimybės.
Nurodo, jog tai, kad apeliantė negalėjo padaryti nukentėjusiajam sužalojimų pagal nukentėjusiojo nurodytą sužalojimo mechanizmą, teismo posėdžio metu patvirtino parodymus davęs specialistas A. G., kuris 2015-11-23 atliko nukentėjusiojo apžiūrą ir parengė 2015-11-26 specialisto išvadą Nr. 300/15(11). Specialisto nuomone, mažai tikėtina, kad akumuliatoriniu suktuku buvo smūgiuota, nes tokiu atveju būtų žymiai didesnė jėga, lūpa būtų prakirsta kiaurai, odoje būtų gili žaizda. Akivaizdu, kad užsimojus ir trenkiant sunkiu akumuliatoriniu suktuku žmogui į veidą, sužalojimai būtų gerokai sunkesni ir kitokio pobūdžio, nei nustatyta specialisto išvadoje ir ekspertizės akte. Dėl specialisto duotų paaiškinimų teismas visiškai nepasisakė, jo išvadų motyvuotai nepaneigė, šiuos svarbius baudžiamosios bylos duomenis visiškai ignoravo ir nevertino, nors šie duomenys yra tiesiogiai susiję su galimo smurtu naudojimu ir privalėjo būti nuodugniai ištirti bei įvertinti kitų byloje esančių duomenų kontekste. Priešingai, pirmosios instancijos teismas tiek specialisto išvada, tiek ir ekspertizės aktu vadovaujasi ir teigia, kad tai būtent apeliantė, paėmusi akumuliatorinį suktuką, trenkė nukentėjusiajam per veidą, dėl to atsirado išvadoje ir akte nurodyti sužalojimai ir, pasak teismo, šie duomenys patvirtina ne tik sužalojimo pobūdį, lokalizaciją, bet ir mechanizmą, tai akivaizdžiai prieštarauja specialisto A. G. duotiems paaiškinimams bei ekspertizės akte nurodytoms išvadoms. Mano, jog tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados prieštarauja byloje esantiems duomenims, todėl teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas BPK 20 str. Šiame kontekste pažymi ir tai, kad specialisto A. G. išvada turi didesnę įrodomąją reikšmę, kadangi A. G. nukentėjusįjį apžiūrėjo tiesiogiai, užfiksavo sužalojimus, kurie buvo padaryti gana neseniai (tarp sužalojimų padarymo ir apžiūros buvo praėjusios tik 2 dienos), o tuo tarpu ekspertizė buvo atlikta praėjus septyniems mėnesiams po įvykio ir atlikta iš esmės vadovaujantis ta pačia specialisto išvada bei kitais medicininiais dokumentais. Be to, atkreipia dėmesį, kad tiek specialisto išvados, tiek ir eksperto išvados duomenys nėra prieštaringi, sužalojimų mechanizmas, lokalizacija bei pobūdis yra nurodytas toks pats. Tai yra ekspertizės akte nurodytos išvados nepaneigia, kad nukentėjusysis negalėjo susižaloti pats, mosuodamas akumuliatoriniu suktuku arba šiam iškritus iš nukentėjusiojo rankų, laikant jį virš galvos.
Pabrėžia, kad nurodytos ir nepaneigtos išvados sudaro pagrindą abejoti apeliantės kalte dėl padarytos nusikalstamos veikos. Baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių. Kita vertus, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų S. Z. ir L. G. parodymais ir juos laikė patikimais, patvirtinančiais nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes apie jo sužalojimą.
Pažymi, kad liudytojų L. G. ir S. Z. parodymai dėl esminių sužalojimo aplinkybių skiriasi ir yra esmingai prieštaringi. Nė vienas iš liudytojų nematė, kaip buvo sužalotas nukentėjusysis. Liudytojų parodymai patvirtina tik faktą, kad po konflikto su apeliante nukentėjusysis grįžo sužalotas bei teigė, kad jį neva sužalojo apeliantė. Dėl paties sužalojimo mechanizmo ir sužalojimo fakto liudytojų parodymai yra prieštaringi bei skiriasi nuo nukentėjusiojo parodymų. Nurodo, kad nukentėjusysis visuomet teigė, kad apeliantė akumuliatoriniu suktuku trenkė jam per veidą. Tokias aplinkybes jis nurodė tiek atvykusiems policijos pareigūnams, tiek savo pareiškime policijai, tiek apklausiamas kaip nukentėjusysis teisme. Tuo tarpu liudytojas L. G. nurodė, kad apeliantė, paėmusi nuo palangės akumuliatorinį suktuką, jį metė į nukentėjusįjį. Liudytojas S. Z. apskritai negalėjo nurodyti, ar akumuliatorinis suktukas buvo metamas į nukentėjusįjį, ar juo buvo smūgiuojama. Taigi liudytojai iškėlė dar vieną versiją dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo, tai yra, kad nukentėjusysis buvo sužalotas metant į jį akumuliatorinį suktuką, nors pats nukentėjusysis tokių aplinkybių nenurodė. Antra vertus, nė vienas iš liudytojų nenurodė, kad nukentėjusiajam atsisukus į apeliantę, ši jam trenkė su akumuliatoriniu suktuku. Priešingai, abu liudytojai nurodė, kad J. E. stovėjo nugara į juos, tai reiškia, kad jis stovėjo atsisukęs į D. E.. Apie tai, kad nukentėjusysis staiga atsisuko ir tik tuomet jis buvo sužalotas, nė vienas iš liudytojų neužsiminė. Mano, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, kad liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi, todėl jais teismas negalėjo vadovautis priimdamas apkaltinamąjį teismo nuosprendį.
Be to, teismas apskritai tokių liudytojų parodymus turėjo vertinti ypač kritiškai ir atsargiai, vadovaudamasis jais tiek, kiek tokių liudytojų parodymus patvirtina kiti objektyvūs byloje surinkti duomenys. Pažymėtina, kad tik liudytojų L. G. ir S. Z. parodymų pagrindu buvo nustatyta, kad būtent D. E. turėjo paėmusi akumuliatorinį suktuką. Kitų tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų nebuvo surinkta, o tai, apeliantės manymu, turi esminės reikšmės nustatant jos kaltę ir tyčią. Pažymi, kad minėti liudytojai gali turėti suinteresuotumą apkaltinti apeliantę, dėl to tokius jų parodymus reikėtų vertinti itin atsargiai, o ne šių parodymų pagrindu konstatuoti, kad tik apeliantė galėjo sužaloti nukentėjusįjį, nors kiti liudytojai ir pati D. E. nurodė, kad nukentėjusysis susižalojo pats. Liudytojų suinteresuotumą pirmiausiai patvirtina tai, kad minėti liudytojai dirbo pas nukentėjusįjį. Nors darbiniai santykiai ir nebuvo nustatyti, tačiau tai nepaneigia išvados, kad liudytojų siekis draugiškai padėti atlikti tam tikrus ūkio darbus nėra paremtas materialiniu suinteresuotumu. Tai leidžia daryti išvadą, jog šie liudytojai yra priklausomi nuo nukentėjusiojo ir galėjo duoti jam palankius parodymus. Antra vertus, liudytojai į įvykio vietą atvyko kartu su nukentėjusiuoju, su juo po įvykio ir išvažiavo, todėl nukentėjusysis turėjo visas galimybės daryti įtaką liudytojams tam, kad jie duotų apeliantę kaltinančius parodymus, kadangi esant konfliktiškiems nukentėjusiojo ir D. E. santykiams, šis siekė bet kokiomis priemonėmis jai pakenkti. Be kita ko, nukentėjusiojo liudytojai L. G. ir S. Z. įvykio vietoje buvo girti, tai vėlgi turėjo ir turi esminės reikšmės jų parodymų teisingam vertinimui.
Žemesnės instancijos teismas
Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs formuojant teisminę praktiką, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys 2K-7-544/2005, Nr. 2K- 251/2008, Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, esant specialisto išvadai, jog labiau tikėtina, kad nukentėjusysis susižalojo pats, bei esant nepatikimiems nukentėjusiajam palankiems liudytojų parodymams, teismas turėjo visas šias abejones vertinti apeliantės naudai, todėl esant šioms abejonėms apkaltinamasis teismo nuosprendis nėra galimas. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes, mano, kad D. E. pagal BK 140 str. 1 d. nuteista nepagrįstai, apylinkės teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl nurodo, kad skundžiamas nuosprendis dėl D. E. pripažinimo kalta yra naikintinas ir dėl jos priimtinas išteisinamasis nuosprendis neįrodžius, kad apeliantė dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 329 str. 1 p.).
Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo D. E. nuteista dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, tuo pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus ir padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą D. E. kaltės klausimu. Todėl nuosprendis naikinamas kaip neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013,2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017).
Apeliaciniame skunde pasisakydama dėl įvykio aplinkybių D. E. nurodo, kad ji akumuliatorinio suktuko, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis, neėmė, jo rankose nelaikė ir juo nesmogė nukentėjusiajam. Akumuliatorinį suktuką konflikto metu buvo paėmęs pats nukentėjusysis, kuris suktuku ir mojavo prieš ją. Tokia nuteistosios pozicija atitinka jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytą versiją, jog ji 2015-11-21 jokio smurto prieš buvusį sutuoktinį J. E. nevartojo, minėtu laiku tarp jų kilo tik žodinis konfliktas dėl iškasto griovio (t. 1, b. l. 33–34, 125–127). Analogišką versiją ji pateikė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodydama, kad 2015 m. lapkričio 21 d. grįžo iš Šilalės, išlipo iš mašinos ir jai einant link namų sutiko J. E., jis ją užsipuolė, kam ji neleidžia kasti griovio, pasakė: „ir tave užkasiu“. Įėjo jis į savo verandą, o D. E. atėjo ir prašė susitarti gražiuoju. Jis mosavo daiktu ir šis jam iškrito, viskas įvyko greitai. Atėjo G. E. ir J. U., nes J. E. šaukė, spjaudėsi. G. E. paėmė jam už rankų, J. U. sakė eiti, nes bus konfliktas, paskui atvažiavo policija. Nueidama nematė, ar Jurgis buvo kruvinas. Kai atvyko A. K., jis griežtai pasakė, kad ji sužalojo. J. E. stovėjo savo verandoje, o ji prie slenksčio, stovėjo vienas prieš kitą, atstumas buvo gal 2 metrai. Durys aukštos, atstumas nuo slenksčio iki staktos neaukštas, įeidami turėtų pasilenkti. J. E. mosavo sau virš galvos. Viskas įvyko labai greitai, ji turėjo rankinuką, galvojo, kad jai trenks, ir ji iškėlė savo ranką, galėjo kontaktuoti rankos, J. E. kažką turėjo rankose, kai parėjo iš lauko. Girdėjo, kaip J. E. šaukė, kad iškvies policiją. Mano, kad jis nori, kad ji iš ten išsikeltų. J. E. automobilis buvo 15 m nuo verandos pastatytas priekiu į namą. Jis suktuką turėjo dešinėje rankoje, kai ji įėjo, jis jau rankoje turėjo suktuką, ar verandoje buvo suktukai, nematė. Į verandą nebuvo įėjusi, G. E. J. E. sulaikė už rankų, po įvykio jis norėjo suduoti G. E., tada J. E. spjaudėsi. Kur buvo suktukas, nematė, jo tikrai nebuvo (t. 1, b. l. 186).
D. E. versiją, jog ji ne tik nesmogė J. E. elektriniu suktuku, bet šio įrankio net nepaėmė į rankas, vienodai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė nukentėjusiojo J. E. ir nuteistosios D. E. sūnus liutytojas G. E., taip pat ir D. E. sugyventinis liudytojas J. U.. Nors pirmosios instancijos teismas liudytojų G. E. ir J. U. parodymus vertino kritiškai motyvuodamas tuo, kad konfliktai tarp J. E., iš vienos pusės, ir D. E. ir G. E., iš kitos pusės, vyksta jau kurį laiką, dėl kilusių nesutarimų praeityje buvo ne vienas teismo procesas, be to, kaltinamąją ir liudytojus sieja šeimos ryšiai ir jie gali būti suinteresuoti jai padėti, analizuojant susiklosčiusią situaciją matyti, jog ir liudytojai S. Z. ir L. G. gali būti suinteresuoti duoti kitai bylos šaliai – nukentėjusiajam J. E. – palankesnius nurodymus. Visų pirma pažymėtina, jog J. E. duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad šiuos draugus pažįsta seniai, pinigų jiems nėra davęs, draugai jo paprašė nuvežti į parduotuvę apsipirkti, ir tokiu būdu be išlygų pripažino, jog liudytojai S. Z. ir L. G., patvirtinantys jo keliamą įvykio versiją, yra jo draugai. Be to, nors tiek minėti liudytojai, tiek ir nukentėjusysis neigia, tačiau iš jų parodymų matyti, kad tarp jų faktiškai susiklostė darbinio pobūdžio santykiai, kai S. Z. ir L. G. J. E. padėdavo ūkyje, už tai gaudami atlygį. Nors liudytojas S. Z. nurodė, kad pas jį atvyko J. E. su L. G. ir paprašė, kad nuvažiuotų padėti pašerti gyvulius, o jis sutiko vien iš draugiškumo, iš L. G. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jam už darbą pas J. E. buvo pažadėta nupirkti cigarečių. Pažymėtina ir tai, jog abu liudytojai nurodo, kad po darbų sėdėdami J. E. automobilyje gėrė alų. Šios aplinkybės atskleidžia, jog nors J. E. nurodo, kad jis pinigų liudytojams nėra mokėjęs, tačiau jis šiuos asmenis vežiodavo į parduotuvę, nupirkdavo prekių, pavaišindavo alumi, be to, ir įvykio metu nukentėjusysis buvo pažadėjęs juos nuvežti į parduotuvę ir nupirkti cigarečių už tai, jog jie padės dirbti ūkyje, kas rodo, kad liudytojai S. Z. ir L. G. galėjo būti suinteresuoti palaikyti J. E. ir jo keliamą D. E. smurtavimo versiją. Iš to, kas išvardyta, akivaizdu, jog visi konflikte dalyvavę asmenys, tiek baudžiamojon atsakomybėn patraukta D. E., jos sūnus G. E. ir draugas J. U. iš vienos pusės, tiek nukentėjusysis J. E., pas jį dirbę jo draugai S. Z. ir L. G. iš kitos pusės, turėjo vienokį ar kitokį suinteresuotumą duoti nuteistąją arbą nukentėjusįjį palaikančią versiją, todėl šių liudytojų parodymus reikia vertinti itin kruopščiai, tik detaliai juos išanalizavus, lyginant juos tarpusavyje ir su kitais byloje esančiais įrodymais.
G. E. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad tėvas buvo atvykęs į sodybą kažką darbuotis, po pietų motina grįžo iš darbo, girdėjo, kaip automobiliu įvažiavo į kiemą. Mamai parvažiavus į kiemą, netrukus išgirdo triukšmą. Girdėjo tėvo riksmus, todėl iš karto nuėjo pažiūrėti, kas vyksta. Nuėjęs už namo pamatė, kad tėvas mosuoja motinai prieš akis. Tėvas rankoje laikė akumuliatorinį gręžtuvą ir juo mosavo motinai prieš veidą. Tik staiga tas gręžtuvas iškrito tėvui iš rankų ir nukrito ant žemės. To konflikto metu motina tėvui nesudavė jokių smūgių. Po tėvo mojavimo akumuliatoriniu gręžtuvu pamatė, kad jo veidas kruvinas, todėl jis pagalvojo, kad tėvas pats galėjo sau įsitrenkti (t. 1, b. l. 106–107). Šiuos savo parodymus G. E. patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kai nurodė, kad konfliktas kilo tėvo namo pusėje. Priėjęs arčiau pamatė, kad mama stovi lauke prie verandos ir mamos draugas J. U., o tėvas buvo viduje. Šūkavo, keikėsi, tėvas mosavo rankomis. Mama stovėjo priešais verandą ant slenksčio. Tėvas turėjo rankose akumuliatorinį gręžtuvą. Jie ginčijosi, tėvas mosavo rankomis. Pamatė, kaip tas akumuliatorinis suktukas iškrito iš rankų ir nukrito ant žemės. Mamą patraukė ir pasakė jai eiti iš čia, kad neprasidėtų muštynės. Jis konflikto metu stovėjo už mamos nugaros netoliese, bet ne visai prie pat, į verandos vidų neužėjo, J. U. buvo šalia mamos. Paskui, kai tėvas išėjo lauk, pamatė, kad jo kruvina apatinė lūpa, bėgo kraujas. Mano, kad jis galėjo susižeisti pat mosuodamas su tuo akumuliatoriniu suktuku. Tėvas pradėjo šaukti: „tavęs nepasodinau, dabar motiną pasodinsiu“. Plūdosi visokiais žodžiais, spjaudėsi. Tada mama, jis ir J. U. išėjo į mamos namo pusę. Negali pasakyti tiksliai, kurioje rankoje laikė suktuką, gal dešinėje (t. 1, b. l. 166–167).
J. U. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad į ūkį atvažiavo J. E. su dar dviem nepažįstamais vyrais. Būnant kieme pamatė, kaip į namus grįžo sugyventinė D. E.. Netrukus išgirdo triukšmą ir nuėjęs pamatė, kad J. E. šaukia ant D. E.. Jis tuo metu stovėjo namo verandoje, o D. E. per namo slenkstį prieš J. E.. J. E. rankoje laikė kažkokį daiktą, kaip vėliau sužinojo – akumuliatorinį gręžtuvą. J. E. tuo gręžtuvu mosavo D. E. palei veidą. Nenorėdamas jokio konflikto, pakvietė D. E. eiti kartu namo. Tada visi išėjo namo, o J. E. liko verandoje (t. 1, b. l. 109–110). Šiuos savo parodymus G. E. patvirtino apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kai nurodė, kad D. E. parvažiavo iš darbo. Pamatė, kad šūkauja D. E. su J. E.. Priėjo prie verandos, J. E. buvo verandoje, o D. E. – prie verandos. D. E. jam pasakė, kad užkastų griovį, kurį buvo iškasęs. J. E. pradėjo šūkauti, klykauti, visokiais žodžiais išvadino, pasiėmė kažkokį daiktą, mosavo juo ir sakė, kad užmuš. Jis priėjo prie D. E. ir pasakė, kad eitų šalin nuo J. E., kad nebūtų nemalonumų. Paskui atėjo G. E., J. E. stovėjo verandoje, o jie trise – ant laiptų verandos. J. E. pradėjo šaukti G. E., jog jis sūnaus nepasodino, tai pasodins jo mamą. Tada jie visi trys išėjo namo. Matė, kad J. E. būdamas viduje mosavo kažkuo, nepastebėjo, kada jis buvo sužalotas (t. 1, b. l. 167–168).
Sistemiškai vertinant anksčiau išvardytus liudytojų G. E. ir J. U. parodymus matyti, jog tarp jų esminių prieštaravimų nėra: jie nuosekliai nurodo, kad J. E. įėjus į verandą, su juo kalbėdamasi ant laiptų užlipo D. E., tačiau ji į verandą neįėjo, nurodo, kad D. E. nebuvo paėmusi įrankio, su kuriuo galimai buvo sužalotas J. E., nenurodo, jog D. E. būtų su akumuliatoriniu suktuku ar kitu įrankiu trenkusi J. E.. Šių liudytojų parodymai atitinka ir patvirtina D. E. nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teismo posėdyje ir apeliaciniame skunde pateiktą versiją, jog ji J. E. nesužalojo. Nors vertindamas šių liudytojų parodymus apylinkės teismas pažymėjo, kad jie neatitinka kitų bylos duomenų, tačiau konkrečių įrodymų, kuriems prieštarautų D. E. teisinančią versiją palaikančių liudytojų parodymai, nenurodė. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, jog liudytojų G. E. ir J. U. parodymus patvirtina eksperto A. G. paaiškinimai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas A. G. paaiškino, kad sužalojimas galėjo atsirasti į veidą suduodant tiek buku daiktu (tame tarpe metaliniu suktuku), tiek ir kitu daiktu, pavyzdžiui, kumščiu ar panašias savybes turinčiu daiktu, nes nereikia didelės jėgos smūgiuojant į šią veido sritį, kad būtų prakirsta lūpa, kadangi ji yra tarp dviejų kietų daiktų, t. y. iš vienos pusės – žalojantis įrankis, iš kitos – dantys. Išvadoje rašydamas „apatinės lūpos audinių patinimas, odos nubrozdinimas“, omenyje turėjo tik lūpų sritį. Nubrozdinimo projekcijoje buvo rasta žaizdelė ant gleivinės atsitrenkus į dantį. Paaiškino, jog mažai tikėtina, kad su akumuliatoriniu suktuku buvo smūgiuota, nes tokiu atveju būtų žymiai didesnė jėga, lūpa būtų prakirsta kiaurai, odoj būtų gili žaizda, suktukas tikrai sveria apie 1 kg, dar metalinis patronas. Smūgis su įrankiu atmestinas, tada gautųsi žymiai didesnis sužalojimas. Laisvas suktuko kritimas ir atsitrenkimas į veidą visiškai gali prakirsti lūpos gleivinę, padaryti nubrozdinimą. Tokiu atveju suktukas turėtų būti laikomas virš galvos, kad iškrentant iš rankos sukontaktuotų su lūpa (t. 1, b. l. 185). Taigi specialisto išvadą pateikęs ekspertas įvertino D. E. smūgį J. E. akumuliatoriniu suktuku kaip labai neįtikėtiną, nes tokiu atveju būtų padarytas daug didesnis sužalojimas, o šiuo atveju oda neprakirsta, tik nubrozdinimas ir viduj gleivinėj žaizdelė. Iš šių eksperto paaiškinimų matyti, jog labiau tikėtina, kad J. E. susižalojo D. E., G. E. ir J. U. nurodytu būdu – mosuodamas akumuliatoriniu suktuku juo pats užsigavo veidą, nei tai, kad D. E. juo smogė į J. E. veidą, nes tokiu atveju nukentėjusiojo patirti sužalojimai būtų žymesni. Be to, liudytojų G. E. ir J. U. parodymų, kad D. E. nesužalojo J. E., vienareikšmiškai nepaneigia ir kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai: liudytojų S. Z., L. G. parodymai ir ekspertizės aktas.
S. Z. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad 2015 m. rudenį su draugu L. G. nuvyko pagelbėti J. E. ūkyje. Ten būnant į namus grįžo D. E., kuri išlipusi iš automobilio šūkaudama ėjo link J. E., kuris tuo metu buvo prie namo verandos. Sėdėdamas automobilyje pamatė, kad J. E. įėjus į namo verandą, D. E. nuo lauko pusės palangės pasiėmė akumuliatorinį gręžtuvą ir juo užsimojo prieš J. E., tačiau jis nematė, ar pastaroji juo laikydama rankoje ar mesdama į J. E. jį sužalojo, nes tuo metu D. E. stovėjo nugara į juos. Gręžtuvas nukrito ant žemės, netrukus atėjo J. E., kurio veidas buvo kruvinas. Veidą, o tiksliau lūpą, tuo akumuliatoriniu gręžtuvu sužalojo D. E. (t. 1, b. l. 94–95). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu S. Z. nurodė, kad po darbų J. E. sodyboje jis su L. G. ėjo link J. E. sodybos, link mašinos, o J. E. ėjo iš paskos, nešdamasis rankose du akumuliatorinius suktukus. J. E., parėjęs prie namo, tuos akumuliatorinius suktukus padėjo ant lauko palangės. Tarp D. E. ir J. E. kilo konfliktas dėl iškasto griovio. J. E. nuėjo prie savo pastato, pasidėjo akumuliatorinius suktukus, rakino duris savo pastato, o S. Z. su L. G. sėdėjo mašinoje. J. E., atsirakinęs duris, įėjo į vidų, o D. E. stovėjo prie verandos durų, tarpduryje, ir jie ginčijosi. Tuo metu atėjo G. E., vyko konfliktas, D. E. ramino sūnų, kad jis neužduotų J. E.. Su G. E. J. E. neturėjo jokio fizinio kontakto. Atėjo D. E. draugas ir pradėjo raminti visus, kad nekonfliktuotų. Tada D. E. draugas ėjo nuo J. E. namo, G. E. iš paskos, o D. E., pagriebusį akumuliatorinį suktuką nuo palangės, užsimojo juo, metė į nukentėjusįjį, tačiau jis negali tiksliai pasakyti, ar pataikė, kadangi konflikto dalyvius matė iš nugaros. Tada D. E. išėjo į savo pastato pusę, o J. E. atėjo prie mašinos kruvina lūpa (t. 1, b. l. 166).
L. G. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jo J. E. paprašė padėti ūkyje. Po darbų jis ir S. Z. stovėjo prie automobilio ir rūkė, o J. E. nuėjo užrakinti namų. Tuo metu grįžo D. E., kuri išlipo iš automobilio ir šūkaudama nuėjo prie J. E., pyko dėl duobės. Netrukus prie jų priėjo sūnus G. E., kuris mosavo prieš J. E., tačiau D. E. neleido suduoti tėvui. Tuomet L. G. ir S. Z. atsisėdo į automobilį. Pamatė, kaip J. E. įėjus į verandą, D. E. pasiėmė akumuliatorinį gręžtuvą nuo palangės ir juo užsimojo prieš J. E., tačiau nematė, ar ji mesdama, ar laikydama rankoje tą gręžtuvą žalojo nukentėjusįjį, matė tik užsimojimą, bet ne patį trenkimą. Atstumas tarp D. E. ir nukentėjusiojo buvo pusantro metro. Pamatė, kad gręžtuvas nukrito ant žemės. Prie jų priėjus J. E., jo veidas buvo kruvinas, iš burnos bėgo kraujas (t. 1, b. l. 97–98, 103–104). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, L. G. nurodė paprašęs, kad J. E. nuvežtų jį į parduotuvę, o J. E. paprašė, kad padėtų jam pašerti gyvulius, tuomet jis nupirksiąs jam prekių. Jis su S. Z. ir J. E. nuvyko pas J. E. pašerti gyvulių. Pašėrę gyvulius, ėjo su S. Z. pirmi link verandos, vėliau parėjo J. E., kuris rankose nešėsi akumuliatorinius suktukus ir padėjo juos prie verandos. Parvažiavo D. E., kilo konfliktas su J. E., tuo metu jis su S. Z. buvo prie mašinos, bet nenorėdami klausytis to konflikto, įsėdo į mašiną. Atėjo G. E. ir mosavo rankomis, tačiau fizinio kontakto tarp G. E. ir J. E. nebuvo. Atėjo ir D. E. draugas J. U.. J. E. buvo viduje, jis rankose neturėjo akumuliatorinio suktuko. Po to D. E. paėmė akumuliatorinį suktuką nuo palangės ir metė, kad pataikytų J. E., nematė, ar pataikė, bet matė, kad tikrai metė. J. E. atėjo prie mašinos jau kruvinas, sakė, kad D. E. trenkė akumuliatoriniu suktuku. Akumuliatorinis suktukas nukrito ant žemės. D. E. buvo ant laiptų lauke (t. 1, b. l. 165–166).
Iš šių liudytojų parodymų matyti, jog nors liudytojai S. Z. ir L. G. nurodė, kad D. E. sužalojo J. E., tačiau šis liudytojų teiginys tėra tik spėjimas (prielaida), nes jie abu teigia, kad D. E. smūgio J. E. jie nematė, tvirtino pastebėję tik tai, kad ji paėmė akumuliatorinį suktuką ir juo užsimojo. Kartu pastebėtina, jog iš byloje surinktų duomenų matyti, jog liudytojai J. U. ir G. E. sėdėdami automobilyje iš savo stebėjimo pozicijos objektyviai neturėjo galimybės aiškiai matyti, kokiu būdu buvo sužalotas verandoje buvęs J. E.. Iš byloje esančios fotolentelės (t. 1, b. l. 11) matyti, kad į verandą iš kiemo pusės veda vienos durys, šalia esantį langą dengia užuolaida. Tiek vizualiai iš fotolentelės, tiek ir iš liudytojo S. Z. parodymų matyti, kad durys, vedančios į verandą, buvo apie 2 m aukščio ir apie 90 cm pločio. Liudytojai L. G. ir S. Z. nurodė, kad automobilis, iš kurio jie stebėjo konfliktą, stovėjo 10 m nuo verandos, kaip matyti iš fotolentelės, transporto priemonė buvo pastatyta ne tiesiai prieš duris, tačiau šiek tiek kairiau. Kadangi tiek liudytojai L. G. ir S. Z., tiek nukentėjusysis teigia, kad J. E. buvo sužalotas verandos viduje, minėtas 90 centimetrų durų tarpas buvo vienintelė anga, pro kurią šie liudytojai galėjo stebėti konfliktą. Nukentėjusysis J. E. nurodė, kad jį D. E. sužalojo įbėgusi į verandą, tuo metu prie durų stovint G. E. ir J. U., kuris ją traukė lauk. Tai, kad matomumas buvo ribotas, duodamas parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir pats liudytojas S. Z., kuris nurodė, kad viską stebėjo iš už asmenų nugaros ir įvykį G. E. bei J. U. matė geriau. Akivaizdu, jog išvardytos aplinkybės atskleidžia, kad liudytojai L. G. ir S. Z. sėdėdami kur kas žemiau, šone stovinčiame automobilyje, ir pro konfliktinėje situacijoje dalyvaujančių asmenų nugaras stebėdami aukščiau esančios verandos viduje, į kurią veda siauros apie 90 cm pločio durys vykusį konfliktą, turėjo labai ribotas galimybes pamatyti įvykio detales ir patį J. E. sužalojimo mechanizmą. Nėra abejonės, jog iš minėto stebėjimo taško sunkiai matydami konfliktuojančius asmenis, ir išvydę D. E. tiesiog iškėlus ranką (tai, jog bandydama apsiginti nuo galimos J. E. atakos ji iškėlė ranką, D. E. nurodė duodama parodymus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu), galėjo klysti dėl jos atliekamų veiksmų pobūdžio. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ir į tai, jog patys liudytojai S. Z. ir L. G. nurodė smūgio nematę, darytina išvada, kad skirtingai nei skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, ne liudytojų G. E. ir J. U., tačiau būtent liudytojų S. Z. ir L. G. parodymai yra grįsti prielaidomis ir nulemti iš esmės vien po įvykio prie automobilio priėjusio nukentėjusiojo J. E. žodžių, kad jį sužalojo D. E..
Pažymėtina, jog analizuojant ir tarpusavyje lyginant minėtus liudytojų S. Z. ir L. G. parodymus matyti akivaizdūs jų tarpusavio prieštaravimai, o taip pat ir neatitikimai nukentėjusiojo J. E. parodymams. Visų pirma pastebėtina, kad S. Z. nurodė, jog J. E. buvo prie verandos, kai atbėgo G. E., J. E. įėjo į verandą, įėjo ir D. E. į verandą. G. E. pirma įėjo į verandą. L. G. nurodė, kad J. E. atsirakino duris ir įėjo į vidų, D. E. stovėjo šalia, nebuvo įėjusi į vidų, stovėjo lauko pusėje, šalia jos lauke buvo G. E. ir J. U.. Taigi šie liudytojai skirtingai nurodė konflikto aplinkybes: S. Z. nurodė, kad verandoje buvo trys asmenys – J. E., G. E. ir D. E., tuo tarpu L. G. tvirtino, jog į verandos vidų buvo įėjęs tik J. E., o kiti asmenys liko už slenksčio. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pats nukentėjusysis J. E. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pasisakydamas dėl šios aplinkybės nurodė, kad verandoje buvo tik jis ir D. E., kuri trumpam įpuolusi į vidų neva jam trenkė. Nenuoseklūs ir nesutampantys liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai ir dėl D. E. veiksmų su akumuliatoriniu suktuku. S. Z. nurodė, kad nematė, ar D. E. su įrankiu trenkė, ar jį metė į nukentėjusįjį, tačiau kartu su juo sėdėjęs ir iš to paties automobilio įvykį stebėjęs L. G. duodamas parodymus buvo užtikrintas, kad D. E. tikrai metė įrankį į nukentėjusįjį. Tuo tarpu pats nukentėjusysis J. E. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pasisakydamas dėl šios aplinkybės nurodė, kad jam D. E. akumuliatoriniu suktuku tiesiogiai smogė į veidą. Skirtingi ir tarpusavyje nederantys liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai ir dėl D. E. versiją palaikančių liudytojų J. U. ir G. E. veiksmų neva D. E. smurtaujant. Nukentėjusysis J. E. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad D. E. suktuką pagriebė, kai J. U. ją tempė eiti namo, tuo tarpu S. Z. nurodė, kad visų pirma J. U. ėjo nuo J. E. namo, jam iš paskos ėjo G. E., ir tik tuomet, šiems asmenims nuėjus, D. E. pagriebusį akumuliatorinį suktuką nuo palangės užsimojo juo prieš J. E.. L. G. nurodo, kad G. E. stovėjo tarp tėvo ir motinos, G. E. grasino suduoti tėvui, tačiau D. E. neleido, ir pati sudavė J. E. suktuku. Iš to, kas išvardyta, matyti, jog liudytojų parodymai dėl J. E. sužalojimo mechanizmo (suktuku D. E. smogė nukentėjusiajam ar jį metė), dėl D. E. pozicijos smurtaujant (ji buvo verandoje ar lauke), dėl šalia buvusių J. U. ir G. E. veiksmų D. E. smurtaujant, t. y. dėl esminių įvykio aplinkybių, yra nenuoseklūs, neužtikrinti ir prieštaraujantys vieni kitiems, taip pat ir nukentėjusiojo J. E. parodymams.
Be anksčiau aptartų nukentėjusiojo J. E. ir jo versiją palaikyti suinteresuotų draugų liudytojų S. Z. ir L. G. parodymų, atmesdamas D. E. išteisinimu suinteresuotų jos gyvenimo draugo J. U. ir su tėvu konfliktuojančio G. E. parodymus, pirmosios instancijos teismas D. E. kaltę grindė specialisto išvada (t. 1, b. l. 25–26), medicininiais dokumentais (t. 1, b. l. 177, 179) ir ekspertizės aktu (t. 2, b. l. 1–3) akcentuodamas, kad šie įrodymai patvirtina J. E. žodžius apie tai, jog 2015 m. lapkričio 21 d. jam buvo padaryti sužalojimai: apatinės lūpos audinių patinimas, odos nubrozdinimas ir jo projekcijoje muštinė žaizda užduodant kietu buku daiktu, kuriuo galėjo būti akumuliatorinis suktukas. Apylinkės teismas konstatavo, jog neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo J. E. parodymais, nes jo parodymus atitinka teismo medicinos dokumentuose, specialisto išvadoje ir ekspertizės akte konstatuoto nukentėjusiajam J. E. padaryto kūno sužalojimo pobūdis ir mechanizmas bei jo lokalizacija. Vis dėlto minėti medicininiai duomenys atitinka ne tik D. E. kaltinančią, bet ir ją teisinančią ir liudytojų J. U. ir G. E. palaikomą versiją apie nukentėjusiojo susižalojimo mechanizmą, t. y. jog J. E. galimai susižalojo pats.
Iš medicininių dokumentų (t. 1, b. l. 177, 179) matyti, kad juose užfiksuoti J. E. sužalojimai ir iš paties nukentėjusiojo žodžių surašytos sužalojimo aplinkybės, todėl jie negali būti laikomi savarankišku įrodymu, patvirtinančiu J. E. susižalojimo mechanizmą, nes patvirtina tik objektyviai nustatytus nukentėjusiojo sužalojimus. Iš specialisto išvados Nr. 300/15 (11) matyti, kad J. E. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas: apatinės lūpos audinių patinimas, odos nubrozdinimas ir jo projekcijoje yra muštinė žaizda, šis sužalojimas galėjo atsirasti nurodytu laiku ir aplinkybėmis (t. 1, b. l. 25–26). Nors specialisto išvadoje nurodyta ir tai, kad sužalojimas J. E. galėjo atsirasti į šią veido sritį suduodant kietu buku daiktu, kuo galėjo būti metalinis suktukas, tačiau, kaip minėta, šią specialisto išvada surašęs ekspertas A. G. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad labiau tikėtina, jog J. E. susižalojo pats, nei kad jam smūgiavus ar juo labiau į jį metus akumuliatorinį suktuką (t. 1, b. l. 185). Iš ekspertizės akto Nr. EG 1362/2016 (03) matyti, kad J. E. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas: apatinės lūpos dešinės pusės sumušimas su lūpos minkštųjų audinių patinimu, odos nubrozdinimais ir muštine žaizda. Padaryta išvada, kad šis lūpos sužalojimas galėjo būti patirtas dėl vieno traumuojančio poveikio, paveikus apatinę lūpą kietu buku/bukabriauniu daiktu, įrašai tyrimui pateiktuose med. dokumentuose leidžia teigti, kad nustatytą apatinės lūpos sužalojimą J. E. patyrė iki 2015-11-21 18.45 val., o tai neprieštarauja nutartyje nurodomam įvykio laikui. Pažymėtina, jog šiuo ekspertizės aktu padaryta išvada, kad nustatytą apatinės lūpos sužalojimą J. E. galėjo patirti tiek jo, tiek ir kaltinamosios D. E. nurodytu būdu: t. y. tiek kitam asmeniui suduodant akumuliatoriniu suktuku, tiek pačiam J. E. mosuojant akumuliatoriniu suktuku, tiek iškritus laikomam virš galvos akumuliatoriniam suktukui iš J. E. rankų (t. 2, b. l. 1–3). Taigi aptarti objektyvūs byloje surinkti duomenys, taip pat eksperto A. G. paaiškinimai tik patvirtina J. E. patirtų sužalojimų mastą ir galimą alternatyvų šių sužalojimų padarymo mechanizmą, tačiau jais vienareikšmiškai nepatvirtinama nei D. E. kaltinanti (kad būtent ji sužalojo akumuliatoriniu suktuku J. E.), nei ją teisinanti (kad J. E. pats susižalojo suktuku) versija.
Kaip jau minėta, tarp nukentėjusiojo ir jo buvusios sutuoktinės yra susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, šios aplinkybės neneigia abu asmenys, jas patvirtina ir byloje esantys rašytiniai duomenys (t. 1, b. l. 20–23). Akivaizdu, jog egzistuojant tokiems priešiškiems tarpusavio santykiams, remtis išimtinai vien tik nukentėjusiojo parodymais, kad D. E. jam smūgiavo su akumuliatoriniu suktuku, ir J. E. parodymus iš dalies patvirtinančiais jam ūkyje darbuotis padėjusių jo draugų liudytojų L. G. ir S. Z. parodymais, kad jie matė D. E. laikant suktuką ir matė J. E., sužalotą po įvykio (paties smūgio/metimo jiems nemačius), nuteistajai D. E. kategoriškai ir nuosekliai viso proceso metu neigiant, jog ji apskritai buvo paėmusi suktuką, jos parodymus patvirtinant jos draugui J. U. ir sūnui G. E., specialisto išvada ir ekspertizės aktu nustačius, jog J. E. galėjo susižaloti ir pats, specialisto išvadą surašiusiam ekspertui A. G. argumentuotai pagrindus, jog labiau tikėtina, kad J. E. susižeidė pats, negalima daryti neginčytinos išvados, jog D. E. 2015 m. lapkričio 21 d., apie 15 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu tyčia akumuliatoriniu suktuku vieną kartą trenkė buvusiam sutuoktiniui J. E. į veidą, t. y. lūpą, taip nukentėjusiajam J. E. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo tiriama ir nustatinėjama, ar ant akumuliatorinio suktuko, kuriuo galimai buvo sužalotas J. E., yra kokių nors (daktiloskopinių, DNR, pluoštinių ir pan.) D. E. pėdsakų, kurie neabejotinai turėjo likti, jei D. E. būtų laikiusi rankoje suktuką ir juo smurtavusi. Taigi objektyvūs byloje esantys įrodymai nepaneigia ne tik D. E. versijos, jog ji nesmurtavo prieš J. E., bet ir jos aiškinimo, kad ji apskritai nebuvo paėmusi į rankas akumuliatorinio suktuko.
Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.
Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, jog nuteistoji D. E. 2015 m. lapkričio 21 d. padarė nusikalstamą veiką, abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamosios naudai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones, nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, neginčijamai pagrindžiančių nuteistosios kaltę inkriminuoto nusikaltimo padaryme, taigi atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad byloje esantys įrodymai – tiek kiekvienas atskirai, tiek jų visuma – nesudaro vientisos loginės sekos ir neginčijamai nepatvirtina D. E. kaltės padarius BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas išteisinamasis nuosprendis, kadangi neįrodyta, jog kaltinamoji padarė jai inkriminuotą nusikaltimą.
BPK 115 str. 3 d. 1 p. numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. D. E. išteisinama, kadangi neįrodyta, jog ji padarė nusikalstamą veiką, todėl Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmetamas.
BPK 106 str. 2 d. nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šiuo nuosprendžiu D. E. išteisinus dėl jai pateikto kaltinimo, nukentėjusiojo prašymas priteisti turėtų išlaidų dėl atstovo teiktų teisinių paslaugų apeliaciniame procese atlyginimą netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 2 p., 326 str. 4 d., 328 str. 3 p., 329 str. 1 p., 331 str.,
nusprendžia:
Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: D. E. dėl kaltinimo pagal BK 140 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad ji padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką.
Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti.
Akumuliatorinį suktuką, saugomą Tauragės apskrities VPK Šilalės r. PK, grąžinti savininkui J. E..