Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valdo Petro Meidaus, teisėjų Evaldo Vanago ir Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. S. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d. (2003-07-04 įst. Nr. IX-1706 red.) ir nubausta 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 ir 2 d., šios bausmės vykdymas jai atidėtas 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 9 p. ir 72² str. jai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. S. išteisinta pagal BK 140 str. 2 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo D. S. laikotarpiu nuo 2012-02-10 iki 2013-04-18 bei 2013-04-18, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

R. S. nuteista už tai, kad 2013 m. balandžio 20 d. ir 21 d., tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), V. B. namo kambaryje, sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas mažametei dukrai D. S., gim. (duomenys neskelbtini), padarydama jai poodines kraujosruvas dešinio smilkinio, dešinės mentės, abiejų žastų, abiejų šlaunų, abiejų blauzdų srityse, odos nubrozdinimus dešiniajame skruoste, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad nuosprendyje yra padarytas esminis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų pažeidimas, kadangi teismo išvados dėl kaltinime nurodytu laiku suduotų smūgių nukentėjusiajai yra nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Teismo posėdžio metu apklaustas teismo medicinos ekspertas N. R. patvirtino, kad nukentėjusiosios tiesiogiai nematė ir netyrė jos sužalojimų, o be to pateiktoje išvadoje be kitų duomenų nurodė, jog sužalojimai nukentėjusiajai padaryti ne diržu, o bukais kietais daiktais – kumščiu ar panašiai, ar spaudžiant rankų pirštais. Tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiajai kaltinime nurodytomis dienomis nustatyti sužalojimai padaryti ją mušant diržu, kas patvirtina, jog tokios teismo išvados yra tik prielaidos. Apeliantė taip pat pažymi, jog ekspertas N. R. nepagrįstai, priešingai nei nurodoma traumatologijos teorijoje, sudavimą diržu prilygina smūgiams buku pailgos formos daiktu, dėl ko, atsižvelgiant dar ir į tai, jog ant nukentėjusiosios kojų buvo nemažai ir kitų sužalojimų – senų mėlynių, turėjo būti skirta pakartotinė teismo medicinos ekspertizė, siekiant nustatyti ar D. S. kaltinime nurodytomis dienomis poodinės kraujosruvos abiejų šlaunų ir abiejų blauzdų srityje padarytos smūgiuojant diržu.

Teismo posėdyje nuteistosios gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl bylos įrodymų vertinimo

Pagal BPK 320 str. 3 d. apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantė nesutinka tik su pirmos instancijos teismo atliktu bylos įrodymu vertinimu ir padarytomis išvadomis, susijusiomis su bylos įrodymais. Pagal BPK 20 str. 1 d., 2 d. ir 5 d., kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo teisė ir pareiga, todėl klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kiekvienu atskiru atveju išimtinai sprendžia tik teismas (teisėjas), kurio žinioje yra byla.

Taigi, skunde teigiama, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė iš esmės tik jos mažametės dukters D. S. parodymais, kurių patikimumas kelia abejonių, nes parodymai nebuvo įvertinti kompetentingų specialistų. Kolegija nesutinka su šiuo jos skundo argumentu. D. S. parodymai neabejotinai yra vieni iš įrodymų, kuriais įrodyta apeliantės kaltė padarius nusikalstamą veiką 2013 m. balandžio 20 – 21 d. Ir šie įrodymai yra labai svarbūs, nes būtent pagal nukentėjusios mažametės parodymus šioje byloje ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu jos parodymai dėl aptariamos nusikalstamos veikos visiškai pasitvirtino. O būtent, nukentėjusiosios parodymus patvirtino pati apeliantė, apklausta 2013-08-08 teismo posėdyje (116 b.l.), liudytojos V. M. bei J. K., kurios praktiškai po savaitgalį įvykusio įvykio pastebėjo sužalojimus ant D. S. kūno ir kurioms ji tiesiogiai pasipasakojo patyrusi motinos smurtą. Šių asmenų parodymai yra pakankamai išsamiai aprašyti ir aptarti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl kartoti jų turinį nėra būtinumo, juolab kad ir pačiame skunde nekeliamas šių įrodymų neteisingumo ar nepagrįstumo klausimas. Be paminėtų apeliantės ir liudytojų parodymų, byloje yra ir specialisto išvada apie nukentėjusiajai padarytų sužalojimų pobūdį ir mastą, kurią teisiamajame posėdyje pilnai patvirtino teisės medicinos specialistas N. R.. Be to, 2013-04-24 D. S. apie patirtą smurtą pati papasakojo ir ją apžiūrėjusiai gydytojai nurodydama, kad mamos ir brolio buvo laikoma ir mušama diržu su sagtimi. Taigi, iš to visiškai akivaizdu, jog apeliantės kaltė šioje byloje įrodyta ne vien jos mažametės dukters parodymais, kaip kad apeliantė teigia savo skunde, tačiau ir kitais įrodymais, kurie šiuo atveju yra nuoseklūs, iš esmės sutampa ir nekelia jokių abejonių.

Apeliantė skunde teigia, kad jos dukters parodymai prieštaringi – tai, jos manymu, atskleidžia liudytojos K. T. apklausa teisme. Tačiau, visų pirma, šis jos teiginys visiškai nėra argumentuotas, t.y. skunde nenurodyta, kuo ar dėl kokių esminių aplinkybių skiriasi nukentėjusiosios ir liudytojos K. T. parodymai, nes tik nustačius esminius skirtumus parodymuose galima būtų pagrįstai suabejoti jais kaip įrodymais ar vertinti juos kaip prieštaringus. Kita vertus, liudytoja K. T. niekada nei tyrimo metu, nei teisme ir neparodė mačiusi, kaip mama mušė D. – ji nurodė apie tai tik girdėjusi iš pačios nukentėjusiosios. Taip visiškai galėjo būti, nes pagal bylos duomenis mergaitės yra draugės, K. T. yra lankiusis pas D. S. namuose.

Skunde R. S. taip pat nurodo, kad jos dukrą 2013 m. balandžio 20 – 21 d. sumušė ne ji, o D. brolis K. už tai, kad nukentėjusioji padegė čiužinį, ant kurio miegojo brolis, ir taip apdegino jam kojas. Atkreiptinas dėmesys, kad būtent tokią įvykio versiją apeliantė iškėlė tik teisiamajame posėdyje pirmos instancijos teisme, nors ikiteisminio tyrimo metu ji savo kaltę iš viso neigė ir atsisakė duoti bet kokius parodymus. Žinoma, nuteistoji turėjo tokią teisę atsisakyti pasakoti apie įvykį. Tačiau, kolegijos vertinimu, vis tik šiuo atveju įvykis yra susijęs su smurtu prieš jos pačios mažametę dukrą, ir būdama motina bei jausdamasi teisi, ji privalėjo pasinaudoti visomis galimybėmis ne vengti išaiškinti tiesą, o kaip galima greičiau padėti ją atskleisti. Todėl įvertinus tai, jog apeliantė tik teisiamajame posėdyje, t.y. praėjus beveik 4 mėnesiams po įvykio, iškėlė versiją apie tai, kad D. sumušė ne ji, o brolis, o tyrimo metu ji apie tai nieko neminėjo; tai, kad 2013-05-22 atliekant įvykio vietos apžiūrą ir kratą tyrėjams apie tai taip pat neužsiminė ir neparodė galimai apdeginto čiužinio ar kitų jos parodymus galėjusių patvirtinti objektų ar duomenų – tokius jos parodymus apylinkės teismas visiškai pagrįstai atmetė įvertinęs kaip niekuo nepagrįstą gynybos poziciją. Su tuo kolegija visiškai sutinka. Be kita ko, šių R. S. parodymų nepatvirtino ne tik jokie objektyvūs duomenys, tačiau ir patys įvykio dalyviai – dukra D. bei pats K. S.. Pagaliau, niekaip negalima suprasti ir paaiškinti aptariamų apeliantės parodymų ir ta prasme, kad jei iš tiesų D. savo broliui kojas apdegino tiek, kad po to mažametė dukra buvo pakankamai stipriai sumušta (jai nustatytas nežymus sveikatos sutrikdymas), keista, kad pačiam K. nebuvo suteikta jokia medicininė pagalba. Tai galima teigti kategoriškai, nes nei tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nuteistoji tokių duomenų nepateikė. Ši aplinkybė tik patvirtina jos nenuoširdumą ir siekį bet kokia kaina išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Skunde taip pat visiškai nepagrįstai teigiama apie neva tai padarytą esminį BPK pažeidimą – esą teismas be jokių įrodymų konstatavo, jog nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai apeliantė padarė mušdama ją diržu.

Pagal BPK 369 str. 3 d. esminiais šio Kodekso (BPK) pažeidimais laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Teismo išvadų neatitikimas faktinėms bylos aplinkybėms, jų nepagrindimas konkrečiais ir neabejotinais bylos įrodymais teismų praktikoje dažniausiai nelaikomi esminiais procesiniais pažeidimais, nes jie labai retais atvejais yra tiesiogiai susiję su ypač reikšmingais žmogaus teisių ar pačios teisenos pažeidimais, kurie suponuoja ir pagrįstas abejones dėl priimto teismo nuosprendžio teisėtumo. Skirtinga proceso dalyvių pozicija dėl vienų ar kitų bylos įrodymų, jų liečiamumo bei leistinumo, jų pakankamumo dažniausiai betarpiškai būna susijusi su BPK 20 str. numatyta įrodymų bei jų vertinimo problematika. Kolegijos vertinimu, būtent tai šiuo atveju ir turėjo mintyje apeliantė, abejodama dėl jos dukrai padaryto sveikatos sutrikdymo mechanizmo, t.y. kad visi sužalojimai jai padaryti diržu, ir sunkumo, t.y. kad būtent įvykio metu jai buvo padaryti visi sužalojimai ir visų jų visuma atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kalbant apie sužalojimo mechanizmą atkreiptinas dėmesys, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kurioje pagal BPK 305 str. 1 d. 1 p. turėtų būti ir šiuo atveju yra išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės), teismas nenurodė kuo konkrečiai (diržu ar kitokiu kietu buku daiktu) buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajai – čia konkrečiai nurodyta sužalojimų lokalizacija, kiekis, sveikatos sutrikdymo mastas. Apie tai, kuo galimai galėjo būti padaryti konkretūs sužalojimai D. S., pakankamai detaliai nurodyta specialisto išvadoje (36 b.l.). Iš jos seka, kad dalis sužalojimų D. S. galėjo būti padaryta kietais bukais daiktais (galimai kumščiu), dalis – suspaudžiant rankų pirštais (sužalojimai abiejų žastų srityse), likusi dalis – galimai smūgiuojant diržu ar panašiai (kitokiu kietu, ribotą paviršių turinčiu pailgu daiktu). Įvertinus šiuos išvados duomenis ir tai, kad pati apeliantė neneigė mušusi dukrą diržu, kad ir pati D. iš karto po įvykio būtent diržą nurodė jos „auklėjimo“ priemone, apylinkės teismas, nuosprendyje aptardamas veikos kvalifikavimo motyvus, visiškai logiškai padarė išvadą, kad mažametei nustatytus sužalojimus R. S. galėjo padaryti ir suduodama jai smūgius diržu, tame tarpe – pataikydama diržo sagtimi (odos nubrozdinimas ir žaizdelė prie ausies). Tai visiškai neprieštarauja apeliantės skunde paminėtiems traumatologijos ar trasologijos pagrindams.

Tačiau, kolegija iš dalies sutinka su apeliantės skundo teiginiu, kad teismas byloje be pagrindo pripažino, jog visus sužalojimus apeliantė galėjo padaryti diržu – bent jau tokią išvadą galima perskaityti skundžiamo teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Tai iš ties nėra teisinga, nes jau paminėtoje specialisto išvadoje nurodyti ir kiti galimi sužalojimo padarymo būdai. Tačiau, viena vertus, pats sužalojimo padarymo būdas nėra teisingą šios veikos kvalifikaciją lemiantis veiksnys – kadangi BK 140 str. 2 d. sudėtis materiali, aptariamu atveju ją nulemia pasekmių sunkumas, t.y. sveikatos sutrikdymo mastas. Kita vertus, tai, kad tik dalis sužalojimų nukentėjusiajai galėjo būti padaryti jai smūgiuojant diržu, dar nereiškia, kad jai nebuvo padaryta ir daugiau sužalojimų, t.y. netinkamas sužalojimų būdo, žalojančių įrankių ar priemonių nurodydamas nuosprendyje nereiškia, kad sužalojimai iš viso nebuvo padaryti. Būtent tokią, kolegijos nuomone, visiškai teisingą išvadą padarė ir apylinkės teismas nuosprendyje nurodęs, kad byloje pakanka faktinių duomenų, jog D. S. 2012 m. balandžio 20 – 21 d. buvo mušama.

Todėl, kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju byloje surinktus įrodymus apylinkės teismas įvertino iš esmės teisingai ir tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Dėl bausmės

Apeliantė R. S. prašo ją išteisinti, dėl jai paskirtos bausmės apeliaciniame skunde ji nenurodė jokių prieštaravimų.

Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio BK 140 str. 2 d. numatė vienintelę bausmę – laisvės atėmimą iki 2 metų. Apylinkės teismas nuosprendyje labai išsamiai motyvavo bausmės skyrimą nuteistajai, tinkamai įvertino BK 41, 54, 61 str. nurodytus bausmės skyrimo pagrindus ir sąlygas, ir paskyrė jai teisingą bausmę bei pagrįstai jos vykdymą atidėjo įstatymo numatytam minimaliam laikotarpiui.

Tokiu būdu naikinti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais kolegija nemato jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

NUTARĖ:

Nuteistosios R. S. apeliacinį skundą atmesti.