- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-11
- Bylos Nr.
- 2A-419-425/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-00759-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas (pran.), Birutė Jonaitienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- UAB „Utenos autoservisas“
- Ieškovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-419-425/2013
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. birželio 11 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Laimanto Misiūno,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Utenos autoservisas“ atstovo apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-90-356/2013 pagal ieškovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovui UAB „Utenos autoservisas“ dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo ir pagal atsakovo UAB „Utenos autoservisas“ priešieškinį ieškovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sutarties sąlygų pakeitimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Utenos autoservisas“ 79 506,00 Lt skolą už 2010 ir 2011 metus, 11 130,84 Lt palūkanas už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 (730 dienų), 5 143,64 Lt delspinigius už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2012-04-30 (106 kalendorines dienas) bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad atsakovas nevykdo valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties 3p. sąlygos nustatytais terminais mokėti už nuosavybės teise įsigytą žemės sklypą, todėl prašo priteisti skolą, palūkanas ir delspinigius. Ieškovas motyvavo, kad atsakovo priešieškinis nepagrįstas, todėl atmestinas, nes atsakovas sutartį tokiomis sąlygomis sudarė laisva valia, buvo apsisprendęs sumokėti visą kainą per 7 metus, nors turėjo galimybę pasirinkti ir ilgesnį laikotarpį. Ieškovas laikosi tos pačios nuomonės, kad atsakovui nepadengus jau susidariusio įsiskolinimo, nėra pagrindo pakeisti sutarties 3p. sąlygą ir išdėstyti mokėjimą 15 metų, nes atsakovas piktnaudžiauja teise. Prašė priteisti iš atsakovo valstybei bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas UAB „Utenos autoservisas“ pateikė priešieškinį, kuriuo prašė teismą pakeisti Valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties 3 p. sąlygą ir ją išdėstyti taip, kad atsakovas galėtų išmokėti visą sumą per 15 metų. Atsakovas sutarties sudarymo metu nenumatė ir negalėjo numatyti, kad negalės tinkamai vykdyti sutartinių įsipareigojimų, nes tuo metu jo finansinė padėtis buvo gera, tačiau dėl prasidėjusios ekonominės krizės atsakovo finansinė padėtis pablogėjo taip, kad nuo 2009 metų jis ėmė gauti esmingai mažiau pajamų iš patalpų nuomos, įmonė iki šiol patiria nuostolius. Mano, kad yra pagrindas, numatytas LR CK 6.204 str., pakeisti sutarties 3p. sąlygą taip, kaip prašo atsakovas, nes galimybė mokėti dalimis per15 metų numatyta teisės aktais, žemės sklypas yra įkeistas, todėl jokia žala valstybei padaryta nebūtų. Prašė priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo UAB „Utenos autoservisas“ ieškovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos 77 506,00 Lt skolą, 20 Lt palūkanas, 4 803,75 Lt delspinigių, priteisė iš atsakovo UAB „Utenos autoservisas“ valstybei 2 863 Lt žyminio mokesčio, 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kitą ieškinio dalį atmetė. Šalių sutartimi buvo sulygta, kad atsakovas įmokas mokės už praeitus metus ne vėliau kaip iki kitų metų sausio 15 dienos (Sutarties 3p.). Atsakovas 2011 m. sausio 15 d. nesumokėjo sutartos sumos – 45.318,42 Lt. Ieškovas 2011-01-27 raštu dėl Sutarties sąlygos nevykdymo informavo atsakovą, kad jis pažeidė Sutarties 3p. sąlygą. Atsakovas tik 2011-07-01 kreipėsi į ieškovą ir prašė atidėti mokėjimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovui, kuris yra juridinis pelno siekiantis asmuo, o todėl jam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jau 2009 metais tapo žinoma apie jo įmonės finansinės padėties pablogėjimą. Teismo vertinimu, aplinkybių, leidžiančių konstatuoti sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimą, nėra ir atsakovui neatsirado. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis būtų ketinęs gauti kokią nors ekonominę naudą iš šio žemės sklypo, nes jo nenuomojo. Teismas konstatavo, jog negali daryti pagrįstos išvados, kad po Sutarties sudarymo sumažėjo atsakovo gaunamas įvykdymas iš šios Sutarties. Atsakovas pažeidė pareigą savalaikiai mokėti, buvo įspėtas, jo prašymu skolos mokėjimas buvo atidėtas. Teismas vertino, kad po 2008-04-29 Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo atsakovui Sutarties vykdymo suvaržymų neatsirado, atsakovas tapo žemės sklypo savininku, jokių pajamų iš žemės sklypo negavo ir nėra įrodymų, kad ketino jų gauti, todėl priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi atsakovas sumokėjo 2 000,00 Lt skolai padengti ir 11 110,84 Lt palūkanoms, teismas iš atsakovo ieškovo naudai priteisė likusią 77 506,00 Lt skolos dalį ir 20 Lt palūkanų. Teismas taip pat laikė, kad atsakovui netinkamai vykdžius sutartį, t.y. vienašališkai atsisakius ją vykdyti, ieškovui atsirado 0,05 proc. nuostoliai ir priteisė iš atsakovo ieškovui 4 803,75 Lt netesybų už 106 dienas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Utenos autoservisas“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013-03-05 sprendimą civ. byloje Nr. 2-90-356/2013 toje dalyje, kuria patenkintas ieškinys ir atmestas priešieškinis ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas ir priteisti atsakovui apeliacinėje instancijoje patirtas išlaidas. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.204 str. nuostatas dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasikeitus aplinkybėms. Teismas nepagrindė, kokią reikšmę turi atsakovo į žemės sklypą įgytų teisių pobūdis (nuomos ar nuosavybės teisė) atsakovo piniginių prievolių vykdymui ir vertinimui, ar dėl ekonominės krizės sumažėjus atsakovo pajamoms pasikeitė sutartinių prievolių pusiausvyra. Teismo konstatuota aplinkybė, kad pardavėjas yra įvykdęs iš sutarties kilusias pareigas ir perdavęs žemės sklypą pirkėjui, nėra reikšminga konstatuojant sutarties vykdymo suvaržymą, todėl negali būti priešieškinio atmetimo pagrindu. Teismas taip pat nepagrįstai atmetė priešieškinį motyvuodamas tuo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog būtų ketinęs gauti kokią nors ekonominę naudą iš žemės sklypo, nes jo nenuomojo. Teismas neįžvelgė jokio ryšio tarp žemės sklypo įsigijimo ir atsakovo pajamų, gaunamų iš žemės sklype esančio pastato nuomos, kadangi neatsižvelgė į žemės sklypo paskirtį. Tam, kad atsakovas galėtų eksploatuoti ir naudoti pastatą, esantį Vaižganto g. 9, Utenoje, jam būtina nuomos ar nuosavybės teise valdyti pastato užimamą žemės sklypą. Nevaldydamas žemės sklypo, atsakovas negalėtų valdyti ir jame esančio pastato bei gauti iš jo pajamų. Nupirktas žemės sklypas yra naudojamas komercinės paskirties pastatams statyti ir naudoti, todėl iš tokių pastatų nuomos gaunamos pajamos laikytinos ir iš žemės sklypo gaunamomis pajamomis. Atsakovas gali naudoti žemės sklypą tik jame esančiam pastatui eksploatuoti, o kitoks žemės sklypo naudojimas (žemės sklypo kaip savarankiško turtinio objekto išnuomavimas) prieštarautų žemės sklypo paskirčiai ir pažeistų atsakovo įsipareigojimus pagal 2008-04-29 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino į bylą pateiktos Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos, nors šioje ataskaitoje užfiksuotas įsigyto žemės sklypo rinkos vertės kritimas turi tiesioginę reikšmę CK 6.204 str. taikymui. Žemės sklypo vertė yra daugiau nei trigubai mažesnė už sutartyje numatytą žemės sklypo kainą, kurią įsipareigojo mokėti atsakovas. Atitinkamai daugiau nei trigubai sumažėjo atsakovo iš sutarties gautas įvykdymas.
Atsiliepimas
Ieškovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė palikti galioti nepakeistą Utenos rajono apylinkės teismo 2013-03-05 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-90-356/2013, o atsakovo apeliacinio skundo netenkinti ir atmesti jį kaip nepagrįstą. Ieškovas nurodė, kad teismas visapusiškai išnagrinėjo ir įvertino bylos faktines aplinkybes, rašytinius ir žodinius įrodymus. LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 26.1. p. reglamentuoja, kad pirkėjas, išsimokėtinai pirkdamas valstybinę žemę, sumoka 20 proc. nustatytos žemės kainos, o likusią sumą pradeda mokėti antraisiais kalendoriniai metais po valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Tačiau atsakovas ne tik antraisiais kalendoriniai metais, bet ir sekančiais kalendoriniai metais to nepadarė, nesumokėjo nei vienos įmokos. Vienas pagrindinių atsakovo argumentų yra neva pasaulinė ekonominė krizė, įtakojusi nemokumą, tačiau šiai dienai įmonė nėra bankrutuojanti ar likviduojama. Protingas ir rūpestingas pirkėjas visuomet turi įvertinti galimą riziką, kuri galbūt atsiras ateityje. Vien iki kreipimosi į teismą dienos, šalis nebuvo suinteresuota įmokėti bent dalį sumos, nurodytos sutarties 3 p. nurodytais terminais. Nors atsakovui jau buvo pratęstas įsipareigojimų vykdymo terminas, tačiau jis ir toliau sutartinių įsipareigojimų nevykdė. Pasikeitusi sklypo rinkos vertė neturi įtakos teismo sprendimo priėmimui, pasirašant 2008-04-29 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį, buvo aptartos visos žemės sklypo pirkimo sąlygos, pardavimo kaina. Be to, pirkėjui buvo suteiktos lengvatinės sąlygos įsigyti minėtą žemės sklypą – išsimokėtinai, tačiau pirkėjas savo įsipareigojimus nevykdė ir padarė žalą valstybei.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Lietuvos Respublika, atstovaujama Utenos rajono žemėtvarkos skyriaus, ir UAB „Utenos autoservisas“ 2008-04-29 pasirašė Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį dėl 10 688 m² žemės sklypo, Vaižganto g. 9, Utenoje (T. 1, b. l. 30-31). Pirkėjas UAB „Utenos autoservisas“ sumokėjo 69 573,92 Lt sutarties sudarymo dieną, o 278 271 Lt likutį įsipareigojo sumokėti iki 2016 metų kiekvienais metais mokant po 45 318,42 Lt, pradedant 2010 metais. 2008-04-29 Valstybinės žemės sklypo perdavimo ir priėmimo aktu Nr. 25-145 UAB „Utenos autoservisas“ priėmė įsigytą žemės sklypą ir pradėjo valdyti nuosavybės teise (T. 1, b. l. 29). Pirkėjas UAB „Utenos autoservisas“ neįvykdė sutartinių įsipareigojimų ir 2010 ir 2011 metų įmokų laiku (iki kitų metų sausio 15 d.) nesumokėjo. 2011-01-27 ir 2011-05-05 raštais Nacionalinė žemės tarnyba informavo pirkėją apie susidariusį įsiskolinimą. Atsakovas UAB „Utenos autoservisas“ 2011-07-01 kreipėsi į tarnybą su prašymu pakeisti sutartį ir likusios sumos mokėjimą išdėstyti 15 metų vietoj sutartų septynerių (T. 1, b. l. 51). Nacionalinė žemės tarnyba nurodė, kad klausimas dėl sutarties pakeitimo bus svarstomas tik panaikinus esantį įsiskolinimą ir 2011-08-26 raštu nurodė pratęsianti terminą skolai padengti iki 2012-01-01 (T. 1, b. l. 55-56). Atsakovui nurodytu terminu įsiskolinimo nesumokėjus, ieškovas 2012-05-15 kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Jau po bylos iškėlimo teisme atsakovas 2012-06-22 pakartotinai nusiuntė raštą Nacionalinei žemės tarnybai dėl 2008-04-29 pirkimo-pardavimo sutarties pakeitimo (T. 1, b. l. 57). 2012-08-01 UAB „Bartesa“ už atsakovą UAB „Utenos autotransportas“ sumokėjo 13 110,84 Lt (T. 1, b. l. 60), o atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė teismo pakeisti sutarties sąlygas ir mokėjimą išdėstyti 15 metų.
Sutarčių laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytos sutarties sąlygas, kad jos atitiktų tikrąją sutarties šalių valią, neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų normoms, gerai moralei, šalių lygiateisiškumo ir bendriesiems teisės principams, taip pat sudarytos sutarties esmei ir tikslui. Pagal CK 6.233 straipsnį sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, o joms nepavykus susitarti, – teismo tvarka vienos iš šalių reikalavimu. Pagal CK 6.204 straipsnį sutarties pakeitimas yra galimas tuo atveju, kai po sutarties sudarymo pasikeičia aplinkybės, turinčios reikšmės jos vykdymui. CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodomi keturi kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sunkesnis sutarties vykdymas yra toks reikšmingas, kad ją vykdyti tampa sudėtinga ir reikia peržiūrėti sutarties sąlygas. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tokios aplinkybės turi atsirasti ar tapti žinomos jau sudarius sutartį ir šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti. Be to, aplinkybės turi būti objektyvios, t. y. nepriklausyti nuo šalies valios. Šalis negali remtis aplinkybėmis, kurios atsirado dėl jos kaltės arba kurioms ji galėjo sukliudyti.
UAB „Utenos autotransportas“ apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog dėl pasaulinės ekonominės krizės sumažėjo įsigyto žemės sklypo vertė ir atsakovo gaunamos pajamos ir dėl šios priežasties atsakovo sutarties vykdymas buvo suvaržytas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sutartį pakeisti teismo tvarka CK 6.204 str. pagrindu galima tik nustačius aplinkybes, išvardintas šiame straipsnyje, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjama situacija neatitinka CK 6.204 str. paminėtų sąlygų. Sutarties suvaržymu laikomi atvejai, kai iš esmės padidėja įvykdymo kaina arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas, jeigu: pirma, tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo. Sutiktina, kad nekilnojamojo turto kainos dėl pasaulinės ekonominės krizės nuo 2008 m. pabaigos ėmė kristi, todėl apie mažėjančią įsigyto turto vertę ir mažesnį nuomojamų patalpų paklausumą (bei automatiškai mažėjančias pajamas) atsakovas sužinojo jau po sutarties sudarymo. Tačiau vien sumažėjusio gaunamo įvykdymo konstatavimas nėra pakankamas pagrindas sutarčiai pakeisti. Būtina įrodyti, kad nukentėjusioji šalis minėtų aplinkybių, lėmusių sutarties vykdymo suvaržymą, sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti ir nebuvo prisiėmusi aplinkybių atsiradimo rizikos. UAB „Utenos autotransportas“ yra juridinis asmuo, vykdantis ūkinę veiklą ir siekiantis pelno. Bet kokios ūkinės veiklos vykdymas yra siejamas su rizikos prisiėmimu, o sudaryti sandoriai ir juridinio asmens prisiimti įsipareigojimai nebūtinai privalo atnešti pelną. Ir nors UAB „Utenos autotransportas“ negalėjo kontroliuoti kylančios ekonominės krizės, tačiau ekonominio sunkmečio užuomazgos pasaulyje prasidėjo 2006-2007 metais, 2008 metų pradžioje ekonominė krizė prasidėjo kaimyninėse Baltijos šalyse, todėl apie galimas neigiamas tokių įvykių pasekmes verslininkas, kuriam taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo standartais, galėjo numatyti. Pripažintina, kad UAB „Utenos autotransportas“ kaip ūkinę veiklą vykdantis juridinis asmuo prisiėmė nuostolių ar mažėjančios turto rinkos vertės riziką, todėl šia aplinkybe grįsti sutarties suvaržymo ir būtinybės sutartį pakeisti negali.
Reikia paminėti ir tai, kad CK 6.204 str. norma yra skirta sąžiningoms sutarties šalims apginti ir šalių interesų pusiausvyrai atstatyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apie blogėjančią įmonės finansinę padėtį UAB „Utenos autotransportas“ sužinojo dar 2009 m., tačiau daugiau nei pusantrų metų nesiėmė jokių veiksmų susitarti, jog sutartis būtų pakeista ar rasti kitokių sprendimo būdų, kaip išvengti pasirašyta sutartimi prisiimtų įsipareigojimų pažeidimo. Nors Nacionalinė žemės tarnyba ir nurodė, kad dėl sutarties pakeitimo galima bus derėtis tuomet, kai atsakovas sumokės esantį įsiskolinimą, tačiau UAB „Utenos autotransportas“ įsiskolinimo nepadengė nei per nustatytą laiką, nei vėliau ir tik ieškovui kreipusis į teismą, sumokėjo 2010 m. ir 2011 m. įmokas pagal atsakovo prašomą patvirtinti mokėjimo grafiką. Atsakovas nebendradarbiavo su ieškovu, nesielgė sąžiningai, praleido papildomai nustatytus terminus ir taip padarė žalos ieškovui, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagrindo keisti sutartį ir suteikti atsakovui ilgesnį atsiskaitymo laikotarpį, taip suvaržant ieškovo interesus, nėra.
Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pateiktos Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Teismas, priimdamas sprendimą išnagrinėja ir įvertina visus byloje pateiktus įrodymus, o tai, kad tiesiogiai dokumentas sprendime nebuvo paminėtas, nereiškia, kad šio įrodymo teismas nevertino. Apelianto pateikta turto vertinimo ataskaita patvirtina, jog nekilnojamojo turto vertė krito nuo sutarties sudarymo, tačiau ne tris kartus, kaip kad teigia atsakovas: jau pasirašant 2008-04-29 pirkimo-pardavimo sutartį, joje buvo nurodyta, kad nors vidutinė žemės sklypo vertė yra 279 648 Lt, tačiau apeliantas įsipareigojo už ją sumokėti 347 844,92 Lt. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita patvirtina tik turto vertės sumažėjimo aplinkybę, o su šia aplinkybe tiek šalys, tiek teismas sutiko, jos papildomai įrodinėti nereikia.
Atsakovas nepateikė jokių argumentų dėl teismo sprendimo, kuriuo tenkinti ieškinio reikalavimai, nepagrįstumo ar neteisingumo. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose, todėl pasisako tik dėl išdėstytų reikalavimų ir apeliacinio skundo argumentų. Kadangi sprendimo dalis dėl skolos, palūkanų, netesybų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo nėra skundžiama, teisėjų kolegija dėl jos nepasisako.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutarė:
Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.