Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-18-487/2018

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-01-19
Bylos Nr.: 1A-18-487/2018
Teisminio proceso Nr.: 1-85-1-00493-2014-8
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Aloyzas Kruopys, Jolanta Čepukėnienė, Daiva Pranytė-Zalieckienė
Nuteistasis: A. V.

Kategorijos

1.2.3.1.2.8Nužudymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 str. 2 d. 8 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-18-487/2018Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00493-2014-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.2.8.; (S) 1.2.20.3.3.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,

sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,nuteistajam A. V. ir jo gynėjui advokatui Sauliui Zakarevičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų, pagal BK 233 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. V. priteista po 5000 eurų M. M. M. ir A. H. M. neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. V. nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 2 d., apie 23.42 val., (duomenys neskelbtini), prie mokyklos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios dingsties, tyčia ne mažiau kaip vieną kartą metaliniu strypu sudavė Bulgarijos Respublikos piliečiui A. M. M. (A. M. M.) į galvą. Dėl sumušimo jam buvo padaryta didelė muštinė kaktos kairės pusės žaizda, atviras daugybinis skeveldrinis kaukolės skliauto, kairiojo smilkinkaulio lūžis, kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo ir po kietuoju smegenų dangalu kairiojo didžiojo pusrutulio srityje, suspaudęs galvos smegenis, kietojo smegenų dangalo plyšimas, intracerebrinė hematoma kairėje kaktinėje skiltyje, subarachnoidinis kraujavimas, viršutinio žandikaulio kairiojo žandinio ančio priekinės sienos lūžis, kraujosruvos akiduobėse ir kituose galvos-veido minkštuosiuose audiniuose. Dėl šių sužalojimų A. M. M. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl 2014-07-02 patirtos sunkios galvos traumos nukentėjusiajam liko rijimo sutrikimai, dėl to A. M. M. 2014 m. rugsėjo 17 d. mirė Vokietijos Federacinės Respublikos ligoninėje nuo paspringimo maisto (mėsos) kąsniu. Taip A. V. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė A. M. M..

2. A. V. taip pat nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos mėnesio pradžioje, tikslesnė data ir laikas nenustatyti, prie (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą paveikti liudytoją A. P. duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, t. y. priversti A. P. prisipažinti kaltu dėl A. M. M. sužalojimo ir nužudymo, kartu padėti A. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės už minėto nusikaltimo padarymą, ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu stipriai trenkė A. P. į veidą ir taip smurtaudamas sukėlė pastarajam fizinį skausmą. Taip pat A. V. grasino ateityje pavartoti prieš A. P. fizinį smurtą, jeigu jis nepaklus. Taip, pavartodamas smurtą ir psichologinę prievartą A. V. siekė ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir teisme paveikti liudytoją A. P..

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Nuteistasis A. V. teigia, kad bylą nagrinėjantis teismas jo atžvilgiu buvo šališkas, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų. Teismas nesiėmė priemonių, kad būtų nustatytos visos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės, neapklausė dalies liudytojų, įrodymus vertino nesilaikydamas BPK 20 straipsnio nuostatų, neatsižvelgdamas į bylai reikšmingas aplinkybes, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, rėmėsi duomenimis, neatitinkančiais įrodymams keliamų reikalavimų, darė klaidų dėl įrodymų turinio.

3.2. Visų pirma, teismas neatsižvelgė į tai, kad įvykio metu bulgarų tautybės asmenys su plytomis vijosi V. V. bei A. A. ir pastarąjį sužalojo, t. y. sumušė lazdomis ir apmėtė plytgaliais. A. A., kaip ir įvykio metu sumuštas Š. B., teisme neapklausti, nors Š. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės prieštaravo jo – A. V. parodymams. Iš tiesų įvykio metu baltą džemperį vilkėjo Š. B., tuo tarpu jis pats vilkėjo tamsius drabužius. Be to, iš Š. B. žodžių jam yra žinoma, kad po muštynių A. P., kuris įvykio metu taip pat vilkėjo baltą džemperį, staiga jį nusivilko ir išvertė į išvirkščią tamsios spalvos pusę. Taigi, Š. B. parodymai turi ypatingą reikšmę nustatant faktines įvykio aplinkybes. Be to, pastarasis buvo kartu ir girdėjo jo – A. V. pokalbį su A. P., kuomet pastarasis prisipažino muštynių metu rankose turėjęs geležį, dalyvavęs muštynėse ir po jų staiga baltą džemperį išvertęs į kitą pusę, kuri buvo juodos spalvos. Be to, Š. B. muštynių metu atėmė iš bulgarų lazdą ir padėjo šalia buvusioms merginoms saugiau pasišalinti iš muštynių vietos.

3.3. Teismas taip pat neįvertino aplinkybių, kad muštynėse, apsiginklavę geležiniais strypais, dalyvavo T. Š., L. Š. ir A. Š.. Pastarieji teisme taip pat nebuvo apklausti, nors jų ikiteisminio tyrimo metu parodymai iš esmės prieštaravo jo – A. V. bei A. P. parodymams, šie prieštaravimai nėra pašalinti. Be to, nei jis, nei jo gynėjas negalėjo užduoti šiems liudytojams klausimų, susijusių su jų pačių veiksmais muštynių metu. Kiek jis prisimena, nukentėjusįjį metaliniais strypais mušė būtent T. Š., L. Š. ir A. Š.. Taip pat muštynėse dalyvavo A. P., vilkėjęs baltu džemperiu, tačiau po jo – A. V. žodžių, kad būtent jis – A. P. sužalojo bulgarą, šis staiga persirengė tamsiu džemperiu, stengdamasis nuslėpti savo veiką, o jo – A. V. pasakymą pateikė kaip poveikį liudytojui. Apeliantas skunde taip pat kelia klausimą, kodėl, nustačius, kad jis – A. V., panaudodamas smurtą ir psichologinę prievartą, siekė ikiteisminiame tyrime ir teisme paveikti liudytoją A. P., pastarajam nebuvo taikyta liudytojų apsaugos programa ir jis galėjo laisvai išvykti bei neliudyti teisme, nors kaltinimas iš esmės grindžiamas būtent jo melagingais ir prieštaringais parodymais. Teismas nuosprendyje taip pat nurodė, kad jis – A. V. kumščiu stipriai trenkė A. P. į vedą, tačiau nei sužalojimo laipsnis, nei veikos padarymo tiksli data ir laikas byloje nenustatyti, kaltinimas paremtas tik prielaidomis.

3.4. Pasak apelianto, visi pirmiau paminėti muštynėse dalyvavę asmenys, suprasdami sužaloję nukentėjusįjį, bet motyvuodami, kad bijo jo – A. V., išvyko iš Lietuvos, nors iš teisų pastarieji išsigando, kad jis teisme atskleis tiesą apie byloje nagrinėjamus įvykius. Be to, jei jis – A. V. būtų jautęs kaltę, pats būtų išvykęs į užsienį. Tokią galimybę jis turėjo, tačiau niekur neišvyko, be to, įsidarbino toje pačioje įmonėje, kur prieš tai dirbo minėti bulgarų tautybės asmenys. Įmonės vadovai, žinodami apie muštynes, nebūtų priėmę jo dirbti, jeigu jis iš tiesų būtų toks nevykęs, kaip bandoma jį charakterizuoti. Tuo tarpu įmonės vadovybė dėl jo darbo jokių pretenzijų neturėjo. Be to, jam yra žinoma, kad įmonė atsisakė Bulgarijos piliečių paslaugų, nes pastarieji keldavo daug rūpesčių – į darbą atvykdavo apsvaigę nuo alkoholio arba pagirioti, suteiktame gyvenamajame plote keldavo triukšmą, ne kartą buvo sukėlę muštynes. Nuteistajam nesuprantamos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad bulgarai yra ramūs, nes, jo žiniomis, pastarieji kaime kėlė daug problemų, dėl kurių buvo kviečiama policija, sistemingai neblaivūs konfliktavo su vietiniu jaunimu.

3.5. Nuteistasis taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojos V. K. parodymais, nes jie yra prieštaringi ir išgalvoti. Liudytoja, kelis kartus uždavus klausimą dėl to paties įvykio, pateikdavo skirtingus atsakymus, jos parodymai teisme skyrėsi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Be to, V. K. nurodė, kad nukentėjusysis jai rusų kalba pasakė, jog buvo suduota vamzdžiu, nors, kiek jam žinoma, rusų kalbą mokėjo tik vienas bulgaras, kuris nebuvo sumuštas. O ir D. G. iš įvykio vietos vamzdžio nepaėmė, kas rodo liudytojos parodymų nepatikimumą. V. K. taip pat nurodė, kad bulgarą sumušė „malenkyj, tolstyj“, tuo tarpu jis – A. V. niekuomet nebuvo stambus. Tai tik dar kartą patvirtina, kad šios liudytojos parodymai yra melagingi, be to ir ji pati pripažino, kad jos parodymai paremti žiniomis iš „kaimo gyventojų“. Šie informacijos šaltiniai byloje nebuvo apklausti. Tas pats pasakytina ir apie A. Š., kuris nebuvo įvykio vietoje, parodymus, todėl teismas nepagrįstai juos vertino kaip patikimus. Be to, V. K. parodė, kad nukentėjusįjį rado Vokietijos ligoninėje susmukusį tualete, tuo tarpu kitais atvejais nurodoma, jog nukentėjęs mirė užspringęs mėsos kąsniu. Teisminio nagrinėjimo metu taip pat buvo nurodyta, kad A. P. bijo važiuoti pas V. K. į (duomenys neskelbtini), nes ten gyvena jis – A. V., kai tuo tarpu jis pats gyvena ne (duomenys neskelbtini) kaime, bet Tauragės mieste, kaip ir A. P.. Be to, liudytojas A. Š., priešingai nei liudytoja V. K., nurodė, kad A. V. nėra toks konfliktiškas asmuo ar (duomenys neskelbtini) kaimo siaubas.

3.6. Liudytojas D. G. patvirtino jo – A. V. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad prasidėjus muštynėms vamzdį turėjo A. P., ir paneigė A. P. melagingus parodymus, kad gulintį bulgarą mušė A. V.. Be to, surinkti iš įvykio vietos metalines lazdas D. G. liepė A. Š., kas dar kartą patvirtina, jog buvo kitų suinteresuotų asmenų, siekusių nuslėpti nusikaltimo įrankius. Ne jis – A. V. rodė iniciatyvą, nes netikėjo, kad gali būti apkaltintas neįvykdytu nusikaltimu. Liudytojas D. G. taip pat nurodė, kad B. su L. pirmi pribėgo prie nukentėjusiojo bulgaro ir matė, kad po to šis nugriuvo, bet nematė, kuris iš vaikinų sudavė smūgį, ir tik vėliau pribėgo kiti kaimo vaikai. Tokie liudytojo parodymai dar kartą patvirtina, kad ne jis – A. V. sudavė nukentėjusiajam smūgį, nuo kurio šis nugriuvo. Šie liudytojo parodymai, patvirtinantys jo nurodytas įvykio aplinkybe, nėra paneigti.

3.7. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįsta konstatavo, jog jis – A. V. išprovokavo muštynes, nes muštynių iniciatorius ir organizatorius buvo V. P.. Pastarasis apklaustas liudytoju teisme patvirtino, kad tai jis bulgarams aiškino, jog bus muštynės, pradėjo juos gąsdinti, o galiausiai pats savo iniciatyva nuėjo pakviesti dar daugiau bulgarų. Liudytoja B. T. parodė, kad vietiniai jaunuoliai Šarūnas, A. Š. sakė merginoms „sakykit, kad jus, merginas, užpuolė, o mes jus gynėm”, taigi, taip pat patvirtino, kad tarp jaunuolių jo – A. V. nebuvo, be to nurodė, kad jis nėra kaimo siaubūnas. Liudytoja J. K. parodė, kad būtent užsieniečiai pradėjo skambinti ir už kokių 10 minučių jų atėjo dar apie 10-15, kas dar kartą patvirtina, kad ne jis buvo muštynių iniciatorius. Taip pat liudytoja nurodė po muštynių girdėjusi, kad buvo nukentėjęs L. Š.. Tuo tarpu liudytojas A. P. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad kartu su juo – A. V. pasivijo bulgarus ir užpuolė kiekvienas po vieną bulgarą. Tokie A. P. parodymai iš esmės prieštarauja minėtiems D. G. parodymams, kad sumuštą nukentėjusįjį pasivijo ir parvertė visai kiti asmenys, o būtent B. su L.. Melagingai A. P. nurodo ir tai, kad jis – A. V. metaliniu strypu sudavė 1-3 kartus nukentėjusiajam per šonus ir per kojas, po ko šis parkrito. Nuteistasis pažymi, kad pasitvirtinus tokioms aplinkybėms, nukentėjusiojo kūne būtų likę akivaizdūs sužalojimai ir kaulų lūžiai, tačiau tokių sužalojimų nenustatyta. Parodymų patikrinimo vietoje metu A. P. jau teigė, kad A. V. sudavė nukentėjusiajam per galvą, nuo ko šis nugriuvo. Taigi, teismas vadovautis tokiais prieštaringais ir kitų liudytojų nurodytoms įvykio aplinkybėms prieštaraujančiais parodymais neturėjo pagrindo.

3.8. Nuteistasis A. V. teigia, kad teismas nevertino ir 2016-03-31 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro specialisto išvados Nr. 140-(00028)-ISl-4, iš kurios matyti, kad kvapo pėdsakuose, paimtuose įvykio vietos apžiūros metu nuo metalinio kampainio ir nuo metalinio strypo, jo – A. V. kvapo nerasta (t. 1, b.l. 62-65). Ši aplinkybė, apelianto nuomone, taip pat paneigia jo kaltę ir patvirtina, kad minėtais metaliniais strypais muštynių metu naudojosi T. Š., L. Š., A. Š., A. P., kurie, sužaloję nukentėjusįjį ir siekdami išvengti atsakomybės, pabėgo į užsienį.

3.9. Konstatuodamas priežastinį ryšį tarp nusikalstamų veiksmų ir kilusių padarinių, teismas neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusysis A. M. M., kuriam įvykio metu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, 2014-07-28 buvo išleistas iš (duomenys neskelbtini) ligoninės tolimesniam ambulatoriniam gydymui pagal gyvenamąją vietą, taigi, pavojus pastarojo gyvybei nebegrėsė, jis buvo pakankamai geros būklės. Apie jokius rijimo sutrikimus šiuo atveju nėra užsimenama. Iš (duomenys neskelbtini) ligoninės pateiktos informacijos matyti, kad nukentėjusiajam reikėjo taikyti infuziją (infuzija [lot. infusio — įleidimas, įtekėjimas], didelio kiekio skysčio (fiziol. tirpalo, kraujo pakaitalo, gliukozės) įleidimas į veną arba po oda). Be to, jei iš tiesų buvo žinoma, kad yra sutrikusi rijimo funkcija, nukentėjusysis negalėjo būti maitinamas tokiais mėsos gabalais, kuriais gali užspringti. Tarp nukentėjusiojo patirto sunkaus galvos smegenų sužalojimo ir įėjimo į gerklas užblokavimo, nuryjant didesnį mėsos gabalą, kas gali nutikti bet kuriam asmeniui, nėra jokio ryšio, juolab, kad pastarasis be priežiūros buvo paliktas daugiau kaip tris valandas – nuo 11.30 val. iki 14.50 val.

3.10. Nuteistasis A. V. pažymi, kad šiuo atveju teismas rėmėsi vien tik 2014-09-18 elektroniniu paštu gautu pranešimu, kad 2014-09-17 nuo 11.30 val. iki 14.50 val. A. M. M. mirė (duomenys neskelbtini) ligoninėje, mirties priežastis – įėjimo į gerklas užblokavimas, nuryjant didesnį mėsos gabalą. Taip pat, kad smūgis į kaktą sukėlė galvos smegenų traumą ir tai laikoma pagrindine priežastimi, nuo kurios mirė pacientas A. M. M.. Tuo tarpu specialisto išvadoje Nr. G 1326/14 (03) nėra duomenų apie tokius simptomus, kaip rijimo funkcijos sutrikimas. Išvadoje konstatuota, kad galvos smegenų trauma sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą – pagal sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių punktus 6.6.1. kaukolės skliauto atviri ir įspaustiniai bei pamato kaulų lūžiai; 6.6.2. galvos smegenų sumušimas su ryškiais neurologiniais židininiais simptomais, patvirtintas specialiais tyrimais; 6.6.4. kraujo ar likvoro išsiliejimas virš kietojo ar po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudžiantis galvos smegenis. Tik vėlesnėje specialisto išvadoje Nr. pG 71/15(03), kuri surašyta neapžiūrėjus nukentėjusiojo, konstatuojama, kad po galvos smegenų traumos liko rijimo sutrikimai. Apeliantas teigia, kad jam nesuprantama, kaip galima buvo nustatyti šią diagnozę, remiantis rašytiniu pranešimu, neapžiūrėjus lavono ir duoti tokią išvadą, kuri nebuvo nustatyta pirminės apžiūros metu. Visos šios aplinkybės, A. V. nuomone, rodo, kad jei šiuo atveju ir buvo priežastinis ryšys, tai jis turi būti vertinamas tik kaip netiesioginis, kuris pagal baudžiamosios teisės teoriją negali užtraukti atsakomybės už tyčinį kito žmogaus nužudymą.

3.11. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo jo neblaivumą įvykio metu, nes byloje nustatyta, kad tą vakarą buvo geriamas tik alus, jo girtumas niekur neužfiksuotas, girtumo laipsnis nenustatytas.

3.12. Nuteistasis teigia, kad apygardos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, rėmėsi vien gynybinio pobūdžio A. P. parodymais, kuriais pastarasis siekė išvengti atsakomybės dėl savo paties padarytos nusikalstamos veikos, nors, duodamas parodymus, ir pripažino, kad užpuolė nukentėjusįjį, rankoje turėdamas metalinį strypą. Po to, kai jis – A. V. perspėjo jį, kad sakytų tiesą ikiteisminio tyrimo metu, A. P. apkaltino jį poveikiu liudytojui, nors tokio statuso net neturėjo, taip pat buvo įtariamasis. Dėl šių aplinkybių nuteistasis mano, kad jo veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 233 straipsnio 3 dalį.

Žemesnės instancijos teismas

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo A. V. apeliacinį skundą.

5. Prokuroras prašė nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo A. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas

7. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

8. Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 233 straipsnio 3 dalį.

9. Apeliantas – nuteistasis A. V., apskundęs apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendį, apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, remiantis juo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis teismo išvadomis dėl jo kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, todėl jo kaltumą grindė nepatikimais arba nepakankamais įrodymais, dėl to padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas ir nepagrįstai jį pripažino kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Apeliantas skunde pateikia savitą bylos įrodymų vertinimą, remiantis kuriuo teigia, kad jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų ir prašo jam panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir dėl jo priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

9.1. Toks apelianto prašymas netenkinamas.

9.2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas A. V. kaltu padarius nusikalstamas veiką, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalyje 8 punkte ir BK 233 straipsnio 3 dalyje. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir papildomai ištyrus kai kuriuos įrodymus, pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumas pasitvirtino, A. V. išteisinti pagal BK 129 straipsnio 2 dalyje 8 punktą ir BK 233 straipsnio 3 dalį nėra teisinio pagrindo.

Dėl A. V. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą

10. Nuteistasis A. V. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad 2014 m. liepos 2 d., apie 23.42 val., (duomenys neskelbtini), prie mokyklos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, be jokios dingsties, tyčia ne mažiau kaip vieną kartą metaliniu strypu sudavė Bulgarijos Respublikos piliečiui A. M. M. į galvą. Dėl sumušimo jam buvo padaryta didelė muštinė kaktos kairės pusės žaizda, atviras daugybinis skeveldrinis kaukolės skliauto, kairiojo smilkinkaulio lūžis, kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo ir po kietuoju smegenų dangalu kairiojo didžiojo pusrutulio srityje, suspaudęs galvos smegenis, kietojo smegenų dangalo plyšimas, intracerebrinė hematoma kairėje kaktinėje skiltyje, subarachnoidinis kraujavimas, viršutinio žandikaulio kairiojo žandinio ančio priekinės sienos lūžis, kraujosruvos akiduobėse ir kituose galvos-veido minkštuosiuose audiniuose. Dėl šių sužalojimų A. M. M. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Dėl 2014-07-02 patirtos sunkios galvos traumos nukentėjusiajam liko rijimo sutrikimai, dėl to A. M. M. 2014 m. rugsėjo 17 d. mirė Vokietijos Federacinės Respublikos ligoninėje nuo paspringimo maisto (mėsos) kąsniu. Taip A. V. dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė A. M. M..

10.1. Apeliantas neneigia buvęs 2014 m. liepos 2 d. įvykio vietoje – prie mokyklos (duomenys neskelbtini), tačiau tvirtina, kad jis A. M. M. nužudyme nedalyvavo. Apeliantas reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kurio pagrindu jis nuteistas už A. M. M. nužudymą, ir pateikia savą byloje surinktų įrodymų vertinimą, remiantis kuriuo jis tvirtina, kad jis nebuvo muštynių iniciatoriumi ir metaliniu strypu A. M. M. į galvą sudavė ne jis, o galimai kiti įvykio vietoje buvę asmenys, kurie turėjo metalinius strypus (A. P. arba kiti), ir prašo jį dėl to išteisinti.

10.2. Toks apelianto prašymas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

10.3. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Aptariamoje byloje priimtame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, yra išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta jų vertinimo analizė ir padarytos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė surinktus duomenis ir juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.

10.4. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo nuteistojo A. V. parodymus ir jo pateiktą versiją, kad jis nebuvo muštynių, kilusių 2014 m. liepos 2 d., prie mokyklos (duomenys neskelbtini) tarp vietinių vaikinų ir Bulgarijos Respublikos piliečių, iniciatoriumi ir fizinio smurto prieš Bulgarijos Respublikos pilietį A. M. M. nevartojo, metaliniu strypu šiam sudavė A. P., kuris turėjo metalinį strypą. Tokius nuteistojo A. V. parodymus teismas įvertino kaip gynybinę poziciją ir siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Tokią išvadą teismas motyvavo byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visumą, kurią sudaro: iš dalies paties nuteistojo parodymai, liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros, asmens parodymo atpažinti, parodymų patikrinimo vietoje protokolai, teismo medicinos ekspertizės aktas, teismo medicinos specialisto išvados ir kiti rašytiniai bylos įrodymai.

11. Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu byloje apklaustų liudytojų parodymų vertinimu, savo apeliaciniame skunde analizuoja liudytojų parodymus ir vertina jų patikimumą. Apeliantas patikimais laiko, jo nuomone, jam palankius liudytojo D. G. parodymus, nepatikimais vadina jam nepalankius liudytojų A. P., V. K., A. Š. parodymus, o liudytojų Š. B., A. A., T. Š., L. Š., A. Š. parodymus laiko iš viso teismo neišanalizuotais ir neįvertintais, nors liudytojų Š. B., A. A. parodymai, apelianto teigimu, patvirtina jo nekaltumą.

12. Kaip jau minėta, teismo proceso dalyvių pasiūlymai teismui dėl įrodymų vertinimo nėra privalomi, nes įrodymų vertinimas yra išimtinė teismo prerogatyva. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose).

12.1. Vertinant aptariamoje byloje teisme duotus liudytojų parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojų parodymai, būdami subjektyviosios kilmės įrodymais, dėl asmens atminties savybių, apklausos ypatumų (klausimų struktūros, formulavimo), apklausiamojo santykio su kaltinamuoju laiko požiūriu turi savybę kisti, todėl parodymai yra tikslinami, lyginant juos su ankstesniais parodymais, ir tokiu būdu yra šalinami neatitikimai bei prieštaravimai liudytojų parodymuose.

12.2. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertino visus nuteistojo ir kiekvieno liudytojo duotus parodymus, juos palygino tarpusavyje, sugretino su kitais bylos įrodymais, aiškinosi, kokios asmenų nurodytos įvykio aplinkybės sutampa, kokie yra prieštaravimai ir juos šalino. Teismas, nustatinėdamas faktines įvykio aplinkybes, rėmėsi tais liudytojų parodymais, kurie sutapo tarpusavyje ir kuriuos patvirtino kiti bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs byloje dalinį įrodymų tyrimą ir įvertinęs byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė byloje nagrinėjamo įvykio faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl A. V. kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

12.3. Apeliantas teigia, kad liudytojo A. P. parodymai yra nepatiki, nes jis yra asmuo, kuris muštynių metu turėjo metalinį strypą ir juo sužalojo nukentėjusįjį, todėl siekdamas pats išvengti atsakomybės dėl A. M. M. nužudymo jį apkalba, be to, jo parodymuose yra neatitikimų ir prieštaravimų. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos duomenims.

12.4. Nagrinėjamoje byloje liudytojo A. P. parodymai yra pirminis ir tiesioginis įrodymų šaltinis, nes jis 2014 m. liepos 2 d. buvo nusikaltimo padarymo vietoje – prie mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), matė, kaip buvo sunkiai sužalotas A. M. M. ir tuo metu prie mokyklos buvusius kitus asmenis: A. V., D. G., A. Š., L. Š., T. Š., Š. B.. Tokiu atveju, savaime suprantama, kad liudytojo A. P. parodymai yra reikšminga įrodinėjimo priemonė aiškinantis nusikalstamos veikos, padarytos 2014 m. liepos 2 d., aplinkybes, taip pat ir pagrindžiant veiką padariusio asmens kaltę. Tačiau jo parodymai skiriasi nuo nuteistojo A. V.. Todėl, ginčijant A. V. atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, yra daugiausia akcentuojama į minėto liudytojo parodymų kritiką. Tačiau teisėjų kolegija nemato pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentais, kuriais remiantis apeliantas bando sukelti abejones dėl liudytojo A. P. parodymų patikimumo.

12.5. Pagal BPK 80 straipsnio 1 punktą kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus.

12.6. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad A. P. veiksmuose būtų nustatyta kokia nors nusikalstama veika, ikiteisminis tyrimas 2016 m. vasario 8 d. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro nutarimu A. P. atžvilgiu buvo nutrauktas, A. P. buvo tik asmuo, pranešęs apie nusikalstamą veiką, todėl jis pagrįstai buvo apklausiamas kaip liudytojas ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje liudytojo statuso suteikimas A. P. nepažeidė nuteistojo A. V. teisės į gynybą, tačiau atvirkščiai - padėjo užtikrinti teisėto ir pagrįsto teismo procesinio sprendimo priėmimą. Todėl apelianto skundo teiginys, kad A. P. duoda A. V. kaltinančius parodymus, siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės, atmestinas, kaip neatitinkantis tikrovės. Be to, vien ta aplinkybė, kad A. P. ikiteisminio tyrimo metu buvo reiškiamas įtarimas dėl nusikalstamos veikos, už kurią pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. V. yra pripažintas kaltu ir nuteistas, vienareikšmiškai nerodo, kad jo parodymai melagingi. Svarbu, kad tokio asmens parodymų teisingumas būtų patikrintas, o tai ir buvo padaryta. Iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teisme liudytojas A. P. buvo išsamiai apklaustas. Nuteistasis A. V. ir jo gynėja turėjo galimybę užduoti liudytojui klausimus, aiškintis ir tikslinti liudytojo nurodomas aplinkybes, ir tokia teise aktyviai naudojosi. Pirmosios instancijos teismas, kruopščiai ištyręs bylos proceso metu duotus liudytojo A. P. parodymus, juos palyginęs tarpusavyje ir sugretinęs su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, padarė išvadą, jog išsamius liudytojo A. P. parodymus apie A. V. atliktus smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį A. M. M., patvirtina kiti bylos įrodymai, todėl nerado pagrindo abejoti jų objektyvumu ir teisingumu.

12.7. Duomenų padaryti kitokią išvadą nepateikta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi liudytojo A. P. parodymus ir byloje atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, siekdama papildomai patikrinti liudytojo A. P. parodymų patikimumą ir nuteistojo A. V. apeliaciniame skunde keliamas gynybines versijas, jokių aplinkybių, kurios leistų teismui abejoti liudytojo A. P. parodymų apie nuteistojo A. V. muštynių inicijavimą ir atliktus smurtinius veiksmus prieš A. M. M., kuriais, kaip nustatyta byloje, A. M. M. buvo padaryti sužalojimai, dėl kurių šis mirė, patikimumu ir teisingumu, taip pat nenustatė.

Žemesnės instancijos teismas

12.8. Iš nagrinėjamoje byloje užfiksuotų liudytojo A. P. parodymų turinio matyti, kad jis viso bylos proceso metu iš esmės vienodai ir nuosekliai teigė, kad matė, kaip A. V. trenkė metaliniu strypu bulgarui A. M. M. per galvą. Jis matė, kaip A. V. užsimojo ir trenkė A. M. M., o kai šis parkrito, kelis kartus užsimojo ir dar trenkė gulinčiam. Smūgių galėjo būti ne mažiau kaip penki. Liudytojas taip pat nurodė, kad nematė, jog be A. V. A. M. M. būtų mušę dar kiti vaikinai. Jis tvirtino, kad pats to bulgaro, kurį mušė A. V., nemušė. Visi šio liudytojo parodymai yra detaliai ir išsamiai išdėstyti skundžiamame teismo nuosprendyje, todėl šioje teismo nutartyje nekartojami. Kolegijos vertinimu, netikėti tokiais liudytojo A. P. parodymais nėra jokio teisinio pagrindo, nes jis tokius savo parodytus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu ir akistatos su nuteistuoju A. V. metu. Be to, kaip matyti iš 2015 m. spalio 19 d. specialisto išvados Nr. 140-906150)-IS1-6856, buvo atliktas liudytojo A. P. psichofiziologis tyrimas, panaudojant poligrafą. Šio tyrimo metu buvo gauta teigiama išvada – UZCT testo metu A. P. į jam užduotus tikrinamuosius klausimus sakė tiesą. SPOT testo metu A. P., atsakydamas į klausimą ,,Ar jūs matėte, kas smogė metaliniu strypu tam bulgarui prie stadiono tą naktį?“ sąžiningai atsakė į pateiktus atsakymo variantus. Nustatyta, kad A. P. į klausimą, ar tam bulgarui smogė A. V., atsakė: ,,Taip“ (t. 2, b. l. 51-53). Tai iš dalies taip pat patvirtina šio liudytojo duotų parodymų teisingumą. Šio tyrimo rezultatai kitų byloje surinktų įrodymų kontekste laikytini veiksniu, sustiprinančiu teismo vidinį įsitikinimą dėl liudytojo parodymų objektyvumo.

13. Vis dėlto, svarbiausiu motyvu, dėl kurio teismas liudytojo A. P. parodymais patikėjo, o nuteistojo A. V. keliamas gynybines versijas atmetė, yra vienų ar kitų parodymų atitikimas kitoms bylos aplinkybėms. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. V. be jokio pagrindo nurodo, kad jo parodymus apie tai, kad mirtinus sužalojimus A. M. M. padarė A. P. ir kiti įvykio vietoje buvę asmenys, kurie turėjo metalines lazdas (T. Š., L. Š., A. Š.), tariamai patvirtina kiti įrodymai. Toks argumentas visiškai neatitinka tikrovės. Priešingai, šioje byloje nustatyta, kad visi kiti ištirti įrodymai patvirtina būtent A. P. parodymus, kuriuose jis pakankamai išsamiai nurodė A. M. M. mušimo ir sužalojimo aplinkybes. Tuo tarpu nuteistojo A. V. parodymus tie kiti įrodymai paneigia. Tuo pačiu jie paneigia ir nuteistojo A. V. apeliaciniame skunde dėstomus argumentus.

13.1. Liudytojo A. P. parodymų teisingumą patvirtina pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų A. Š. ir V. K. parodymai. Šie liudytojai, nors įvykio patys ir nematė, nurodė labai reikšmingas aplinkybes, vertinant liudytojo A. P. duotus parodymus apie A. V., o kartu ir nuteistojo A. V. keliamas versijas.

13.2. Iš liudytojos V. K. parodymų matyti, kad ji lankė nukentėjusįjį A. M. M. ligoninėje ir jis jai kažkiek papasakojo apie įvykį. Nukentėjusysis jai neįvardino, kas jį sužalojo, tačiau apibūdino to žmogaus išvaizdą - neaukštas ir stambus. Pagal nukentėjusiojo pasakojimus ji suprato, kad tai buvo A. V.. Visi kiti vaikinai buvo kitokio kūno sudėjimo, o A. V. buvo būtent toks, kaip nurodė A. M. M.. Liudytoja taip pat nurodė, kad, jai būnant ligoninėje, nukentėjusiojo pusbrolis J. parodė į šildymo vamzdžius ir pasakė, kad A. M. M. mušė su tokia geležimi. A. A. jai ir savo žmonai taip pat pasakė, kad A. A. į muštynes pakvietė A. V..

13.3. Iš liudytojo A. Š. parodymų matyti, kad jis taip pat po įvykio bendravo su bulgarais ir nukentėjusiojo pusbroliu. Pagal liudytojo parodymus šie jam pasakė, jog mušė tas, kuris nėra dirbęs durpyne. Durpyne niekada nėra dirbęs A. V.. Pagal bulgarų paaiškinimus jis suprato, kad nukentėjusįjį sumušė A. V.. Jie sakė, kad sumušė tas, kuris viską pradėjo. Be to, liudytojas nurodė, kad, praėjus gal kokiai savaitei po įvykio, jis buvo prie savo garažo ir matė, kaip A. P. ėjo per A. V. kiemą. Tada A. V. užsipuolė A. P., kad jis ,,išožino“ A. V., ir trenkė A. P. vieną ar du kartus. A. P. pabėgo ir atbėgo pas jį (A. Š.), pasiguodė, jog A. V. jį sumušė už tai, kad A. P. pareigūnams davė parodymus apie tai, kad A. V. sumušė bulgarą, kuris vėliau mirė.

13.4. Nuteistasis A. V. bando sumenkinti šių liudytojų V. K. ir A. Š. parodymų įrodomąją reikšmę, apeliuodamas į tai, kad liudytojai patys įvykio betarpiškai nematė, jų pasakojimai yra išvestiniai iš kitų žmonių pasakojimų, be to, tarp liudytojos V. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotų parodymų yra prieštaravimų, jos parodymuose nurodyto nukentėjusįjį sužalojusio asmens apibūdinimas (neaukštas ir stambus) neatitinka jo apibūdinimo, todėl teismas negalėjo tokiais liudytojų parodymais remtis. Su tokiu apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti.

13.5. Ne visada nusikaltimo aplinkybės bei veiką padariusio asmens kaltė nustatoma vien tiesioginiais įrodymais. Įrodymu gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai be tarpinių grandžių susiję su įrodinėjimo dalyku ir patvirtinantys arba paneigiantys reikšmingą aplinkybę (tiesioginiai įrodymai), bet ir duomenys, iš pradžių padedantys nustatyti, pagrindžiantys tarpinius faktus, o per juos – patikrinti kitus įrodymus, įrodinėtinas aplinkybes, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas (netiesioginiai įrodymai).

13.6. Baudžiamojo proceso teorija ir teismų praktika leidžia, nesant pakankamai tiesioginių įrodymų, asmens kaltę pagrįsti esamų duomenų viseto analizės, jų lyginimo ir vertinimo rezultatu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2008, 2K-334/2009, 2K-636/2011 ir kt.). Teismo išvadų apie įrodymų vertinimą pateikimas nuosprendyje negali būti laikomas tik samprotavimais ir įtarimais vien dėl to, kad dalis įrodymų byloje nėra tiesioginiai.

Žemesnės instancijos teismas

13.7. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai bei išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, jog įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

13.8. Liudytojai V. K. ir A. Š. iš tiesų tiesiogiai įvykio nematė, tačiau jų parodymai kartu su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais kitais įrodymais sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, leidžiančią teigti, kad apelianto nuteistojo A. V. kaltę įrodo įrodymų visetas.

13.9. Liudytojos V. K. parodymų taip pat negalima laikyti nei nenuosekliais, nei išgalvotais. Ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 111-112) ir po beveik dviejų metų teisme liudytojos V. K. duotų parodymų skiriasi tik detalės, kurias liudytojas galėjo pamiršti, o parodymų esmė nekito. Liudytoja nuosekliai teigė, jog ji iš nukentėjusiojo pasakojimų apie šį sužalojusį asmenį (nukentėjusysis nurodė, kad tai buvo neaukštas ir stambus vaikinas) suprato, jog nukentėjusįjį sužalojo A. V., nes kiti vaikinai neatitiko tokio apibūdinimo. Taip pat nurodė, kad jai nukentėjusiojo pusbrolis, kai ji buvo ligoninėje, parodė į šildymo vamzdžius ir pasakė, kad nukentėjusįjį mušė tokia geležimi. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytoja V. K., duodama tokius parodymus, turėtų pagrindą meluoti, apkalbėti A. V. ir taip darytų. Pažymėtina ir tai, kad liudytojos V. K. neprieštarauja ir kitiems byloje surinktiems įrodymams.

14. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde, remdamasis liudytojo D. G. parodymais, jog A. P. turėjo metalinį strypą ir jis nematė, kuris būtent vaikinas, pribėgęs prie nukentėjusiojo A. M. M., sudavė smūgį, taip pat bando grįsti savo versiją, kad ne jis sudavė metaline lazda nukentėjusiajam per galvą, o A. P., o kartu ir paneigti liudytojo A. P. parodymus. Tačiau teisėjų kolegija su tokia nuteistojo A. V. nurodoma liudytojo D. G. parodymų interpretacija nesutinka kaip su nepagrįsta. Aplinkybė, kad liudytojas negalėjo kategoriškai nurodyti, kuris iš vaikinų sudavė smūgius nukentėjusiajam A. M. M., ir kad A. P. įvykio metu taip pat turėjo metalinę lazdą (ko neneigia ir pats A. P.), vienareikšmiškai neleidžia daryti išvados, jog A. V. jokių jam kaltinimo inkriminuotų veiksmų neatliko, o nukentėjusįjį metaline lazda sužalojo A. P., turėjęs metalinę lazdą. Toks liudytojo D. G. parodymų interpretavimas, kaip daro nuteistasis, yra plečiamasis. Nors liudytojas D. G. nepatvirtino, kad būtent A. V. mušė nukentėjusįjį A. M. M. metaline lazda, tačiau to ir nepaneigė, nes tuo metu tokių aplinkybių nematė. Tačiau jis patvirtino matęs pas A. V. metalinę lazdą ir tai, kad pirmi prie nukentėjusiojo pribėgo L. Š. ir A. V. (pravarde B.), po ko kažkas iš jų trenkė ir nukentėjusysis nugriuvo. Pagal liudytojo D. G. parodymus pastarasis, būdamas prie mokyklos, matė, kaip vienas bulgaras, keldamasis nuo suoliuko, netyčia pastūmė V. D. (pakeista į P.). Po ko prie mokyklos buvęs A. V. telefonu sukvietė kitus draugus ir jie visi ėjo mušti bulgarų. Jis matė A. V. rankose kažkokį vamzdį. L. Š. taip pat turėjo kažkokį juodą vamzdį, A. P. iš garažo taip pat buvo pasiėmęs kažkokį tuščiavidurį vamzdį. Jie visi pradėjo bėgti link bulgarų. Kai bulgarai pamatė, kad jie šiuos vejasi, pradėjo bėgti nuo jų, tik vienas atsilikęs bulgaras ramiai ėjo toliau. L. Š. ir A. V. (pravarde B.) pirmi pribėgo prie to bulgaro. Kažkuris iš jų turbūt trenkė tam bulgarui, nes bulgaras nugriuvo ant kairio šono. Tada jau prie to atsilikusio bulgaro pribėgo kiti vaikinai. Kas sudavė ir kiek smūgių bulgarui - negali pasakyti (t. 1 b. l. 125-126, 127-130). Taigi, liudytojo D. G. parodymai kaip tik patvirtina reikšmingas aplinkybes, kurios, vertinant jas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais – iš dalies su nuteistojo, liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir kitais rašytiniais įrodymais, leido pirmosios instancijos teismui atkurti įvykio situaciją ir patikrinti nuteistojo A. V. duotų parodymų teisingumą, o kartu teisėjų kolegijai ištirti jo apeliaciniame skunde keliamas versijas. Liudytojo D. G. parodymai, nors apeliantas su tokiu jų įvertinimu ir nesutinka, ne patvirtina, o priešingai - paneigia A. V. keliamas versijas.

15. Apeliaciniame skunde teigiant, jog liudytojo A. P. parodymai yra nepatikimi, taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė liudytojų Š. B., A. A. ir neįvertino jų parodymų, kurie yra reikšmingi, nustatant tikrąsias įvykio aplinkybes, nes jie taip pat buvo įvykio vietoje. Apelianto nuomone, liudytojų nurodytos aplinkybės, kad A. P. po įvykio persirengė, išvertęs bliuzoną iš baltos pusės į juodą, įvykio metu turėjo rankose geležį ir ja kažkam trenkė, konfliktą pradėjo patys bulgarai, vertinant jas visas kartu, rodo, kad pats A. P. mušė nukentėjusįjį ir pats visokiais būdais siekė išvengti atsakomybės dėl nukentėjusiojo nužudymo (po įvykio persirengdamas, duodamas jį (apeliantą) kaltinančius parodymus).

15.1. Apelianto įvardinti liudytojai buvo apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau pastarieji, duodami parodymus, aplinkybių, kurios duotų pagrindą kolegijai daryti kitokias išvadas dėl A. V. atliktų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, negu jas padarė pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Liudytojai bandė menkinti nuteistojo A. V. vaidmenį, tvirtino, kad nematė, jog A. V. būtų dalyvavęs muštynėse, taip pat nurodė, kad bulgarai pirmi pradėjo muštynes ir jie matė, kaip po muštynių A. P. persirengė, išvertęs bliuzoną iš baltos pusės į juodą pusę (kas, anot apelianto, rodo, jog A. P. norėjo taip suklaidinti pareigūnus ir išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą), o liudytojas Š. B. dar nurodė ir tai, kad jis girdėjo šnekant, jog muštynių metu A. P. turėjo geležį ir šia kažką mušė, tačiau jų parodymai negali būti vertinami, kaip neginčijamai apelianto versiją patvirtinantys įrodymai. Visų pirma, liudytojų Š. B., A. A. parodymai, kad A. V. muštynėse nedalyvavo, kaip ir liudytojo Š. B. parodymai, kad A. P. rankoje turėta geležimi kažką mušė, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams - liudytojų parodymams, specialistų išvadoms ir kitiems rašytiniams įrodymas, dėl kurių patikimumo ir objektyvumo teisėjų kolegijai abejonių nekyla. Be to, šių liudytojų parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs. Liudytojas A. A., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tokios aplinkybės, kad matė, jog A. P. po muštynių persirengė, iš viso nenurodė. Tokią aplinkybę jis nurodė tik apeliacinės instancijos teisme, tvirtindamas, jog jo apie tai ikiteisminio tyrimo metu niekas neklausė. Liudytojas Š. B. apie tai, kad A. P. po muštynių persirengė, parodė tik trečios jo ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu, kai jis pats savo iniciatyva su gynėjų atvyko duoti parodymų (t. 3 b. l. 47). Pažymėtina ir tai, kad liudytojas Š. B. tik šios apklausos metu nurodė aplinkybę, jog jam A. Š. ir L. Š. sakė, kad A. P. turėjo geležį ir kažką su ja mušė. Liudytojai tokį parodymų pakeitimą aiškina netinkamai organizuota jų apklausa, ką teisėjų kolegija vertina kaip neįtikėtiną dalyką. Š. B., A. A., teigę apie tariamai netinkamai ikiteisminio tyrimo metu atliktą jų apklausą, pripažino, kad jie yra nuteistajam A. V. artimos aplinkos asmenys (A. A. yra A. V. brolis, o Š. B. sugyventinė yra A. V. sesuo). Taip pat byloje yra duomenų, kad A. V. bei jam artimos aplinkos asmenys bandė daryti įtaka liudytojams (A. P., V. D. ir kt.), kad neduotų A. V. kaltinančių parodymų. Visos šios aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad liudytojai Š. B., A. A. savo parodymus pakeitė ne dėl pareigūnų netinkamai atliktos jų apklausos, o siekdami padėti A. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės už nukentėjusiojo nužudymą, galimai dėl jiems daromos A. V. įtakos.

15.2. Todėl, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, liudytojų Š. B., A. A. parodymai negali būti vertinami kaip apelianto nuteistojo A. V. versiją neginčijamai patvirtinantys įrodymai, juo labiau, kad kitų patikimų įrodymų, jog nukentėjusįjį mušė A. P., nėra.

15.3. Kita vertus, aplinkybės, kad po muštynių A. P. persirengė, išvertęs bliuzoną iš baltos pusės į juodą pusę, o taip pat kad įvykio metu A. P. turėjo metalinį pagalį, vertinant jas kitų byloje surinktų ir pirmiau jau aptartų įrodymų kontekste, nei patvirtina, nei paneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų įvykio aplinkybių bei padarytų išvadų dėl A. V. atliktų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį. Šių aplinkybių visų pirma niekada neneigė pats liudytojas A. P.. Jis pripažino, kad taip pat įvykio metu turėjo metalinį pagalį ir kad po įvykio persirengė bliuzoną. Pagal liudytojo A. P. paaiškinimus, muštynių su bulgarais metu jis buvo išsinėręs iš džemperio, kurį jam grąžino vienas iš konflikto dalyvių, o jis vėliau džemperį apsirengė, išversdamas į kitą pusę. Pagal liudytojo paaiškinimus - jis taip pasielgė, nes išsigando policijos pareigūnų. Taigi, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio įrodymų tyrimo metu apklaustas liudytojas A. P. tikrai neslėpė net menkiausių aplinkybių ir apie jas atvirai parodė per apklausas. Toks A. P. elgesys kaip tik ir parodo jo nuoširdumą bei nesuinteresuotumą, nors šie parodymai ir sudarė sąlygas jo parodymų kritikai bei naujų gynybinių versijų kėlimui.

16. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas įvykio aplinkybes ir identifikuodamas nusikaltimą padariusį asmenį, rėmėsi dar ir kitais įrodymais: liudytojo V. P. parodymais, kad A. V. pirmas pradėjo kabinėtis prie bulgarų ir buvo muštynių iniciatoriumi (t. 1 b. l. 173-174); liudytojos J. K. parodymais, kad A. V. įvykio metu buvo neblaivus ir agresyviai nusiteikęs prieš įvykio vietoje buvusius užsieniečius, kažką jiems sakė, po ko atėjo daugiau užsieniečių ir vietinių vaikinų. Vietinių vaikinų rankose buvo pagaliai, metaliniai strypai. Ji suprato, kad bus muštynės. Tarp vietinių vaikinų buvo L. Š., A. Š., A. V.; liudytojos I. D. parodymais, kad ji taip pat parodė ir apie tai, jogd jai apie įvykį pranešusi moteris sakė, kad muštynės prasidėjo dėl A. V.; 2014-07-09 tarnybiniame pranešime nurodytais duomenimis, iš kurių matyti, kad klausantis A. V. mobiliojo ryšio numerio (duomenys neskelbtini) pokalbių, nustatyta, jog 2014-07-05 16.53 val. A. V. skambino sesuo A. A. ir A. V. jai sakė, kad ,,atvarys į kaimą, ten visus išdaužys, kas nors menkiausią žodį ant jo pasakys arba duos parodymus“, minėjo, kad ,,yra įsivėlęs į nesąmones“. 2014-07-06 12.05 A. V. taip pat skambino nenustatytas asmuo iš įkalinimo vietos, kuriam A. V. pasakė, kad turi normaliai ,,prisimutinęs“, ,,makrūha“ kabo ant galvos, planuoja artimiausiu metu dingti iš Lietuvos, jam daromi ,,lievi“ dokumentai (t. 3 b. l. 180-181);veiksmų, neatskleidžiant savo tapatybės, protokolo duomenimis, pagal kuriuos nustatyta, kad 2015-06-30 pokalbio metu V. D. paaiškino, jog jis ,,nori dar gyventi“ ir bijo liudyti, nes reikės dalyvauti teisme, ir tada asmuo, įvykdęs nusikaltimą, supras, kad parodymus davė jis. 2015-08-31 pokalbio metu V. D. taip pat paaiškino, kad jam grasino, sakė ,,kad užmuš“ geras A. V. draugas, pravarde K., už tai, kad jis per daug šneka policijoje (t. 3 b. l. 190-196), o taip pat ir kita bylos medžiaga – specialisto išvadomis, įvykio vietos apžiūros protokolu ir t.t.

17. Tokiu būdu, priešingai, nei teigiama nuteistojo A. V. apeliaciniame skunde, teismas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes nustatė, remdamasis byloje ištirtų įrodymų visuma, o ne prielaidomis, kaip teigia apeliantas. Visi pirmiau paminėti bylos duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti įrodymais, tarpusavyje sudaro nuoseklią grandinę, patvirtinančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių visumą. Šių aptartų įrodymų visetas leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl A. V. veiksmų ir jų apimties šios jam inkriminuotos veikos kontekste. Byloje nustatyta, kad A. V. buvo tas asmuo, kuris inicijavo muštynes 2014 m. liepos 2 d., (duomenys neskelbtini), prie mokyklos tarp vietinių kaimo vaikinų ir bulgarų ir pats be jokios dingsties, tyčia ne mažiau kaip vieną kartą metaliniu strypu sudavė Bulgarijos Respublikos piliečiui A. M. M. į galvą. Nors A. V. savo kaltės nepripažino, teigė, kad jis jam kaltinimo inkriminuotų nusikalstamų veiksmų neatliko, iš byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, akivaizdu, jog tokie parodymai paneigti objektyviais bylos duomenimis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis tai, kad būtent A. V., o ne kas kitas buvo muštynių iniciatorius ir būtent A. V. metaliniu strypu sudavė nukentėjusiajam smūgius per galvą. Aplinkybė, kad kvapo pėdsake, paimtame 2014-07-03 įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini) nuo metalinio kampainio, nerasta A. V. kvapo, nepaneigia šių teismo nustatytų aplinkybių. Kvapo ant nusikalstamos veikos padarymo įrankio neradimas nereiškia, kad, vertinant kitus ištirtus įrodymus, negali būti nustatyta kaltinamojo kaltė padarius nusikalstamą veiką panaudojant konkretų įrankį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406/2012). Nagrinėjamoje byloje metalinio strypo panaudojimas prieš nukentėjusįjį yra įrodytas kitais, šiame procesiniame sprendime jau aptartais bylos įrodymais (liudytojų parodymais ir kitais rašytiniais įrodymais).

18. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde, bandydamas paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, taip pat tvirtina, kad muštynėse dalyvavo ir daugiau asmenų - L. Š., A. Š., kurie taip pat turėjo metalines lazdas, todėl, anot apelianto, yra pagrindas manyti, jog ir jie galėjo jomis suduoti nukentėjusiajam ir šį sunkiai sužaloti. Ikiteisminio tyrimo metu L. Š., A. Š. prisidėjimo prie nukentėjusiojo A. M. M. nužudymo versija buvo tiriama, tačiau atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus bei nesurinkus jokių nei tiesioginių, nei netiesioginių šių asmenų kaltės įrodymų, ikiteisminis tyrimas prieš juos buvo nutrauktas prokuroro nutarimu, kuris yra įsiteisėjęs (t. 2 b. l. 57). Jokių naujų duomenų, patvirtinančių galimą šių asmenų dalyvavimą A. V. inkriminuoto nusikaltimo padaryme, negauta. L. Š., A. Š. Lietuvoje negyvena, yra išvykę į užsienį, todėl dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės jų apklausti, o jų parodymais A. V. kaltė ir nėra grindžiama. Gi apelianto skunde nurodyta aplinkybė, kad L. Š., A. Š. išvykimas po šio įvyko iš Lietuvos, anot apelianto, rodo, jog L. Š., A. Š. yra galimai kalti dėl nukentėjusiojo mirties, tėra tik nuteistojo prielaida. Visi nusikalstamos veikos sudėties elementai nustatinėjami pagal konkrečios bylos faktines aplinkybes. Šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, jog minėtiems asmenims pareikšti įtarimai dėl nukentėjusiojo nužudymo nepasitvirtino. Apeliacinio skundo argumentas, kad A. M. M. galėjo nužudyti L. Š., A. Š., atmestinas, kaip deklaratyvus ir nepatvirtintas kitais bylos duomenimis.

19. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo išvados dėl konflikto aplinkybių (pradžios, eigos ir pabaigos), nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio ir apimties atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes, jokių nepašalintų abejonių ar prieštaravimų nagrinėjamoje byloje nėra. Remiantis byloje surinktais įrodymais, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistasis A. V. mušė nukentėjusįjį nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis ir padarė specialisto tyrimo metu nukentėjusiam nustatytus sužalojimus.

20. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis mirė ne iškarto po įvykio. Specialisto išvadoje Nr. G 1326/14 (03), Bersenbriuko policijos komisariato Kriminalinių tyrimų ir išaiškinimų tarnybos (Vokietijos Federacinės Respublika) pateiktoje A. M. M. mirties tyrimo ataskaitoje, papildomoje specialisto išvadoje Nr. pG 71/15(03) be kita ko konstatuota, kad A. M. M. mirė (duomenys neskelbtini) ligoninėje 2014-09-17, tarp 11.30 val. ir 14.50 val. nuo paspringimo maisto (mėsos) kąsniu. Kadangi nukentėjusysis 2014 m. liepos 2 d. patyrė sunkią galvos smegenų traumą, po kurios išliko rijimo sutrikimai, buvo konstatuota, kad tarp nukentėjusiojo patirto sunkaus galvos smegenų sužalojimo ir mirties yra priežastinis ryšys (t. 1 b. l. 51–53).

Žemesnės instancijos teismas

21.1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias išvadas, konstatavo, jog A. V. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – A. M. M. mirtimi ir A. V. pripažino kaltu dėl A. M. M. nužudymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl priežastinio ryšio pobūdžio yra teisingos ir pagrįstos.

22. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Būtinojo priežastinio ryšio savybė yra ta, kad iš jo išplaukiantys padariniai yra dėsningi (veika paprastai ar pakankamai dažnai sukelia tokius padarinius), taigi iš anksto numatomi. Asmuo, suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi, numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika.

23. Apeliantas įsitikinęs, kad jis negali atsakyti už kilusias pasekmes - A. M. M. mirtį, nes byloje tarp nukentėjusiam padarytų sužalojimų ir jo mirties priežasties - paspringimo maisto (mėsos) kąsniu nėra tiesioginio priežastinio ryšio. Nuteistojo A. V. gynėjas, siekdamas šią versiją pagrįsti, apeliacinės instancijos teismui pateikė teismo medicinos gydytojo P. P., įtraukto į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, konsultacinę išvadą, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad priežastinio ryšio tarp 2014 m. liepos 2 d. A. M. M. patirtos galvos smegenų traumos ir jo mirties 2014 m. rugsėjo 17 d. nuo paspringimo maisto (mėsos) kąsniu nėra; užspringimą maistu susieti su sunkia galvos trauma teoriškai būtų galima, jei galvos smegenyse progresavo pažeidimai, ypač dėl infekcinio proceso ar buvo sutrikusi likvoro cirkuliacija, tačiau tokių duomenų nebuvo pateikta, išskyrus, kad paciento būklė gerėjanti – pats jau gali pavalgyti be pašalinės pagalbos. Tokių duomenų pagrindu pateikta išvada, kad paspringimo maistu negalima sieti su sunkia galvos smegenų trauma, nes tam nėra objektyvių patvirtinančių požymių (t. 6 b. l. 107-109).

23.1. Apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp medicinos gydytojo P. P. konsultacinėje išvadoje, specialisto išvadoje Nr. G 1326/14 (03), Bersenbriuko policijos komisariato Kriminalinių tyrimų ir išaiškinimų tarnybos (Vokietijos Federacinės Respublika) pateiktoje A. M. M. mirties tyrimo ataskaitoje, papildomoje specialisto išvadoje Nr. G 71/15(03) ir teismo medicinos eksperto D. V. paaiškinimuose nurodytų duomenų apie veiksnius, sąlygojusius nukentėjusiojo mirtį, išreikalavus 2014 m. rugsėjo 19 d. A. M. M. skrodimo, atlikto Oldenburgo teisės medicinos institute, aktą, Osnabriuko valstybinės prokuratūros galutinį procesinį sprendimą A. M. M. mirties priežasties tyrimo byloje bei A. M. ligos istoriją iš (duomenys neskelbtini) ligoninės, buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė. Minėto ekspertinio tyrimo metu (ekspertizės aktas Nr. EKG 25/2017 (01)) buvo nustatyta, kad A. M. M. padaryti šie sužalojimai: muštinė kaktos kairės pusės žaizda, atviras daugybinis skeveldrinis kaukolės skliauto - kaktikaulio, kairiojo smilkinkaulio lūžis su galvos smegenų kietojo smegenų dangalo plyšimu, kraujo išsiliejimas virš kietojo smegenų dangalo ir po kietuoju smegenų dangalu kairiojo galvos smegenų pusrutulio srityje, intracerebrinė hematoma kairėje galvos smegenų kaktinėje skiltyje, subarachnoidinis kraujavimas, viršutinio žandikaulio kairiojo žandinio ančio priekinės sienos lūžis. Sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą. Visi šie nurodyti sužalojimai yra paaiškinami vienu trauminiu poveikiu kietu buku pailgos formos daiktu į kaktos kairę pusę. Galimybė, kad smūgis nukentėjusiajam buvo suduotas metaliniu strypu, neatmetama. A. M. M. mirtis įvyko dėl uždusimo paspringus maisto (mėsos) gabalu. Paspringimą sąlygojo rijimo sutrikimai, atsiradę dėl sunkios galvos smegenų traumos. Kitokių paspringimo mėsos gabalu priežasčių nebuvo nustatyta. Tarp 2014-07-02 padarytų galvos sužalojimų ir A. M. M. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys. Objektyvių duomenų, leidžiančių teigti, kad meticilinui atsparaus auksinio stafilokoko infekcija galėjo neigiamai įtakoti A. M. M. gydymo procesą ir įtakoti ilgesnį sveikimo procesą bei reabilitaciją, nėra. Klinikinių duomenų, rodančių, kad meticilinui atsparaus auksinio stafilokoko infekcija buvo išplitusi į A. M. M. galvos smegenis ir galėjo sukelti sveikatos komplikacijas (pvz. rijimo funkcijos sutrikimą), nėra (t. 6 b. l. 155-160).

23.2. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant nustatytoms nagrinėjamos bylos aplinkybėms, nėra pagrindo daryti priešingą išvadą dėl priežastinio ryšio vertinimo, negu ta, kuri pateikta pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime.

23.3. Visų pirma pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymas yra loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti, – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių. Antra, nužudymo bylose nustatant priežastinį ryšį, turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga nukentėjusiojo mirčiai kilti (be jos ji nekiltų), ar mirtis buvo dėsningas (neatsitiktinis) padarinys. Trečia, teismų praktikoje nužudymo bylose yra suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai tarp suduoto smūgio į galvą ir nukentėjusiojo mirties nėra įsiterpęs joks kitas veiksnys, turintis lemiamos įtakos mirčiai, laikytina, kad priežastinis ryšis egzistuoja. Kita vertus, priežastinis ryšis gali būtų paneigtas nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį lėmė ne kaltininko veika, bet kita priežastis (pvz., gydymo metu buvo užkrėstas kraujas, per klaidą buvo pavartoti ne tie vaistai, į avariją patekęs greitosios automobilis, kuriuo sužalotas asmuo buvo gabenamas į ligoninę, ir pan. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-247/2009, 2K-443/2014, 2K-292-489/2015).

23.4. Teismų praktikoje nužudymų bylose taip pat laikoma, kad priežastinio ryšio savaime nepaneigia aplinkybės, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto, bet praėjus kuriam laikui po kaltininko veikos, kad mirties galbūt buvo galima išvengti, laiku suteikus pagalbą ir pan. Jei nukentėjusiojo mirties priežastis yra kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-450/2011, 2K-428/2013, 2K-28-976/2015, 2K-322-511/2016).

23.5. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo mirtį lėmė ne sužalojimai, A. V. padaryti suduodant metaliniu strypu per galvą, o dėl minėtais sužalojimais padarytos sunkios galvos smegenų traumos atsiradę rijimo sutrikimai, dėl ko nukentėjusysis paspringo maisto (mėsos) gabalu ir mirė. A. M. M. mirtis įvyko dėl uždusimo paspringus maisto (mėsos) gabalu. Kitokių paspringimo mėsos gabalu priežasčių nebuvo nustatyta. Taigi nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios galėjo lemti nukentėjusiojo mirtį, išskyrus nuteistojo A. V. prieš nukentėjusįjį panaudotą smurtą, kurį lydėjo komplikacijos – rijimo sutrikimai. Būtent smurtiniai A. V. veiksmai, dėl kurių nukentėjusiajam buvo sunkiai sužalota galva ir dėl to nukentėjusiajam atsirado rijimo sutrikimai, teisingai nustatyti kaip pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Be smūgių į galvą nukentėjusysis nebūtų patyręs galvos sužalojimų ir nebūtų atsiradę komplikacijų – rijimo sutrikimų.

23.6. Atsižvelgiant į tai, kad įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-530/2014, 2K-565/2014; 2K-210-942/2015), teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje yra pakankamai patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, kurių visuma leidžia daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, jog nuteistasis A. V., suduodamas metaliniu strypu nukentėjusiajam per galvą, sunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą, dėl ko kilo komplikacijos – rijimo sutrikimai, sąlygoję nukentėjusiojo paspringimą maistu, tai yra nukentėjusiojo mirtį, dėl to tarp nuteistojo A. V. pavojingos veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

33.7. Kolegija, apibendrindama visas jau aptartas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad nusikaltimo padarymo laiką, vietą, nusikaltimo iniciatorių, nukentėjusiojo mirties priežastį, jo nužudymo būdą ir nužudymą padariusį asmenį pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai. Visuma išnagrinėtų įrodymų patvirtina, kad nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis muštynes inicijavo nuteistasis A. V., kaip ir metaliniu strypu nukentėjusiajam sunkiai sužalojo galvą, tarp nuteistojo A. V. veikos ir nukentėjusiojo mirties nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių nepaneigia ta aplinkybė, kad nukentėjusysis mirė ne iškarto. Ši aplinkybė nepaneigia priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių. Kaip jau buvo minėta, veikos kvalifikavimui pagal BK 129 straipsnį svarbu ne mirties laikas, o mirties priežastis. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad būtent smurtiniai A. V. veiksmai, dėl kurių nukentėjusiajam buvo sunkiai sužalota galva ir dėl to nukentėjusiajam atsirado rijimo sutrikimai, buvo pagrindinis veiksnys, dėsningai nulėmęs nukentėjusiojo mirtį. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui.

24. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu teisingai BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatų pagrindu kaltu dėl A. M. M. nužudymo pripažino A. V.. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Apygardos teismas pagrįstai sprendė, kad A. V. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė A. M. M.. A. V. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

25. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas A. V. bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 2 dalyje 8 punkte, padarymą jam paskyrė teisingą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę. A. V. padaryta nusikalstama veika yra priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų, šio nusikaltimo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nuo 8 iki 20 metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkis yra 14 metų laisvės atėmimo. A. V. paskirta bausmė - laisvės atėmimas keturiolikai metų yra lygi sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui, todėl nelaikytina aiškiai per griežta. Parenkant tokį bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas įvertino ir A. V. charakterizuojančią medžiagą: jis anksčiau teistas, teistumas neišnykęs, baustas už įvairius administracinius pažeidimus, ,,Sodros“ duomenimis nedirba, neturi nuolatinių lėšų pragyvenimui. Teismas nenustatė A. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apeliantas su šia teismo išvada nesutinka, tvirtina, kad jo girtumas nebuvo nustatytas, aplinkybė apie jo girtumą patvirtinta tik liudytojų parodymais, nors jis gėrė tik alų, nuo kurio apsvaigti neįmanoma. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami ir tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję aspektai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2012, 2K-297/2010, 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012 ir kt.). Iš pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad faktinė aplinkybė, jog nuteistasis A. V. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nustatyta įvykyje dalyvavusių ir jį mačiusių liudytojų parodymais. Abejoti pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl A. V. apsvaigimo nuo alkoholio veikos padarymo metu nėra teisinio pagrindo. Taip pat pažymėtina, kad tais atvejais, kai nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, alkoholio vartojimas gali ir nelemti asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; tuo tikslu būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2009, 2K-465/2011, 2K-504/2013). Iš šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad A. V. alkoholio vartojimas susilpnino jo savikontrolę, smūgis nukentėjusiajam metaliniu strypu per galvą buvo suduotas be jokios dingsties, nuteistajam pačiam inicijavus muštynes. Akivaizdu, kad tam turėjo įtakos apsvaigimas nuo alkoholio veikos padarymo metu. Taigi pirmos teismas nepadarė teisės taikymo klaidos, pripažindami A. V. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

26. Konstatuotina, kad A. V. paskirtoji bausmė – laisvės atėmimas 14 metų, atitinkanti BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijos vidurkį, nėra aiškiai per griežta.

Dėl A. V. nuteisimo pagal BK 233 straipsnio 3 dalį

27. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad nuteistasis A. V., pavartodamas smurtą ir psichologinę prievartą, siekė priversti liudytoją A. P. duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, todėl A. V. pagrįstai yra pripažintas kaltu bei nuteistas ir pagal BK 233 straipsnio 3 dalį. Byloje yra įrodyta, kad A. V. 2014 m. liepos mėnesio pradžioje, tikslesnė data ir laikas nenustatyti, prie (duomenys neskelbtini) namo (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą paveikti liudytoją A. P. duoti melagingus parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, t. y. priversti A. P. prisipažinti kaltu dėl A. M. M. sužalojimo ir nužudymo, kartu padėti A. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir bausmės už minėto nusikaltimo padarymą, ne mažiau kaip vieną kartą kumščiu stipriai trenkė A. P. į veidą ir taip smurtaudamas sukėlė pastarajam fizinį skausmą. Taip pat A. V. grasino ateityje pavartoti prieš A. P. fizinį smurtą, jeigu jis nepaklus. Taip, pavartodamas smurtą ir psichologinę prievartą A. V. siekė ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) ir teisme paveikti liudytoją A. P.. Tokie nuteistojo A. V. veiksmai pirmosios instancijos teismo teisingai buvo įvertinti kaip kvalifikuotas poveikis liudytojui A. P.. Išsamūs tokio sprendimo motyvai, su kuriais kolegija sutinka, nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl nekartojami.

27.1. Nuteistasis A. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai pritaikė BK 233 straipsnio 3 dalį. Apelianto nuomone, jis negalėjo būti pripažintas kaltu pagal minėtą baudžiamojo įstatymo straipsnį, nes A. P. nebuvo baudžiamojo proceso santykių subjektu – liudytoju BK 233 straipsnio prasme. Apelianto nuteistojo A. V. argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

27.2. BK 233 straipsnio 3 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas smurtą ar kitokią prievartą siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją.

27.3. Poveikis BK 233 straipsnio prasme gali būti daromas tik išvardytiems baudžiamojo, civilinio ir pan. proceso santykių subjektams – liudytojui, nukentėjusiajam asmeniui, ekspertui, specialistui ar vertėjui. Jie gali būti veikiami įvairiais būdais: prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, paperkant ir pan. Šiame straipsnyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu, kai atliekami draudžiami veiksmai, kuriais siekiama paveikti konkrečius BK straipsnyje nurodytus asmenis duoti melagingus parodymus. Nusikaltimo baigtumo momentui neturi reikšmės tai, ar kaltininkas pasiekė savo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-291-2013, 2K-127-2013, 2K-481/2013).

27.4. Nagrinėjamoje byloje A. V. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį už kvalifikuotą poveikį liudytojui A. P..

27.5. BPK 78 straipsnio prasme liudytojas – kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Procesinį liudytojo statusą asmuo įgyja nuo to momento, kada jis šaukiamas apklausai.

27.6. Bylos duomenimis nustatyta, kad A. P. ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) pirmą kartą apklaustas kaip liudytojas buvo kitą dieną po įvykio, tai yra 2014 m. liepos 3 d., po to, dar du kartus 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. liepos 13 d., BPK 183 straipsnyje nustatyta tvarka surašant liudytojo apklausos protokolus (t. 2, b. l. 3-4, 5, 6). Iš 2014 m. liepos 10 d., 2014 m. liepos 13 d. papildomos apklausos protokolų matyti, kad liudytojas A. P. nurodė, kad A. V. jam daro didelį spaudimą, kad jis prisiimtų kaltę. Taip pat nurodė, kad A. V. jį sumušė. Tokius A. P. parodymus patvirtino ir liudytojas A. Š., parodęs, kad matė, kaip po įvykio A. V. užpuolė A. P., jog jis ,,išožino“ A. V., ir trenkė A. P. vieną ar du kartus. A. P. pabėgo ir atbėgo pas jį, pasiguodė, jog A. V. jį sumušė už tai, kad pareigūnams davė parodymus apie tai, kad A. V. sumušė bulgarą, kuris vėliau mirė.

27.7. Nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tokius nuteistojo A. V. veiksmus teisingai įvertino kaip kvalifikuotą poveikį liudytojui A. P., t.y. nusikalstamą veiką, numatytą pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, ir baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Prieš tai aptartų apelianto veiksmų turinio kontekste kitaip vertinti ir nebuvo galima. A. P. apeliantui nuteistajam A. V. inkriminuojamos veikos padarymo metu byloje buvo oficialiai pripažintas baudžiamojo proceso santykių subjektu – liudytoju. A. V., darydamas poveikį liudytojui A. P., suprato, jog neteisėtai kišasi į teisingumo procesą, ir vis tiek siekė atlikti tokius veiksmus, todėl veikė tiesiogine tyčia.

27.8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi būtini – tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji –padarytos nusikalstamos veikos požymiai yra nustatyti ir pirmosios instancijos teismo procesiniame sprendime jie pakankamai motyvuotai bei argumentuotai atskleisti. A. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 233 straipsnio 3 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą A. V. paskirta tinkama bausmė.

28. Remdamasi išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti nuteistojo A. V. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėAloyzas KruopysDaiva Pranytė-Zalieckienė