- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-08-26
- Bylos Nr.
- 2A-90-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01106-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Vilija Mikuckienė
- Ieškovas
- M. K.
- Atsakovas
- V. Š., N. J. Š.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, sodininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“, Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. K. ir atsakovų V. Š. ir N. J. Š. apeliacinius skundus dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-216-647/2013 pagal ieškovės M. K. ieškinį atsakovams V. Š. ir N. J. Š. dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo ir atsakovų priešieškinį ieškovei dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, tretieji asmenys Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, sodininkų bendrija „(duomenys neskelbtini)“, Nacionalinė žemės tarnyba prie LR žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė M. K. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti atsakovus savo lėšomis trijų metrų atstumu nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ribos per šešis mėnesius nuo teismo įsiteisėjimo dienos nugriauti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatytą lengvų konstrukcijų nesudėtingą statinį 6,20 metrų ilgio, 1,60 metrų pločio ir 2,40 metrų aukščio su įrengta 5 × 1,45 metrų ploto stogine bei sutvarkyti statybvietę; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jai nuo 2003-07-15 dovanojimo sutarties pagrindu priklauso 0,0600 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovei V. Š. nuo 1995 m. lapkričio 2 d. nuosavybės teise priklauso 0,0600 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini) kuris ribojasi su ieškovei priklausančiu žemės sklypu. Maždaug prieš 16 metų atsakovės žemės sklype nesilaikant 3 metrų atstumo nuo ieškovei šiuo metu priklausančio žemės sklypo buvo pastatytas nedidelis ūkio paskirties pastatas, kuriame buvo įrengtas tualetas. Šis statinys, nors ir nėra įteisintas, atitinka sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ vidaus tvarkos taisykles ir dėl jo ieškovė atsakovams pretenzijų neturi. Tačiau prie šio statinio 2009 m. buvo pastatytas lengvų konstrukcijų nesudėtingas statinys, 6,20 metrų ilgio, 1,60 metrų pločio ir 2,40 metrų aukščio su įrengta 5 × 1,45 metrų ploto stogine. Statinys be ieškovės sutikimo pastatytas mažiau negu 1 metro atstumu nuo jos žemės sklypo ribos. Statinys yra ilgas, meta didelį šešėlį ant atsakovės sklypo, kas sudaro nepalankias sąlygas verstis sodininkyste. Statinys nėra įteisintas. Ieškovė su pretenzijomis į atsakovus ir sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ pirmininką G. K. kreipėsi dar 2009 m. birželį. Ginčo su atsakovais sprendimo metu buvo nuspręsta pirmiausia atlikti šalių žemės sklypų geodezinius matavimus, siekiant nustatyti aiškią žemės sklypų ribą. Tačiau suderinus sklypų ribas ginčo dėl statinio nepavyko išspręsti: atsakovai nesutiko nukelti ginčijamo statinio 3 metrų atstumu nuo ieškovės sklypo. 2011 m. liepos 12 d. ieškovė kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl neteisėtos statybos. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nustatė, kad atsakovų sklype esantis ginčo statinys nuo atsakovės sklypo yra nutolęs apie 0,30 metrų. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nurodė, kad nesudėtingų statinių statyboms, jeigu nėra laikomasi reikalaujamų atstumų nuo gretimų sklypų, reikalingi rašytiniai tų sklypų savininkų ar valdytojų sutikimai. Tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 23 straipsnio 25 punktu, rašytiniai gretimų sklypų savininkų ar valdytojų sutikimai nereikalingi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienerių metų laikotarpį nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui ar statinio savininkui nebuvo pareikšta pretenzijų. Remdamasi šia nuostata, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atsisakė nagrinėti ieškovės skundą. Ieškovės teigimu, ši norma galioja tik nuo 2010 m. spalio 1 d., o ginčijamo statinio statybų pradžia ir pabaiga buvo 2009 m. Kita vertus, pretenzijas atsakovams ieškovė pareiškė dar 2009 m. vasarą, t. y. tais pačiais metais, kai statinys buvo pradėtas ir baigtas statyti. Ieškovė taip pat nesutiko su atsakovės paaiškinimu Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, kad atsakovei žodinį sutikimą davė ieškovės motina G. K.. Ieškovės teigė, kad jos motina tokio sutikimo nedavė, be to, žemės sklypo savininke nuo 2003 metų yra ieškovė.
Atsakovai V. Š. ir N. J. Š. priešieškiniu prašė teismo įpareigoti ieškovę savo lėšomis 3 metrų atstumu nuo atsakovų sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ribos per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatytą paprastų konstrukcijų nesudėtingą statinį-malkinę ir pagalbinio ūkio paskirties pastatą-tualetą ir sutvarkyti statybvietę, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad statinys-malkinė, kuri yra užfiksuota 2009 m. rugpjūčio 18 d. pateiktame ieškovės žemės sklypo plane, nuo atsakovų sklypo yra nutolęs 1,82 metrus, nors Sodininkų bendrijų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, kad statiniai turi būti statomi ne mažesniu kaip 3 metrai atstumu nuo sklypo ribos. Tik esant rašytiniam gretimo sklypo savininkų sutikimui statinius galima statyti arčiau negu 3 metrai nuo sklypo ribos. Tokio sutikimo ieškovei atsakovai nėra davę. 2008 m. ieškovė, neturėdama jų sutikimo, šalia malkinės pastatė lauko tualetą, kuris nuo jų sklypo ribos yra nutolęs 0,44 metrų atstumu. Dėl specifinės jų paskirties lauko tualetai gali būti statomi ne arčiau kaip 8 metrai nuo namų ūkio paskirties statinių. Ieškovės pastatytas lauko tualetas nuo atsakovų sklype esančios pavėsinės yra nutolęs 1,41 metro (pagal pateiktą 2012 m. kovo 8 d. tvoros tarp sklypų kad. Nr. (duomenys neskelbtini) ir kad. Nr. (duomenys neskelbtini) kontrolinių matavimų M 1:500 schemą). Dėl šios priežasties ieškovės lauko tualetas neatitinka minimalių sanitarinių reikalavimų ir tuo yra pažeidžiami atsakovų interesai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad ieškovė į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją dėl 2009 m. atsakovų sklype pastatyto lengvų konstrukcijų nesudėtingo statinio-pavėsinės kreipėsi 2011 m. liepos 12 d. Prašymo pateikimo inspekcijai dieną galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 punkte nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per 1 m. terminą nuo statybų pradžios iš sutikimą turėjusių duoti asmenų statinio statytojui arba statinio savininkui pretenzijų nepareikšta. Nors ieškovė nurodo, kad pretenzijas atsakovams dėl ginčo statinio pareiškė dar 2009 metais, tačiau to neįrodo. Teismas sprendė, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui, numatančiam naujus reikalavimus gretimų žemės sklypų savininkų sutikimams gauti, ieškovė per vienerius metus nuo Statybos įstatymo pakeitimų įsigaliojimo (2010 m. spalio 1 d.) turėjo pareikšti atsakovams pretenziją dėl per arti jos žemės sklypo pastatytos pavėsinės, o kadangi ieškovė šios savo teisės per minėtą laikotarpį nerealizavo ir iki ieškinio teismui dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo padavimo dienos nesikreipė su pretenzija dėl pažeisto reglamentuoto atstumo iki jos sklypo ribos, laikytina, jog ji šią savo teisę prarado. Taigi teismas konstatavo, kad suėjus ankščiau nurodytam vienerių metų terminui ir gretimo žemės sklypo savininkui ar valdytojui nepareiškus pretenzijų dėl statinio statybos, preziumuotina, kad šio pastato statyba nepažeidžia gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo teisių ir interesų.
Spręsdamas dėl atsakovų priešieškinio teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo tualetas ir malkinė buvo pastatyti dar 1980 metais, o 2008 metais buvo tik suremontuoti. Taigi teismas sprendė, kad ginčo statiniai pastatyti iki 2009 metų, o į teismą su priešieškiniu atsakovai kreipėsi 2012 metais, t. y. pasibaigus Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 punkte nustatytam 1 metų terminui pretenzijai pareikšti. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad priešieškinis yra pateiktas praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovė M. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą dalyje, kuria ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą, priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus, taip pat neteisingai aiškino ir taikė Statybos įstatymo nuostatas, pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei civilinius santykius reglamentuojančių teisės normų atgal negaliojimo principus.
2. CK 1.7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad civilinius teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos atgal negalioja. Pirmosiosios instancijos teismas pažeidė šį straipsnį vadovaudamasis Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalimi, kuri ginčo statinio statybos metu dar negaliojo.
3. Net teismui nusprendus, kad 2010 m. spalio 1 d. redakcijos Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalis nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikoma, svarbu pabrėžti, kad šioje normoje nenumatyta konkreti pretenzijų pareiškimo forma. Taigi pretenzijos gali būti išreikštos ir žodžiu, ko teismas akivaizdžiai nepaisė. Nors ieškovės nesutikimas atsakovams nebuvo pareikštas raštu, bet buvo pareikštas kitokia forma – žodžiu tiesiogiai atsakovams, raštu kreipiantis į sodininkų bendrijos valdymo organus ir nepraėjus 1 metų terminui nuo Statybos įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo 2010 m. spalio 1 d. – į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją, kurių atliekamame skundų svarstyme atsakovai dalyvavo. Taigi svarbiausia nagrinėjamoje byloje yra tai, kad byloje yra aiškiai įrodyta, jog nuo 2009 metų vasaros atsakovams buvo puikiai žinoma apie ieškovės nepritarimą jų vykdomoms statyboms arčiau nei 3 metrai nuo sklypo ribos.
4. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės motina būtų davusi atsakovams sutikimą statyti ginčo statinį arčiau nei trys metrai nuo ieškovės žemės sklypo ribos. Pasirašydama ant architektės L. L. 2006 metais parengto atsakovės žemės sklypo dangų projekto, ieškovės motina nedavė ir negalėjo duoti sutikimo statybai arčiau nei 3 metrai iki sklypo ribos, nes pagal šį projektą joks statinys nebuvo numatytas arčiau 3 metrų, be to, sutikimas turi būti rašytinės formos ir aiškiai išreikštas. Kita vertus, rašytinį sutikimą, remiantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33 punktu, 33.2 punktu, šio reglamento 11 priedo 4 punktu, Sodininkų bendrijos įstatymo 6 straipsnio 4 dalimi, gali duoti tik žemės sklypo savininkas ar valdytojas. Ieškovė žemės sklypo savininkė yra nuo 2003 m. liepos 15 d., įrašas viešame registre padarytas 2003 m. liepos 28 d., todėl nuo šios dienos ieškovės nuosavybės faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis (CK 1.75 str. 2 d.). Tai, kad ieškovės motina įnešė pinigus bendrijai kaip ieškovės nario mokestį taip pat neįrodo, kad ji, o ne ieškovė, yra bendrijos narė.
Atsiliepimas
Atsakovai V. Š. ir N. J. Š. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovė neteisingai aiškina įstatymo negaliojimo atgal principą. Šis principas reiškia, kad įstatymas galioja tik ateičiai: naujai atsiradusiems arba besitęsiantiems santykiams. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, dauguma santykių yra tęstiniai ir, nors santykis yra atsiradęs iki įsigaliojant konkrečiam įstatymui, turi būti taikomos tuo metu galiojančios įstatymo nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008). Kadangi tarp šalių buvo susiklostę tęstiniai santykiai, 2010 m. spalio 1 d. redakcijos Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nuostatos turi būti taikomos ir nagrinėjamoje byloje.
2. Apeliantė pretenzijų atsakovams dėl ginčo statinio – pavėsinės atsakovams nepareiškė nei 2009 metais, kai buvo pradėti ir baigti statybos darbai, nei per 1 metus nuo 2010 m. spalio 1 d., kada įsigaliojo nauja Statybos įstatymo redakcija.
3. Ieškovei per nustatytą terminą nepareiškus pretenzijų atsakovams dėl ginčo statinio –pavėsinės teisėtumo, ji prarado galimybę reikšti reikalavimus dėl tokio statinio nugriovimo. Taigi nebėra pagrindo pripažinti atsakovų pavėsinės statybą savavališka.
4. Ieškovė neteisingai vertina, kad pretenzija dėl ginčo statinio neprivalėjo būti rašytinės formos. Kadangi sutikimai dėl statybų turi būti rašytiniai (Statybos įstatymo 2 str. 92 p. ir Sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 4 d. 1 p.), sistemiškai analizuojant šias teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad pretenzijos dėl statybų taip pat turi būti rašytinės formos, be to, pateiktos statytojui arba statinio savininkui.
Šalies argumentai
5. Apeliantė neteisingai nurodo, kad jos motina nėra davusi atsakovams rašytinio sutikimo statyti ginčo statinį – pavėsinę arčiau nei 3 metrai nuo sklypo ribos. Toks sutikimas aiškiai išreikštas pasirašant architektės L. L. 2006 m. parengtą atsakovų žemės sklypo dangų vertikalųjį planą. Šiame plane yra nurodytas ginčo statinys-pavėsinė ir jis yra arčiau nei 3 metrai nuo ieškovės sklypo ribos. Nors ieškovė nurodo, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio sklypo savininkė yra nuo 2003 m. liepos 15 d., atsakovams apie pasikeitusį savininką pranešta nebuvo, sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ sodo sklypų savininkų sąraše sklypo savininke nurodoma G. K.. Dėl to atsakovai pagrįstai manė, kad ieškovės motina, o ne pati ieškovė, yra (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo savininkė. G. K. rašytinis sutikimas turėtų būti vertinamas kaip per atstovą sudarytas sandoris, kuriam taikoma CK 2.133 straipsnio 9 dalies nuostata, numatanti atstovavimo viršijant įgaliojimus pasekmes.
Atsakovai V. Š. ir N. J. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą dalyje, kuria priešieškinis atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priešieškinį patenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje nustatytas 1 metų terminas pretenzijoms dėl pažeisto reglamentuoto atstumo pareikšti taikomas administracinėje, o ne civilinėje teisėje. Atsakovai nusprendė savo teises ginti civiline, o ne administracine tvarka (pagal CK 4.103 str.). Remiantis CK 1.125 straipsnio 1 dalimi, civilinių teisių gynybai turi būti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas. Ieškovės sklype ginčo statiniai pastatyti 2008-2009 metais, o atsakovai priešieškinį pateikė 2012 metais, taigi 10 metų ieškinio senaties terminas praėjęs nebuvo.
2. Teismas nevertino aplinkybės, kad ginčo statinys – lauko tualetas yra pastatytas ne tik nesilaikant reglamentuojamų atstumų, bet ir pažeidžiant imperatyvias teisės normas, kurios numato leistinus sanitarinius atstumus tarp statinių. Be to, ieškovės sklype esantis lauko tualetas neatitinka statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai 69 punkte nustatytų papildomų reikalavimų statomiems lauko tualetams. Šių imperatyvių reikalavimų turi būti laikomasi visada, nepriklausomai to, ar yra gretimo žemės sklypo savininko sutikimas statyti lauko tualetą arčiau, nei to reikalauja teisės aktai. Iš tokių imperatyvių normų pažeidimo kylantiems reikalavimams negali būti taikomas joks ieškinio senaties terminas, kadangi jie yra susiję su asmeninių neturtinių teisių pažeidimu (CK 1.134 str. 1 d.).
Atsiliepimas
Ieškovė M. K. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ieškovės žemės sklype esantys ginčo statiniai – malkinė ir lauko tualetas – negali būti nugriauti, nes jie buvo pastatyti 1980 metais ir nepažeidžia jokių tuo metu galiojusių teisės normų, 2008 metais buvo tik suremontuoti. Ginčo statiniai buvo pastatyti 1980 metais, o priešieškinis pareikštas tik 2012 metais, taigi yra suėjęs 3 metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl ginčo pastatų nugriovimo pareikšti (1964 m. CK 84 str. 1 d.).
2. Teismui nusprendus, kad ginčo statiniai yra pastatyti 2008-2009 metais, turi būti taikoma 2010 m. spalio 1 d. redakcijos Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostata, kurioje nustatytas 1 metų terminas pretenzijoms dėl arčiau nei reglamentuojama pastatytų statinių pareikšti. Atsakovai nuo 2008-2009 metų iki pat priešieškinio pateikimo teismui 2012 metų vasarą jokių pretenzijų dėl ginčo statinių ieškovei nereiškė. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė Statybos įstatymo nuostatas ir pagrįstai atsisakė tenkinti atsakovų priešieškinį. Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje įtvirtinta taisyklė bendra tiek sprendžiant statinio teisėtumo klausimą administracine tvarka, tiek kreipiantis į teismą.
3. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad ieškovės lauko tualeto rezervuaras neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas, atsakovų – atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliami reikalavimai dėl statinių, pastatytų nesilaikant nustatyto minimalaus atstumo iki sklypo ribos be teisės aktų reikalaujamo kaimyninio žemės sklypo savininko sutikimo, nugriovimo.
Šiai bylai aktualus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kuriame nurodoma, jog aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninio reglamento 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priedo normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus; teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu; civilinės teisės subjektai turi lygias teises savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti; statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2011; 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2013).
Dėl ieškovės reikalavimų
Pareikštu ieškiniu ieškovė prašė įpareigoti atsakovus nugriauti 3 metrų atstumu nuo ieškovės žemės sklypo ribos atsakovų žemės sklype pastatytą nesudėtingą statinį (6,20 metrų ilgio, 1,60 metrų pločio ir 2,40 metrų aukščio su įrengta 5 × 1,45 metrų ploto stogine) bei sutvarkyti statybvietę.
Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, nes sprendė, kad ieškovė nesilaikė Statybų įstatymo 23 straipsnio 25 punkte nustatytos pretenzijų pareiškimo tvarkos: per vienerius metus nuo Statybos įstatymo pakeitimų įsigaliojimo (2010 m. spalio 1 d.) nesikreipė į atsakovus su pretenzija dėl per arti jos žemės sklypo pastatytos pavėsinės. Teisėjų kolegija su tokia teismo argumentacija nesutinka.
Pirma, byloje nustatyta, kad ginčo statinys pastatytas 2009 metais, todėl 2010 m. spalio 1 d. įsigalioję Statybų įstatymo pakeitimai, vadovaujantis bendruoju teisės principu, kad įstatymai atgal negalioja, nagrinėjamu atveju netaikomi. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė su pretenzija į atsakovus turėjo kreiptis per vienerius metus nuo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo (nors pakeitimuose nustatyta, kad turi būti kreipiamasi per vienerius metus nuo statybų pradžios) taip pat nepagrįsta jokiomis teisės normomis.
Antra, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pretenzijas dėl per arti statomo statinio ieškovė pradėjo reikšti dar 2009 metų vasarą: pavyzdžiui, ieškovės rašytinis kreipimasis į SB „(duomenys neskelbtini)“ pirmininką, kurio pagrindu šis klausimas buvo svarstomas bendrijos valdyboje (1 t., b. l. 35). Pastarajai nagrinėjant ieškovės pareiškimą dalyvavo ir atsakovė, taigi apie ieškovės pretenzijas atsakovams buvo žinoma dar statinio statybos metu ir jie to net neneigia.
Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovai taip pat tvirtina, kad sutikimą statyti statinį arčiau nei 3 metrai nuo žemės sklypo ribos davė ieškovės motina G. K., pasirašydama architektės L. L. 2006 metais parengtą atsakovų projektuojamo sodo namo ir sklypo dangų planą. Nors atsakovai teigia, kad šiame plane yra nurodytas ginčo statinys ir jis yra arčiau nei 3 metrai nuo ieškovės sklypo ribos, teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto plano duomenis ir jų išsamumo laipsnį, su tokiu atsakovų teiginiu negali sutikti, juo labiau, kad plane (eksplikacijos vietoje) yra nuoroda tik apie sodo namo projektavimą (1 t., b. l. 27) (CPK 185 str.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad asmens sutikimas, kad kaimyninio sklypo savininkas statytų statinius mažesniu nei nustatytu atstumu iki sklypo ribos, iš esmės reiškia tam tikros savininko teisių apsaugos atsisakymą, todėl, kaip teisingai nurodo ieškovė, toks sutikimas turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai, t. y. iš jo turi būti aišku, kam asmuo duoda sutikimą. Nagrinėjamu gi atveju tokio sutikimo faktas nebuvo nustatytas.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovų statinys pastatytas arčiau kaimyninio sklypo ribos nei numato STR 1.01.07:2002 1 priedo reikalavimai: atstumas nuo ginčo statinio iki ieškovės žemės sklypo ribos yra apie 1 metrą, o reglamentuota, kad turi būti mažiausiai 3 metrai. Atsižvelgiant į tai, ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis panaikinama, šioje dalyje priimant naują sprendimą ieškinį tenkinant (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Dėl atsakovų reikalavimų
Pareikštu priešieškiniu atsakovai prašo įpareigoti ieškovę nugriauti 3 metrų atstumu nuo atsakovų žemės sklypo ribos ieškovės žemės sklype pastatytą malkinę ir tualetą bei sutvarkyti statybvietę.
Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad klausimas dėl statinio statybos teisėtumo turi būti sprendžiamas pagal statybos teisinius santykius ir statinio reikalavimus nustatančius teisės aktus, galiojusius būtent šio statinio statybos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009; 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Šalių pozicija, kada buvo pastatyta ginčo malkinė nagrinėjamu atveju išsiskyrė: atsakovai tvirtina, kad 2008-2009 metais, ieškovė – kad 1980 metais, o 2008 metais tik suremontuota.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-462/2002; 2007 m. spalio 19 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2007; ir kt.). Įvertinusi šalių paaiškinimus dėl malkinės statybos laikotarpio, į bylą pateiktas nuotraukas bei atsižvelgdama į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl 2008 metais vykdytų statybų atsakovai būtų reiškę ieškovei kokias nors pretenzijas (priešingai nei ieškovė), o reikalavimą nugriauti malkinę pareiškė tik priešieškinyje, teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad ginčo malkinė buvo pastatyta 1980 metais, o 2008 metais buvo tik suremontuota, kaip teigė ieškovė. Reikalavimui dėl 1980 metais pastatytos malkinės nugriovimo pareikšti atsakovai praleido 1964 m. CK 84 straipsnyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, atsakovai taip pat neįrodinėjo (ir neįrodė), kad 2008 metais atliktas malkinės remontas pažeidžia statybą reglamentuojančius teisės aktus. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovų reikalavimas dėl malkinės nugriovimo negali būti tenkinamas.
Kaip matyti iš SB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio plano (1 t., b. l. 137), sodo bendrijoje buvo numatyta, jog kiekvieno sklypo ūkinis blokas yra formuojamas tame pačiame besiribojančiame žemės sklypų kampe. Byloje esančios sklypų nuotraukos patvirtina, kad būtent taip pastatyti abiejų šalių tualetai – priešais vienas kitą (be to, arčiau nei 3 metrai iki abiejų sklypų ribos ir 8 metrai iki abiejų šalių ūkinių pastatų). Taigi, dėl tualetų vietos sodo bendrijoje galiojo sodo sklypų savininkų susitarimas, iki ieškovės ieškinio pareiškimo atsakovai jokių pretenzijų dėl jo nereiškė, taigi turėtų jo laikytis ir toliau. Tuo tarpu aplinkybė, kad ieškovės tualetas galimai neatitinka visų tokio tipo statiniams keliamų reikalavimų, nėra pagrindas tualetą nugriauti; tokiu atveju atsakovai savo galimai pažeistas teises galėtų ginti kitais įstatymuose nustatytais civilinių teisių gynimo būdais arba kreiptis į institucijas, atliekančias lauko tualetų atitikimo teisės aktų reikalavimams priežiūrą.
Taigi šiuo procesiniu sprendimu atsakovų apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovei lygiomis dalimis iš atsakovų priteisiama 100 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 144 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Atsižvelgiant į tai, kad byloje nagrinėjami klausimai nėra sudėtingi, taip pat tai, kad ieškovei apeliacinės instancijos teisme atstovavusi advokatė atstovavo ieškovei ir pirmosios instancijos teisme (tad faktinės bylos aplinkybės jai buvo žinomos ir jai reikėjo mažiau laiko teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme suteikti), ieškovės prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma mažinama iki 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme ir 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 1, 2 dalys).
Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi ir 96 straipsnio 1 dalimi, valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų priteisiama 35,90 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą dalyje, kuria atmestas ieškinys, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės M. K. ieškinį atsakovams V. Š. ir N. J. Š. dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo tenkinti.
Įpareigoti atsakovus V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) savo lėšomis trijų metrų atstumu nuo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ribos per šešis mėnesius nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos nugriauti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatytą lengvų konstrukcijų nesudėtingą statinį, 6,20 metrų ilgio, 1,60 metrų pločio ir 2,40 metrų aukščio su įrengta 5 × 1,45 metrų ploto stogine, bei sutvarkyti statybvietę.
Priteisti ieškovei M. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis iš atsakovų V. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. J. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 100 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ir 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme.
Priteisti valstybei lygiomis dalimis iš atsakovų V. Š. ir N. J. Š. 35,90 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme.
Kitoje dalyje Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei M. K. lygiomis dalimis iš atsakovų V. Š. ir N. J. Š. 144 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 1 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti atsakovams V. Š. ir N. J. Š. 2014 m. birželio 19 d. Vilniaus apygardos teisme gautų dokumentų originalus.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.