Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Giedrės Telksnienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M.K. gynėjo advokato Algirdo Perednio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-10-02 nuosprendžio, kuriuo

M.K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 3 dalį (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, nuo 2003-05-01), ir jam paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, nustatant nedelsiant atlikti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, 75 straipsnio 3 dalimi, 6 dalies 5, 6, 7, 9 punktais (2024-04-25 įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, nuo 2025-02-01), M. K. paskirtos likusios 2 metų 6 mėnesių bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įpareigojant:

- dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos,

- neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi,

- nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja K.R.

Vadovaujantis BK 72⁴ straipsniu, M.K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas, 3 metus po realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo, pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos.

M.K. išteisintas pagal BK 161 straipsnio 2 dalį.

Iš nuteistojo M.K. nukentėjusiosios K.R. atstovės pagal įstatymą I.R. naudai priteista 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo M.K. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai priteista 1 226,25 Eur nukentėjusiosios antrinės teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M.K. pripažintas kaltu dėl to, kad 2023-03-26, laikotarpiu nuo 15.11 val. iki 20.00 val., savo namuose, bute adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žinodamas, kad K.R. yra nepilnametė, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos ligos (paranoidinės šizofrenijos), amžiaus ir apsvaigimo nuo alkoholio, su ja lytiškai santykiavo natūraliu būdu prieš nukentėjusiosios valią, tokiu būdu išžagino nepilnametę K.R. Šiais savo veiksmais M.K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 3 dalyje (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, įsigaliojusi nuo 2003-05-01).

2. M.K. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad jis 2023-03-26, laikotarpiu nuo 15.11 val. iki 20.00 val., savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žinodamas, kad K.R. yra nepilnametė, ragino, kvietė ir siūlė jai vartoti alkoholinius gėrimus, taip tyčia nugirdė nepilnametę K.R. Tokiais veiksmais M.K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 161 straipsnio 2 dalyje ir šioje dalyje buvo išteisintas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo M.K. gynėjas advokatas A.Perednis prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-10-02 nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę.

4. Gynėjo vertinimu teismas, skirdamas bausmę, netinkamai taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nurodo, kad tuo atveju, kai yra pažeistas teisingumo principas, teismas turi skirti būtent švelnesnę bausmę nei yra numatyta sankcijoje, o jeigu paskirtos būtent laisvės atėmimo bausmės vykdymas aiškiai prieštarautų teisingumui, teismas motyvuotai gali visiškai ar iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, ką pirmos instancijos teismas ir padarė. Tačiau, kaip numato BK 54 straipsnio 3 dalis, apeliantui pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai neskyrė mažesnės laisvės atėmimo bausmės, nei yra nustatyta BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje ir taip pažeidė bausmės teisingumo ir proporcingumo principus.

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

6. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras – skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo M.K. gynėjo advokato A.Perednio apeliacinis skundas atmestinas

7. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama nuteistojo M.K. kaltė, nusikalstamos veikos kvalifikavimas, paskirtas dalinis bausmės vykdymo atidėjimas, nustatyti įpareigojimai, baudžiamojo poveikio priemonė ir sprendimai dėl civilinio ieškinio bei atstovavimo išlaidų atlyginimo, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Nuteistojo M.K. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu nesutinka su nuteistajam M.K. paskirta minimalia straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausme ir mano, kad pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nepritaikęs BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų ir nepaskyręs švelnesnės nei straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmės, nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę, todėl prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir paskirti švelnesnę bausmę.

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nuteistojo M.K. gynėjo advokato apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs nuteistajam M.K. paskyrė teisingą, jo padarytą nusikalstamą veiką atitinkančią bausmę, kartu nustatant dalinį šios bausmės vykdymo atidėjimą. Byloje nebuvo nustatytos sąlygos, leidžiančios manyti, kad minimalios straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, kurios vykdymas, kaip minėta, iš dalies atidėtas, aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl laikytina, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir nekeistinas. Duomenų pripažinimas įrodymais ir jų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam M.K. ir jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl bausmės paskyrimo laikytina subjektyviu M.K. ir jo gynėjo situacijos vertinimu, kuris nesant objektyvių duomenų apie netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ar BPK normų pažeidimą negali būti laikomas pagrindu keisti priimtą nuosprendį.

9. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė. Pažymėtina, kad po nusikalstamos veikos padarymo, t. y. nuo 2025-02-01 įsigaliojo baudžiamojo įstatymo pakeitimai, panaikinantys parinktos bausmės rūšies dydžio skaičiavimo nuo bausmės vidurkio taisyklę (BK 61 straipsnio 1, 2 dalies 2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573). Taip pat nuo 2025-02-01 įsigaliojo ir BK 75 straipsnio 4 dalies bei 54 straipsnio 3 dalies pakeitimai, įtvirtinantys platesnes galimybes visiškai ar iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą ar paskirti švelnesnę nei numatyta straipsnio sankcijoje bausmę, jei priešingas sprendimas prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos vertinimu skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nei įrodymų vertinimo, nei teisės taikymo klaidų nepadarė.

10. M.K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01). Šiame straipsnyje numatyta, kad už nepilnamečio išžaginimą skiriama nuo trejų iki dešimties metų laisvės atėmimo bausmė.

11. Nuteistojo gynėjo vertinimu skundžiamu nuosprendžiu M.K. buvo paskirta per griežta bausmė, kadangi pirmosios instancijos teismas nepritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies, kurioje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, turi paskirti švelnesnę bausmę. Vis tik pažymėtina, jog esminis argumentas, nuteistojo gynėjo manymu, lėmęs per griežtos bausmės paskyrimą, yra neteisinga aptariamos normos interpretacija, kuriai pritarti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 54 straipsnio 3 dalies normoje nustatyta galimybė teismams, skiriant bausmę ir atsižvelgiant į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nustačius, kad įstatymų leidėjo straipsnio sankcijoje įtvirtina bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, paskirti kitokią, t. y. švelnesnę bausmės rūšį arba nustatyti mažesnį nei sankcijoje numatytas bausmės rūšies dydis. Taigi ši nuostata, remiantis kasacinio teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-107-511/2025) suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, kurio apibrėžimas baudžiamajame įstatyme nepateiktas. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, kitokia bausmė, nei nustatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, gali būti paskiriama, jei yra išimtinių aplinkybių ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo nustatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei ir kitoms bylos aplinkybėms. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-179-719/2022, 2K-218-628/2024 ir kt.).

13. Priešingai nei nurodoma skunde, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, neturi pareigos pritaikyti aptariamos normos, ar taikyti ją pilna apimtimi (paskirti ir švelnesnę bausmę ir visiškai ar iš dalies atidėti bausmės vykdymą), jei teismas, ištyręs įrodymus, vadovaudamasis įstatymu ir vidiniu įsitikinimu, nenustato, kad straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis ir dydis konkrečiam asmeniui, pagal byloje nustatytas aplinkybes, neprieštarauja teisingumo principui. Tik tada, kai nustatoma aplinkybių visuma, susijusi su daug mažesniu asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, ar kokia nors unikali teisinė ar kitokia socialinė situacija, rodanti, kad minėtos bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, galima pritaikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Byloje turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kai bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-18-648/2016, 2K-449-942/2016, 2K-233-976/2021 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu aplinkybių, leidžiančių manyti, kad minimali laisvės atėmimo bausmė nuteistojo atžvilgiu, įvertinus jo padarytos veikos ir asmenybės pavojingumą, yra neteisinga ar kad bausmė būtų betikslė, byloje nėra.

14. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas nuteistojo M.K. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padaryti vienas sunkus nusikaltimas žmogaus seksualinei laisvei ir neliečiamumui), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia), nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, to neginčija nuteistojo gynėjas ir apeliaciniame skunde. Taip pat sprendė nepripažinti M.K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – pasinaudojimo nukentėjusiosios bejėgiška būkle – kadangi įstatymų leidėjas šią aplinkybę įtvirtino kaip vieną iš alternatyvių nusikalstamos veikos padarymo būdų. Skiriant bausmę buvo įvertinta ir tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta žala nukentėjusiajai, bei ištirti ir įvertinti nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys: nevedęs, vaikų neturi, dirba (2 t., b. l. 187–188), neteistas (2 t., b. l. 180–184), per paskutinius penkerius metus administracine tvarka nebaustas (185–186), nors yra pakaltinamas, tačiau turi lengvą protinį atsilikimą. Šių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis savo kaltės nepripažino, teismas sprendė, jog bausmės tikslai M.K. bus pasiekti jam paskyrus minimalią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – 3 metus laisvės atėmimo.

15. Pažymėtina, jog skundžiamu nuosprendžiu teismas įvertino BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytą galimybę skirti švelnesnę nei straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Vis tik nesant išskirtinių nei nusikalstamos veikos padarymą, nei nuteistąjį ar jo požiūrį į savo veiksmus apibūdinančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad minimalios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam atitinka teisingumo principą, su kuo sutinka ir teisėjų kolegija. Tačiau, įvertinus tai, kad BK 75 straipsnio 3 dalies, 54 straipsnio 3 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2025-02-01 (2024-04-25 įstatymo redakcija Nr. XIV-2573) numato platesnes galimybes iš dalies ar visiškai atidėti paskirtos bausmės vykdymą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šios nuostatos gali būti taikomos nuteistojo M.K. atžvilgiu, kadangi visos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymas būtų netikslingas.

16. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs tai, kad nors nuteistasis savo veiksmų kritiškai nevertino ir dėl nusikalstamos veikos nepripažino, dėl ko tam tikros laisvės atėmimo bausmės dalies atlikimas yra būtinas, vis tik, įvertinus jo turimą protinį atsilikimą bei jį iš esmės teigiamai charakterizuojančius duomenis, aptartus ir šios nutarties 14 punkte, bausmės tikslai gali būti pasiekti iš dalies, t. y. maksimaliam 3 metų terminui, atidedant paskirtos bausmės vykdymą, nustatant, jog M.K. privaloma nedelsiant atlikti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį. Kartu nuteistajam paskirti įpareigojimai dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, mokymusi ar gydymusi, nebendrauti ir neieškoti ryšių su nukentėjusiąja ir baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos. Teismo vertinimu, būtent tokia bausmė ir jos vykdymo dalinis atidėjimas padės pasiekti bausmės tikslus ir užtikrins bausmės paskirtį. Kartu pažymėtina, jog nustačius, kad visos ar dalies bausmės realus įvykdymas konkrečioje situacijoje neatitiktų teisingumo principo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ir pati bausmė, remiantis tomis pačiomis nuostatomis ir aplinkybėmis, turi būti švelninama.

17. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad skiriama bausmė turi būti proporcinga nuteistojo ir nusikalstamos veikos pavojingumui bei pobūdžiui ir atitikti teisingumo principą, tačiau vertina, kad skundžiamu nuosprendžiu šie principai pažeisti nebuvo. Kaip minėta šios nutarties 9, 12-13 punktuose, švelnesnės nei numatyta įstatymo sankcijoje bausmės paskyrimas, manant, kad priešingu atveju būtų pažeistas teisingumo principas, siejamas su išskirtinių nusikalstamos veikos padarymo ar kitų socialinių aplinkybių nustatymu ir jų vertinimu visų bylos aplinkybių kontekste. Šiuo gi atveju jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad minimalios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam M.K. būtų neteisingas, byloje nėra, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija. Nuteistasis pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, nusikalstama veika padaryta prieš nepilnametę, kuriai įvykio metu buvo 15 metų, pasinaudojant jos bejėgiška būkle dėl psichikos sutrikimo, amžiaus ir apsvaigimo nuo alkoholio ir nors byloje nenustatyta nuteistojo tyčia nugirdyti nepilnametę, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad alkoholį ji vartojo nuteistojo siūloma. Nuteistasis yra brandaus amžiaus, nors turi lengvą protinį atsilikimą ir gali suprasti savo veiksmus, jų kritiškai nevertina, savo kaltės nepripažino viso proceso metu, nurodydamas, kad nukentėjusioji su juo išsiskyrė „dėl neaiškių priežasčių“. Kolegijos vertinimu, nors nuteistasis M.K. ankščiau nebuvo teistas, vis tik, įvertinus jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (sunkus nusikaltimas prieš nepilnametę, sukėlęs neigiamas emocines ir fizines pasekmes, išliekančias iki šiol) ir esant visiškai nekritiškam savo veiksmų pobūdžiui, nėra pagrindo spręsti, kad įstatymų leidėjo numatyta minimali 3 metų laisvės atėmimo bausmė yra ne tik neproporcinga padarytai nusikalstamai veikai, bet ir neatitinka teisingumo principo ar ja būtų pasiekti tik nubaudimo tikslai. Kolegija pažymi, kad byloje nustačius vieną išskirtinę aplinkybę – nuteistojo protinį atsilikimą – ir įvertinus tai, kad jis teisiamas pirmą kartą, priimtas sprendimas nuteistajam nedelsiant atlikti tik kiek didesnę nei minimalaus dydžio bausmės dalį - 6 mėnesius laisvės atėmimo. Likusios, 2 metų 6 mėnesių bausmės atlikimo vykdymas, atidėtas maksimaliam terminui, nustatant per daug nevaržančius nuteistojo laisvę, proporcingus ir padėsiančius užtikrinti bausmės įvykdymą, įpareigojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu toks sprendimas yra pagrįstas ir būtinas bausmės tikslams pasiekti.

18. Pažymėtina, jog bausmės tikslais siekiama ne tik nubausti asmenį ir užkardyti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, tačiau ir perauklėti jį. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog kiekvienoje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso prizmę. Panašaus pobūdžio bylose skiriant bausmę turi būti įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-5-895/2018, 2K-107-511/2025).?? Teisėjų kolegijos vertinimu mažesnės nei įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas, nesant jokių išskirtinių aplinkybių, ne tik prieštarautų teisingumo principui ir neatitiktų įstatymų leidėjo valios, tačiau jos realaus vykdymo atveju, t. y. nuteistajam iš esmės nedelsiant atliekant tik dalį paskirtos bausmės ir suvokiant likusios, gresiančios bausmės dalį (jam nevykdant teismo nustatytų įpareigojimų), įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pobūdį tiek pačiam nuteistajam, tiek nukentėjusiajai ir visuomenei gali sukurti nebaudžiamumo jausmą.

19. Kolegijos vertinimu nuteistasis veikė suvokdamas, kokios yra galimos tokio elgesio pasekmės, todėl dėl kylančių padarinių yra kaltas tik jis pats. Byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad nuteistojo situacijoje yra kitų išskirtinių aplinkybių, kurios nebuvo įvertintos pirmosios instancijos teismo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl nuteistojo M.K. gynėjo advokato apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės M.K. skiriamai bausmei byloje nėra, jų nenurodė ir nuteistojo gynėjas, todėl apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

20. Teismui buvo pateikta 2025-12-16 pažyma dėl 125 Eur išieškojimo iš nuteistojo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje nuteistajam gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo M.K., gynėjo advokato Algirdo Perednio apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą priteisimo – netenkinti.