Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus galiojimo terminų pratęsimo komisijos 2015 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 155, kuriuo atsisakyta pratęsti pareiškėjui S. K. 2010 m. lapkričio 12 d. išduoto Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą galiojimo terminą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 12 d. Energetikos ministerija pareiškėjui 3 metų laikotarpiui išdavė Leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-0490 vykdyti 30 kW saulės elektrinės projektą. 2011 m. spalio 24 d. tarp pareiškėjo ir Nacionalinės mokėjimo agentūros sudaryta paramos sutartis dėl projekto „Vėjo-saulės jėgainės S. K. ūkyje“. Pareiškėjas 2013 m. kovo 18 d. pateikė prašymą Energetikos ministerijai dėl 2010 m. lapkričio 12 d. Leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-0490 galiojimo termino pratęsimo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Nr. 36 nustatė, kad pateikti dokumentai neatitinka Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies reikalavimų, ir nurodė pateikti papildomus dokumentus: projekto sąmatą ir informaciją apie elektrinės statybos darbus, jų vykdymo stadiją, atliktų investicijų vertę ir kt. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 13 d. raštu informavo Komisiją, kad šiuo metu vykdomi pagalbinio pastato ir kelio statybos darbai, kurie turi būti baigti iki 2013 m. rugsėjo 30 d., o saulės elektrinė bus statoma vėliau, rangos sutartis kol kas nepasirašyta.

Komisija 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. 125 konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka Įgyvendinimo įstatymo reikalavimų ir nepratęsė leidimo galiojimo termino.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3431-463/2014 pareiškėjo skundas buvo tenkintas: Komisijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. 125 panaikintas, įpareigojant ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu Leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimo terminų pratęsimo komisijos 2015 m. sausio 28 d. sprendimą Nr. 155 pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija Komisijos sudėtį ir jos kompetenciją. Teisėjų kolegija dėl šio pareiškėjo apeliacinio skundo argumento pažymi, kad Leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumų galiojimo terminų pratęsimo komisijos sudėtis ir jos kompetencija numatyta Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo įgyvendinimo įstatyme (toliau ir – Įgyvendinimo įstatymas).

Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo ne ilgesniam negu 7 mėnesių terminui nuo šio sprendimo priėmimo priima Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu ne vėliau kaip 2013 m. liepos 1 d. iš Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir socialinių partnerių atstovų sudaryta komisija.

Atsižvelgiant į Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 1-139 „Dėl komisijos leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galiojimo terminų pratęsimui sudarymo“ buvo sudaryta Komisija, į kurios sudėtį įtraukti Energetikos ministerijos, Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, taip pat socialinių partnerių Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos atstovai.

Komisijos 2013 m. liepos 24 d. posėdžio protokolo nutarimu Nr. I buvo patvirtintas Komisijos darbo reglamentas, kuriame, atsižvelgiant į Įgyvendinimo įstatymu suteiktus įgaliojimus priimti sprendimus dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, nustatytos dvi Komisijos funkcijos: išnagrinėti Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytų asmenų prašymus Komisijai dėl leidimų plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus galiojimo terminų pratęsimo ir įvertinti pareiškėjų dokumentų atitikimą Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies nuostatoms (5.1 punktas); priimti sprendimą dėl leidimo galiojimo pratęsimo, nepratęsimo ar prašyti pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, patvirtinančius Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodytų sąlygų įvykdymą (5.2 punktas).

Taigi Komisijai priskirta vertinti prašymus ir jų atitiktį Įgyvendinimo įstatyme nustatytoms sąlygoms, t. y. asmenys, teikiantys prašymus dėl leidimo pratęsimo, turi įrodyti, kad atliko ne mažiau kaip 50 proc. projektui įgyvendinti numatytų investicijų.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2015 m. sausio 28 d. posėdyje Komisija įvertino pareiškėjo jai pateiktus dokumentus, iš kurių nustatė, jog saulės elektrinės rangos sutartis nesudaryta, nepateikta bendra saulės elektrinės statybos projekto sąmata ar mokėjimų dokumentai, iš kurių galima būtų spręsti dėl atliktų investicijų apimties. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo, teismo posėdyje patvirtino, kad ginčo laikotarpiu atitinkami dokumentai, įrodantys, jog įgyvendinta daugiau nei 50 proc. saulės elektrinės projektui numatytų investicijų, nebuvo pateikti.

Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde iš esmės neginčijo aplinkybės, kad neatitiko minėto Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyto kriterijaus, tačiau skundėsi, kad nebuvo įvertinta jo individuali situacija ir realios galimybės šį kriterijų atitikti, neužtikrinta jo teisėtų lūkesčių apsauga.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Sprendžiant ginčą dėl teisės, tikrinama, ar skundžiamą aktą priėmusi institucija tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1820/2014).

Kaip nuosekliai pažymima Konstitucinio Teismo doktrinoje, teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatsiejami teisinės valstybės principo elementai. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos.

Šiam ginčui iš dalies aktualūs išaiškinimai, pateikti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje, be kita ko, pažymėta, kad įstatymų leidėjas, priimdamas pirminės redakcijos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, akcentavo, kad šiuo įstatymu siekia užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą (gaminti energiją iš atsinaujinančių išteklių, imtis iniciatyvos plėsti esamus pajėgumus, projektuoti ir statyti naujas jėgaines ir pan.); remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą; skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių (žr. 2010 m. vasario 18 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projekto aiškinamąjį raštą Nr. XIP-1749). Šie deklaruoti tikslai buvo įgyvendinti Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme įtvirtinus tokias skatinimo priemones kaip fiksuotas tarifas bei energijos iš atsinaujinančių energijos išteklių supirkimas, itin aktualias elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat akcentavo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus). Išanalizavus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimo įstatymo parengiamąją medžiagą, konstatuota, kad Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Bendros tautos gerovės turinys ir atitinkamai ją užtikrinantis valstybinis reguliavimas, atsižvelgiant į ekonomikos ir socialinio gyvenimo įvairovę bei dinamiškumą, negali būti visą laiką vienodas, jis gali kisti. Reguliuojant ūkinę veiklą, taip pat būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (šiais aspektais žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus). Taip pat reikia įvertinti ir tai, jog byloje analizuojamas specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo – teisinis reguliavimas. Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks šios srities pobūdis, be kita ko, suponuoja itin plačią įstatymų leidėjo diskreciją ją reguliuoti, ypač atsižvelgiant į visuomeninių santykių, viešųjų interesų pokyčius (žr., pvz., mutatis mutandis (lot. su atitinkamais pakeitimais) Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendimą byloje Nr. C-241/07). Visa tai lemia, jog Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia (lot. be kita ko) vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą. Atsižvelgiant į individualias bylos aplinkybes, kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Kaip minėta, Įgyvendinimo įstatyme numatyta net keletą alternatyvių mechanizmų, kuriais galėtų pasinaudoti ūkio subjektas, besiverčiantis energetikos veikla, tokiu būdu užtikrinant ne tik vartotojų apsaugą, bet ir ūkio subjektų teises.

Asmenys, turintys leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, galėjo tęsti projektus, pateikdami Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatytą garantiją. Tokie asmenys, nusprendę toliau vystyti projektus galėjo:

1) iki 2013 m. liepos 1 d. kreiptis į Energetikos ministeriją, su prašymu ir dokumentais, reikalingais leidimo elektros energijai gaminti išdavimui (Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju asmens turimas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus galioja iki leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos, tačiau ne ilgiau negu jame nurodytas galiojimo terminas arba iki motyvuoto atsisakymo išduoti leidimą gaminti elektros energiją pateikimo;

2) asmenys nepabaigę projekto plėtojimo darbų iki 2013 m. liepos 1 d., iki šios datos raštu galėjo kreiptis Energetikos ministeriją dėl leidimo galiojimo termino pratęsimo, pateikdami įrodymus, kad atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų (Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis).

Asmenys, nebenorintys vystyti projektų ir per Įgyvendinimo įstatymo numatytą laikotarpį (t. y. iki 2013 m. liepos 1 d.) nesikreipę į Energetikos ministeriją dėl leidimų plėtoti elektros energijos pajėgumus pratęsimo, arba tie asmenys, kuriems leidimas plėtoti elektros energijos pajėgumus nebuvo pratęstas, turėjo Įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę iki 2013 m. rugsėjo 1 d. kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytą komisiją dėl iki Įgyvendinimo įstatymo įsigaliojimo dienos patirtų tiesiogiai su elektrinės projekto plėtojimu susijusių išlaidų kompensavimo.

Pareiškėjas, pasirinko savo teisių įgyvendinimo mechanizmą, nustatytą Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, t. y. galimybę pratęsti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus statant saulės šviesos energijos elektrines, galiojimą. Tačiau siekiant pasinaudoti šia nuostata, būtina pateikti įrodymus, jog atlikta ne mažiau kaip 50 procentų projektui įgyvendinti numatytų investicijų, ko pareiškėjas faktiškai nepadarė, todėl Komisija negalėjo pratęsti leidimo galiojimo termino Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu.

Vertinant ginčijamo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo Nr. 155 turinį, pažymėtina, kad Komisijos 2013 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. 125 buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 21 d. sprendimu, todėl pakartotinis šio sprendimo panaikinimas Komisijos sprendimu vertinamas kaip perteklinis.

Dėl sprendimo atitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (pvz., 2008 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju sprendime nėra aiškiai nurodytas jo teisinis priėmimo pagrindas, konstatuota, kad pateikti dokumentai neatitinka Įgyvendinimo įstatyme nustatytų reikalavimų, tačiau nenurodytos konkrečios įstatymo nuostatos (straipsniai). Tačiau, kaip konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, iš Komisijos 2015 m. sausio 28 d. posėdžio, kuriuo metu buvo svarstomas pareiškėjo pašymas dėl leidimo pratęsimo, protokolo, su kuriuo pareiškėjas yra susipažinęs, galima nustatyti sprendimo priėmimo faktinį pagrindą ir jo argumentaciją. Todėl, nors skundžiamas sprendimas nevisiškai atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, ši aplinkybė konkrečiu nagrinėjamu atveju nesudaro pakankamo pagrindo šio sprendimo naikinti, nes, kaip nustatyta, pareiškėjas neatitiko Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos, t. y. iki 2013 m. liepos 1 d. nebuvo atlikęs ne mažiau kaip 50 procentų saulės elektrinės projektui įgyvendinti numatytų investicijų, kas taip pat aišku iš minėto posėdžio protokolo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo pateiktos sutartys su Nacionaline mokėjimo agentūra ir kredito sutartis nepagrindžia aplinkybės, kad konkrečiu atveju atlikta ne mažiau kaip 50 proc. projektui įgyvendinti numatytų investicijų – nepatvirtina faktinio mokėjimų atlikimo. Kaip minėta, pats pareiškėjas neginčija fakto, jog saulės elektrinės projektas nepradėtas vykdyti, nesudaryta rangos sutartis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualias teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti, remiantis apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.