Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams;

pagal BK 150 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, D. J. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu griežtesnei bausmei apimant švelnesnes bausmes ir skirta subendrinta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais į D. J. skirtos bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. balandžio 2 d. 14.00 val. iki 2014 m. balandžio 4 d. 13.30 val.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas E. V., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. ir E. V. nuteisti už tai, kad 2014 m. kovo 26 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 4.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini), automobilyje „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) veikdami bendrininkų grupėje, pasinaudodami nukentėjusiosios V. Z., gim. (duomenys neskelbtini), bejėgiška būkle dėl girtumo, panaudodami fizinį ir psichologinį smurtą, t. y. D. J. visu kūnu prispaudus nukentėjusiąją V. Z., pakėlus V. Z. suknelę bei numovus pėdkelnes ir kelnaites, o E. V. būnant kartu ir saugant, kad nukentėjusioji nepabėgtų, tokiu būdu atimant jai galimybę priešintis, D. J., įvesdamas savo lytinį organą į nukentėjusiosios V. Z. makštį, lytiškai santykiavo su V. Z. prieš jos valią, po ko E. V., tęsdamas nusikalstamą veiką, laikydamas nukentėjusiosios V. Z. rankas prispaustas prie šonų, įvesdamas savo lytinį organą į nukentėjusiosios V. Z. makštį, lytiškai santykiavo su V. Z. prieš jos valią, po to D. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, dar kartą įvesdamas savo lytinį organą į nukentėjusiosios V. Z. makštį lytiškai santykiavo su V. Z. prieš jos valią;

D. J. ir E. V. nuteisti už tai, kad 2014 m. kovo 26 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 4.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini), D. J. seksualiai prievartaudamas ir bendrininkų grupėje D. J. ir E. V. žagindami nukentėjusiąją V. Z. gim. (duomenys neskelbtini), tiesiogiai šių nusikalstamų veikų įtakoje sutrikdė nukentėjusiosios V. Z. psichinę sveikatą, nes V. Z. konstatuotos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8, tiesioginiu priežastiniu ryšiu atsiradusios dėl patirtos seksualinės prievartos, t. y. padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes po nusikalstamų veiksmų V. Z. sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų;

D. J. nuteistas už tai, kad 2014 m. kovo 26 d., laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 4.30 val., (duomenys neskelbtini) gatvės atkarpoje, esančioje tarp (duomenys neskelbtini), automobilyje „BMW“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tęsdamas nusikalstamą veiką, iš karto po išžaginimo, taip atėmus iš nukentėjusiosios V. Z., gim. (duomenys neskelbtini), galimybę priešintis ir pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios V. Z. būkle dėl girtumo, panaudodamas fizinį smurtą: rankomis laikydamas nukentėjusiosios V. Z. galvą įvedė savo lytinį organą nukentėjusiajai V. Z. į burną ir taip du kartus tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąją V. Z. oraliniu būdu prieš jos valią.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teisėjas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė šio straipsnio nuostatų. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui neprivalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013).

BK 149 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi prieš jo valią, o BK 150 straipsnis – už lytinės aistros tenkinimą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu, jei minėtos veikos padaromos panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas prieš nukentėjusiojo asmens valią yra tada, kai tai daroma nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Vieno iš asmenų nesutikimas turi būti išreikštas ir kaltininkas turi suvokti kito asmens nesutikimą. Asmens nesutikimas gali būti išreikštas žodžiais – pasakant apie lytinių santykių nenorą, šaukiant pagalbos, arba kitokio pobūdžio veiksmais – verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, arba kitais būdais. Tais atvejais, kai kaltininkas nukentėjusiojo valiai palaužti naudoja fizinį smurtą, grasinimus arba pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle ar lytinių santykių siekia keli kaltininkai, nukentėjusysis gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, ar bejėgiškos būklės, tačiau kaltininkas ar kaltininkai turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo asmens valią.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus ir juos patikrinusi įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus įvertino atskirai ir siedamas juos į visumą, įvertino jų patikimumą, teisėtumą ir remdamasis surinktų įrodymų visuma padarė bylos duomenimis pagrįstas išvadas dėl D. J. ir E. V. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis D. J. kelia klausimą dėl prievartos panaudojimo prieš nukentėjusiąją arba pasinaudojimo jos bejėgiška būkle ir teigia, kad lytiniai santykiai su nukentėjusiąja buvo abipusiu sutarimu. Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas tik rėmėsi nukentėjusiosios duotais parodymais ir nesirėmė nuteistojo D. J. duotais parodymais yra nepagrįsti, nes iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas išsamiai išdėstė kokiais įrodymais remiasi ir tokio sprendimo motyvus. Iš nukentėjusiosios V. Z. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad ji parodė, jog bandė D. J. nustumti nuo savęs kojomis. Per grumtynes plyšo pėdkelnes, atsirado nubrozdinimai ant kairiojo kelio. D. J. jos rankas buvo prispaudęs prie šonų. Prieš santykiavimą oraliniu būdu ji į kažką atsitrenkė ir liko mėlynė ant dešinio šono. D. J. per prievartą įkišo savo lytinį organą jai į burną. Jai iš vidaus buvo prakirsta lūpa. Prašė, kad vaikinai liautųsi bei ją paleistų. D. J. liepė nešaukti ir nesimuistyti, nes bus blogiau. Kas blogiau – nesakė. Po lytinio santykiavimo su D. J. atėjo antras vaikinas. D. J. tuo metu išlipo iš mašinos. Ji prašė ir antrojo vaikino – E. V. ją paleisti. Pastarasis buvo visiškai girtas. Bandė E. V. nustumti kojomis, nes rankos buvo prispaustos prie šonų. E. V. lytinį aktą atliko vaginaliniu būdu. Po lytinio santykiavimo su E. V. į automobilį grįžo D. J.. Antrą kartą D. J. su lytiškai santykiavo vaginaliniu būdu. Bandė jį nustumti, prašė paleisti, bet pastarasis nieko nesakė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios V. Z. duotais parodymais ir sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nukentėjusiosios V. Z. duoti parodymai yra nuoseklūs, ji įvykio aplinkybes nuosekliai nurodė tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, metu, be to nukentėjusiosios duotus parodymus iš dalies patvirtino liudytojos D. O. duoti parodymai, kad V. Z. buvo lyg nusiverkusi, automobilyje buvo keletas asmenų, dėl to ji užsirašė automobilio valstybinį numerį, liudytojos E. O. duoti parodymai, kad jai iš pradžių nepavyko susikalbėti su V. Z., vėliau ji jai skambino ir sakė, kad nori namo, tačiau nežino kur yra, po to paskambino ir paprašė išnešti jos piniginę. Pas ją į namus V. Z. atėjo visa drebanti, šoke, išsigandusi, apsiverkusi, susidraikiusi, jos pėdkelnės buvo suplėšytos. Be to nukentėjusiosios V. Z. duotus parodymus iš dalies patvirtino liudytojo L. J. duoti parodymai, kad V. Z. sėdėjo ant galinės sėdynės per vidurį, po to ji išvažiavo su E. V. ir D. J., liudytojos A. R. duoti parodymai, kad V. Z. naktį jai skambino ir prašė parsivežti, negalėjo paaiškinti kur ji yra, atrodė pasimetusi, besiblaškanti, vėliau pasakojo, kad nenorėjo lytinių santykių su vaikinais, liudytojo D. L. duoti parodymai, kad mergina verkė ir prašė palikti ją ramybėje. Nukentėjusiosios duotus parodymus taip pat patvirtina kiti byloje surinkti duomenys (V. Z. mobiliojo telefono ryšio išklotinės; policijos pareigūnės tarnybinis pranešimas apie V. Z. SIM kortelės veikimą skirtinguose mobiliojo ryšio telefonuose; daiktų pateikimo ir apžiūros protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolai ir kt.). Taigi, pirmiau išdėstyti įrodymai patvirtina, kad D. J. ir E. V. panaudoję fizinį ir psichinį smurtą nukentėjusiosios V. Z. atžvilgiu ir pasinaudoję jos bejėgiška būkle lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią. Tai, kad prieš nukentėjusiąją buvo panaudota lytinė prievarta patvirtina 2014-05-20 – 2015-06-19 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytos aplinkybės, kad V. Z. kalbėdama apie bylai reikšmingas aplinkybes, yra įsitempusi, nerimaujanti, taip pat po bylos įvykių skundžiasi miego sunkumais, pasikartojančiomis įkyriomis neigiamomis mintimis, sustiprėjusiais baimės, nesaugumo, kaltės jausmais, pablogėjusiu rezultatyvumu mokykloje bei suprastėjusiu pamokų lankomumu, kad jai konstatuojamos kitos reakcijos į stiprų stresą F43.8. Šiame ekspertizės akte taip pat nustatyta, kad nukentėjusioji V. Z. nėra linkusi į padidintą fantazavimą. Byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji V. Z. galėtų nepagrįstai apkaltinti nuteistuosius padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, tokių aplinkybių nenurodė ir patys nuteistieji. Kolegija įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad D. J. panaudodamas fizinę ir psichinę prievartą, bei pasinaudodamas nukentėjusiosios bejėgiška būkle atliko lytinį aktą ir seksualiai prievartavo nukentėjusiąją prieš jos valią, tai rodo, kad D. J. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalstamus veiksmus atliko veikdamas tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija, neturi pagrindo remtis nuteistojo D. J. duotais parodymais ir jo pateikta įvykių versija, kadangi tiek duoti parodymai, tiek pateikta versija iš esmės prieštarauja nuosekliems nukentėjusiosios V. Z. parodymams, kuriuos patvirtina pirmiau paminėti liudytojų parodymai ir kitų byloje surinktų įrodymų visuma.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas priimdamas 2015 m. kovo 27 d. nuosprendį, ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus nepažeisdamas BPK reikalavimų, nuosprendyje padarytas išvadas pagrindė byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėtai ir pagrįstai nuteistąjį D. J. pripažino kaltu padarius BK 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, paskyrė teisingą bausmę, laikydamasis įstatymų reikalavimų išsprendė kitus klausimus, todėl nuosprendžio naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo D. J. apeliacinį skundą atmesti.