Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog Alytaus AVPK areštinės kamerose buvo tamsu, langai nešvarūs, stiklai purvini, o juos nuvalyti trukdžiusios grotos, atsakovas pažymėjo, kad metalinės grotos ant langų pritvirtintos dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo. Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013-05-29 patikrinimo akte Nr. PA-105 ir 2014-06-02 patikrinimo akte Nr. PA-131 nurodoma, kad kamerų apšvietimui naudojamos liuminescencinės lempos, langų stiklai matiniai, ant langų pritvirtintos metalinės grotos, kameros valomos ir dezinfekuojamos atitinkamomis priemonėmis, vedamas patalpų valymo ir dezinfekavimo žurnalas ir jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Pažymėjo, kad langų su matiniais stiklais pakeitimas yra susijęs su areštinės pastato rekonstrukcijos darbais, todėl atsižvelgiant į Higienos normos HN 37:2009 2 p., minėtos higienos normos reikalavimai dėl apšvietimo nebuvo pažeidžiami (Alytaus visuomenės sveikatos centro 2013-10-03 patikrinimo aktas Nr. PA-248). Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad Alytaus AVPK areštinėje yra užtikrinamas tinkamas kamerų natūralus ir dirbtinis kamerų apšvietimas, kameros yra švarios ir tvarkingos, kadangi yra reguliariai valomos ir dezinfekuojamos. Atkreipė dėmesį į Higienos normos 52 p., kuris numato, kad ir patys policijos areštinėse laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu kamerose. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu nebuvo reiškęs jokių nusiskundimų dėl policijos areštinės kamerų apšvietimo, todėl dėl šios aplinkybės nebuvo atlikti jokie patikrinimai ir nustatyti būtent tuo metu buvusį kamerų apšvietimą realiai nėra objektyvios galimybės. Nurodė, kad nė viename teisės akte nebuvo ir nėra numatyta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas ir areštinės kamerose, ar kad jose turi būti sudarytos sąlygos asmenims praustis. Patikrinimo aktų Nr. PA-105 ir Nr. PA-131 išvados patvirtina, kad šalto ir karšto vandens tiekimas Alytaus AVPK areštinėje atitinka teisės aktų reikalavimus. Juose nurodoma, kad Alytaus AVPK areštinės kamerose yra tiekiamas šaltas vanduo, o šiltas vanduo tiekiamas medicinos kabinete, dušinėse, maisto išdavimo patalpoje. Remiantis tuo, vandens tiekimas Alytaus AVPK areštinėje atitinka teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjas teisės šiuo aspektu nebuvo pažeidžiamos.

Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo sąlygų (pasivaikščiojimų, apšvietimo ar panašiai) buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu nei raštu, nei žodžiu administracijai nereiškė, į kitas įstaigas ir institucijas nesikreipė. Atkreipė dėmesį, kad paprastai antradieniais pareiškėjas buvo konvojuojamas į arba iš Alytaus AVPK areštinės ir nebuvo vedamas pasivaikščioti, kadangi buvo atliekamos teisės aktuose numatytos su konvojavimu susijusios procedūros (dokumentų įforminimas, asmens apžiūros, kratos ir pan.), todėl, atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimą nebuvo pažeidžiama. Turimais duomenimis buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu pareiškėjas iš viso 11 kartų sutiko eiti pasivaikščioti, o 34 kartus atsisakė.

Pareiškėjas patirtą žalą iš esmės apibūdina tik deklaratyvaus pobūdžio nusiskundimais, jų nepagrindžia jokiais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Turimais duomenimis pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl sveikatos būklės, kurie būtų atsiradę dėl netinkamų laikymo sąlygų, neturėjo. Pareiškėjui skaudėjo dantį (2014-10-06), dėl ko jam buvo duoti vaistai, bei jis buvo susižalojęs pats save (2014-04-30), dėl ko buvo vežtas į ligoninės priėmimo skyrių. Remiantis tuo, nėra jokių duomenų, kad dėl būtent skunde nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjui būtų vienaip ar kitaip pablogėjusi fizinė ar psichinė sveikatos būklė. Be to, jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines, savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl patirtų nepatogumų ar neigiamų išgyvenimų, nepateikia ir pats pareiškėjas. Prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, laikant jį netinkamomis sąlygomis Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2016-01-01. Atsakovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, netinkamu apšvietimu ir t.t. momento. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo šiuo klausimu raštu ar žodžiu kreiptis į Alytaus AVPK administraciją taip pat į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2016-07-25 (b.l. 7). Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2013-07-25, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 56 str.). Teismas savo iniciatyva taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 15 str., 21 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009 ir kt.). Pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-08-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-2773/2015 konstatavo, kad EŽTT pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus AVPK, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013-01-01 iki 2013-03-25 atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius ieškinio senaties terminą bei atsižvelgiant į atsakovo pateiktus duomenis dėl pareiškėjo laikymo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpių (b.l. 19-20), šioje administracinėje byloje vertintinas ginčui aktualus laikotarpis nuo 2014-04-29 iki 2015-02-03 (ABTĮ 56 str.).

Teismas pabrėžia, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytose Alytus AVPK areštinės kamerose. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-05-29 įsakymu Nr. 5-V-356 (toliau – Taisyklės), 80 p. įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Šiame kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju taikytina ne Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p. įtvirtinta minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto norma, o būtent minėta Taisyklių 80 p. įtvirtinta ploto norma. Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015-04-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-678/2015, 2015-07-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A520-2277/2015, 2015-10-08 sprendimą administracinėje byloje Nr. A575-1658/2015 ir kt.). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Byloje pateikti duomenys (b.l. 19-20) patvirtina, kad vertinamuoju laikotarpiu Alytaus AVPK areštinėje pareiškėjas periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 3, 4, 10, 11, 14. Kamerų Nr. 3, 4, 10, 11 plotas yra 14,9 kv. m., o kameros Nr. 14 plotas yra 10,07 kv. m. Būnant Alytaus AVPK areštinėje vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjui 4 paras teko 5,03 kv. m gyvenamojo ploto (gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta), 12 parų teko 4,966 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 0,034 kv. m), o 27 paras teko 3,725 kv. m gyvenamojo ploto (trūko 1,275 kv. m), be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai. Taigi, 39 paras pareiškėjo laikymo Alytaus AVPK areštinėje sąlygos neatitiko Taisyklių 80 p. įtvirtinto reikalavimo, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv.m. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais oficialiais duomenimis, šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.). Taigi, pareiškėjui būnant Alytaus AVPK, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus vertinamuoju laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009-09-29 įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 37:2009). Higienos normos HN 37:2009 21 p. nustatė, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Iš į bylą pateikto Alytaus visuomenės sveikatos centro 2014-06-02 patikrinimo akto Nr. PA-131 (b.l. 27-29) matyti, kad visose areštinės kamerose dirbtiniam apšvietimui užtikrinti yra naudojamos liuminescencinės lempos, langų stiklai yra matiniai ir konstatuota, kad jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nėra. Pagal Higienos normos 37:2009 2 p. ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymėtina, kad areštinės kamerų langų matinių stiklų pakeitimas yra susijęs su rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais, tad minėtos higienos normos reikalavimai nėra pažeidžiami. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamo apšvietimo jo buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl netinkamo natūralaus apšvietimo pripažintos nepagrįstomis.

Higienos normos HN 37:2009 20 p. numato, jog policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Higienos normos 37:2009 26 p. nustatyta, kad Policijos areštinės medicinos punkte, sanitarinėje švarykloje, indų plovykloje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema. Kadangi teisės aktai nenumato, jog kamerose turi būti tiekiamas karštas vanduo, pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens nebuvimo gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti. Taisyklių 7.12. p. numatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Patikrinimo akte Nr. PA-131 (b.l. 27-29) konstatuota, kad vieną kartą savaitėje suimtieji gali naudotis dušu, dušo patalpos įrengtos rūšyje (3 dušai), viena dušinė įrengta negalią turintiems žmonėms. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus grindžia aplinkybėmis, kad Alytaus AVPK areštinėje jam antradieniais nebuvo suteikiama teisė pasivaikščioti, kadangi antradienis yra etapų diena.

Policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka (Higienos normos HN 37:2009 11 p.). Taisyklių 54 p. numatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – 2 kartus per dieną po 1 valandą. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu.

Alytaus AVPK 2016-08-17 pažyma Nr. 52-S-37939 (b.l. 19-20) patvirtina, kad pareiškėjas buvimo Alytaus AVPK areštinėje laikotarpiu pasivaikščioti buvo išėjęs 11 kartų, o 34 kartus pasivaikščioti atsisakė, o antradieniais: 2014-04-29 pasivaikščioti atsisakė, 2014-06-10 konvojumi atvežtas, o 2014-06-17 išvežtas, pasivaikščioti vedamas nebuvo; 2014-09-09 atvežtas, o 2014-09-16 išvežtas, pasivaikščioti vedamas nebuvo; 2014-09-30 atvežtas, o 2014-10-07 išvežtas, pasivaikščioti vedamas nebuvo; 2014-11-11 pasivaikščioti atsisakė; 2014-12-09 atvežtas, o 2014-12-16 išvežtas, pasivaikščioti vedamas nebuvo; 2015-01-27 ir 2015-02-03 pasivaikščioti atsisakė. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, jog pareiškėjas antradieniais į areštinę nuo 11 val. iki 14 val., atvežant į areštinę ir išvežant pareiškėją iš areštinės buvo vykdomos įstatymuose numatytos procedūros, įforminami reikiami dokumentai, atliekamos kratos, asmuo daktiloskopuojamas, po to, prausdavosi po dušu, jį apžiūrėdavo medikai, todėl nebuvo vedamas pasivaikščioti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo veiksmų.

LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 15 str., 21 str.). Nors pareiškėjas tvirtina, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Iš pateiktų duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi į medikus buvimo Alytaus AVPK areštinėje metu matyti, kad pareiškėjas yra kreipęsis dėl danties skausmo, taip pat buvo save susižalojęs (b.l. 21-22), todėl spręstina, jog administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio (ABTĮ 56 str.). Iš to seka, kad vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, kuriuos pareiškėjas išdėstė savo skunde teismui, apie neigiamus išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo atvejus). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 15 str., 21 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad LAT dar 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Akcentuotina ir tai, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Nežiūrint to, teismas, būdamas aktyvus, savo iniciatyva ABTĮ 12 str. nuostatų pagrindu padėjo pareiškėjui ginti jo teigimu pažeistas jo subjektines teises ir to pasėkoje iš atsakovo savo iniciatyva išreikalavo visą eilę įrodymų, kuriuos ABTĮ iš esmės įpareigojo pateikti patį pareiškėją (ABTĮ 24-25 str., b.l. 2, 17-35). Pats pareiškėjas, visiškai nesirūpindamas savo skundo teiginių pagrindimu faktiniais duomenimis, tik deklaratyviai nurodė, jog jo paminėtos faktinės aplinkybės (atsakovo veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo ir, be to, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija dar 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 (ABTĮ 15 str., 21 str., Teismų įstatymo 33 str.) imperatyviai pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai - t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Ši argumentacija taikytina ir pareiškėjo skundo argumentams dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pan. (ABTĮ 56 str.). Ginčo situacijoje taip pat būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką pareiškėjui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai Konvencijos 3 str., Konstitucijos 21 str. taikymo prasme galėtų būti laikomi asmens kankinimu, žiauriu, nežmonišku ar žeminančiu asmens orumą elgesiu. Įvertinęs nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (išskyrus minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo dalyje) nėra pagrindo vertinti kaip kankinimą, žiaurų, nežmonišką ar žeminantį asmens orumą elgesį Konvencijos 3 str. kontekste. Konstitucijos 22 str. 4 d. numato, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad byloje nėra pakankamo pagrindo įrodymų išvadai, jog atsakovo veiksmais tiesiogiai buvo pažeistos paminėtose konstitucinėse normose įtvirtintos vertybės pilnoje Konvencijos 3 str. turinio apimtyje (ABTĮ 56 str.). Pagal nusistovėjusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 str. nustatyta susitariančiųjų šalių pareiga kiekvienam jų jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti konvencijoje numatytas teises ir laisves, taikoma kartu su Konvencijos 3 str., lemia reikalavimą, kad valstybės imtųsi priemonių užtikrinti, kad jų jurisdikcijai priklausantys asmenys nepatirtų kankinimų ar nežmoniško arba žeminančio elgesio ar baudimo, įskaitant ir tokį privačių asmenų elgesį (EŽTT 2011-05-01 sprendimas E. v. Turkija (pareiškimas Nr. 19506/05), 2001-05-10 sprendimas Z. ir kt. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 29392/95), 1998-09-23 sprendimas A. v. Jungtinė Karalystė (pareiškimas Nr. 25599/94)). Ginčo situacijoje svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas jo laikymo Alytaus AVPK areštinėje metu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl blogų sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Įvertinus pateiktų įrodymų visetą teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, į tai, jog mažesnio nei teisės aktais numatyto ploto sąlygomis pareiškėjas nebuvo laikomas nepertraukiamai, dalį laikotarpio gyvenamojo ploto norma buvo pažeista labai nežymiai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 84 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 56 str., 88 str. 5 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p., 5 p., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjo V. P. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 84 Eur (aštuoniasdešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.