Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ryšardas Skirtunas Baudžiamoji byla Nr. 1A-390-2011

Teisėjas Jonas Ivanauskas Teisminio proceso Nr. 1-10-1-81394-2007-7

2011 m. gegužės 19 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ryšardo Skirtuno,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini) Švenčionių raj., LR piliečio, lietuvio, vidurinio išsilavinimo, dirbančio UAB „(duomenys neskelbtini)“, nevedusio, neteisto, gyv. Kaltanėnų k., Švenčionių raj., ir nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo įstatyminės atstovės D. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. Ž. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 str. 3 d. ir jam paskirta 15 MGL (2950 ) litų dydžio bauda.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 9 d. ir 65 str. 2 d. bausmė subendrinta su 2010-04-23 Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta 10 MGL (1300) Lt dydžio bauda ir galutinė bausmė paskirta 25 MGL (3250) litų dydžio bauda.

Motiejui L. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Ž. nuteistas už tai, kad 2007-11-10 apie 13.19 val., Vilniuje, vairuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį autobusą (duomenys neskelbtini), v/Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo 6 maršrutu, tai yra važiavo stotelėje (duomenys neskelbtini) sustojo išlaipinti keleivius, prieš pradėdamas važiuoti , neįsitikino, kad tai daryti saugu, buvo neatidus ir neatsargus, nesiėmė visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui užtikrinti, pajudėjo su atidarytomis durimis, dėl to iš autobuso ant kelio važiuojamosios dalies iškrito bebaigiantis išlipti ir ant pirmojo laiptelio stovėjęs mažametis keleivis M. L. M., kurio ranka atsirado prie judančio autobuso dešinės pusės galinio rato ir buvo juo pervažiuota, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta keleivio M. L. M. sveikata. Tokiu būdu, J. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 64, 145 punktų reikalavimus (KET redakcija galiojusi iki 2008-09-01) ir atsiradus minėtoms pasekmėms, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 str. 3 d.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovės apeliacinį skundą atmesti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovas advokatas prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovės apeliacinį skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. Ž. ir nukentėjusiojo bei civilinio ieškovo atstovės D. B. skundai atmestini, bet Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-01-13 nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (LR BPK 328 str. 4 p.)

Dėl nuteistojo J. Ž. apeliacinio skundo.

Nuteistojo J. Ž. kaltė pilnai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. Ž. 2007-11-10 apie 13.19 val., Vilniuje, vairuodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį autobusą (duomenys neskelbtini), v/Nr. (duomenys neskelbtini) važiavo (duomenys neskelbtini) maršrutu, tai yra važiavo stotelėje (duomenys neskelbtini) sustojo išlaipinti keleivius, prieš pradėdamas važiuoti, neįsitikino, kad tai daryti saugu, buvo neatidus ir neatsargus, nesiėmė visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui užtikrinti, pajudėjo su atidarytomis durimis, dėl to iš autobuso ant kelio važiuojamosios dalies iškrito bebaigiantis išlipti ir ant pirmojo laiptelio stovėjęs mažametis keleivis M. L. M., kurio ranka atsirado prie judančio autobuso dešinės pusės galinio rato ir buvo juo pervažiuota, dėl to buvo sunkiai sutrikdyta keleivio Motiejaus L. M. sveikata. Tokiu būdu, J. Ž. pažeidė Kelių eismo taisyklių 64, 145 punktų reikalavimus (KET redakcija galiojusi iki 2008-09-01).

Pats J. Ž. neprisipažino kaltu ir parodė, kad 2007-11-10 vairavo autobusą Nr.(duomenys neskelbtini) iš Fabijoniškių į Vilkpėdę. Autobuso modelis – Karosa prailgintas, trijų durų. Įvažiavęs į stotelę „(duomenys neskelbtini)“ kiek galėdamas lygiau pastatė autobusą. Sustojo stotelėje, atidarė duris, keleiviai išlipo ir įlipo, uždarė duris, užsidegė lemputės kairėje. Įjungė kairį posūkį, pažiūrėjo į kairį veidrodėlį ir pradėjo išsisukinėti. Pavažiavęs truputį metru išgirdo riktelėjimą, pažiūrėjęs į dešinę pamatė žmones šaukiančius „stok“. Sustojo, suprato, kad kažkas įvyko negero. Atidarė priekines duris, išbėgo ir pamatė prie galinio rato vaiką. Ratas buvo užvažiavęs ant rankos. Padavė autobusą atgal 1-15 cm. Iškvietė greitąją. Autobusas stotelėje stovėjo ne lygiagrečiai. Priekinė autobuso dalis buvo gal kiek pasukta į kairę. Uždarius duris pažiūrėjo į veidrodėlius ar viskas gerai. Matė, kad niekas neišlipo ir niekas neįlipo. Idealiai niekada nematys, nes jei žmogus stovi arčiau durų jis pilnai uždaro matomumą. Jei vaikas stovi ant laiptelių visai nematai. Dėl autobuso padėties gali būti blogas matomumas. Tada reikia papildomai žiūrėti ir įsitikinti, bet paprastai žiūri į duris. Pagrindas yra durys. Veidrodėliai visada gerai sureguliuoti. Veidrodėliai yra sferiniai, bet kad matomumas būtų geras nepasakysi. Matė žmones, jų buvo nedaug. Prieš įvažiuojant į stotelę priešais stovėjo mašina. Kai uždarė duris pavažiavo 3-4 metrus. Kai durys užsidaro, jos užsispaudžia. Pradžioje uždaro duris, o jei viskas gerai užsidega raudonos signalinės lemputės. Jei prispaudė, signalinės lemputės neužsidega.

Nors nuteistasis savo kaltės nepripažino, jo kaltę įrodo pirmiausia liudytojo P. M. parodymai, kur jis paaiškino, kad jie su anūku išėjo pasivaikščioti. Iki namų grįžti pėsčiom nebenorėjo, tai palaukė, atvažiavo (duomenys neskelbtini) autobusas. Jis jį pakėlė ant laiptelių ir priėjo prie artimiausio suolo. Atsisėdo prie durų. Ten tik du sustojimai buvo važiuoti. Antrame sustojime išlipo dar keli keleiviai, o šiaip autobusas buvo tuščias. Baigę privažiuoti sustojimą “(duomenys neskelbtini)”, jis prisivedė tą vaikelį už rankytės prie durų, prie laiptelių, duris atidarė ir iššoko prieš juos dar du ar trys jauni vyrukai. Ir tada jis ėmė ant rankų vaikelį, prie savęs glaudė, ir tada autobusas sujudėjo, truktelėjo, ir jie krito tarp šaligatvio ir autobuso. Sau sutrenkė galvą. Kai krito, sušuko garsiai ir kiti keleiviai, kurie prie autobuso stovėjo, pradėjo šaukti garsiai. Autobusas sustojo, bet ranka vaikelio jau buvo po ratu. Išlipo pro tas pačias duris, antras nuo galo. Kai autobusas truktelėjo, jis jau buvau ant pirmo laiptelio lipant iš autobuso. Jis buvo dar autobuse. Kad vieną sekundę jis būtų palaukęs arba duris uždaręs, nieko nebūtų atsitikę. Kai lipo pro duris, tai iškrito, autobusas metrą pavažiavo ir sustojo, nes visi šaukti pradėjo, kad žmogus iškrito. Jie krito ir staigiai durys užsidarė. Jie su anūku kartu iškrito, jis jį glėby turėjo. Jis paėmė ant rankų vaikelį, kai dar buvo autobuse. Jau ruošėsi vieną koją kelti į lauką ir tuo momentu truktelėjo autobusas ir viskas taip baigėsi. Jis prie krūtinės laikė anūką prispaudęs. Jis lipo atbulas, pasilenkęs. Jis nugara, galva krito. Kai krito, tai vaikas buvo jo glėby. Jo rankose jis buvo prispaustas, bet kai krito, jis atmetė dešinę ranką, ir ant tos rankos ratas užėjo. O jis jo nebuvo paleidęs. Įvykio metu jo sveikatos būklė buvo geresnė. Dar tada normalus buvo. Jau po to jam visos ligos ir bėdos prasidėjo. Nebuvo slidu, jokio slidumo nebuvo. Autobuse prieš griūdamas nebuvo į nieką atsitrenkęs. Ikiteisminio tyrimo metu P. M. davė parodymus, iš kurių seka, kad autobusas pradėjo važiuoti jam su anūku belipant iš autobuso neuždaręs durų.

Taip pat J. Ž. kaltę patvirtina liudytojų parodymai. Pirmosios instancijos teisme liudytoja N. M. parodė, kad važiavo su savo drauge E. (duomenys neskelbtini) autobusu. Įlipo pro autobuso duris, senelis su vaiku įlipo pro galines duris. Jos stovėjo beveik prie vairuotojo durų. Kitoje stotelėje senelis su vaiku išlipo, jos išgirdom triukšmą ir iš karto išbėgo. Jau neprisimena, ką senelis autobuse darė, kaip elgėsi. Prisimena, kaip senelis įlipinėjo. Iš pirmo ėjo vaikas, po to senelis. Vaikas buvo berniukas. Jie įlipo į autobusą ir atsisėdo. Autobusas buvo toks ilgas. Nepamena, kur jie atsisėdo. Kai autobusas sustojo stotelėje, ji pasižiūrėjo į galą ir nusisuko. Matė, kad išlipo vaikas, o po to senelis. Jie išlipo, vaikas nukrito, bet nematė, kaip nukrito. Nukrito ant bordiūro. Išlipinėjo pirmiausia vaikas, o po to senelis. Jos išbėgo iš autobuso. Senelis buvo pagyvenęs žmogus, jo judesiai buvo sunkūs. Kai išlipinėjo senelis su vaiku, nieko neįprasto nebuvo.

Ikiteisminio tyrimo metu N. M. parodė, kad 2007-11-10 apie 13 val.19 min. važiavo su drauge E. (duomenys neskelbtini) maršruto autobusu. Jos stovėjo prie pirmų autobuso durų. Privažiuojant prie sustojimo „(duomenys neskelbtini)“ abi pradėjo eiti link autobuso galo. Kai autobusas sustojo priėjo prie antrų durų. Prie jų stovėjo senelis su anūku. Duris atidarius senelis pradėjo senelis pradėjo skubinti vaiką, kad greičiau liptų. Ant rankų paėmęs nebuvo. Kai senelis ir anūkas išlipo iš autobuso, autobuso durys užsidarė ir autobusas šiek tiek pajudėjo. Staiga pasigirdo žmonių riksmai, žmones pradėjo belsti. Autobusas sustojo. vairuotojas atidarė duris ir išbėgo. Joms išlipus senelis laike ant rankų anūką.

Akistatos su S. metu ji parodė, kad jai atrodė, kad durys autobuse užsidarė ir tada autobusas pajudėjo.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja E. V. parodė, kad su N. M. važiavo (duomenys neskelbtini) autobusu. Senelis su vaiku įlipo po jų. Ryškiai jos nieko ir nematė. Jie išlipinėjo, kai sustojo autobusas, stotelės nepamena. Senelis išlipo pirmas, po to vaikas. Vaikas parkrito. Ir tada autobusas pavažiavo. Vaikas krito dėl to, kad autobusas truktelėjo. Tuo metu autobuso durys užsidarinėjo. Senelis nenešė anūko, tiesiog prilaikė jį iš nugaros. Tai atsitiko dėl to, kad truktelėjo autobusas.

Ikiteisminio tyrimo metu E. V. davė parodymus, iš kurių seka, kad 2007-11-10 apie 13 val. 19 min. važiavo su draugėmis N. M. ir A. (duomenys neskelbtini) maršruto autobusu. Stovėjo prie antrųjų durų. (duomenys neskelbtini) gatvėje autobusas įvažiavo į stotelės kišenę, sustojo ir atidarė duris. Stovėdama prie antrųjų durų ji matė, kad per sekančius nuo jų duris išlipa senelis su vaiku.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja J. S. parodė, kad važiavo ryte su savo dviem vaikais su (duomenys neskelbtini) autobusu. Įlipo galinėje stotelėje, prieš ją įlipo senukas su vaiku. Už poros stotelių jis išlipo. Toliau teko išlipti ir jiems. Negali pasakyti, ar pirmiau pajudėjo autobusas ir užsidarė durys, ar pirmiau užsidarė durys ir po to pajudėjo autobusas. Senukas buvo normalus, nesukėlė įtarimų. Negali pasakyti, ar jis suklupo. Jos nuomone, jei vairuotojas būtų palaukęs, kol senukas būtų atsitraukęs nuo autobuso, to nebūtų. Mano, kad vairuotojas skubėjo. Kad vairuotojas skubėjo, tai žinoma. Toks įspūdis, kad reikėjo greitai važiuoti, skubėjo. Durys labai greitai užsidarydavo ir iškart važiuodavo.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja A. K. parodė, kad privažiavo autobusas, išlipo žmonės. Ji netoli sustojimo dirba Lietuvos spaudos kioske. Kol žmones atleidinėjo, ji nieko nematė. Autobusas stovėjo ir viskas. Paskui, kai žmonės praėjo, galvojo uždaryti langelį, nes buvo šaltoka. Ir pro savo kasos aparatą pamatė dieduką ant kelio. Tada pradėjo klausytis, ką jis ten daro, ir girdėjo, kad jis prašo žmones, kad nueitų ir pasakytų vairuotojui, kad jis nepradėtų važiuoti, nes vaikelis po ratu. Kai pažiūrėjo pro kasos aparatą, nieko nematė, garso negirdėjo. Prie pat bordiūro arti buvo ratas. Prie to rato buvo diedukas atsiklaupęs. Autobusas jau stovėjo. Kaip jis lipo pro duris, ji nematė. Kai pamatė senuką, autobuso priekinės vairuotojo durys buvo uždarytos. O dėl kitų durų negali pasakyti. Autobusas stotelėje stovėjo taip, kad ratas buvo grynai sulig bordiūru. Autobusas buvo ilgas. Ji pro kioską matė užpakalinį ratą. Užpakalinis ratas buvo šalia bordiūro. O priekinio rato padėties nematė, neatkreipė dėmesio. Ji neatkreipė dėmesio, ar autobuso durys buvo uždarytos, ar atidarytos. Diedukas nieko neaiškino, kaip jis atsidūrė po ratu. Jis tik prašė žmonių pagalbos. Jis aplamai yra toksai tylus ir ji ne kartą jį matė ir stebėjosi, kas jam leido tą vaiką vedžioti. Kad jis pats jau eina ir dreba. Ji išgirdo frazę „senis pats kaltas“. Čia žmonės kalbėjo, kad senelis pats kaltas, galėjo vaiką paimti ant rankų. Gal jie turėjo omeny moraline prasme. Senelis jis pats tokios sveikatos, eina, dreba.

Nuteistojo kaltę patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje nurodyta, kad M. L. M. a.k. (duomenys neskelbtini) nustatyta dešinės plaštakos ir dilbinio suspaustinis sužalojimas, dešinės plaštakos paviršiaus plėštos žaizdos atviri 1-V delno kaulų lūžai, 1-o piršto pamatinio pirštikaulio lūžis, stipinkaulio artimojo galo lūžis, 2-ojo piršto radialinės pusės nervo pažeidimas su defektu, minkštųjų audinių defektas, dalinė odos nekroze, trauminis šokas. Sužalojimas kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 50).

Visi šie įrodymai patvirtina nuteistojo kaltę.

LR BK 281 str. 3 d. numatyta atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi būtini objektyvieji požymiai – kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimas, padariniai (sunkus sveikatos sutrikdymas) ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Byloje nustatyta, kad J. Ž., vairuodamas autobusą, pažeidė Kelių eismo taisyklių 64, 145 punktų reikalavimus (redakcija, galiojusi iki 2008-09-01), neužtikrino saugaus keleivių pervežimo, pajudėjo su atidarytomis durimis, kai liudytojas P. M. su anūku M. L. M. (Barkausku) buvo bebaigiantys išlipti iš autobuso, taip padarydamas M. L. M. sunkų sveikatos sutrikdymą. Yra du priežastinio ryšio nustatymo etapai: 1) būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymas; 2) priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas – tai fakto, ar įstatyme aprašyta ir asmens padaryta veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, nustatymas. Nėra jokių abejonių, kad J. Ž. padaryti Kelių eismo taisyklių 64, 145 punktų reikalavimų (redakcija, galiojusi iki 2008-09-01) pažeidimai buvo būtina padarinių – sunkaus sveikatos sutrikdymo, kilimo sąlyga. Nustačius, kad veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, prieinama prie antro priežastinio ryšio nustatymo etapo – priežastinio ryšio pobūdžio byloje nustatymo. Priežastinis ryšys gali būti būtinasis ir atsitiktinis. Būtinasis priežastinis ryšys yra būdingas, dėsningas vidinis reiškinių ryšys. Būtinasis priežastinis ryšys yra toks, kai tam tikromis sąlygomis konkreti veika visada arba daugeliu atvejų sukelia tam tikrus pavojingus padarinius. Viena iš būtinojo priežastinio ryšio savybių yra ta, kad jis yra iš anksto numatomas. Neabejotinai J. Ž. padaryti Kelių eismo pažeidimai buvo būtinajame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Visuomeninė asmens praktika, gyvenimo patirtis padeda pažinti gamtos ir visuomenės dėsnius. Iš gyvenimo patirties J. Ž. turėjo numatyti, kad neužtikrindamas saugaus keleivių pervežimo, pajudėdamas su atidarytomis autobuso durimis, taip veikdamas, gali sukelti sunkias pasekmes.

Taigi byloje nustatyti visi būtini BK 281 str. 3 d. numatytos nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kaltė, kaip būtinas subjektyvusis kiekvienos nusikaltimo sudėties požymis, nustatoma atsižvelgiant į nustatytus objektyviuosius požymius, nuteistojo, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus. Ši nusikalstama veika padaroma dėl neatsargumo. J. Ž. veikė nusikalstamu nerūpestingumu. Jis nenumatė, kad dėl jo padarytų Kelių eismo taisyklių pažeidimų gali būti sunkiai sutrikdyta sveikata, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad vertinant J. Ž. veiksmus nėra svarbu kokiu būdu mažametis M.L. M. (Barkauskas) ir jo senelis P. M. lipo iš autobuso, kuris lipo pirmas. Svarbiausiai yra tai, kad autobusas pajudėjo su atidarytomis durimis jiems nespėjus išlipti, t.y. neužtikrinus saugaus jų kaip keleivių pervežimo.

Taigi J. Ž. kaltė yra visiškai įrodyta.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad lengvinančių ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių nėra. Taip pat atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumą visuomenei, kaltininko asmenybę iki šio nusikaltimo padarymo teistas nebuvo, nusikaltimas padarytas dėl neatsargumo, ir paskyrė teisingą bei pagrįstą bausmę.

Apeliantas skunde nurodo, kad būtina atsižvelgti į tai, kad autobusas yra didelių gabaritų, yra dvigubas, todėl jis neturėjo galimybės sekti įvykių prie durų, patys keleiviai turi būti atidūs. Kolegija atkreipia dėmesį, jog būtent tai, kad vairuotojas žinojo ir suvokė autobuso dydį, kelia jam dar didesnę pareigą būti visiškai neabejotinai įsitikinus, jog saugiai veža keleivius, uždaro duris ir tik tada pajuda. Šiuo atveju nesuprantama ką nori pasakyti apeliantas, nurodydamas, kad keleiviai turi būti atidūs. Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad liudytojas P. M. su M. L. M. (Barkausku) būtų neatidus, jis yra senyvo amžiaus asmuo, protingai mąstančiam asmeniui aišku, kad jis negali bėgti iš autobuso, be to, to ir negalima reikalauti.

Taip pat skunde nurodoma, kad tikėti liudytojos E. V. parodymais negalima, kadangi šios liudytojos motina paaiškino, kad jos dukra yra linkusi meluoti ir pateikė tai patvirtinantį išrašą iš medicininių dokumentų, tačiau kolegija, susipažinusi su minėtu išrašu (T. 1 b. l. 73), konstatuoja, kad jame nėra jokių duomenų apie tai, kad E. V. būtų linkusi meluoti, fantazuoti ar iškreipti faktus. Be to, pateiktas išrašas liečia gydimąsi laikotarpį 2005 metais, nagrinėjamas gi įvykis buvo 2007 metais. Kolegija nemato pagrindo netikėti šios liudytojos parodymais, jie nuoseklūs nuo pradžių, esminėse detalėse sutampa su P. M. parodymais, kad autobusas pajudėjo dar neuždaręs durų. Be to, iš liudytojos S. parodymų seka, kad autobusas pajudėjo kai senukas su vaiku nebuvo baigę išlipti.

Dėl nurodytų motyvų J. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo įstatyminės atstovės apeliacinio skundo.

Apeliantė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išspręsti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos jį patenkinus. Apeliantė nurodo, kad jos manymu, dalyje, kurioje pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduota nagrinėti civilinio proceso tvarka, nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir J. Ž. atsakomybė yra solidari, todėl ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš bet kurio iš šių asmenų, o jie vėliau regreso tvarka gali išreikalauti žalos atlyginimą iš kitų skolininkų. Apeliantė nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijai numatyti CK 6.250 str. 2 d. ir juos išvardina bei aprašo. Skunde ji nurodo, kad šioje byloje pakankamai įrodytas neturtinės žalos dydis ir pateikti visi įmanomi tai patvirtinantys dokumentai.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareikštas civilinis ieškinys yra dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Ieškinys pareikštas būtent AB „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)) iš šio ieškinio matyti, kad buvo prašoma priteisti turtinės žalos atlyginimo 1804,55 lt ir neturtinės žalos 200000 lt dydžio sumas. Iš atsiliepimo į ieškinį matyti, kad minėtas atsakovas sumokėjo dokumentais pagrįstą turtinę žalą ir maksimaliai galimą neturtinės žalos atlyginimo sumą – 3452,80 lt (1000 EUR), kurią numato LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 1 d. Taigi apeliacinio skundo argumentas, kad AB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir J. Ž. atsakomybė yra solidari, todėl ieškovas turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš bet kurio iš šių asmenų, ir kad tas faktas, jog AB „(duomenys neskelbtini)“ jau išmokėjo maksimalią neturtinės žalos sumą, neatima iš ieškovo teisės reikalauti iš AB „(duomenys neskelbtini)“ likusios sumos, yra visiškai nepagrįstas. Apeliantė remiasi LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 1 d., nurodydama, kad LAT nutartyje Nr. 3K-3-155/2009 išaiškinta, kad minėto straipsnio nuostatos leidžia nukentėjusiajam trečiajam asmeniui pačiam pasirinkti iš ko reikalauti žalos atlyginimo. Kolegija atkreipia dėmesį, jog LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 2 d. nurodyta, kad jei atsakingam draudikui ar Biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį. Taigi civilinis ieškovas turi teisę kreiptis į tiesioginį eismo įvykio kaltininką. Beje, toje pačioje apeliantės cituojamoje LAT nutartyje yra nurodyta, jog eiliškumo, iš ko pirmiausia nukentėjęs asmuo gali reikalauti žalos atlyginimo, LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 str. 1 d. nenustatyta. (3K-3-155/2009) Tačiau tai nereiškia, kad visą neturtinės žalos sumą privalo apmokėti būtent AB „(duomenys neskelbtini)“, juolab, kad jis jau sumokėjo pagal įstatymą numatytą maksimalią neturtinės žalos sumą. Šiuo atveju ieškovas gali kreiptis dėl atlyginimo žalos, kuri viršija išmokėtą draudimo sumą, iš eismo įvykio kaltininko (J. Ž.) arba UAB „(duomenys neskelbtini)“, ko ieškovas nagrinėjamoje byloje nedaro.

Todėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo įstatyminės atstovės apeliacinis skundas atmestinas, skundo motyvai dėl neturtinės žalos dydžio pagrįstumo nesvarstomi.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų, o būtent panaikinant dalį dėl Motiejui L. B. pripažintos teisės į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perdavimo nagrinėti civilinio proceso tvarka. Kaip jau minėta, civilinis ieškinys buvo pareikštas būtent AB „(duomenys neskelbtini)“, kuris atlygino turtinę žalą, dėl ko civilinio ieškinio buvo atsisakyta šioje dalyje, ir, atlygino maksimalią neturtinės žalos sumą. Pirmosios instancijos teismas, rezoliucinėje dalyje pripažindamas M. L. B. teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduodamas nagrinėti civilinio proceso tvarka, netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus. Šiuo atveju gautųsi, kad pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą būtent iš AB „(duomenys neskelbtini)“, o jis jau atlygino turtinę žalą bei maksimalią neturtinės žalos sumą. Sprendimas panaikinti pripažinimą į ieškinio patenkinimą neužkerta ieškovui kelio civilinio proceso tvarka reikalauti žalos atlyginimo iš kitų atsakovų – nuteistojo J. Ž., UAB „(duomenys neskelbtini)“ (iš kurių civilinio ieškovo atstovė neprašė priteisti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje).

Taigi įvertinusi visas bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apeliaciniai skundai nepagrįsti, atmestini, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-13 nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (LR BPK 328 str. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo J. Ž. bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo įstatyminės atstovės D. B. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-13 nuosprendį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. L. B. pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka, o jo atstovės pareikštą civilinį ieškinį AB „(duomenys neskelbtini)“ ((duomenys neskelbtini)“) atmesti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.