Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-06-06 · Administracinė byla Nr. I-6695-171/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2014-02-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-06-06Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2015-02-11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-06-06
Bylos Nr.
I-6695-171/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00090-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Irena Paulauskienė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-6695-171/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00090-2013-8Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 15 000 Lt turtinei ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodo, kad Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija pažeidė Europos socialinės chartijos 1(2) straipsnį, nustatantį laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims mokėti tokį patį atlyginimą kaip ir laisvėje esantiems asmenims, t. y. 850 Lt. Lietuva įsipareigojo padengti skirtumą tarp realiai gauto minimumo ir 850 Lt pašalpomis, tačiau pareiškėjas tokių pajamų negavo. Jis nuo 2005 m. rugpjūčio iki 2007 m. gruodžio dirbo Pravieniškių pataisos namuose, 2009 m. balandžio–liepos mėnesiais dirbo staliumi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, tačiau „į rankas“ per mėnesį daugiausiai yra gavęs 176 Lt. Per šį laikotarpį, jo paskaičiavimais, susidarė 15 000 Lt nepriemoka (turtinė žala). Dėl tokios skriaudos patirtą stresą įvertina 5 000 Lt neturtine žala.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 36–39) nurodo, kad pataisos namuose atliekančių bausmę asmenų teisių ir pareigų apimtį nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK) ir kiti bausmių vykdymą reglamentuojantys teisės aktai. Dirbančių nuteistųjų darbo užmokesčio dydžio bei apmokėjimo klausimus reglamentuoja BVK XI skyriaus antrasis skirsnis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtinta Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarka. Vadovaujasi BVK 131 straipsniu ir teigia, kad dirbantiems nuteistiesiems į jų asmeninę sąskaitą privaloma pervesti ne mažiau kaip dvidešimt procentų jiems per mėnesį priskaičiuoto darbo užmokesčio. Be to, atlikus BVK 132 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas išskaitas, iš likusios uždirbtos sumos atskaitomos įmokos ir pagal vykdomuosius raštus ir kitus vykdomuosius dokumentus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Teigia, kad atlyginimą pareiškėjui mokėjo vadovaudamiesi minėtais teisės aktais, todėl A. K. teisės nebuvo pažeistos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovas nurodo, kad, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, buvo tęstinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, kuris turi sukelti nevienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs ir yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo mastais.

Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodo, kad bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos, žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas. Taigi šiuo atveju būtent pareiškėjui kilo pareiga įrodyti konkretų patirtos žalos dydį ir pateikti patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus, kad nurodyta žala kyla būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Taip pat remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatomis ir pažymi, kad kaip ir turtinės žalos padarymo atveju, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visas prielaidas, lemiančias pastarosios žalos atlyginimą: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltę (CK 6.248 straipsnis), teisės pažeidimu padarytą žalą. Visos nurodytos prielaidos viena be kitos žalos atsiradimo kontekste egzistuoti negali. Neturtinės žalos atlyginimas priklauso ne tik nuo pažeidimo fakto buvimo, bet ir nuo realiai nukentėjusiojo asmens patirtų neigiamų padarinių dydžio, jų akivaizdumo. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, nepateikė savo teiginius patvirtinančių dokumentų, todėl jo skundas yra nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b. l. 20–21) nurodė, kad pareiškėjas atvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę 2009-03-27, išvyko 2009-07-24. Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorius 2009-04-03 įsakymu Nr. 13/21 paskyrė pareiškėją į staliaus pareigas ir nustatė minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio mėnesinį atlyginimą. Mėnesinės algos koeficientas ir algos dydis buvo nustatytas vadovaujantis Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarka (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-05-27 nutarimu Nr. 494 patvirtinta redakcija). Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorius 2009-07-02 įsakymu Nr. 13/34 perkėlė pareiškėją į Psichiatrijos skyriaus palatinio sanitaro pareigas ir nustatė minimalios mėnesinės algos 0,43 dydžio mėnesinį atlyginimą. Per visą laikotarpį, kai pareiškėjas dirbo Laisvės atėmimo vietų ligoninės ūkio aptarnavimo būryje, jam buvo paskirtos trys nuobaudos. Kadangi pareiškėjas pažeidė įstaigos nustatytas ir patvirtintas vidaus tvarkos taisykles, Laisvės atėmimo vietų ligoninės direktorius 2009-07-23 įsakymu Nr. 13/39 atleido pareiškėją iš einamų pareigų ir išbraukė iš nuteistųjų, paliktų atlikti ūkio darbus, sąrašų, todėl pareiškėjas buvo konvojuotas į bausmės atlikimo vietą.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (Laisvės atėmimo vietų ligoninės) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Laisvės atėmimo vietų ligoninė pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nepagrįsti. Byloje neturtinės žalos pareiškėjui faktas nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Tarp pareiškėjo tariamai patirtos turtinės ir neturtinės žalos dėl darbo apmokėjimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje priežastinio ryšio nėra.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 45–47) vadovaujasi BVK 131 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, kuriuo, anot jo, buvo padarytas pažeidimas, galiojusi Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarka (redakcija iki 2009 m. birželio 5 d.) nustatė, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, įdarbinami tardymo izoliatoriuose ir pataisos darbų įstaigose dirbti ūkio darbus, taip pat šių įstaigų gamybos baruose ir valstybės įmonėse prie pataisos darbų kolonijų, nuteistųjų, kurie gydėsi gydymo ir pataisos darbų kolonijose (sergantys aktyvios formos tuberkulioze), darbas buvo organizuojamas gydomosiose darbo terapijos dirbtuvėse. Nuteistiesiems, atliekantiems bausmę ir įdarbintiems įstaigose ir įmonėse, už darbą mokama: 1) pagal jo kiekį ir kokybę arba dirbtą laiką – nustatant atitinkamos kategorijos darbų valandinius tarifinius atlygius koeficientais nuo minimalaus valandinio atlygio; 2) esant pastoviems konkrečios apimties ilgalaikiams nenormuotiems darbams – nustatant mėnesinę algą koeficientais nuo minimalios mėnesinės algos.

Daro išvadą, kad nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos 1 ir 2 prieduose nustatytas koeficientas nesudarė 100 procentų minimalaus valandinio atlygio ar minimalios mėnesinės algos, taigi pareiškėjas negalėjo gauti tuo metu nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio atlyginimo, nes jo gaunamai algai buvo taikomos Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos nuostatos. Be to, A. K. gaunamam atlyginimui buvo taikomos išskaitos pagal BVK 132 straipsnį į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Šios išskaitos nedaromos iš darbo užmokesčio dalies, priskaičiuotos už nustatytų išdirbio normų viršijimą, ir premijų, taip pat iš bendros darbo užmokesčio sumos, išskyrus atvirąsias kolonijas, atskaitomi penki procentai į nuteistojo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį, kurios naudoti nuteistasis neturi teisės. Taigi pareiškėjui buvo mokamas visas jam priklausantis atlyginimas, apskaičiuotas atsižvelgiant į teisės aktų, reglamentuojančių nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarką, nuostatas.

Pažymi, kad pareiškėjo teiginys, jog Europos socialinėje chartijoje yra įtvirtinta, kad dirbančiam nuteistajam turi būti mokama ne mažesnė nei minimali mėnesinė alga, o susidaręs skirtumas tarp gaunamo atlyginimo ir minimalios algos turi būti kompensuojamas pašalpomis, neatitinka tikrovės, nes Europos socialinė chartija apibrėžia visų asmenų socialines teises ir neišskiria nuteistųjų kaip atskiros grupės asmenų.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo dėl neturtinės žalos nurodo, kad pagal CK VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti yra neteisėti atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų, darbuotojų veiksmai ar neveikimas, žala, priežastinis ryšys tarp veiksmų (neveikimo) ir žalos bei kaltė. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas šias aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą, nepateikė jokių medicininių dokumentų, iš kurių būtų galima padaryti išvadas dėl pareiškėjo sveikatos ar psichikos sutrikimų priežasčių. Pareiškėjas skunde taip pat nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Be to, pareiškėjas dėl laikotarpiu nuo 2005 metų rugpjūčio mėnesio iki 2009 metų liepos mėnesio tariamai jo atžvilgiu padarytų pažeidimų į teismą kreipėsi tik 2013 m. sausio 4 d., taigi reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikytina CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Teismo posėdyje pareiškėjas, atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 116–118, 128, 129).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad A. K. Pravieniškių pataisos namuose dirbo ir užmokestį gavo nuo 2005 m. rugpjūčio iki 2007 m. gruodžio, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – 2009 m. balandžio–liepos mėnesiais (b. l. 10–11, 23, 29, 31). 2013-01-08 nedirbo ir pajamų negavo (b. l. 12).

Pareiškėjas skundą dėl žalos, patirtos netinkamai apskaičiuojant ir mokant jam darbo užmokestį, surašė 2013 m. sausio 4 d. (b. l. 1), o išsiuntė paštu 2013 m. sausio 8 d. (b. l. 13).

Byloje kilo ginčas dėl atsakovės pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė nuo 2005 m. rugpjūčio mėnesio iki 2007 m. gruodžio mėnesio ir 2009 m. balandžio–liepos mėnesiais dėl per mažo užmokesčio už darbą.

Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimui (CK 6.271 straipsnis) taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties termino taikymą reglamentuoja CK normos (1.124–1.135 straipsniai).

CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo prašo taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 124).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškino, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdis (gavo, jo manymu, per mažą darbo užmokestį) sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia sutampa su pažeidimo diena, t. y. darbo užmokesčio išmokėjimu.

Pažymėtina, kad teisės aktai, reglamentuojantys nuteistųjų darbo apmokėjimą (BVK, Vyriausybės patvirtinta Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarka) yra viešai paskelbti, todėl teismas, atsižvelgdamas į Konstitucijos 7 straipsnio nuostatą, kad „įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės“, daro išvadą, kad pareiškėjo teiginys, kad jis nežinojo apie teisės aktus, reglamentuojančius jo darbo apmokėjimą (tariamą jo teisių pažeidimą), atmestinas kaip nepagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013).

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad pareiškėjas A. K. 2009–2014 metais ne kartą kreipėsi į administracinius teismus dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Darytina išvada, kad jam yra žinomos galiojančių teisės aktų nuostatos, todėl teiginys, kad nežinojo apie teisės aktus, reglamentuojančius darbo apmokėjimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, kad jei pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas prasideda tą kiekvieną dieną, šiam ginčui aktualių laikotarpių ieškinio senaties termino eigos pabaiga būtų atitinkamai 2010 m. gruodžio 31 d. (dėl 2005–2007 m.) ir 2012 m. liepos 31 d. (dėl 2009 m. balandžio–liepos mėnesių).

Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2013 m. sausio 8 d. (b. l. 13), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 punkte ir DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams atlyginti žalą už pareiškėjo minimus pažeidimus.

Pažymėtina, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar pareiškėjas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, kad jis yra nuteistas, neturi aukštojo išsilavinimo ir yra teisiškai neišprusęs, todėl prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (b. l. 78–79).

Pažymėtina, kad asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių turėjimas ar neturėjimas, amžius, liga ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-05-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-329/2010, 2011-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. AS8-87/2011).

Iš LITEKO duomenų matyti, kad kai kuriose administracinėse bylose pareiškėjui atstovavo advokatas.

Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido pakankamai žymiai, t. y. dar 2005 m. jis pradėjo gauti darbo užmokestį, kuris, vadovaujantis nuteistųjų apmokėjimą už darbą reglamentuojančiais teisės aktais, buvo mažesnis, nei Lietuvoje nustatyta minimali mėnesinė alga, todėl, būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo anksčiau pasidomėti, kodėl už darbą jam mokamas mažas užmokestis. Šiuo atveju į teismą kreipėsi tik 2013 metais. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių kitų įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad A. K. savo teises įgyvendino nerūpestingai, svarbių priežasčių nenurodė, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Pažymėtina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, pareiškėjo reikalavimai priteisti žalos atlyginimą yra atmestini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Irena Paulauskienė