Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-821-175-2014;

Teisėjas Indrė Petrokienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00297-2014-3;

2014 m. lapkričio 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nukentėjusiajai R. K., nuteistojo J. K. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. K. ir jo gynėjo advokato Vladislovo Miluko skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

BK 64 str. 3 d. paskirtą bausmę subendrinus su 2013-06-21 Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme bausmes iš dalies sudedant, J. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. K. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. birželio 21 d., laikotarpyje nuo 12.00 val. iki 20.00 val., savo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, rankoje nešiodamas laužtuvą, jį demonstruodamas prieš R. K. ir nepilnametę E. K., gim. (duomenys neskelbtini) pastoviai joms kartojo, kad jos čia negyvens, nes užmuš, dukrai E. K. sakydamas: „atsidursi karste, su kirviu kirsiu tau į kaktą, kad užmigtum“, žmonai R. K. sakydamas: „papjausiu su peiliu“, tokiu būdu grasino nužudyti savo žmoną R. K. ir dukrą E. K., sukeldamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. K. apeliacinis skundas tenkinamas.

Nuteistojo J. K. gynėjo advokato V. Miliuko skundas atmetamas.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo J. K. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas paskirtąją bausmę su 2013-06-21 Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė neteisingą subendrintą bausmę, dėl to nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 str. 1 d. 1 p., 2 p.).

BK 64 str. nuostatos bendrinant bausmes taikomos tada, kai nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas. Tokiu atveju teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina visiško arba dalinio sudėjimo būdu (BK 64 str. 1 d.).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę BK 64 str. 3 d. pagrindu subendrino su Prienų rajono apylinkės teismo 2013-06-21 nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant (pridėjo 3 mėn.) ir J. K. paskyrė subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas BK 64 str. nuostatas taikė nepagrįstai. Bylos duomenimis nustatyta, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2013-06-21 nuosprendžiu J. K. pripažintas kaltu pagal BK 145 str. 1 d., 245 str. ir jam paskirta subendrinta (tarpusavyje ir su 2013-03-25 Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme) bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams. Vadovaujantis BK 66 str. į paskirtos bausmės laiką buvo įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-04-20 iki 2013-04-21 ir nuo 2013-04-21 iki 2013-06-21. Taip pat į bausmės laiką 2013-09-06 Prienų rajono apylinkės teismo nutartimi įskaitytas J. K. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-01-03 iki 2013-01-04 ir nuo 2013-01-05 iki 2013-03-25 pagal 2013-03-25 Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendį. Iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014-01-16 nutarties, kuria buvo patvirtintas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1-osios valdybos 2013-12-20 nutarimas taikyti J. K. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos matyti, kad J. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės pabaiga yra 2014-05-28, o J. K. lygtinai paleidžiamas jam neatlikus 4 mėn. 12 d. laisvės atėmimo bausmės (2014-01-16 nutarties priėmimo dienai). Nusikalstama veika, už kurios padarymą J. K. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padaryta 2014-06-21, t. y. pasibaigus J. K. 2013-06-21 nuosprendžiu paskirtos bausmės laikui, kuris, kaip jau minėta, baigėsi 2014-05-28. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas neturėjo teisėto pagrindo J. K. skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę bendrinti su bausme, kuria J. K. nusikaltimo padarymo dieną faktiškai jau buvo atlikęs.

Dėl nuteistojo gynėjo advokato V. Miluko apeliacinio skundo.

BK 145 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 str. 1 d., būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori.

Šia tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-287/2014, 2K-219/2014 ir kt.).

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal BPK 20 str. nustatytas bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, padarė pagrįstą ir byloje esantiems įrodymams neprieštaraujančią išvadą, kad J. K. elgesys, jo išsakyti žodžiai sudarė pakankamą pagrindą nukentėjusiosioms neabejoti grasinimų realumu ir pagrįstai manyti, kad J. K. grasinimai iš tikrųjų gali būti įvykdyti. Nors nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde kritikuoja nukentėjusiųjų parodymus teigdamas, kad nukentėjusiosios negalėjo objektyviai įvertinti visų aplinkybių ir reagavo perdėtai emocionaliai, sutikti su tokiais apelianto teiginiais aukštesnysis teismas neturi pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų parodymus nuosprendyje detaliai aprašė ir, juos įvertinęs, pagrįstai konstatavo, kad netikėti jais nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi jų parodymai buvo aiškūs, logiški ir, nors ir ne identiški ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, tačiau nuoširdūs ir nuoseklūs, sutapo detalėse ir tarpusavyje. Su tokiu vertinimu apygardos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka. Tiek R. K., tiek jos nepilnametė dukra E. K. patvirtino, kad dėl J. K. elgesio buvo išsigandusios, J. K. išgėręs būdavo agresyvus, todėl šiam išsakius grasinimus, kad papjaus, kad kirs į kaktą ir dukra atsiguls į karstą, jos turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti realiai. Situaciją vertinti kaip keliančią grėsmę sveikatai ir gyvybei, o pačius grasinimus vertinti kaip realius nukentėjusiosioms leido ir tai, kad J. K. agresyviai elgėsi jau nuo pat ryto, alkoholį vartojo ne tik tą pačią dieną, bet ir dvi dienas prieš, dienos metu, kai nukentėjusiosios buvo užsirakinusios kambaryje, vaikščiojo po kiemą su metaliniu laužtuvu, bandė laužti duris. Vėliau diskiniu pjūklu bandė nupjauti durų spyną, dukrai E. K. iš elektros lizdo ištraukus diskinio pjūklo laidą, pradėjo šaukti ant R. K., sakė jai, kad papjaus, o dukrai, kad kirs į kaktą ir ši atsidurs karste. Šių aplinkybių kontekste taip pat įvertinant tai, kad nukentėjusiosioms buvo žinoma, jog neblaivus J. K. yra agresyvus, kaip nurodė nukentėjusioji E. K. – gali padaryti bet ką, gali trenkti tiek jai, tiek mamai, jos turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad neblaivaus J. K. išsakyti grasinimai gali būti įvykdyti realiai. Šiuo atveju baimės jausmą, nerimą dėl savo gyvybės ir sveikatos sąlygojo ir J. K. elgesys – bandymas įsilaužti į namus naudojant pavojingus įrankius – metalinį laužtuvą ir diskinį pjūklą. Kad nukentėjusiosios buvo išsigandusios dėl J. K. išsakytų grasinimų patvirtina ir telefoninio pokalbio su bendruoju pagalbos centru numeriu 112 garso įrašas ir stenogramos, iš kurių aiškiai galima suprasti, kad J. K. buvo labai susijaudinusi, prašė skubios pagalbos, kadangi sutuoktinis grasina nužudyti, jau antrą dieną neblaivus, elgiasi agresyviai. Be to, aplinkybę, kad nukentėjusiosioms iš tikrųjų buvo pagrindas bijoti, jog grasinimai bus realiai įvykdyti, patvirtina ir tai, kad J. K. jau buvo teistas už analogiškas nusikalstamas veikas savo šeimos narių – sutuoktinės ir dukros atžvilgiu, kuomet joms taip pat grasino nužudyti apipilant degiu skysčiu ir padegant, taip pat grasinant sutuoktinei ją papjauti. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes tvirtinti, kad nukentėjusiosios į susidariusią situaciją, į J. K. išsakytus grasinimus nužudyti, reagavo perdėtai emocionaliai, nėra pagrindo. Be to, aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats J. K. pripažino, kad dukra ir žmona galėjo išsigąsti, pamačiusios jį su laužtuvu. Nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad jis nei žmonos, nei dukros išgąsdinti nenorėjo, jo kaltės nepaneigia ir baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 str. 1 d. nešalina. Kaip jau minėta baudžiamajai atsakomybei pagal minėtą straipsnį kilti nebūtina nustatyti, kad kaltininkas ketino savo grasinimus įvykdyti realiai. Užtenka nustatyti, kad kaltininkas suvokė ir žinojo, kad savo elgesiu, šiuo atveju – bandymu įsilaužti į namus panaudojant pavojingus įrankius, tiesiogiai dukrai ir žmonai išsakytais grasinimais nužudyti, nukentėjusiosioms sudaro tokį įspūdį, kad grasinimai gali būti įvykdyti realiai.

Nepagrįstai skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamą veiką J. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apklaustos nukentėjusiosios patvirtino, kad J. K. alkoholį vartojo jau dvi dienos prieš, alkoholį vartojo ir tą dieną, kai grasino nužudyti. Taip pat jos patvirtino, kad išgėręs J. K. būna agresyvus. Netikėti nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis teismas neturi objektyvaus pagrindo, be to, pats nuteistasis J. K., apklausiamas teisme, patvirtino, kad alkoholį gėrė jau ne vieną dieną, nuo 19 iki 21 dienos, išgeria apie 2-3 litrus alaus, dėl girtumo kai kurių, su nusikalstama veika susijusių, aplinkybių neatsimena. Atsižvelgiant į tai teismas neturi pagrindo abejoti, kad J. K. buvo neblaivus ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, todėl laiko, kad BK 60 str. 1 d. 9 p. nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė šiuo atveju nustatyta pagrįstai.

Aptartų aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. K. veiksmuose nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius, tinkamai juos atskleidė ir detalizavo. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas byloje esančius įrodymus vertina kitaip, negu juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad teismas įrodymus vertino netinkamai. Šiuo atveju teismo padarytos išvados yra išsamiai motyvuotos, teismas nuosprendyje aiškiai nurodė, kuriais įrodymais vadovaujasi spręsdamas dėl J. K. baudžiamosios atsakomybės, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus. Apygardos teismas neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino neteisingai. J. K. dėl BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos kaltu pripažintas pagrįstai, bausmė už šią nusikalstamą veiką paskirta ir individualizuota tinkamai, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir, apeliacinio skundo motyvais, priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. K., išlaidas iki 2014-10-22 sudaro 60 Lt dydžio advokato užmokestis.

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.,

nusprendžia:

Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, remiantis BK 64 str. 3 d., bausmė subendrinta su 2013-06-21 Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, bausmes iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 60 Lt, iš nuteistojo J. K. nepriteisti.